Rokiškis Rabinovičius

Aš kadaise rašiau apie tai, kaip buvau Kaišiadorių Toskanoje. Bet aš tuo pačiu ir pačiuose Kaišiadoryse juk buvau. Nuotraukų padariau truputį, gal jos ir kasdienės pasirodytų, bet man tas miestelis labai patiko. Žinote, kas labiausiai man tenai užkliuvo? Ogi vairuotojai. Ir pavadinimas Kaišedarai. Apie tai, kodėl Kaišiadorys kartais pasidaro Kaišedarai, kadaise rašė Skirmantas Tumelis. Ten pasiskaitykite.

Aš niekur Lietuvoje nesu matęs tokių tvarkingų ir puikių vairuotojų, kaip Kaišiadoryse. Tai tiesiog neįtikėtina: vos prieini prie perėjos, visi sustoja. Ir toje pat pusėje važiuojantys, ir priešingoje pusėje važiuojanys. Visi ir išsyk. Tvarkingai, lyg burtų lazdele mostelėjus.

Ponai kaišiadoriečiai ir kaišiadorietės, aš šiuomi savo straipsniu sertifikuoju ir patvirtinu, kad jūs esate puikus miestas, laisvas nuo nesakysiu kokių gatvinių paukščių, nes tokio gražaus eismo aš niekur daugiau nemačiau. Ir taip pat noriu perduoti pagarbą ir linkėjimus Kaišiadorių policijai, kad taip rūpinasi eismo saugumu. Man tie vairuotojai padarė įspūdį, kurio neužmirštu iki šiolei, nes pasijutau ne kaip Lietuvoje.

Taigi, čia jums truputis visokių fotografijų, kad nebūtų nuobodu. Kai kurias truputį pakomentavau dar.

Kaišiadorys iš toliau atrodo gan apgaulingai – tęsiasi lyg ir kokie kaimai, tad gali ir nepagalvoti, jog tai pilnavertis miestukas. Aišku, kai tik atvyksti, supranti, kad kiek apsigavai.

Šalia Kaišiadorių katedros yra ir savivaldybė. Aišku, valdžios pastatai nėra tokie įdomūs, kaip senovinės bažnyčios, bet irgi kartais akis užkliūna.

Pasukus į kairę nuo katedros ir savivaldybės, greitai pasirodo Algirdo Mykolo Brazausko gimnazija. O šalia jos – svarbiausias Kaišiadorių parkas, sutvarkytas stebėtinai gražiai. Nerūkomas, nes, kiek suprantu, mokyklai priklausantis.

Viename parko pakraštyje galima pastebėti labai gražius senovinius rūmus – tai Kaišiadorių vyskupijos kurija. Tiesiai iš parko į ją nesugaus pakliūti, tačiau jei pasuksite pro mokyklos aikštynus, tai išeisite prie kito įėjimo į kurijos kiemą. Štai per jį galima užeiti ir pasižiūrėti. Labai gražu.

Parke yra daug visokių gražių kampelių, yra ir labai senų medžių, primenančių pasakas, bet bendrai imant – stebina didžiuliai kiekiai šviesos. Nėra jokių kemsynų, yra tik begalė šviesos – net tamsiausiose vietose matai kokį nors takelį, vedantį į Saulę. O perėjęs per parką, pamatai vėlgi puikiai sutvarkytą ir mano jau kadaise aprašytą Kaišiadorių Toskaną. Ji, beje, Laukinėse Žąsyse susirinko labai gerus balus, o turint omeny Laukinių žąsų efektą, tai aš jums dabar jau negarantuoju, kad tenai bus taip paprasta vietų laisvų surast, jei nespėsite, kol dar galite.

O štai už Toskanos yra pastatas, kuris vadinasi „Internetas“.

Pavaikščiojau tik po centrinę Kaišiadorių dalį, tad įspūdžių nėra labai daug, bet kartais ir kasdieniai dalykai krenta į akis, jei juos stebi. Štai centrinė Kaišiadorių gatvė – Gedimino gatvė (o gal prospektas?). Nors eismas ja juda intensyviausiai (tai kaip ir koks sumažintas, kaišiadorietiškas Savanorių prospekto ekvivalentas), čia puikiai jaučiasi tas pats Kaišiadorių fenomenas: prie kokios tik perėjos beprieitum, išsyk vairuotojai sustoja. Aš norėčiau, kad taip būtų ir Vilniuje.

Labai stringa vienas dalykas: nepastebėjau nei Maxima, nei Rimi, nei Norfa parduotuvių. Kaišiadorių rajone dominuoja prekybos tinklas Pasagėlė. Sakyčiau, visai neblogas tinklas, tik tiek, kad keistas jausmas, kai jau pats esi nepastebėjęs, kaip kažkokie kiti prekės ženklai tapo pačiam parduotuvės sinonimais.

Centrinė miesto dalis – visiškai miestiška.  Penkiaaukščiai, kokių nemažai ir Vilniuje, ir Kaune, ir Klaipėdoje, ir kituose didesniuose miestuose. Ir aplinka irgi tokia pat, gal tik vienas skirtumas – kad veja kiek nuoširdžiau prižiūrėta. Už daugiabučių yra ir Kaišiadorių turgus. Gaila, kad jis kiek paslėptas, nes jei būtų kur atviresnėje vietoje, tai taptų dar vienu traukos tašku galimiems turistams.

Kaišiadorys buvo nusiaubti karo metais. Pusė miesto buvo literaliai sudeginta, o likusi pusė – šiaip išgriauta. Tai viena iš labiausiai II Pasaulinio karo metais nukentėjusių Lietuvos gyvenviečių. Dėl to ir senovinių pastatų nėra labai daug, ir gatvė viena didelė. Bet gal ryškiausiai tai matosi iš geležinkelio stoties: šioji dar caro laikais buvo vienu iš svarbiausių Lietuvos transporto mazgų. Tačiau seną pastatą pastebėjau tik vieną – stebėtinai gerai išsilaikiusį bokštą. Viršutinė medinė dalis atrodo pakankamai paslaptingai, kad į ten norėtųsi kaip nors pakliūti ir pažiūrėti.

Kaišiadorių geležinkelio stotis yra labai nemenka – tai susiję ne tiek su pačių Kaišiadorių dydžiu, kiek su tuo, jog stotis reikšminga. Pastatyta Stalino laikais, pastatas didumu sulyginamas su Vilniaus geležinkelio stotimi. Tik jei pastaroji buvo statoma ant senos, dar carinės stoties liekanų*, tai šioji – atrodo naujai ir nuo nulio suprojektuota. Į stotį užėjęs nebuvau, bet pastatas atrodo prižiūrėtas ir neblogai išsilaikęs.

Tai tiek jums apie Kaišiadoris. Žinote, kai buvau Kaišiadoryse, didesnę dalį laiko kažkodėl dangus buvo apsiniaukęs, vienu momentu netgi ėmė krapnoti lietus. Bet jau važiuojant atgal, išlindo saulė ir grožis atsiskleidė dar labiau. Čia jums dar viena nuotrauka pabaigai. Taip, čia visai šalia Kaišiadorių fotografuota.

Ai, o ir daugiau ten apylinkių gražių. Jau rašiau apie nuostabias senovines Stasiūnų kapinaites, parašysiu kokį kartą ir dar apie vieną-kitą įdomesnę vietą, kuri užkliuvo. Nes tikrai yra, kur apsilankyti. Pats tas kraštas, idealus ramiam vietiniam turizmui – ir atsipalaiduot galima, ir pažiūrėt yra į ką. Ir pavalgyt yra kur, ir žmonės mieli. Tiesiog pabandykit patys paprastai padartyti: kokį šeštadienį ryte išvažiuot, vakare grįžt – nuo Vilniaus netoli, o malonumo per akis.

 

——————-

* Buvo kažkokia istorija, kai gal 1944 kažkoks nemenkas sovietinis ešelonas su sprogmenimis Vilniuje išlėkė į orą, kaip tik stovėdamas stotyje. Tai visą stoties pastatą nunešė, o tuo pačiu ir kažkiek toliau stovėjusių namų. Kadangi stotį atstatinėt reikėjo greitai, tai statė kaip galėjo, atkurdami tai, kas buvo, o jau paskui pabaiginėjo pagal stalininių architektų nurodymus. Taip Vilniaus geležinkelio stotyje gavosi eklektikos perteklius – ir stalininė architektūra, ir kartu su kažkokiom carinėm liekanom.