Tag Archives: Ispanija

Mokesčių viršenybė prieš įstatymą

Yra toksai siauruose sluoksniuose plačiai žinomas pasakymas, kad mokesčiai yra aukščiau įstatymų ir jei įstatymuose parašyta vienaip, o inspektoriai nuspręs kitaip, tai teisūs inspektoriai, o ne įstatymai. Ir išties, tam tikra prasme viskas yra taip, kadangi turinio viršenybė prieš formą ir viskas. Ir nieko čia jūs niekam nepaaiškinsite ir nepapasakosite teismuose. Ir viskas. Ir taškas.

Mokesčiai - tai jums ne kokia nors meilė, kad paverktumėte ir kažką ten sugraudintumėte. Čia, žinokite, rimtas dalykas ir ašaros jums nepadės.

Mokesčiai – tai jums ne kokia nors meilė, kad paverktumėte ir kažką ten sugraudintumėte. Čia, žinokite, rimtas dalykas ir ašaros jums nepadės.

Aišku, galime žiūrėti ir kitaip – kad tai daugiau humoras, bet visvien yra tame realybės: formalioji įstatymų taikymo pusė čia nėra savaime pakankama, nes kiekvienam finansuose bent kažkiek besigaudančiam yra visiškai aišku, kad truputį pažaidęs su eilutėmis ir stulpeliais, gali gauti ką tik nori. O jei gerai pasistengsi – tai gali netgi įrodyti, kad nieko išvis neveikei, tačiau valstybė tau PVM skolinga. Taigi, reikia žiūrėti, kaip ten su realybe, o ne tik kaip su formalumais.

Ir tikrai, formalių kriterijų nepakanka, bet kai kurie žmonės versle skundžiasi, kad formaliai kažką darė gerai, o kažkodėl visvien kalti liko, nes kažkokios schemos nesuveikė ar dar blogiau – tiesiog šiaip VMI nusprendė ir nubaudė už kažką, ko net įstatymuose esą nebuvo. Dažnas dar prideda, kad čia tik Lietuvoje tokios baisios sąlygos ir panašiai, ir skundžiasi taip skaudžiai, lyg būtų baudžiami už kokį nors neteisėtą praturtėjimą.

Štai todėl aš ir nutariau jums apie tai parašyti. Ir apie mokesčius tą aiškinausi, ir išsiaiškinau, kaip čia yra. Ir kadangi, kaip paaiškėjo, visi tie dalykai ne tokie paprasti, tai man teko prašyti pagalbos iš geriausių ekspertų, kokie tik yra Lietuvoje, nes geresnių už tuos, kurie padeda man, jūs nerasit. Nes tik aš galiu sau tai leisti.

Žodžiu, aš jums iškart pristatau – ponia Rūta Bilkštytė ir FIDE Experta kartu su savo būriu geriausių ever specialistų čia man viską galvoje dėliojo, ruošė medžiagą, padėjo ir kalė į smegenis tai, ko aš nesuprantu visiškai, nes visų tų mokestinių baisumų aš nesuprantu ir viskas. Viskas yra taip keblu, kad netgi man į galvą netelpa, nors be to ir neįmanoma gyvent.

Tiesiog mokesčiai – tai toksai užribis, kurio negali suprasti normalus žmogus, neturintis galvoje kokių nors unikalių implantų, sujungtų su mokesčių sistemos ekspertiniais tinklais ar kuo tai dar, nežinau net kuo. Man šitų technologijų nepasakojo, tai čia tik spėlionės dabar gaunasi, kokiu būdu jie visą tą žino.

Taigi, gavosi taip, kad straipsnį rašiau su visa FIDE mokesčių ekspertų komanda, nes aš be jų nieko nei iš tolo prilygstančio apie mokesčius neparašyčiau, o ir šiaip čia per pusę jų viskas parašyta (ta dalis, kuri prasminga ir gera), o jei įžangą atmesim, tai ir išvis didžiąja dalimi čia šita puiki įmonė jus konsultuoja, nes jūs to nusipelnėte.

Trumpai tariant, skaitykite dabar su mokestine kaltumo prezumpcija galvoje ir įsiminkite viską. Ir beje, jei kur atrasit kokių neteisingumų – tai jau mano primakaluota bus, nes čia aš negailestingai viską supaprastintai supratau, nes suprantu viską paprastai.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Rusijos invazija Ukrainoje – toksai senas ir pažįstamas paternas

Gal dėl to, kad viskas prasidėjo visai per kitą galą – ne nuo Rusijos veiksmų, o nuo žmonių sukilimo prieš Viktorą Janukovyčių, daugelis nepastebėjo tokio seno ir pažįstamo paterno* visame tame Rusijos įsiveržime į Ukrainą. O gal nepastebėjo dėl to, kad anksčiau tą paterną matydavome visai iš kitos pusės?

Paternas labai senas, pirmais variantais išbandytas dar beveik prieš šimtmetį. Vėliau kažkiek išgrynintas, atidirbtas ir aiškiai paverstas standartiniais invaziniais planais, kuriuos tereikia adaptuoti – t.y., visa ištisa ir sistemiška valstybių okupacijos metodologija.

Štai jums Afrikos vaizdelis - kovotojai prieš fašizmą, sukilę ir užsigrobę iš kokios tai vietinės chuntos tanką, važiuoja saugoti nekaltų gyventojų. Neprimena jums kažko?

Štai jums Afrikos vaizdelis – kovotojai prieš fašizmą, sukilę ir užsigrobę iš kokios tai vietinės chuntos tanką, važiuoja saugoti nekaltų gyventojų. Neprimena jums kažko?

Taigi, čia aš jums pasakysiu, kad kalbos apie tai, jog Vladimiras Putinas esą kurią kažkokią revoliucingą informacinio karo metodiką – tai naivus svaigesys, nes išties nieko naujo jisai nekuria. Vienintelis dalykas, ką jis daro – tai nežymiai adaptuoja seną, kraštutinai gerai atidirbtą KGB metodologiją, skirtą invazijai į užsienio šalis. Ir ta metodologija atpažįstama pagal tipinį SSRS vykdomos invazijos paterną.

Visa ta invazija, kaip įprasta, pridengiama informaciniu bulšitu, skleidžiamu per kelis struktūrinius kanalus: t.y., per kairiąsias komuniagiškas kuopeles visame pasaulyje, per oficialią sovietinę žiniasklaidą ir per Maskvoje esančias redakcijas, kurios platina mėšlą į visur kur papuola, apsimesdamos tuo, kad tą mėšlą platina kokie nors vietiniai gyventojai. Senais laikais Maskvoje taip būdavo spausdinami visokie laikraščiai, esą leidžiami kitose šalyse, o dabar gi analogiški veiksmai daromi per internetus.

Realus gi dalykas, į kurį reikia kreipti dėmesį – tai invazijos paternas. Realūs veiksmai, kurie vyksta, kai prasideda bolševikinis įsiveržimas į kokią nors šalį. Ir čia visur ir visada matomas vienas ir tas pats paternas, tik kad kartais su nelabai didelėmis modifikacijomis.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Emigracijos priežastys

Pasižiūrėjau aš kai kurių skaičių, kiek kur maždaug mūsiškių gyvena. Grubūs tie skaičiukai, labai orientaciniai, tačiau šį bei tą susigaudyti leidžiantys. Ir svarbiausia, kad keliantys klausimus. Aišku, jei tuos klausimus susipranti užduoti. Ir jei susipranti pažiūrėti truputį giliau į tai, kur yra emigracijos priežastys ir ką pataisius, viskas pasisuktų kitaip.

Kažkada Jungtinės Valstijos tapo šalimi, į kurią emigrantai plūdo nesveikais kiekiais. Priežastis nebuvo aukso kalnai - Europos šalys tais laikais buvo turtingesnės. Tiesiog JAV buvo laisva rinka ir kiekvienas atvykėlis turėjo perspektyvas.

Kažkada Jungtinės Valstijos tapo šalimi, į kurią emigrantai plūdo nesveikais kiekiais. Priežastis nebuvo aukso kalnai – Europos šalys tais laikais buvo turtingesnės. Tiesiog JAV buvo laisva rinka ir kiekvienas atvykėlis turėjo perspektyvas.

Žinot gi, kaip būna, kai viskas atrodo labai natūralu ir „taip ir turi būti“? Tai vat kai galvoji, kad taip ir turi būti, tai ir lieka viskas mistika. Būtent tokia mistika, kaip nuolat visokių politikų skleidžiama: „žmonės bėga, nieko negalim padaryti, nieko čia nepakeisi“.

Bet kai pradedi klausinėti ir aiškintis apie tai, kas daugeliui atrodo savaime aišku, tai pradeda lįsti kai kurie įdomūs reikalai. Netgi labai įdomūs. Ir tai labai gerai, nes kaip žinia, jei turime problemą, tai ją išspręsti galime tiktai tada, kai išsiaiškiname, iš kur ir kaip ji kilo. O jei neišsiaiškinam, tai lieka tiktai inkšti, kaip visokie konservatoriai ir liberalai kalti dėl emigracijos ir žūstančios Lietuvėlės.

Taigi, banaliai pažiūrėkime, sąrašiuką pasidarę – kur ir kiek lietuvių maždaug gyvena. Ir kodėl kažkur lietuvių daug, o kažkur kitur – mažai. Skaičiai nebūtinai turi būti tikslūs – pakanka daugmaž orientacinių, kad ir su didelėmis paklaidomis. Svarbu, kad bendras vaizdas pasimatytų. Ir kad nepasitenkintume kokiu nors pernelyg akivaizdžiu ir nieko nepaaiškinančiu atsakymu.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Restauracija ir autorių teisės, tęsinys

Negaliu tokia naujiena nepasidalinti, nes jei jau pasižymiu pranašiškomis savybėmis, tai turite tuos stebuklus sužinoti ir melstis man.

Taigi kai rašiau apie restauracijos niuansus ir autorių teises paskutinį kartą, paminėjau tą legendinę bobikę, kuri Jėzų Kristų pertapė naujovišku būdu. Tai vat, čia jums anos istorijos pratęsimas.

Ispanija, freska prieš restauraciją ir po jos

Elias Garcia Martinez sukurta freska, Borja bažnyčia, šiaurės rytų Ispanija. Pirma nuotrauka rodo, kaip freska atrodė 2010 metais. Antra nuotrauka - 2012 liepą, prieš pat restauraciją. Trečia nuotrauka - jau po restauracijos. Pastebėkite pasikeitusį žvilgsnį: anksčiau žiūrėjęs kažkur į dangų, dabar žvilgsnis žiūri į jus. Jis jus stebi.

Bobulė Cecilija Gimenez, kuri pertapė Jėzų Kristų kažkokioje Saragosos bažnytėlėje taip, kad jau nieko nepataisysi, reikalauja bažnyčios, kad šioji pasidalintų pinigais, kuriuos ana uždirba, pardavinėdama bilietukus turistams. Nes turistai plūsta į tą bažnytėlę, norėdami gyvai pamatyti Jėzų-beždžionę, nutapytą ponios Cecilijos. Ir bažnyčia jau uždirbo iš to daugiau, kaip 2000 eurų. O bobulei nieko dar nesumokėjo.

Borja kaime esanti bažnytėlė tapo pasauline turizmo įžymybe per vieną dieną, vos tiktai pasaulis ėmė rėkti apie baisią restauraciją. Pasaulio įžymybe tapo ir ponia Cecilija, o jos kūrinys dabar yra viena iš garsiausių pasaulio freskų. Per baisiai trumpą laiką bažnytėlėje jau apsilankė daugiau kaip 30 tūkstančių turistų, tad bažnyčios veikėjai sumąstė pardavinėti bilietukus. Taigi, čia jau įsijungė autorių teisių apsauga, ponia Cecilija Gimenez pasisamdė advokatą ir jau niekam abejonių nekyla, kad autorių teisės bus išsaugotos, o bažnyčia už tai turi sumokėt.

Abejonių kyla tik dėl to, ar godi bažnyčia norės dalintis pinigais su vargše senute.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Restauracija, autorių teisės ir šiaip nesąmonės

Po to, kai internetuose ispaniška freskos restauracija Borja bažnyčioje momentaliai tapo nauja mėme, man kilo visokių atsitiktinių minčių, kurios jums bus gal ir neįdomios, o gal ir sunervins netgi. Nes žinot, šnekėkit jūs ką norit, ale viskas dažniausiai būna sudėtingiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio*. Taip ir šiuo atveju, nereikėtų imti ir varyti – ponia Cecilia Gimenez, nuoširdžiai freską restauravusi 80 metų senutė, stengėsi padaryti gerą darbą. Kuo jūs nepatenkinti?

Ispanija, freska prieš restauraciją ir po jos

Elias Garcia Martinez sukurta freska, Borja bažnyčia, šiaurės rytų Ispanija. Pirma nuotrauka rodo, kaip freska atrodė 2010 metais. Antra nuotrauka - 2012 liepą, prieš pat restauraciją. Trečia nuotrauka - jau po restauracijos. Pastebėkite pasikeitusį žvilgsnį: anksčiau žiūrėjęs kažkur į dangų, dabar žvilgsnis žiūri į jus. Jis jus stebi.

Tai moteriškei parestauruoti freską nurodė kažkoks kunigas. Tačiau visi kaltina senutę Ceciliją Gimenez. Kunigas, kaip visada, nekaltas. Čia matome puikų atvejį, daugeliui seniai žinomą: visi gyvuliai yra lygūs, tačiau kai kurie – lygesni už kitus. Galim prisiminti įdomią istoriją apie Aušros vartų restauraciją, kur kažkoks klebonas Jan Kasiukevič užsakė restauruot ką papuola, o kalta liko firma, kuri tai darė. Nes juk negalima bausti bažnyčios. Bet ir kleboną galima suprasti: su visais tais paveldosaugininkais tvarkant, greičiau jau Aušros Vartai sugriūtų, nei pavyktų ką nors ten pataisyti.

Krūvą metų niekas tos Borja bažnyčios freskos neprižiūrėjo, ji trupėjo, tad prieš restauraciją iš jos buvo likę tik tiek, kad mažai ką ten ir tepakenkė tos teplionės. Tiesą sakant, įspūdis iš naujo varianto yra pakankamai galingas, kad aš sakyčiau, jog vertėjo tai padaryti.

Paveldosaugininkų veikla yra tokia, kad jie geriau duoda visam paveldui supūti, bet neleidžia jo restauruoti, atnaujinti, remontuoti ar pataisyti. Barjerai sukuriami tokie, kad ir Lietuvoje dažnas šimtų metų senumo pastatas tiesiog sugriūna, bet jo savininkai taip ir negauna leidimo jį kažkaip sutvarkyti. Paveldo apsauga yra savo esme apsimestinė: šaukiama apie apsaugą, tačiau neleidžiama išsaugoti. Spėju, kad ir Ispanijoje panašiai.

Dėl tos apsimestinės apsaugos ir neadekvačių barjerų žymiai paprasčiau yra tiesiog kažką sunaikinti. Neretas seną dvarą įsigijęs žmogus taip ir daro: po truputį kasmet jį griauna, per šalčius dar ant mūrų papila vandens, kad greičiau plytos suirtų, vieną kitą silpniau besilaikančią plytą nuspardo. Po kokių dešimties metų lėto naikinimo, kai pastatas virsta ištisinėmis nuolaužomis, leidimus statybai galima gauti, nes jau neliko ką saugoti. Ir jau tada savininkas bando atstatinėti tai, kas buvo. Nes galų gale jis gauna leidimus, kadangi viskas jau sugriuvę iki galo.

Spėju, kad panašiai ir Ispanijoje gavosi: kunigas, žinodamas, kad normaliais būdais restauruojant, prireiks tiek komisijų, biurokratijų, reguliavimų, leidimų ir tikrinimų, kad bus tik išleistos krūvos pinigų, o rezultato taip ir nesigaus, sugalvojo paprastai – duoti kokiai nors atsitiktinei bobelei patvarkyt. Nes taip paprasčiau.

Beje, autorių teisių gynėjai čia irgi galėtų susirūpinti: po restauracijos, o tiksliau – naujo kūrinio nutapymo vietoj senojo, buvo melejonai visur pridaugintų nuotraukų, reprodukcijų ir kopijų. Turint omeny visokius įkainius, kuriuos taiko autorių gynėjų firmos, restauraciją atlikusi moteriškė galėtų būti jau milijoniere. Bet ji nebus milijoniere, nes tuos pinigus susižertų pačios autorių teisių gynėjų grupuotės.

Žodžiu, kažkas čia neteisingai vyksta. Ir žinot, aš visai nieko prieš būčiau, jei ta pati bobutė panašiai parestauruotų Aušros Vartų koplyčioje esantį šv. Marijos paveikslą. Gal tada, po skandalų, viską draudžiantys paveldosaugininkai pradėtų galvoti ne apie draudimus, o apie tai, kaip kažką galima realiai išsaugot. Ir gal kartu baigtųsi bažnyčios nebaudžiamumas su visomis jų sakralinėmis erdvėmis ir kitais dvasingumais.

 

————–

* Bene ryškiausias atvejis, kai atrodo vienaip, o paskui išlenda subtilybės – kai Anglijoje per Olimpines žaidynes buvo milžiniška bauda buvo nubaustas lietuvis, kuris esą rodė fašistinius gestus. Žiniasklaida tik rėkė, rėkė dėl to, o paskui po truputį ėmė lįst galai: nuotraukose buvo vienas žmogus, o teismas nubaudė visai kitą, kurį tiesiog pasigavo kažkokie tenykščiai apsauginiai, ieškantys atpirkimo ožių. Konkretus KPŠ.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter