Rokiškis Rabinovičius

Aš gal pradėsiu nuo to, kas greičiausiai sukėlė isterikas nekuriems Tele2 konkurentams: ši įmonė pasiūlė mobilų internetą už pastovų mokestį ir be apribojimų. Taip, būtent tai, kas prieš kelioliką metų padarė lūžį internetuose, kai flat rate atsirado per virvėlaidinį telefoną (iki tol būdavo mokesčiai už minutes irba megabaitus), dabar atsirado mobiliam tinkle. Nesu tikras, ar tai tęsis labai ilgai, bet panašu, kad bent jau iki metų galo, kol įsivažiuos, tai tikrai. O paskui – galimai irgi. Kaip sakant, be skaičiuojamų megabaitų. Pigiausias planas – 19 litų per mėnesį, brangiausias – 49 litai, bet tam jums reiks nuvažiuoti į Alytų.

Čia, žinote, kažkoksai deficito sudarymas gaunasi: važiuoti reikia į Alytų, nes Vilniuje jie, kiek suprantu, nepardavinėja šito dar. Ir labai sąmoningai nepardavinėja, nors po kažkiek laiko gal jau irgi pardavinės. Todėl ir buvo tas mistinis kvietimas žurnalistams bei blogeriams, persunktas saviironijos ir humoro jausmo – „Tele2 kviečia savo klientus rinktis į mikrobusą, veš į ryšio zoną„.

Tą seną anekdotą prisimena tie, kas mobiliu ryšiu naudojosi, vos Tele2 atėjus į rinką – konkurentų kainos vienu kartu smuktelėjo trečdaliu, o paskui vyko toksai kainų kritimas, kad maža nepasirodė – iš vienos brangiausių šalių pagal mobilų ryšį Lietuva per porą metų pavirto į vieną pigiausių pasaulyje. Jau net neatsimenu, kiek man kainavo ryšys, kai ėmiau juo naudotis – gal keletas litų už minutę? Atsimenu tik, kad kainų kritimas buvo stebuklingas*.

Taip kad jei aktyviau naudojatės internetu, tai išsyk turiu jums patarimą: nuvažiuokit į Alytų, tenai nusipirkit 4G LTE ryšį, o paskui galėsite ir 4G, ir 3G visoje Lietuvoje naudotis už 19 litų per mėnesį. Arba už daugiau – čia kaip pasirinksit. Megabaitai neskaičiuojami. Palyginimui – kiek paieškojau UK, tai mobilaus interneto kainos yra panašios skaičiais, tiktai kad svarais ir su kelių-keliolikos gigabaitų limitu. Taip kad Lietuva čia rūlina.

Jei negalite nuvažiuoti į Alytų, tai yra ir kitų miestų, kur 4G internetu Tele2 prekiauja – tai Mažeikiai, Utena, Jonava ir Marijampolė. Ten galite nusipirkti ir taip gudriai sugudrauti.

Geras PR vs. dezorientacija

Tele2 pakvietimas, kuriame jie aiškiai parašė, kad kviečia važiuoti visus į ryšio zoną, sukėlė krūvą disonanso, nes tikrai labai juokingas buvo. Ir kai kam tas disonansas perspaudė smegenis. Todėl čia aš noriu pasidalinti gerais patarimais vienai kompanijai, kuri nuolat daro kažkokias nesąmones ir ieško aplinkui save sąmokslo, nes konkurentai dirba geriau ir todėl jie labai blogi.

Žodžiu, vakare, kai grįžau namo, apie tą važiavimą stebulingu operatyvumu parašė du žmonės: ponas Vaidas Neverauskas iš Delfi ir kažkokia ponia Birutė Jurkutė iš neaišku, iš kur. Tai ponas Vaidas labai viską aiškiai surašė, nes dalyvavo ir humorą sugebėjo įvertinti, o vat ponia Jurkutė tai parašė taip, kad rekomenduoju visiems paskaityti – pradedant jos teleportaciniu šoku, kai ji esą gavusi pakvietimą ir baigiant nelaimingais ir visiškai nerišliais kūkčiojimais apie nesupratau, apie ką. Čia jums tiesiog bus geras pavyzdys, nes tiesiog vadovėlinis.

Kai kokia nors kompanija isterikuoja dėl Tele2 tiekiamo 4G LTE, tai suprantama, dėl ko isterikuoja: dėl to gi, kad Tele2 tik pyst ir kalė flatreitais per kainas visiems, kas labai jau tikėjosi, kad iš duomenų perdavimo labai užsidirbs per mokamus megabaitus. Ir turiu pasakyti, kad kai kurie užsidirbdavo: štai vienam draugui prieš porą metų kai parėjo visiškai netikėtu būdu kilolitinio didumo sąskaita, nes netikėtai paslapčia pasikeitė sutarties sąlygos, tai tas tik bac ir momentaliai atsisakė paslaugų ir kitiems papasakojo apie tokius fokusus. Atspėkit dabar iš vieno karto, kas ten per tiekėjas toksai buvo, pas kurį taip stebuklingai pasikeitė viskas. Jei atspėjot – tai nesidalinkit, tegul kiti irgi paspėlioja.

Marketingo ir PR bėdos niekada nebūna savaiminės. Jos tėra natūrali, plaktuko tipo** eksteriorizacija: įmonė, kuri galvoja, kad reikia kovoti prieš konkurentus, defokusuojasi, nes ima kovoti prieš konkurentus, o ne už klientus. Ir kai prarandama orientacija į klientą, tai ir lieka fokusavimasis į dalykus, kurių negali pakeisti, bet kuriems turi plaktuką.

Ponai ir ponios iš tos kaip ten ji kompanijos, aš jums paprastai pasakysiu: jūsų vadybininkės man skambina gal kas kokį pusmetį ar panašų laiką ir siūlo vis palyginti savo ryšio kainas su kažkokiomis jūsų ryšio kainomis. Ir siūlo vieną, kitą, trečią kartą ir taip ir nesugeba pasiūlyt nieko normalaus. O kodėl? Ir ar tai jums nėra brangiau, nei tiesiog išlaikyti senus klientus?

Kartą, prieš keletą metų, kai man paskambino vadybininkė iš jūsų, aš sėdėjau tualete ir, suprantat, ką dariau, bet aš pakėliau ragelį, nes jau žinojau, kas skambina, o mano nuotaika buvo bloga, o nors vadybininkė ir niekuo nekalta, o tik dirba savo darbą, bet taip jai ir reikia, nes ji pati kalta. Ir kai ji man atkakliai pasakojo apie tai, kad aš negaliu turėti mobilaus ryšio už tokią kainą, už kokią turiu, tai gavosi taip, kad prakalbėjo jinai man su savo makaronais belenkiek, pasakojo man, kad aš neteisus, nes neteisus, nes negali taip būti, o paskui labai susinervino, kai pasakiau, kad viskas, reikia baigti pokalbį, nes sėdžiu tualete ir kalbėdamas su ja negaliu nusišluostyt.

Aš negalėjau to nepasakyti, nes paprastai sakau teisybę, bet buvo nemalonu ir jai, ir man. Turiu pasakyti, kad kitus kartus nebuvo tokių nelaimingų pokalbių – vadybininkės paskambindavo man valgant, esant susitikimuose ir panašiai. Pažadėdavo atsiųsti pasiūlymus emeilais ir neatsiųsdavo, pažadėdavo perskambinti po 15 minučių ir neperskambindavo, o perskambindavo kitą dieną. Ta, kuri mane pagavo tualete, ji buvo iš tokių – žadėjo vieną dieną perskambinti, o paskambino po dienos ar tai dviejų. Kadangi aš tą numerį įsiminiau, pakeldamas ragelį, jau žinojau, kas skambina.

Suprantate, nu jūs patys pagalvokit, ką jūs darote: pirma kabinate makaronus klientams, paskui darote jiems asmeninius planus ir visokius keistus fokusus, o paskui leidžiate krūvas pinigų tam, kad gautumėt naujų klientų, kuriems kabinate makaronus ir darote nuolaidas, didesnes nei seniems klientams. Aš vat pavyzdžiui, naudojuosi Bite ir jau naudojuosi ja krūvą metų. Ir kodėl aš nepabėgu iš jų? Ogi tiesiog todėl, kad man nepridaro visokių nenumatytų cirkų***, o pabėgti kažkur aš nenoriu vien dėl to, kad nieko nekeisti yra paprasčiau. O jūs pirma priverčiat savo klientus keisti kažką, kitaip tariant – bėgti, o paskui bandot juos priversti vėl kažką keisti, o dar paskui užsiimat kažkokiomis nesąmonėmis su kažkokiomis išsigalvotomis nepatenkintomis personomis, kurios skundžiasi tuo, kad Tele2 turi gerą humoro jausmą.

Nes kas gaunasi tokiais atvejais? Ogi gaunasi paprastai – jūs dar papildomą reklamą padarote savo konkurentams, nes visvien visi susistato sau kaip yra. Ar to jūs siekiate?

Nu patys pagalvokit, ar jums verta tuo užsiimdinėt? Nu būkit žmonės, pradėkit normaliai dirbti ir viskas susitvarkys. O tai jei taip nesitvarkysit, tai baigsis tuo, kad Tele2 taps monopolistu, jūs neturėsit lėšų augimui ir tada pasibaigs visa konkurencija ir kainos pradės nedžiuginti, o tada jau ir man prastai bus. Taip kad paklausykit mano patarimo, nes nors ir netiesiogiai, aš esu nuoširdžiai suinteresuotas jūsų geru darbu.

3G, 4G, GSM, LTE ir kitokie bevirvėlaidės telefonijos burtažodžiai

Aš jums išsyk pasakysiu, kad nieko neišmanau apie tuos internetus ir technologijas. Tas daiktas, kuris buvo demonstruojamas, tai vadinasi LTE, kuris bus vietoje dabar esančio GSM. Todėl galit čia ir neskaityti šito skyriaus, nes jei kantuperius išmanote, tai visvien naudos nebus iš mano nesupratimo, o jei neišmanote, tai išvis nieko nesuprasite.

Čia žiūrint pagal degeneratyvų OSI modelį**** taip gaunasi, kad GSM yra iš esmės tiesiogiai į 2 lygmens protokolą sumestas garsas, o vat LTE atveju jau garsas bus matyt kokiame 4-6 lygiuose, kitaip tariant, VoIP visame gražume, tik dar su didesniu pralaidumu. Tarp kitko, esu bandęs kadaise tą naują garsą prieš kokius metus (tada pamačiau ir tą fazinę anteninę gardelę iš fantastikos srities) – žinokit, skirtumas nuo normalaus mobiliako toks, kad sunku net palyginti su įprastu, nes skamba praktiškai natūraliai.

O tas LTE, kadangi yra naujas koks tai etapas, yra naudojamas kaip perėjimas nuo G3 prie G4. Čia irgi kažkaip viskas painiai gaunasi: G4 yra kažkoks tai naujas 1 ir 2 lygio kažkas, o G3 yra senesnis 1 ir 2 lygio kažkas, bet yra kažkoks ten perėjimas, kuris sukuria tą aukštesnį lygį, todėl tas LTE atsiranda ant G3, taip padarydamas kokį tai beveik G4, kuris jau išties G4, o paskui jau telieka kažkam pasikeist, kad gautųsi beveik be pokyčių ir G4 su viršum.

O tas G4 tai yra šiaip jau tiesiog 100 megabitų oru, kai G3 užtikrinti turi berods gal 100 kilobitų, o pasiekti leidžia gal kokius kelis megabitus, jeigu pasiseks (bent jau man tai pasiseka kartais). Žodžiu, atleiskit jau man, bet aš to nesigaudau, taip kad žiūriu paprastai – jeigu labai gerai, tai ir yra labai gerai. Ir tas LTE ar kaip jis ten vadinasi, yra labai gerai, nes be jo nesigautų taip gerai.

Tūsas po Alytų su virtualiais dalyviais

Tai vat, ką čia reikia pasakyti – tai paprastai: su G3 kokių nors realaus laiko beprobleminių video pokalbių jau matyt nesigautų turėti. O su tuo, ką Tele2 rodė – tai gautųsi ne tik kad šiaip turėti, bet ir gautųsi turėti nuolat. Kitaip tariant, Google Hangout galima naudoti visame gražume. Ir tas ir gavosi.

Aš prisipažįstu, kad subalamutinau ir paverčiau biškį į kažkokį chaosą visą Tele2 prezentaciją, kur jie suorganizavo važinėjimąsi po Alytų iš vieno galo į kitą, demonstruojant visokius reikalus. Nesu tikras, ar Tele2 man už tai atleis ir ar kada nors dar kvies į kur nors, nes paprastai po tokių nenumatytų cirkų renginių rengėjai nutaria, kad geriau nesitrikdyti ir išvengti visokių iritacijų. Taip kad galimai jau daugiau Tele2 manęs niekur nekvies.

Žodžiu, aš tiesiog paleidau Google Hangout ant savo kompo per Tele2 ryšį, ten pat dar pasijungė ponas Romas Sadauskas, šalia buvęs, o dar ten pasijungė būrys visokių blogerių ir šiaip internautų iš Google+, ir gavosi visa ekskursija dvigubai didesniam žmonių kiekiui, nei buvo realiai – pats Hangout suskaičiavo, kad be manęs reikale sudalyvavo dar 23 žmonės, virutaliai pasivažinėję ir pasivaikščioję po Alytaus gatves. Beje, pakolei aš čia rašiau šitą straipsnį, tai jau ir ponas Romas parašė, mane aplenkdamas.

Čia reikia dar pastebėti, kad kai du kompai vienas šalia kito mikrofonais gaudo tuos pačius garsus ir patys juos skleidžia, tai yra viena bėda – aidai. Ir netgi cypiančio mikrofono efektai (žinot, kaip būna, kai mikrofoną prie garsiakalbio koks artistas prikiša – tada ir cypia garsiai). Bet jei kompus atitrauki, kad vienas kito negirdėtų, tai, susikalbėti galima laisvai, o matyti vieniems kitus galima visąlaik laisvai, nes vaizdai, kaip žinia, neinterferuoja tarpusavy.

Taip kad iš blogerių ir ponas Skirmantas Tumelis bei ponia Pow šičia irgi mus matė. Kaip ir dar kiti ponai ir ponios – visiems buvo pademonstruotas Alytaus įžymusis (neatsimenu, kuo įžymus, nes hangautinau tuo metu ir nieko negirdėjau, ką pasakojo) teatras, parodyta, kad miestas turi šaligatvius ir stadioną, o taip pat Anzelmo Matučio memorialinį kompleksą bei dar kažkokias įžymybes.

Žodžiu, aš dabar galvoju, kaip keisis žiniasklaida ir išvis bendravimas – spėju, kad realaus laiko transliacijos iš visokių įvykių po kiek laiko taps įprastomis, o tiesioginę konkurenciją iš internetų pajus ir televizijos – panašiai, kaip kažkada konkurenciją pajuto popieriniai leidiniai. Primeskit: vyksta įvykiai kur nors, o žmonės gyvai transliuoja, šimtais ir tūkstančiais kamerų, realiame laike. Isterikuokit ir drebėkit, televizininkai – ateitis ateina.

 

————-

* Kainų kritimas, panašus į tą, kurį sukėlė Tele2, yra dar vadinamas trečio žaidėjo efektu: konkurencija rinkoje atsiranda tik tada, kai atsiranda trečias žaidėjas. Kol žaidėjai yra du, konkurencijos praktiškai nebūna, nes pas abu veiksmai būna tarpusavy prognozuojami, o išlošimai iš kainų mažinimo per maži – žodžiu, veikia natūralus procesas, savo efektais ekvivalentiškas karteliui. Bene ryškiausiai trečio žaidėjo efektas buvo stebimas prieš kokius 30-40 metų, kai buvo liberalizuota JAV vidinių avialinijų rinka: kai į kokią nors liniją ateidavo antras žaidėjas, kainos krisdavo gal 10-20 procentų, atėjus trečiam – 30-40 procentų, o atėjus ketvirtam ir penktam – dar kokiais 10-20 procentų. T.y., esminis pokytis būdavo tik su trečiu žaidėju.

** Plaktuko sindromas – tai tada, kai turi plaktuką ir visur matai vinis. Marketingo ir PR atveju tai veikia paprastai: kai yra kokios nors įmonės reklamos ir marketingo skyrius, kuris neturi jokio įrankio tam, kad paveiktų įmonės vidinius procesus, pvz., kainodarą, jam belieka užsiimti visokiomis PR veiklomis. Taigi, natūralu, kad vidinės bėdos tada paverčiamos visokiais PR veiksmais, kitaip tariant – labai tipiška problemų eksteriorizacija.

*** Tiesą sakant, Bitė irgi ne šventieji, tad tai, kaip prieš krūvą metų jie mane nugręžė, kai transferinau numerį iš įmonės ant savęs, aš atsimenu iki šiol, kaip ir tai, kaip man pasakojo jų vadybininkė apie kokius tai mistinius taškus iš kurių gausis telefonai, o paskui paaiškėjo, kad jokių taškų nėra. Ir prisimenu, kaip mano antra pusė naudojosi Omnitel, ir mokėdavo keliasdešimt litų, o aš mokėdavau Bitei triženkles sumas. Ir kai kuriuos kitus bajerius prisimenu. Bet aš tiesiog pragmatiškai pažiūrėjau, kai baigėsi terminas: jei man padarė pigiau, nei kitur gaučiau, tai reiškia, kad pigiau, nei kitur gaučiau. Ir taškas. Todėl aš vis dar pas Bitę.

**** OSI tinklo modelis – tai seno, užribines sumas kainavusio JAV superprojekto vienintelis likutis – iš bėdos pusiau tinkamas tinklinio steko aprašymas, kuris tiesiog kartais iš bėdos tinkamas, todėl naudojamas, kaip teorinis modelis, kalbant apie visokių tinklo protokolų logikas. O realiai tai tiesiog vienos postdeminginės vadybinės ligos klasika, vadinama standartizacijos komitetų sindromu. Šiuo atveju suveikė dvi ligos viename komitete: ir noras užsiimti kūryba vietoje standartizacijos, ir visokių kontorų interesų derinimas. Dėl noro užsiimti kūryba, tasai OSI komitetas sukūrė su realybe neturinčio briedo kratinį, su visokiais unikaliais fufeliais, kurie taip niekad ir nebuvo panaudoti, nes teoretinis standartizuotojų briedas taip ir liko teoretikomis visokiomis. O dėl interesų derinimų tasai briedas buvo prikištas visokių bajerių, kurie tik visokioms komitete dalyvavusioms firmoms ir tebuvo aktualūs. Vienas iš žavingų dvasingumų – originalioje OSI redakcijoje visas saugumo užtikrinimas (autentifikacija ir autorizacija) buvo numatyta antrame lygyje. Galutinis rezultatas – visos prikurtos briedovos technologijos neišplito, o liko tik popieriai. Reikia pasakyti, kad standartizacijos komitetų ligos yra paplitęs reikalas – galim prisiminti ir kliedesius, kurių prisigalvodavo lietuviškų klaviatūros išdėstymų kūrėjai, ilgai ir atkakliai savo standartais ignoravę realybę, ir ITIL v3, kur buvo padaryta viskas, kas tik įmanoma, kad būtų patenkinti kai kurių egzaminavimo, sertifikavimo ir konsultavimo įmonių interesai. Žodžiu, su standartizacijos komitetais reikia būt atsargiems.