Tag Archives: Bitė

Nokia 6100

Ar nieko nereiškia skaičiai prieš G?

Kartais kažkodėl gaunasi, kad aš parašau apie kompiuterius ir telefonus, apie kuriuos nieko neišmanau. Tai būna labai sunku, nes man tai kažkokia truputį svetima tema. Bet vat visai nesvetima tema yra paslaugų valdymas, visokie ten paslaugų pateikiamumo lygiai, SLA, jų valdymas ir panašūs vadybiniai reikalai. Tai dabar kažkaip ėmė ir pasitaikė viena tokia tema, kurios neužkabinti būtų tiesiog labai sunku, nes jau tiek šunų suėsta, kad kartais kaukte kaukti norisi.

Nokia 6100

Aš labai paprastai žiūriu į visą tą ryšį: jis turi veikti. Ir taip kaip reikia. Jei telefonas – tai telefonas, o jei Internetas – tai Internetas. Ir man neįdomu, kad mano senas dumbfonas (deja, jau ne toks nuostabus, kaip šitos Nokia 6100, nuotraukoje, nors tokias cielas tris turėjau) naudoja kokį nors senovinį GSM, o mano kompas – naujovinį 4G. Man tiesiog reikia, kad būtų viskas gerai ir jei koks nors GSM ar 4G neveiks, tai man visai neįdomu bus, kur ten kokios raidės ir skaičiai pavadinime.

Esmė labai paprasta: Verslo Žinių straipsnyje neseniai Bitės generalinis direktorius Chrisas Robbinsas uždavė klausimą apie tai, ar ką nors reiškia vartotojams kažkokie skaičiai prieš raidę G. Jis ten sakė, kad nereiškia nieko. Ir žinote, aš su tuo pilnai sutinku, be jokių išlygų ir ginčų, nes aš labai gerai žinau, kas vartotojams kažką reiškia. Tikrai taip, nes visokios ten raidės, kaip kad 1G, 2G, NMT, EDGE, 3,5G, 3,9G, 4G, 5G, LTE, GSM, Wi-Max, DSL, GPRS, UMTS, HSPA, CDMA, ELT, GKLMN, JPRST ir taip toliau – normaliam žmogui nieko nereiškia ir nieko nesako. Išties tai jos ir man nieko nesako, nors esu porą kartų rašęs apie tai, ką ten kažkurios raidės duoda.

Tai tik kažkokie pavadinimai sudėtingoms technologijoms, kurios man atrodo beprasmiškai ir mistiškai, nes aš to neišmanau ir išmanyti neturiu, nes būtų visiškai neadekvatu tikėtis, kad mokėdamas už kažkokį ryšį, aš skaitysiu kažkokius technologinius internetus ir tapsiu programuotoju, kuris paskui šneka paukščių kalba ir supranta skirtumą tarp kažkokio EDGE, GPRS ir CDMA. Jeigu kažkas iš manęs to tikisi, tai tas kažkas matyt išprotėjo.

Man, kaip vartotojui, aktualiu tegali būti keli kriterijai, kažkuo panašūs į kelis neseniai mano minėtus ir prakeiktus projektinius kriterijus, tik kad iš paslaugų pusės. Kitaip tariant, jei jau moku kažkokią sumą, tai turiu gauti paslaugą, kuri būtų su šiomis savybėmis:

  • Pasiekiama tuo metu ir toje vietoje, kur jos reikia
  • Suteikiama tokiomis apimtimis, kokios reikia
  • Veikianti su tinkama (neužknisančia) kokybe

Visi šie kriterijai yra labai paprastai paskaičiuojami ir įvertinami konkrečiais skaičiais. Ypač tą lengva padaryti, kai tai yra ITT paslauga: čia gi viskas skaičiukais eina, tad galima viską įvertinti labai aiškiais rodikliais, kurių apibrėžimas (vertimas iš vartotojo kalbos į techninę kalbą) yra vadinamas tokia santrumpa – SLA (Service Level Agreement).

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Tele2 klientai važiuoja į ryšio zoną

Aš gal pradėsiu nuo to, kas greičiausiai sukėlė isterikas nekuriems Tele2 konkurentams: ši įmonė pasiūlė mobilų internetą už pastovų mokestį ir be apribojimų. Taip, būtent tai, kas prieš kelioliką metų padarė lūžį internetuose, kai flat rate atsirado per virvėlaidinį telefoną (iki tol būdavo mokesčiai už minutes irba megabaitus), dabar atsirado mobiliam tinkle. Nesu tikras, ar tai tęsis labai ilgai, bet panašu, kad bent jau iki metų galo, kol įsivažiuos, tai tikrai. O paskui – galimai irgi. Kaip sakant, be skaičiuojamų megabaitų. Pigiausias planas – 19 litų per mėnesį, brangiausias – 49 litai, bet tam jums reiks nuvažiuoti į Alytų.

Kompiuteris mašinoje

Sako, kad vienas iš navarotų su tais supergreitais mobiliais broadbandais bus toksai, kad mašinos galės turėti savo korteles ir tarpusavy bendrauti, apsikeisdamos visokia informacija ir pačios susižinodamos, kur kokie kamščiai, kur kokios avarijos ir taip toliau. Tuo pačiu ir GPS galės peraugt į kitą lygį.

Čia, žinote, kažkoksai deficito sudarymas gaunasi: važiuoti reikia į Alytų, nes Vilniuje jie, kiek suprantu, nepardavinėja šito dar. Ir labai sąmoningai nepardavinėja, nors po kažkiek laiko gal jau irgi pardavinės. Todėl ir buvo tas mistinis kvietimas žurnalistams bei blogeriams, persunktas saviironijos ir humoro jausmo – „Tele2 kviečia savo klientus rinktis į mikrobusą, veš į ryšio zoną„.

Tą seną anekdotą prisimena tie, kas mobiliu ryšiu naudojosi, vos Tele2 atėjus į rinką – konkurentų kainos vienu kartu smuktelėjo trečdaliu, o paskui vyko toksai kainų kritimas, kad maža nepasirodė – iš vienos brangiausių šalių pagal mobilų ryšį Lietuva per porą metų pavirto į vieną pigiausių pasaulyje. Jau net neatsimenu, kiek man kainavo ryšys, kai ėmiau juo naudotis – gal keletas litų už minutę? Atsimenu tik, kad kainų kritimas buvo stebuklingas*.

Taip kad jei aktyviau naudojatės internetu, tai išsyk turiu jums patarimą: nuvažiuokit į Alytų, tenai nusipirkit 4G LTE ryšį, o paskui galėsite ir 4G, ir 3G visoje Lietuvoje naudotis už 19 litų per mėnesį. Arba už daugiau – čia kaip pasirinksit. Megabaitai neskaičiuojami. Palyginimui – kiek paieškojau UK, tai mobilaus interneto kainos yra panašios skaičiais, tiktai kad svarais ir su kelių-keliolikos gigabaitų limitu. Taip kad Lietuva čia rūlina.

Jei negalite nuvažiuoti į Alytų, tai yra ir kitų miestų, kur 4G internetu Tele2 prekiauja – tai Mažeikiai, Utena, Jonava ir Marijampolė. Ten galite nusipirkti ir taip gudriai sugudrauti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Krizių valdymas. Konferencijos pabiros

Evita - Eva Peron

Eva Peron valdė krizes kaip niekas daugiau pasaulyje. Kai jos vyrą Argentinos prezidentas įkišo į kalėjimą, Eva Peron nuvertė prezidentą ir į jo vietą pasodino savo vyrą. Argentina dėl jos kraustėsi iš proto, meiliai vadino Evita, o kai ji mirė nuo vėžio, surengė jai valstybinį gedulą, nors ji neužėmė jokio posto. Argentiniečiai ją laiko žymiausia savo šalies asmenybe, kokia tik yra buvusi. Kodėl? Todėl, kad ji laimėdavo krizes.

Prieš kokią savaitę mėnesį gal prieš kokius metus* buvau konferencijoje, į kurią papuoliau, kaip jau būdinga, nesuprantu, kodėl. Taip kažkodėl gaunasi, kad atsiranda vis kas nors, kas ima ir pakviečia. Aišku, čia aš noriu pasakyti, kad mielai tokius kvietimus priimu, netgi nepaprašau pinigų už tai.

Gal ir nerašyčiau apie tai, tačiau konferencija buvo velniškai įdomi dėl vienos priežasties: pagrindinė jos dalis buvo apie Dainių Kreivį ir jo nuvertimą. Ir dar įdomiau buvo tai, kad pirmieji du pranešėjai čia buvo patsai Artūras Račas ir Dainius Kreivys. Manau, daugeliui, atsimenančių visą Dainiaus Kreivio nuvertimo istoriją, jau nuo paties tokio fakto turėtų atšokti fantazija, nes tai juk tiesiog puiku. Mane džiugina, kai pamatau tokias fantasmagorijas, nes aš negalėčiau net patikėti, kad gali taip būti realybėje, kai BNS vadovas pasakoja apie tai, kaip per jo naujienų tarnybą pasklido žinia apie ūkio ministro milijonus, o paskui pats ministras pasakoja apie tai, kaip jo paties manymu, (apytikslė citata) įrašas Račo bloge suveikė kaip trigeris.

Žodžiu, renginys buvo pasigėrėjimo vertas ir puikus. Puikus, nes mane visada džiugina dalykai, kuriais sunku patikėti. Nes jie visada atneša naujų žinių, naujo suvokimo.

Žinoma, aš nieko apie jokių krizių valdymą neišmanau. Nežinau, nei kaip tas krizes sukelti, nei kaip jas išspręsti, nes tai ne mano sritis. Aš tiktai šiaip į jas žiūriu, kaip į įdomų reiškinį, kur kyla visokie bardakai ir paprasti procesiniai vadybos metodai nustoja veikti, nes ima veikti visai kiti dalykai. Iracionalūs faktoriai, taip sakant. Ir daugiasluoksniai diskursai.

Beje, galų gale susipažinom su ponu Artūru Raču gyvai. Nėra jis toksai baisus, kaip kažkam vaidenasi. Visai susišnekėti įmanoma, žinokit.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Bitė traukiasi iš pardavimų valstybei

Jau rašiau šį bei tą apie Omnitel ir Tele-2, jų požiūrius į verslą ir taip toliau. O kažkodėl berods taip ir neparašiau apie tą GSM tiekėją, kurio paslaugomis aš ir naudojuosi. Naudojuosi, nors kadaise norėjau pabėgti. Bet man pasiūlė gerą kainą ir aš pasilikau, nes neturiu didelių skrupulų. Taip, aš esu Bitės klientas ir galite dabar iš manęs juoktis.

Visai šviežia (bet daugumos jau girdėta) naujiena apie Bitę: šita kontora padarė vieną iš nuostabiausių dalykų, kokius tik galėjo susigalvot koks nors nevykėliškas vidurinės grandies vadovas, beieškantis pasiteisinimų savo veiklos neigiamiems rezultatams. Bitė pareiškė, esą Centrinės Perkančiosios Organizacijos pirkimai yra kažkokie ten ydingi, todėl ji daugiau nedalyvaus konkursuose. Ir tai, kiek suprantu, pagal juos reiktų suprasti, kaip kažkokį ten Bitės protestą prieš kažką.

Išties čia nėra ką nei kalbėt: kai valstybė perka ryšio paslaugas per CPO, tų pačių paslaugų kainos nukrenta maždaug 3-5 kartus. Primeskit, ne kokiais nors 3-5 procentais, kas jau ir taip gali būti reikšminga (jei kokių nors paslaugų nuperkama už 100 milijonų, tai 3-5 procentai reiškia sutaupytus 3-5 milijonus), o 3-5 kartus. Nuo 11-16ct/min iki 3-4ct/min.

Taigi, čia galim ir kitą reikalo pusę primesti: jei kainos gali būti sumažintos 3-5 kartus, tai kiek iš to uždirba operatoriai? Ogi taip ir paskaičiuokime: matomai, du trečdalius ar netgi keturis penktadalius pirkimų sumos gali sudaryti pajamos iš perteklinių pardavimų, kitaip tariant – iš šešėlinio biudžeto. Čia, sakyčiau, turėtų būti labai smagus bizniukas. Aš irgi tokio bizniuko norėčiau. Ypač, kai tame bizniuke, darant necentralizuotus pirkimus, pasirinkimas būna padaromas pagal tokius nuostabius kriterijus, kaip, pvz., nuolaidos dydis (taip, jūs neapsirikote, nuolaidos dydis). Čia juk fantastiškos galimybės – nustatai paslaugų kainą 1000 litų, padarai nuolaidą 500 litų, ir tada laimi prieš konkurentą, kuris siūlo tą pačią paslaugą už 50 litų. Nes juk pasiūlyta nuolaida didesnė.

Neimčiau domėn Bitės atstovų aiškinimų apie menamus technologinius ar aptarnavimo kriterijus. Tie kriterijai, kurie yra ne makaronų pobūdžio, yra išmatuojami labai aiškiais parametrais. Interneto ryšio pralaidumas, helpdesko darbo laikas, naujų numerių užsakymo įvykdymo laikas, etc. – tų parametrų daugybė. Jei perkančiąjai organizacijai tai aktualu, per CPO ji gali tokius reikalavimus įvardinti be problemų. Problema čia yra kitur: Omnitel turi geresnį helpdeską, o kiti dalykai pirkėjams neturi reikšmės, todėl jie už tai mokėti nesiruošia. O neišmatuojamų kriterijų bei visokių makaronų nelieka, kai perkama per CPO.

Seni mobilūs telefonai

Čia šiaip dėl grožio iliustracija. Atgyvenę telefonai nesugeba daryti tai ko reikia arba taip, kaip reikia. Jų gamintojai, aišku, gali teisintis, kad pirkėjai kalti, nes nesupranta, nori neaišku, ko, remiasi vien kaina ir taip toliau, todėl rinka yra ydinga ir jie su triukšmu atsisakys pardavinėti tuos telefonus, kuriuos kažkodėl žmonės šiukšlių perdirbimui priduoda.

Beje, grynai iš asmeninės patirties: pats nepastebėjau, kaip man plane Bitė įkišo kažkokį fufelį apie informavimą apie praleistus telefono skambučius. Ir kaip jūs manote, koks rezultatas? Pasirodo, tie beprasmiai SMS, kuriuos kartais dabar gaunu, man nei velnio nereikalingi, kainuoja kiekvienas kažkokią neadekvačią sumą, o atsisakyti jų nežinau per kur. Visa laimė, kad dažniausiai telefonas būna įjungtas, todėl tokių SMS būna nedaug. Bet man tai daug pasako apie tai, kas pagal Bitę yra jų technologinis pranašumas.

Taigi, nenuostabu, kad Bitė traukiasi iš šio reikalo – per CPO tiesiog nesigauna kažkokių ten bajeriukų su visokiais nerišlumais daryti. Aš jų vietoje irgi pasitraukčiau, nes kur gi čia konkuruot. Juk nesigaus parduoti už keturgubą kainą – tai koks gi čia pelnas?

Man čia įdomus kitas momentas: Bitė, atrodo, negalvoja, ką sako tas jų rėksmingas pareiškimas apie pasitraukimą. Man, kaip jų klientui, jis sako du dalykus: viena vertus, Bitė yra objektyviai nepajėgi konkuruoti su Tele-2, antra vertus, Bitė yra objektyviai nepajėgi konkuruoti su Omnitel. Nes Omnitel kažkokiu būdu visgi išsilaiko tuose viešuose pirkimuose. Ir Tele-2 tenai irgi jau kažkaip nosį įkišo. O Bitė užtat traukiasi, rėkdama spaudai apie kažkokias ydas. Ir dar trečią dalyką man tai sako: su PR pas Bitę labai nekokie reikalai.

Aišku, visada klientas kaltas, kai pardavėjui parduoti nesiseka – tai toksai dėsnis tiesiog, jis veikia visur ir visada. Klientas kaltas, kai kainos nori mažos ar paslaugų gerų. Klientas kaltas ir tada, kai nenori pirkti visokių jam nereikalingų nesąmonių. Čia visada kliento kaltė. Tai ydingi klientai, viskas per juos blogai.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Požiūris į klientą ir socialiniai tinklai

Praeitą savaitę taip gavosi, kad buvau dviejose marketingistų konferencijose. Velnias mane į jas nešė, ale buvo įdomu, ypač, kai ėmiau lyginti. Ir kaip ten sako – skirtumai belyginant ir pasimato, tiesa?

Vienoje konferencijoje žvaigždės buvo Omnitel. Antroje – Tele2. Deja, nepasitaikė kokia nors panaši konferencija, kur būtų sužibėjusi Bitė – irgi būtų įdomu, bet čia jau nieko nepadarysi. Trumpai tariant, ir Omnitel, ir Tele2 pasakojo apie internetus, socialinius tinklus, kaip tenai jie visaip reiškiasi, ką iš to gauna, ko negauna ir kaip čia jiems reikia keistis ar nesikeisti ir išvis ką čia daryt. Kontekstas tas pats. Bet kokie skirtingi diskursai…

Omnitel atstovų požiūris buvo kažkoks labai jau girdėtas. Girdėtas ne iš Omnitel, o iš daugelio kitų save rimtomis laikančių kompanijų. Solidus, konservatyvus, išlaikytas ir kartu kažkaip atitinkantis tas realijas, kurios buvo prieš 10 metų. Pasakojo apie tai, kaip reikia mokyti darbuotojus, kad neišplepėtų firmos paslapčių, kaip galima patraukti atsakomybėn ką nors už šmeižimą, jei toks buvo internete ir pan. – trumpai tariant, apie įmonės įvaizdžio valdymą. Įmonės įvaizdžio, susijusio su… Ghrmz…. Tiesiog įmonės įvaizdžio, matyt, su niekuo nesusijusio. Bent jau man toksai įspūdis susidarė, kad nagrinėja jie įvaizdį visiškai atsietai nuo įmonės vertybių, vizijos ir misijos. Ir netgi atsietai nuo realių įmonės ar jos klientų problemų. Panašias kalbas apie įmonių įvaizdžius internetuose girdėjau dar tais laikais, kai jokių socialinių tinklų ar paradigmos poslinkių nesimatė.

Tele2, tiesiai pasakysiu, lengvai ir maloniai šokiravo, pasakę tai, ko 9 iš 10 lietuviškų įmonių pasakyti neišdrįsta. Viena frazė: „dėl 97 procentų klientų problemų kalti esam mes, o dėl kitų 3 procentų – nežinau“. Čia Tele2 PR vado Andriaus pareiškimas. Šitą jis pakartojo net kelis kartus, lyg pabrėždamas. Ir paaiškino: „jei jau kažkas atsitinka, tai aiškinamės ir taisom, kad daugiau taip nebūtų“. Paaiškino su pavyzdžiais. Su pavyzdžiais apie Tele2 prisidirbimus bei tai, kaip jie buvo taisomi. Beje, su Andriumi galit pabendrauti Tele2 bloge tiesiogiai.

O kas dar? Pasirodo, kad Tele2 požiūriu, nėra jokių ten socialinių tinklų ar kažko panašaus. Jiems tai neįdomu. Nes yra žmonės – tie patys ir socialiniuose tinkluose, ir bloguose, ir Delfi komentaruose, ir prie televizorių, ir skaitantys laikraščius, ir aptariantys paslaugas tarpusavyje, ir taip toliau. Žmonių skirstymas pagal kokias nors technologijas – neadekvatus. Ghrmz. Sunku nesutikti, tiesa? 🙂

Huh, dar viena frazė, kurios Tele2 atstovai, kalbėdami apie savo veiklą, visgi nepasakė, bet aiškiai turėjo omeny – „no bullshitting“: šioji kadaise tapo ištisa, pasaulyje žinoma vadybos metodologija. Viena šita frazė. Taip taip. Tele2 PR atveju aš ją truputį išversčiau – „parduodam pigiausiai ir neknisam proto“.

Dabar, pabaigai, atspėkit iš vieno karto, kuri iš šių įmonių turi beveik 700 darbuotojų, o kuri – nepilną 100, ir kuri valdo pusę Lietuvos rinkos, o kuri – tik ketvirtį? Darbuotojo efektyvumo skirtumas (rinkos daliai) – daugiau, kaip 10 kartų. Gal net 15. Ne 10-15 procentų, nors ir šitoks skaičius jau būtų reikšmingas. Daugiau, nei 10 kartų, daugiau, nei tūkstantis procentų. Aš suprantu, būna skirtumai tarp aukštesnio ir žemesnio segmentų, būna ir dar visokių niuansų. Bet tai ne 10-15 kartų. Norit paanalizuoti, kodėl?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter