Tag Archives: Jugoslavija

Dar šiek tiek apie cheminio ginklo gamybos ir panaudojimo specifiką

Čia tiesiog tam, kad neliktų klausimų visokiems durniams, kurie nesugeba perskaityti, kas buvo parašyta apie tas teroristų galimybes prisigaminti zarino bei patiems pasitikrinti. O taip pat ir tiems, kam įdomūs yra kai kurie specifiškesni niuansai apie tuos cheminius ginklus, jų gamybą ir naikinimą, nes įdomumų ten daug visokių. Kartais – ir ganėtinai keistų, o kartais – ir išties sunkokai atrandamų.

Rusiška karinė RHBZ apranga yra klaikiai nepatogi ir varginanti, tačiau laikoma visgi labai patikima apsauga nuo chemijos, lenkiančia daugumą įprastų vakarietiškų priešcheminių lauko kostiumų. Gal taip yra dėl to, kad ta pačia apranga turėjo rengtis ir einantys į mūšį, ir dirbantys su cheminiais užtaisais (Vakarų šalyse tam naudojami visiškai skirtingi kostiumų tipai). Visgi, nepaisant savo patikimumo, šita rusiška apsauga praktiškai nepadeda apsisaugoti nuo fluoro vandenilio rūgšties.

Rusiška karinė RHBZ apranga yra klaikiai nepatogi ir varginanti, tačiau laikoma visgi labai patikima apsauga nuo chemijos, lenkiančia daugumą įprastų vakarietiškų priešcheminių lauko kostiumų. Gal taip yra dėl to, kad ta pačia apranga turėjo rengtis ir einantys į mūšį, ir dirbantys su cheminiais užtaisais (Vakarų šalyse tam naudojami visiškai skirtingi kostiumų tipai). Visgi, nepaisant savo patikimumo, šita rusiška apsauga praktiškai nepadeda apsisaugoti nuo fluoro vandenilio rūgšties.

Pradėkim nuo to, kad kažkodėl daugelis įsivaizduoja, jog cheminius ginklus kažkas gali gaminti kokiame nors garaže. Tai durnas įsivaizdavimas. Aišku, yra buvę tokių I Pasaulinio karo cheminių ginklų, kur išties įmanoma šiek tiek jų pasigaminti labai primityviomis sąlygomis – pvz., nedidelį kiekį chloro. Tiesa, irgi ne taip lengvai, kaip daugelis įsivaizduoja – paprasta elektrolize gausit chloro ir vandenilio mišinį, kuris, lengvai susprogs jums savaime, ištaškydamas visą laboratoriją (reikia pasakyti, pakankamai tipinė baigtis). O ir gavus tą chlorą, būtų didelis klausimas, kur jį sukišti, nes normalias medžiagas jis ėda stebėtinai smarkiai. Halogenas juk.

Kiti koviniai junginiai sintezuojami dar gerokai sunkiau – pvz., fosgenui reikia gan komplikuoto aparato, kur maždaug kažkokioje ten temperatūroje per aktyvuotos anglies granules būtų leidžiamas chloro ir anglies monoksido mišinys. Reakcija egzoterminė, šilumos išsiskiria daug, o vat truputį padidinus laipsnių kiekį, visas tas fosgenas suyra. O jei yra vandenilio, kaip kad būtų, jei bandytumėte chlorą gauti per elektrolizę – gautųsi ne tiek fosgenas, kiek mišinys iš visokių chemijos atliekų. O chloras, turiu pasakyti, prie tos reakcinės temperatūros puikiausiai ėda viską, kas papuola, tad kokių nors teroristų pasigamintas reaktorius greitai išdegtų ir visas tas fosgenas išeitų lauk. O dar, beje, rekcijoje neturi būti ir vandens, o normaliu atveju – ir kitų dujų, tad monoksido gamybai irgi reiktų atskiro proceso (pvz., tos pat anglies oksidavimas grynu deguonimi, kas suprantantiems išsyk atima bet kokį norą tuo užsiimdinėti). Žodžiu, patys pabandykite įsivaizduoti, kaip tokią gamybą organizuoti, norint gauti kad ir kokį kilogramą fosgeno.

Tai čia, beje, patys primityviausi junginiai, kurie labai paprastai gaminami ir praktiškai tokie prasti ir nepatogūs naudoti, kad terorizmui iš esmės netinkami. Minimalus karinis panaudojimas tokioms dujoms, kaip fosgenas ar chloras – nuo keleto tonų, kurias pasigaminti, kaip jau supratom, reikia fabrikėlio. Bent kiek juntamoms teroristinėms atakoms irgi reikalingi panašūs kiekiai.

Žodžiu, aš tikiuosi, kad jau ima dašilti, kad yra labai specifinių niuansų su šita chemija ir praktikoje viskas čia kitaip, nei mokyklose pasakoja apie visokias reakcijas. Ir manau, kad jau galit numanyti, jog tikrų cheminio ginklo receptų (o ne dezų) visokiose vikipedijose nerasit, nes tai ką rasit – greičiausiai bus visokie makaronai. Žodžiu, niuansai ir niuansėliai.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Austrija: biurokratinė sistema, gyvenanti savo dėsniais

Pabūsiu Austrijos advokatu, pabandydamas paanalizuoti šį bei tą toje Austrijos istorijoje su Michailo Golovatovo paleidimu iš visai kitos pusės. Iš tos, kuri susijusi su kultūriniais dalykais, o ne kažkokių asmenybių sprendimais. Šį straipsnį rašiau, praėjus kelioms dienoms po įvykių, tačiau palikau jį susigulėti. Per tą laiką įvyko visai kitas dalykas: ganėtinai panašiai susimovė ir Lietuva, lyg patvirtindama mano mintis apie mūsų šalių keistus panašumus.

Austrijos herbas 1919-1934

Kai iš Austrijos valdymo pasitraukė Habsburgų šeima, šalies herbe atsirado pjautuvas ir kūjis. Atsirado ne šiaip sau, o kaip socialistinės Austrijos simbolis. Pirmas herbas, kurį sugalvojo anoks Karl Renner, buvo išvis panašus į RTFSR (ir kitų soc. respublikų) herbą - auksinių varpų vainikas, aprėminantis juodą bokštą, virš kurio raudoni plaktukai. Tačiau vėliau apsispręsta tiesiog modifikuoti seną Austrijos ir Šventosios Romos Imperijos herbą.

Įvykiai daug kuo priešingi – Austrija sąmoningai nusprendė paleisti žinomą nusikaltėlį, tuo tarpu Lietuva išdavė nekaltą žmogų – Baltarusijos organizacijos „Vesna“ vadovą Alesių Beliackį baltarusiškam saugumui. Kita vertus, abiem atvejais įvykiai velniškai panašūs: biurokratinė sistema, turinti vykdyti teisingumą tampa neteisingumo garantu, sukelia nukentėjusių šalių visuomenės pasipiktinimą, o visokiems valdininkams atrodo, kad viskas vyko teisingai, nes vyko pagal procedūras – kaltų lyg ir nėra. Simptomatiškas vienas iš paskutinių Remigijaus Šimašiaus pareiškimų, kad viena iš tarnautojų, atsakingų už duomenų apie Alesių Beliackį išdavimą, bus nubausta, jai skiriant įspėjimą už nepakankamą iniciatyvumą ir įžvalgumą, nes viską jinai darė pagal taisykles ir nieko neteisingo nebuvo. Galim suprasti, kad realiai kaltųjų nėra, o sistema juk niekad nebūna kalta už save. Taisyklės yra savaime, jos negali būti blogos, o atsakingų už jas, žinoma, kad nėra – jos gimsta iš nekalto prasidėjimo per Konstitucijos Dvasią, tad valdžia čia niekuo dėta, ji nekalta kaip šv. Mergelė Marija. Taip, tarp kitko, Austrija, kaip ir Lietuva – irgi labai katalikiška valstybė.

Michailo Golovatovo paleidimą Lietuvoje daugelis suvokia, kaip kažkokį nacionalinį įžeidimą, Austrijos pasikėlimą ir panašiai, nors išties tai tėra didžiausios Austrijos tragedijos simptomas. Mums derėtų užjausti tą šalį, o ne piktintis ja. Nes mes susidūrėme su tragedija, kurios sąmoningai neįstengia suvokti netgi daugelis austrų. Tačiau ta tragedija žymiai lengviau suvokiama mums – lietuviams. Tiesiog todėl, kad mes pergyvenome panašius istorinius įvykius, bet visiškai priešingai. Tai tiesiog austrų, kaip tautos problema – savivokos, visuomeninės atminties, saviidentiteto problema, išlendanti į paviršių per neurotiškus valdžios veiksmus. Tegul ir kitaip, Austrija atspindi mūsų pačių problemas. Jie paprasčiausiai negali kitaip. Pabandykime juos suprasti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter