Tag Archives: Tarybų Sąjunga

Merga su dujokauke

Ko pasigestų nostalgiją sovietmečiui jaučiantys durniai

Be ko gyventų tie durniai, kurie jaučia nostalgiją sovietmečiui? Visų pirma – be tualetinio popieriaus. Tasai SSRS buvo deficitas, kurio gauti galėdavo ne kiekvienas, o ir kas gauti galėdavo – tai irgi neretai su papildomu vargu – pvz., rinkdamas didžiules krūvas makulatūros, už kurią būdavo galima gauti talonų, pagal kuriuos kaip kada būdavo galima nusipirkti.

Jauniems žmonėms visiškai nesuprantamas posakis „suglamžyti laikraštį“ yra būtent apie tai – tekdavo šluostytis laikraščiu, kuris, kaip žinia, ir kietas, ir nelabai gerai šluostantis. Kad šluostytų bent kiek geriau ir subinės nedraskytų, reikdavo gerai paglamžyti. Kai laikraščio nepasitaikydavo, tekdavo šluostytis knygomis. Tiskliau – lapais iš knygų. Kai kur nors atrasite seną knygą, iš kurios dalis lapų išplėšta – žinokite, kodėl. Beje, kokių nors normalių knygų nusipirkti irgi gaudavosi tik pagal talonus, kurie gaunami būdavo panašiai, kaip ir talonai tualetiniam popieriui.

Sovietinis tualetinis popierius

Sovietinis tualetinis popierius buvo plonas, vienasluoksnis ir negana to, stebėtinai šiurkštus – tiesiog braižantis subinę. Šiais laikais panašaus jau nerasite netgi tyčia ieškodami, nes netgi prasčiausias popierius daug minkštesnis.

Iš to pat periodo atėjo ir toksai pusiau anekdotas, bet iš realybės: kaip nusišluostyti vinimi? Ogi paprastai: šluostytis pirštu, o jau pirštą – nubraukti į vinį. O kiek po nagu užsiliks – tiek vinies smaigaliu iš panagės išbraukti.

Realybė buvo tokia, kad išties kartais žmonėms taip ir tekdavo šluostytis. Laikraščio kartais pritrūkdavo – ar kur nors kolchoze, kai į darbus išveždavo, ar armijoje, ar dar kur. Todėl kai kada rūpestingi ūkvedžiai ir įkaldavo vinis į tualetų pertvaras, dėl viso pikto: juk ir pačiam kada gali prireikti. Taip tualetuose ir kyšodavo šūdinos vinys. O kur vinių nebūdavo, neretai būdavo galima pamatyti šūdais ištepliotas sienas. O ką daryt, kai popieriaus nėra?

Kadaise toksai Andre Gide, komunistuojantis rašytojas, atvyko į SSRS, norėdamas pamatyti, kaip gyvena sovietiniai žmonės. Tai buvo dar 1935 metais. O jau 1936 anas išleido knygą, po kurios buvo paskelbtas didžiausiu komunistų priešu. Vienas iš įdomumų, kuriuos Andre Gide aprašė, buvo tai, kad netgi užsieniečių viešbučiuose nebuvo tualetinio popieriaus.

Po to, kai Andre Gide parašė tą savo knygą, tualetinį popierių SSRS ėmė importuoti, tačiau tiktai užsieniečiams skirtuose viešbučiuose jis ir tebūdavo. Ir tai tęsėsi iki pat 1969 metų, kai buvo pradėtas gaminti jau Sovietų Sąjungoje. Bet iki pat sovietmečio pabaigos tualetinis popierius taip ir liko prabanga, deficitu ir gero buržujiškai-kapitalistinio gyvenimo simboliu.

Būdavo ir linksmesnių atvejų: sovietmečio pabaigoje kažkoksai tarybinių dešrelių gamyklos direktorius viešai per televiziją aiškino, kad netiesa, jog į pieniškas dešreles ir daktarišką dešrą dedamas tualetinis popierius – suprantate, šis gi deficitinis, jo gauti neįmanoma, todėl taip negali būti. Paskui sklandė juokai, kad tarybinėse dešrelėse tualetinis popierius būdavo panaudojamas antrą kartą. Atsiminus tų tarybinių sasyskų skonį, galima įtarti, kad tokiose kalbose buvo bent truputis tiesos.

Bet ne tik tualetinis popierius buvo nepasiekiamu daiktu. Daugelio kitų dalykų taip pat būtų pritrūkę. Tai apie šitai ir pakalbėkim – ne apie kokius nors deficitinius džinsus ar japoniškus magnetofonus, kurie jau visai buvo svajonė, o tiesiog apie kasdienius, buitinius dalykus.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Nacionalizmas, nacizmas, fašizmas ir kiti žodžiai

Čia prieš keletą dienų ant FB mačiau keistą diskusiją, kur pagyvenusi, man amžiumi prilygstanti pagyvenusi priedurnė aiškino maždaug tokius kliedesius: „taigi komunistai trėmė žmones į Sibirą, kur paskui vaikai mirdavo iš bado, todėl jau geriau nacistai, nes jau geriau būčiau sušaudyta su vaikais iškart, negu žiūrėčiau į savo iš bado mirštančius vaikus„.

Atvejai, panašūs į šitą durną bobą, yra simptomatiniai: tam tikra rūšis durnių paprasčiausiai negeba suvokti, kad vieni nusikaltėliai niekaip nepateisina kitų nusikaltėlių. Tiesiog kai kurių žmonių mąstymas yra toks primityvus, kad nieko sudėtingesnio, nei dviejų priešingų elementų sistema, jie nesupranta ir viskas – jai nacistai yra gerai. Ta pati priedurnė taip ir nesuprato, kur jos bėda. Ji beviltiška ir niekada nesupras, nes ji neturi smegenų.

Josifas Stalinas ir Adolfas Hitleris, plakatai

Stebėtina, kad visokie durniai įsivaizduoja visiškai panašius komunistus ir nacius, kaip priešingybes, tačiau nesugeba suvokti, kad ir vieni, ir kiti buvo nusikaltėliški agresoriai, okupavę Lietuvą ir naikinę lietuvius.

Kai kurie kiti irgi nesupras, tad tiesiog turėkime tai omeny. Kai kuriems žmonės tiesiog labai sunku suprasti, kad du nusikaltėliški režimai abu žudė lietuvius, abu okupavo Lietuvą, abu užsiiminėjo masinėmis žudynėmis, abu buvo iškrypėliškai nenormalūs. Kai žmogus visai nesiorientuoja, tai ir įsivaizdavimas būna kaip vištos: esą naciai buvo geri, nes kovojo prieš komunistus, arba atvirkščiai – komunistai buvo geri, nes kovojo prieš nacius. Suvokti, kad vieni banditai kovojo su kitais banditais – jiems per daug sunku.

Ir jau visai jiems sunku suvokti tai, kad žodžiai „patriotas“, „nacionalistas“, „šovinistas“, „fašistas“ ir „nacistas“ reiškia skirtingus dalykus. Jiems tai jau visai kažkokia magija. Dar blogiau, kad maždaug panašaus lygio tūpumu neretai pasižymi net kai kurie žurnalistai, kurie kartais įsivaizduoja, kad žodis „nacis“ yra visiškas sinonimas žodžiui „nacionalistas“, žodis „patriotas“ – sinonimas žodžiui „šovinistas“ ir taip toliau.

Visai blogai, kad šitų žodžių pradeda neskirti dar ir visokie nacizmo priešininkai, taip suplakdami į vieną krūvą visus ką papuola. O dar jei prisiminsim, kad ir antifašistai kartais pasižymi tokia pat menka smegenine, kaip jau šito straipsnio pradžioje minėta bukagalvė pronacistinė višta, tai tada gaunasi dar prasčiau: tokie irgi pasižymi tokia pat buka logika, pagal kurią Josifas Stalinas yra jiems gėris, nes kovojo prieš Adolfą Hitlerį. Ir kadangi tie, kas komunistus vadina lervomis, yra prieš Staliną, tai vadinasi, kad visi tokie yra fašistai.

Bendras SSRS ir nacistinės Vokietijos paradas Breste, 1939 metai

Po to, kai 1939 metais draugiškai pasirašė Molotovo-Ribentropo paktą, kuriuo SSRS ir nacistinė Vokietija išsidalino Vidurio Europą, ir tie, ir anie ėmėsi veiksmų. Didžiausia bendra karinė operacija buvo nukreipta prieš Lenkiją. Tą baigę, komunistai ir naciai dar ir surengė bendrą paradą. Nuotraukoje - sovietų ir nacių karo vadai Semionas Krivošejinas (Семён Кривошеин) ir Heinzas Guderianas (Heinz Guderian). Šie du buvo tarpusavy pažįstami dar nuo 1929 metų, kai Guderianas lankėsi tankistų mokykloje Kazanėje - SSRS tuo metu draugiškai ruošė naciams ir tankistus, ir lakūnus, nes dėl Versalio sutarties pati Vokietija tam neturėjo galimybių.

Čia aš apibendrinsiu paprastai: durnumas neturi ideologinių barjerų. Idiotai būna visur, dargi tokie, kad kartais sunku net patikėti. Kas dar blogiau, visokios ideologijos idiotus traukia, nes ideologijos duoda gatavus teiginius, ten nereikia mąstyt. O kai nereikia mąstyt, tai idiotams labai patogu, nes jie visokiuose idiotizmuose atranda savo gyvenimo prasmę.

Tačiau yra ir kitokių žmonių, kurie smgenų turi daugiau, todėl gali suprasti truputį daugiau, nei ta minėta višta. Tai vat dėl tų truputį protingesnių, bet nesusigaudančių, aš ir pasistengsiu čia. Nes būtent dėl protingesnių aš pagalvojau, kad reikia užsiimti visiškai primityviu reikalu – tiesiog imti ir apšviesti apie kai kurias sąvokas ir kai kuriuos skirtumus tarp tų sąvokų. Kad būtų visiems aišku, kas ką reiškia.

Tai bus trumpas žodynėlis, kurį galėsit parodyti kam nors. Jis bus paprastas ir pritaikytas idiotams, kurie yra bent kažkiek protingesni už tą minėtą vištą. Tie, kurie šito žodynėlio nesupras – tai yra visiški dibilai.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter