Matau, kad vis išlenda iš visokių pakampių rudai raudoni tarakonai, kliedintys apie socializmą. Dažniausiai – visokie pseudožalieji, raudonieji, rudieji ir panašūs, svaigstantys apie tai, kaip valstybė turi viską reguliuoti, visur kištis ir tiktai dar didesnis reguliavimų bei biurokratijos auginimas esąs išsigelbėjimu, nes visa, kas bloga – tai dėl to, kad nereguliuojama.
Kuo socialistinės idėjos skiriasi nuo komunistinių? Išties tiktai tuo, kad nežudo tų, kas netiki komunizmu. O ir tai tik su išlygomis.
Štai čia gerai įsiklausykite į tą jų idėją: reikia kuo daugiau reguliuoti, kad nebūtų bėdų ir būtų gerai. Ir reguliuoti turi valdžia su visokiomis savo institucijomis. Valstybė turi viską daryti, o ne verslas. Reguliavimas turi būti toksai totalus, kad tai būtų planinė ekonomika. Taip, tai esminis socializmo bruožas. Ne šiaip koksai ekonominis kairumas (nes kairumas gali būti įvairus), o būtent reguliavimo totalumas.
Čia pasižiūrėkim, beje, į porą skirtumų, pagal kuriuos galima atpažinti, kur yra socializmas, kur komunizmas, o kur tiesiog kairė (grynesniu pavidalu – amerikietiško liberalizmo idėjos, japoniška socialinių garantijų sistema ir pan.). Tiesiog pažiūrėkime kiek giliau ir apibrėžkime. Tik paimkim čia bazinį teiginį, o ne išvedžiojimus apie jo realizacijos būdus, nes nuo išvedžiojimų ir prasideda visa maišalynė.
Taigi, ekonominė kairė – tai teiginys, kad visuomenė turi sutartinai pasirūpinti nesaugiomis, skurdžiomis visuomenės grupėmis ir užtikrinti joms galimybes gyenti kaip pilnaverčiams žmonėms. Ar sutinkate su tuo? Jeigu taip, tai judam toliau.
Tada pridėkime dar porą apibrėžimų apie esmines idėjas, kurie padėtų nustatyti, kas yra kas ir kaip realios srovės skiriasi nuo šiaip kažkokios apibendrintos kairės:
Socializmas – idėja, kad esant totaliam valstybiniam, t.y., biurokratiniam reguliavimui, išsispręs įvairių žmonių visokios socialinės ir kitos bėdos. Kaip tokios idėjos pasekmė – totalus visko reguliavimas visur, auginamas biurokratinis aparatas ir kišimasis į žmonių gyvenimą per visus galus.
Komunizmas – idėja, kad pagrindinės bėdos kyla dėl kokių tai neteisingų žmonių, t.y., dėl verslininkų. Kartais tokia idėja kiek abstrahuojama ir pradedama kalbėti apie išvis privačią nuosavybę. Komunistinių pasekmė – prie reguliavimų prisideda dar ir verslininkų ir privačią nuosavybę palaikančių žmonių naikinimas, paprastai banaliai fizinis, koncentracijos stovyklose ir kitais būdais.
Nacionalsocializmas – idėja, kad tie neteisingi žmonės yra ne šiaip kokie tai privačios nuosavybės palaikytojai, o visų pirma, tam tikrų neteisingų tautybių žmonės. Pvz., žydai ar čigonai vokiško NSDAP atveju, ar kokie nors lietuviai, ukrainiečiai bei gruzinai rusiškojo „SSRS 2.0“ atveju.
Į komunizmą bei nacionalsocializmą gal čia nesigilinkim, nes ir taip su jais viskas aišku. Užtat labai paprastai pasižiūrėkim, ar išties socializmas sugeba atstovauti kairės, t.y., socialinių garantijų žmonėms idėją? Čia kontekstui prisiminkime Maldeikienės problemą. Tiksliau giluminį konfliktą, nuo kurio viskas prasideda:
Lyg ir natūralu viskas: norim, kad gerai veiktų valstybė, turim ir biurokratus pažabot, ir visokius sukčius – irgi. Problemėlė tik tame, kad patvarkius vienus, siautėt ima kiti.
Žinote, kas matosi, panagrinėjus šią dilemą? Ogi du buki faktai:
- Neįmanoma turėti gyvybingos sistemos, kur yra totalūs reguliavimai – nes užsilenkia ekonomika, o kartu su ja – ir visa kita. Todėl socialistinis totalus reguliavimas – tai antiekonominis absurdas. Tiesiog priimkite tai kaip faktą – SSRS, Šiaurės Korėja, Pol Poto Kambodža, Mao Kinija ir belenkiek kitų pavyzdžių.
- Neįmanoma turėti normalios sistemos, kur nėra reguliavimų – nes viskas pavirsta į kažkokią vergovinę santvarką. Todėl laukinis kapitalizmas – tai antihumaniškas absurdas. Tą irgi priimkite kaip faktą – XIXa. sistemos, kur darbininkai būdavo paverčiami į vergus – užmirštos šiais laikais, bet visokios revoliucijos kažkada vyko ne šiaip sau.
Deja, pilnais mastais ponios Maldeikienės dilema neatrodo, kad gali būti išsprendžiama – mes vis susiduriame su balanso klausimu, o jis niekada nėra sprendimas – greičiau jau kompromisas. Kita vertus, jos dėka bent jau pamatome tą tašką, kurį reikia reguliuoti optimaliai ir performuluojame bėdas iš kitų pusių:
- Dešinysis požiūris: kaip padaryti, kad socialinės garantijos netrukdytų verslui ir šiaip kokių nors žmonių gyvenimui?
- Kairysis požiūris: kaip padaryti, kad verslo laisvė nenaikintų socialinių garantijų ir galimybės oriai gyvent?
Gerai, dabar, kadangi straipsnis apie kairę, tai nesivargindami analizuoti dešinės, pažiūrėkime į socializmą, t.y., į biurokratinį aparatą. Ta prasme, į visą tą kafką, kuri atsiranda (taip, Kafka, kaip autorius – jis ir iš didžiosios, o jo vardu pavadinta sistema – tai jau ji ir iš mažosios). Jo, gal pažiūrėkime natūraliausiai į konkrečią kafką, kurią aprašė ponas Franz Kafka savo 1914-1915 metais parašytoje esą fantastinėje absurdo knygoje „Procesas“*, kuri išties nei ten tokia jau fantastinė, nei ten tokia ir absurdiška.
Ar atsimenate, apie kokį periodą ir kokią valstybę ta knyga? Ogi apie kapitalistinę, atleiskite, Austriją. Ne komunistinę, o būtent kapitalistinę ir monarchistinę, turinčią senas senas biurokratijos tradicijas. Tarp kitko, juntama dalimi įtakojusias ir dabartinės ES valdymo struktūrą (multinacionalinė Austrijos-Vengrijos Imperija buvo ES prototipas). Ir vat čia užsiduokime klausimu, ar išties tokia košmariška Kafkos biurokratija yra kairės požymis, jei jau ją aprašė Kafka, gyvenęs Austrijos-Vengrijos Imperijoje?
Gerai, o tada užsiduokime kitu klausimu: kodėl SSRS tasai Franz Kafka „Procesas“ tebuvo išleistas tik 1989 metais? Ir kodėl toji knyga kelis dešimtmečius vaikščiojo samizdatu, kaip draudžiamas leidinys? Atsakinėti čia manau kad nereikia – visą sovietinę sistemą „Procesas“ nupasakojo netgi dar geriau, nei austrišką.
Ką aš jums noriu pasakyti – tai tiktai tai, kad briurokratija nėra nei kažkoks kairės bruožas, nei dešinės bruožas, o tiktai stagnacinio valdymo sistemos vėžio požymis. Ir ta stagnacija atsiranda neišvengiamai, augant biurokratinei sistemai. Ir dar daugiau: ta pati biurokratija, kuri pradeda augti iš noro kažką sureguliuoti ir padaryti geriau – tai yra vėžys, kuris naikina tiek kairiųjų galimybes, tiek dešiniųjų norus.
Kad nebūčiau galaslovnas, čia jums argumentas kairiesiems: biurokratiniai barjerai pirmiausiai kerta per skurdžiausius visuomenės sluoksnius, nes atima iš jų galimybes spjauti į darbdavius ir pradėti suktis pačiam. Negana to, tie barjerai sukuria specialias nišas visokioms korporacijoms, ypač didžiosioms. Norit konkretesnių pavyzdžių? Pagalvokite kad ir apie genų patentavimą ir iš to kylantį ūkininkų persekiojimą už nuosavų sėklų auginimą.
Dabar kitas klausimas: kodėl tie kairieji, kurie pasižymi smegenų trūkumu, ima remti biurokratiją? O čia atsakymas jau iš paties klausimo aiškus: todėl, kad pasižymi smegenų trūkumu. Kalbant konkrečiau – čia problema yra nesavarankiškumas ir liguista priklausomybė nuo kokių nors reguliuotojų, kurie nurodinėtų kaip gyventi.
Įsivaizduokite žmogų, kuris nuo vaikystę praleido kokiuose nors vaikų namuose, jaunystę – nepilnamečių pataisos kolonijoje, brandų amžių pasiekė sustiprinto režimo pataisos namuose, o dabar bando adaptuotis laisvėje. Kokia jo esminė problema? Ogi ta, kad niekas jo nereguliuoja, nenurodo kada eiti gulti, kada keltis, kada valgyti, nepatiekia visko ant lėkštutės ir neįsakinėja. Tai visiškas negebėjimas būti savarankišku.
Štai taip kai kurie asmenys, negebantys nieko spręsti, nesavarankiški, tačiau socialiai jautrūs (dėl savo liguistos priklausomybės nuo nurodinėtojų, beje), ima asocijuoti ekonominę kairę su biurokratija ir totalitariniu valdymu. Nes jiems tai atrodo gerai.
Deja, ponai ir ponios, noras turėti perteklinę biurokratiją ir totalinį valstybinį reguliavimą – tai nėra ekonominis kairumas. Tai tėra negebėjimo prisitaikyti prie realybės, neurotiško neadekvatumo ir tiesiog bukumo požymis, kuris ir skiria ekonominę-socialinę kairės paradigmą nuo biurokratinės realybės. Būtent taip: biurokratizacija – tai ne koks nors antras išmatavimas apie kurį svaigsta priežasčių ir pasekmių ryšio nesuvokiantys studentai (koks nors reguliavimų kiekis vs. kairumas), o kaip tik tasai stabdis, dėl kurio nei kairiosios, nei dešiniosios idėjos negali būti įgyvendinamos.
Kitaip tariant, biurokratija – tai yra ir antikairumas, ir antidešinumas vienu metu, negana to, tai blokuojantis faktorius abiem. Ir tai reiškia, kad jeigu esi už totalinį reguliavimą, tai negali būti kairysis ar dešinysis. Ir būtent toksai totalinis reguliavimas su visuotine biurokratija – tai ir yra socializmo požymis. Ergo, socializmas yra antikairuoliškas savo esme. Kaip tik dėl totalitarinių biurokratinių kliedesių.
Ir žinote, ką aš jums pasakysiu? Kairumas gali būti be jokių socialistinių ir komunistinių nesąmonių. Be jokių ten raudonų, rudų ir dar kokių nors biurokratiškai stagnacinių socialistinių tarakonų.
—————-
* Yra kai kurios knygos (ne tiek jau daug jų, beje), kurias privalo perskaityti kiekvienas, kas nenori būti vadinamas visokiais žodžiais, aprašančiais žemo intelekto asmenis. Kafkos „Procesas“ yra viena iš šių knygų – privalote perskaityti, net jei paskui dėl pasišlykštėjimo viską pamiršite per tris dienas. Tai nyki, siaubingai depresyvi, bet absoliučiai nepakeičiama knyga. Kita, kurią jūs irgi privalote būti skaitę – tai George Orwell „1984“. Žmogui, neskaičiusiam šių dviejų knygų, apie jokius politinius dalykus šnekėti neįmanoma, nes tiesiog neįmanoma žinoti kitos reikalo pusės.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
kalbant apie orvelą ir privalomus bendro išsilavinimo atributus
http://www.prosebeforehos.com/image-of-the-day/08/24/huxley-vs-orwell-infinite-distraction-or-government-oppression/
Palyginimas geras. Kita vertus, viena kitam neprieštarauja. Totalinis malonuminis triukšmas puikiai uždengia totalinės cenzūros paliktas skyles. Tačiau giluminiai imperatyvai lieka tie patys -- valdyti.
Tik vat čia atsiranda kainos skirtumas: malonumais užmigdyta minia yra indiferentiška visokių įvykių atžvilgiu. Tuo tarpu cenzūruota minia yra angažuota. Malonumais įvesti totalitarinį valdymą kainuoja brangiai (dėl pozityvios propagandos kainos ir vėlgi menko jos efektyvumo dėl aplinkinio triukšmo). Cenzūra kainuoja daug pigiau dėl tiesiog paprastumo.
Jeigu sovietai būtų buvę su smegenimis, Lietuvoje būtų buvę rodomos ne trys praktiškai vienodi televizijos kanalai (I ir II centriniai bei vietinė LTV), kur kone ištisinė propaganda, o vieną kanalą propagandinėms naujienoms pramaišiui su pramoginiu turiniu, o kitus kanalus su ištisiniu pr0n, siaubiakais, nuotykiniais filmais ir kitomis pramogomis, o dar ir ištisą parą besisukančiomis.
Beje, dėl knygų -- yra ir daugiau visokių labai būtinų. Tiesiog tas dvi minėjau kaip privalomas, jei norisi susivokti apie nekuriuos biurokratijos slėpinius.
Tas pats dramblys ir netgi tame pačiame kambaryje.
Bet iš tiesų, gi kaip sunku jį pamatyti. Ir kuo dažniau užeini į tą patį kambarį -- tuo sunkiau.
Kas nors čia tikrai mums norės pasakyti, kad socializmas/komunizmas gali būt mažo scale’o, toj tokioj hipių komunoj, kur visi „laisvi“, bet kartu „drauge“. Net jeigu ir ne taip, tai vistiek atsiminiau dar tokią istoriją. Mažam kaimelyje, vyriausias paprašė sunešt visus po maišą vyno į bendrą bačką. Juozas buvo gudrus vyras, pagalvojo, kad nuneš vandens -- jo vieno atneštas vanduo gi ten nesimatys. Nu ir žodžiu kai visi sunešė ir supylė į bačką savo vynmaišius, o kai atėjo laikas gert pasirodė, kad ten vanduo. Tai va tiek apie tas komunas.
O Kafkos išvis skaičiau ne procesą o Pilį. Tai bet neprivers manęs stribai dar nors vieną jo knygą skaityt, todėl įtariu, kad pakankamai to paties perteikta. Mat ten irgi ateiną į miestą ir per visą knygą tūsinasi su valdininkais. Ir baigiasi NET NEBAIGĘS TO TŪSO. Taprasme visa knyga tikiesi bent jau, kad tas bičas neapsikentęs nusižudys. Ir net to nėra. Tik bergždžia eitis.
Taip, ten visur bergždžia šizofreniška beprasmybė pas jį -- tokia, kad net kyla klausimas, kur jo šizofrenija, o kur realybė. Bet realybės, atrodo, visgi daugiau -- tiktai kitu, šizofreniškai nesužalotu žvilgsniu perteiktos. Tame visa nykiai dusinančios ir beviltiško biurokratinės stagnacijos esmė.
Kraupiau tik tas, kad ta pati nyki biurokratinė mašina dar ir taip pat beprasmiškai ir nenumaldomai viską naikina. Apie tai ir yra „Procesas“.
Komunos veikia tol kol yra skaidrūs ryšiai. Tavo nurodytame „kaimelyje“ ryšiai nebėra skaidrūs, nes galima sukčiauti. Dar komunos turi tą bėdą, kad jeigu veikia gerai-tampa populiari. Tapus populiaria pradeda pūstis ir ryšiai pasidaro nebeskaidrūs ir komplikuoti. Be to sprendimų procesas tampa sudėtingas.
Komentaras apie išnašą: Proceso perskaitymo poveikis buvo lygiai toks. Tiesa, naudos būta mažai, nes knygą skaičiau vasarą po 6 klasės, pagal lietuvių mokytojos rekomenduojamą sąrašą radęs Troškūnų bibliotekoje. Bėda ta, kad tai buvo 1986-ieji. Meksikos čempionatas ir visa kita. Ir knyga jau buvo gerokai patrinta. Pasitikrinau LIBIS: Taip, Gailiaus vertimas iš vokiečių, Vaga, 1981. O į rusų iš tiesų pilnas leidimas išėjo tik 1989. Buvo tik literatūros žurnaluose ištraukos skelbtos. Na, gal ir visas. Bet prie Stalino tai tikrai draustas autorius, kad be ko. Tik savilaidon su Orwellu, Solženicynu ir Ratzingeriu nepateko, nebuvo dėl ko….
Į samizdatą pateko ir dar kaip. Viena iš populiariausių samizdato knygų buvo. O dėl lietuvių kalbos -- jo, matyt buvo anksčiau kažkiek praėjęs. Buvo, beje, dar kažkių glavlitui apraminti skirtų aiškinimų, esa Kafka -- tai apie Austrijoje plintantį fašizmą 😀
Ne į temą, bet apie karą.
https://www.youtube.com/watch?v=KWHe2wmLxh4
Susipažinkite su valdymo forma debesyje, tai ateitis:
https://medium.com/@ericsmalls24/the-future-of-governance-is-in-the-cloud-4788b953054e
Gal tai išspręs biurslų ir panašias problemas. Decentralizacija yra gėris. Žinoma vien dėl to, kad lyginti galima tik su klasikine valdžia (atimti pinigai ir už juos reguliuojama). Kas išsivystys, neaišku. Bet ar yra ką prarasti, ypač Lietuvoje? 🙂
Sorry, kad ne į temą, bet mano požiūriu decentralizcija yra gerokai idealizuota ir gražiai atrodo tik ant popieriaus. Jūsų pateiktoje nuorodoje visa mintis bazuojasi ant bitcoino koncepcijos, kuri pastaruoju metu gavo kelis gerus smūgius į galvą. Pirma, tai skandalas su MtGox keitykla, kai pradingo 6% visų pinigų (tiesa paskui lyg ir kažkiek atsirado). Jau vien dėl šito fakto visa sistema praranda pasitikėjimą. Pamėginkit įsivaizduot, kad kas nors Lietuvoje nuknisa 6% nuo visos lito emisijos…
Antra, jau atsirado operatorius, kuris sugebėjo trumpam perimti 51% visos bitcoino kontrolės (http://arstechnica.com/security/2014/06/bitcoin-security-guarantee-shattered-by-anonymous-miner-with-51-network-power/). Taigi decentralizcijos principas buvo pažeistas, nors teoriškai taip neturėjo atsitikti. Taip pat yra viena mokslinė studija, kuri teigia, kad sudarius kartelinį susitarimą už sistemos ribų ir koordinuojant veiksmus užtenka ir 30%, kad perimti kontrole…
Šiaip labai gerai, kad toks daiktas kaip bitcoinas gyvena realiomis sąlygomis -- tai labai padeda studijuoti ši reiškinį ir nusiimti rožinius akinius nuo akių.
Tiksliai ne į temą. Gerai, kad litas amžinas, teisingiausias, naudingiasias reikalingiausias ir pats iausias.
Ai ple, pusę metų litui teliko 😀
Ponas Linai, dabar marš pakelti roletų ir pažvelgti pro langą. Daugiausiai dalykų, kurie yra blogi, kad ir tas 30 metų asfaltas, vietomis palopytas, yra centrinės valdžios pasekmė. Nes ji sprendžia, kieno kiemo asfaltą suremontuoti.
Tenoriu pasakyti, kad atsimerkite ir pamatykite kelių asmenų sprendimų pasekmes.
Kai bus decentralizuotų sprendimų, tai yra jūsų kaip sprendėjų sukeltos problemos, tada rašykite, koks blogis yra kai realiai sprendžia savo kiemo šeimininkai ką ir kaip daryti su asfaltu, ir išsirinkite sau karalius, jei jums reikia vado viskam.
Kaip užknisa „argumentai“ kaip kažkokie keitykla užmigus ant laurų nepersiorientavo į bankines paslaugas, bet ūkio, snoro ir kitų bankų su centrine valdžia, ir netgi labai labai centrine 😀 , nekliūna.
Paklibinau idealizmo pamatus, prasiveržė emocijos 🙂 O dabar ramiai pagalvokim. Jei tik per 5 bitcoino gyvenimo metus atsirado anoniminis operatorius, kuris trumpam gavo tranzakcijų kontrolę, kodėl tai neturėtų pasikartoti ateityje? Proof of work koncepcija, kuri yra pagrindinis bitcoino saugiklis, -- nesuveikė.
Jei valdžia bus decentralizuota, kokie saugikliai užtikrins, kad grupė asmenų nepaverstų visko „kontroliuojama decentralizacija“?
Šiaip jei jus gyvenate daugiabutyje, įkurkite bendriją ir išmėginkite decentralizuoto sprendimų priėmimo koncepciją praktikoje. Aš čia sakau be jokio sarkazmo. Iš tiesų tai būtų labai įdomus eksperimentas.
Bendrijose ir centralizuotai sunkiai priimami sprendimai 🙂
Aš žiūriu iš to taško, kad įprastas centrinis valdymas yra blogai -- tai stabdis visokeriopas, koks tik įmanomas. Ir manau, kad vakarai gerai gyvena būtent dėl savotiškos decentralizacijos -- kuo labiau išsklaidyta valdžia, kad ir institucijų forma, tuo labiau išsivystę šalys, gerbūvis geresnis ir t.t.
Ir atvirščiai -- kuo labiau koncentruota valdžia, tuo prasčiau (Rusija, Š. Korėja).
Labai neseku kas ten buvo su btc, kiek suprantu tai mtgox protokole kažkas negerai buvo (ne bitcoin protkole!), kuo kažkas pasinaudojo.
Bet kokiu atveju išaiškėja ir galima atitinkamus sprendimus priimti / ateityje užkirsti kelią.
Sutinku, tai apie ką kalbi yra savivalda, kai centrinė valdžia deleguoja dalį savo funkcijų žemesnėms grandims: savivaldybėms, seniunijoms ir pan. Tokią sistemą mes jau dabar turime Lietuvoje, panašiai yra visur vakarų Europoj, bet tai niekaip nesprendžia Maldiekienės dilemos.
Vienas stipriausių paties straipsnių. Aš dabar „Pilį“ kaip tik skaitau, tai tiek koreliuoja viskas čia man:D
Siuo atzvilgiu man ir yra labiausiai priimtina liberalumo ideologija -- nes svarbiausias dalykas yra ne tiek valdzios nesikisimas ir reguliavimas (kas irgi yra labai svarbu), taciau laisvos konkurencijos uztikrinimas. Tuomet rinka pati prisiima reguliatoriaus vaidmeni. Taciau dar karta pasikartosiu -- tokiu atveju monopolijos ir oligopolijos yra labai prastas reiskinys, kuris is laisvos rinkos istraukia visa deguoni. Del sios priezasties ekonomine prasme svarbiausias valstybes uzdavinys yra konkurencijos uztikrinimas.
Tinginiams, tingintiems skaityti, ekranizuota:
1 dalis:
http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1232/f.kafka._procesas._pirma_dalis
2 dalis:
http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/15161/f.kafka._procesas._antra_dalis
Ponas Rokiški, o ar man tik pasirodė, ar pastarasis straipsnis prieštarauja Maldeikienės problemos esmei? Viena vertus, Maldeikienės problema teigia, kad kairėjant visuomenei (didėjant pinigų perskirstymui) vis daugiau pinigų nusėda korumpuotos valdžios kišenėse. Iš čia sektų, jog kairėjant visuomenei atsiranda vis daugiau monetarinių paskatų valdžios aparatui didėti, todėl iš čia galima daryti išvadą, kad biurokratinio aparato didėjimas yra tiesioginė kairėjimo pasekmė -- kuri yra ne šiaip koks šalutinis kairumo produktas, o neatsiejama nuo leftizmo ir kuri, pagal Maldeikienės problemą, visuomenei dešinėjant bei mažėjant monetarinėms paskatoms (korupcijai) turėtų būti pastebima vis mažiau. Gi straipsnis aukščiau teigia visiškai priešingai -- bandote įrodyti, kad biurokratija yra šalutinis produktas bet kuriuo atveju ir kad jį įmanoma pašalinti nepaminant kairumo esmės. Kaip gi čia iš tiesų gaunasi?
Šiaip tai Maldeikienės problema yra apie tai, kad neapsisprendimas didina špagatą: ne tai bandoma į kairę eiti, ne tai bandoma į dešinę eiti, o kažkodėl geri dalykai iš kairės neveikia, geri iš dešinės irgi neveikia, o vat kas veikia toje kombinacijoje -- tai korupcijos ir panašių nesąmonių augimas. galutiniame rezultate dėl to neapsisprendimo atsiranda biurslas.
Dėl biurokratijos (ir korupcijos) -- ji savo esme nėra nei dešinė, nei kairė. Ji yra tiesiog stagnacinė degeneracinė atlieka, atsirananti ir prie dešinės, ir prie kairės, kaip blogo veikimo produktas, sukuriantis nuokrypį ir nuo kairės, ir nuo dešinės.
Vat čia jau ir išlenda Maldeikienės problema: stagnaciniai kuria neapsisprendimą tarp kairės ir dešinės, o neapsisprendimas tampa terpe stagnaciniams procesams.
O vat dėl kairės -- su stagnacija ji dažniausiai asocijuojasi dėl to, kad žinome, kas vyko sovietmečiu ir iš kur didžiausi stagnatoriai bei visokie biurslininkai yra išlindę.
Ne į temą, bet galbūt ponas Rokiškis kada nors padarys rekomenduojamos literatūros sąrašą? 🙂 Šią vasarą kaip tik teko susidurti su keliais gimnazistais ir už juos perskaityti tai, ką jiems reikia skaityti, tai kartais logika, pagal ką sudaromi mokykliniai sąrašai, verčia abejoti mokytojų orientavimusi realybėje.
Jiems reikia skaityti mane.
Super:)Pagaliau Rabinovitcius rekomenduoja skaityti Kafka:)
Kafka yra sunkus bulvarinis skaitalas.Jisai teip rashe specialiai,kad runkeliam bloga pasidarytu.Rabinovicius tai Kafka naudoja sava palycikavimam i pejarui.Tatceu yra visiskai neteip,jei ydemiai jiji skaitysite.
Kafka rashe apie musu smegenu „biurokratija“.Nes teip yra suredyti musu smegenai-jie gimdo monstrus biurokratus.Nes yra tokia shmogishko mastymo struktura.Ir Rabinovicius tce pagavo minti Kafkos.Mokykloje mumis moko „tvarkos i teisingumo“.Ir-ishmoko.Tatceu musu emocijos lieka palaidos.Mes mylim,grozimes,jauciam niekieno nemokyti tiesiog patys ish savy ir tai yra didziausia problema.:)
Karpienis visiškai teisus. Žmogaus neįmanoma sutvarkyti, privalomai organizuoti, pakeisti. Jį galima tik sunakinti arba suluošinti, t.y. prievarta. Todėl kalbant apie bet kokias dirbtinas sandaras, santvarkas, idealaus veikiančio varianto nėra. Idealus veikiantis variantas yra tik vienas -- gamtos (jei galima taip pavadinti) dėsniai, t.y. tie principai, kuriais vadovaujasi, su kuriais gyvena barsukas ar skruzdėlė, medis ar vanduo. O tai reiškia, kad pasaulis negali būti geras ar blogas. Jis yra vidutinis, na modernistiniu supratimu -- labiau blogas/žiaurus, nes stipresnis turi suvalgyti silpnesnį. Nors tas silpnesnis dėka evoliucijos kažkada gali tapti stipresniu (čia kalbam apie rūšis, o ne apie atskirus individus). Taigi, bet kokia civilizacija pasmerkta nuopoliams ir klestėjimams, bet nieku gyvu ne amžinybei.
Ponas, aš jus informuoju, kad šiaip tai Karpienis nėra teisus, nes jis šiaip yra nelabai viso proto -- vienas iš tų, kas skleidžia psichotronus, chemtreilus ir reptiloidus. Kita vertus, dar neaišku, ar čia Karpienis, nes kiek per mažai rašybos klaidų ir nusišnekėjimo lygis kiek sumažintas. Nors gal kaip tik kokia nors remisija jam.
Karpienis tce:)Karpienis…
Ar padėjo jums terapija? Jei ne paslaptis, kokia diagnozė ir kokius vaistus gėrėte?
Ak,Rokiski….Nebukitia smulkmeniskas.