Gal dėl to, kad viskas prasidėjo visai per kitą galą – ne nuo Rusijos veiksmų, o nuo žmonių sukilimo prieš Viktorą Janukovyčių, daugelis nepastebėjo tokio seno ir pažįstamo paterno* visame tame Rusijos įsiveržime į Ukrainą. O gal nepastebėjo dėl to, kad anksčiau tą paterną matydavome visai iš kitos pusės?
Paternas labai senas, pirmais variantais išbandytas dar beveik prieš šimtmetį. Vėliau kažkiek išgrynintas, atidirbtas ir aiškiai paverstas standartiniais invaziniais planais, kuriuos tereikia adaptuoti – t.y., visa ištisa ir sistemiška valstybių okupacijos metodologija.
Štai jums Afrikos vaizdelis – kovotojai prieš fašizmą, sukilę ir užsigrobę iš kokios tai vietinės chuntos tanką, važiuoja saugoti nekaltų gyventojų. Neprimena jums kažko?
Taigi, čia aš jums pasakysiu, kad kalbos apie tai, jog Vladimiras Putinas esą kurią kažkokią revoliucingą informacinio karo metodiką – tai naivus svaigesys, nes išties nieko naujo jisai nekuria. Vienintelis dalykas, ką jis daro – tai nežymiai adaptuoja seną, kraštutinai gerai atidirbtą KGB metodologiją, skirtą invazijai į užsienio šalis. Ir ta metodologija atpažįstama pagal tipinį SSRS vykdomos invazijos paterną.
Visa ta invazija, kaip įprasta, pridengiama informaciniu bulšitu, skleidžiamu per kelis struktūrinius kanalus: t.y., per kairiąsias komuniagiškas kuopeles visame pasaulyje, per oficialią sovietinę žiniasklaidą ir per Maskvoje esančias redakcijas, kurios platina mėšlą į visur kur papuola, apsimesdamos tuo, kad tą mėšlą platina kokie nors vietiniai gyventojai. Senais laikais Maskvoje taip būdavo spausdinami visokie laikraščiai, esą leidžiami kitose šalyse, o dabar gi analogiški veiksmai daromi per internetus.
Realus gi dalykas, į kurį reikia kreipti dėmesį – tai invazijos paternas. Realūs veiksmai, kurie vyksta, kai prasideda bolševikinis įsiveržimas į kokią nors šalį. Ir čia visur ir visada matomas vienas ir tas pats paternas, tik kad kartais su nelabai didelėmis modifikacijomis.
Sovietinės invazijos paternas
Pirmus kartus šitas paternas reiškėsi apie 1918-1920 metus, kai sovietinė Rusija tik pradėjo visą tą SSRS kūrimą – būtent tada iš vietinio liumpenproletariato** komunistai ėmė kurti esą vietinius revoliucinius judėjimus. Realybėje tie revoliuciniai judėjimai vaizdavo vietinę valdžią, tačiau karinius veiksmus atlikdavo Raudonoji Armija, kuri įsiverždavo, pastatydavo sau tinkamus žmones į valdžią, netinkamus išnaikindavo, pasipriešinimą nuslopindavo ir viskas. Tačiau skelbiama būdavo, kad viską padarė vietinė sukilusi liaudis. Šitaip buvo sukurti pirmi pseudovalstybiniai dariniai, kurie ir buvo prijungti prie SSRS – Užkaukazės (Gruzijos, Armėnijos, Azerbaidžano), Ukrainos ir Baltarusijos tarybų socialistinės respublikos.
Analogiški scenarijai, kur būdavo sukuriamos neegzistuojančios tarybų valdžios, buvo bandomi ir Latvijai, Lietuvai, Estijai, kažką tokio norėjo padaryti ir Lenkijai. Lietuvoje tuo tikslu buvo sukurtas Litbelas, vadovaujamas Vinco Kapsuko. Kiek tai bendro turėjo su realybe – puikiai žinome: tas pats scenarijus, kur su Raudonosios Armijos pajėgomis tuntas vietinių banditų ir komunistų bando vaizduoti kažkokią liaudies valdžią. Reikia pasakyti, kad jei ne Lenkija, kuri išdaužė raudonuosius, tai Lietuvai galėjo baigtis prastai – būtų prijungta prie SSRS.
Pirma ir sėkminga istorija, kai sovietai pradėjo invaziją į valstybę, nebuvusią Rusijos Imperijos dalimi, buvo 1921, kai bolševikai pavaizdavo, jog vietinė mongolų armija ir valdžia kovoja prieš kokią tai kitą valdžią. Nors Raudonosios Armijos įsiveržimas buvo akivaizdus, apiforminta tai buvo kaip esą vietinė valdžia ir vietinė kariuomenė, esą tik padedama bolševikinių pajėgų.
Tolimesnėse teritorijose šitą patį modelį SSRS pirmą kartą ėmė bandyti 1936 metais, kai prasidėjo Ispanijos pilietinis karas. Nors tas karas prasidėjo ir be SSRS įsikišimo, bet šioji ėmė aktyviai bandyti senus metodus naujose teritorijose – buvo pradėtos organizuoti visokios komunistų kuopelės, tiekiami ginklai (artilerija, tankai, lėktuvai – šimtais ir tūkstančiais) bei kariuomenės būriai. Kad respublikonų veiksmai būtų efektyvesni, į Ispaniją buvo siunčiami ir NKVD veikėjai. Formaliai SSRS tuo pat metu dalyvavo ginklų embarge ir jokių žmonių nesiuntė. Visi buvo esą savanoriai iš kokių tai internacionalinių brigadų, organizuotų per kompartijas įvairiose šalyse. Įdomumas buvo tas, kad iš SSRS į tas brigadas tepakliuvo vos keli tūkstančiai žmonių, nors paskui sklandė visokie gandai, kad kas antras tose brigadose buvęs prancūzas šnekėdavo rusiškai.
Ispanijos pilietiniame kare tasai eksportinis revoliucijų variantas jau gerokai ryškiau matosi – vietiniai nusikaltėliai ir politiniai veikėjai, kariuomenė iš SSRS, komunistų kuopelės ir ginklų tiekimas, viešai viską neigiant ir aiškinant apie kokią tai liaudies revoliuciją. Aišku, tai dar atrodo kaip nelabai atidirbtas ir stringantis mechanizmas, bet bandymai akivaizdūs.
Suomijos karas jau vyko atidirbčiau – paternas pasirodė tokiame pavidale, kuris jau buvo žymiai artimesnis vėlesniems: tai ir liaudies valdžia, sukūrusi Karelijos-Suomijos SSR, ir esą vietiniai kovotojai, kurie išties tebuvo milžiniškomis Raudonosios Armijos pajėgomis, ir netgi humanitarinė pagalba badaujantiems Helsinkio vaikams, mėtoma iš humanitarinių lėktuvų humanitarinėse bombose – čia taip Viačeslavas Molotovas duoną suomiams siuntė. Suomiai ta proga išrado Molotovo kokteilį, kad sovietai turėtų kuo užsigerti savo humanitarkę. Žodžiu, paternas jau darosi aiškus.
Ryškesniais ir kartu labai sėkmingais sovietinės invazijos atvejais tapo Lietuva, Latvija ir Estija – vėl pagal tą patį jau matytą paterną. Vėl su vietiniais politikieriais ir banditais, kuriančiais tarybų valdžią, o ir su SSRS kariuomenės palaikymu. Skirtumai nuo kitų atvejų čia tik tokie, kad visokios vietinės gaujos buvo pastatytos į gatavus postus per politinį spaudimą, išvengiant ilgesnių karinių veiksmų. Kita vertus, abejot neverta – jei šios šalys būtų įstengusios pasipriešinti, jose būtų kilusios „savaiminės“ liaudies revoliucijos su daug savanorių vietinių kovotojų (nekalbančių vietinėmis kalbomis) ir stebuklingai atsirandančiais ginklais.
Po II Pasaulinio karo tie paternai parėjo visuotinai – visur, kur buvo sovietinė armija, atsirado vietinių politikierių ir banditų gaujos, kurios spontaniškai su liaudies palaikymu ir savarankiškai (o išties – Raudonosios Armijos pajėgomis) sukėlė liaudies revoliucijas ir tarybų socialistinę valdžią. Taip buvo okupuotos Lenkija, Bulgarija, Rumunija, Vengrija, Čekoslovakija, Rytų Vokietija. Nelabai sėkmingu atveju tapo Austrija – tenai sovietams beveik viskas pavyko, o sutrukdė tik JAV ir Didžiosios Britanijos pajėgos.
Nors kai kurios okupuotos Europos šalys bandė išvengti sovietinio valdymo, visur su tais bandymais ir vėl buvo susidorota. Kas įdomu, net ir susidorojimai vykdavo pagal tą patį invazijos scenarijų, tik kad kiek supaprastintai: vietinė gauja komunistų paprašydavo pagalbos iš SSRS, o tada sovietinė kariuomenė viską ir padarydavo, o jau paskui būdavo vėl skelbiama, kad čia esą vietinė liaudies valdžia susitvarkė su kokia nors kontrrevoliucija. Būtent taip vyko Rytų Vokietijoje 1953, Vengrijoje 1956, Čekoslovakijoje 1968.
Pagal tą tipišką scenarijų revoliucinis judėjimas gavosi ir su Kinija – vėlgi vietiniai banditai ir liumpenai, ne tik apginkluoti, bet dar ir apmokyti bei paruošti SSRS, su SSRS pajėgomis puola, auga ir išmuša Kinijos kariuomenę. Didžiuliais mastais – milijoninėmis armijomis. Ir vėl, kaip įprasta, liaudies valdžia esą tai daro, o ne SSRS.
Paskui panašus atvejis ir Korėjoje, kur lygiai taip pat SSRS apmokyti, paruošti ir apginkluoti revoliucionieriai, o išties banditai ir politikieriai irgi kelia revoliuciją, kurią išties daro ta pati Raudonoji Armija. Korėja pusiau atsilaikė tik JAV dėka – pastaroji nepabijojo pereiti į tiesioginį karą prieš sovietines invazines pajėgas.
Paskui revoliucijų eksportas tęsėsi – ir vėl pagal tuos pačius scenarijus, kur paternas matosi akivaizdžiai: vietiniai banditai ir politikieriai gauna instruktorius, savanorius ir ginklus iš SSRS bei kitų panašių darinių, o tada ima rengti revoliucijas su liaudies palaikymu. Formaliai SSRS ar kitos socialistinio bloko šalys čia nei nedalyvauja, tačiau kaip viskas vyksta – akivaizdu.
Aktyviausi SSRS veiksmai vėliau vyko keliuose regionuose – Lotynų Amerikoje, Afrikoje, Indokinijoje ir Artimuosiuose Rytuose. Scenarijai čia visur buvo tie patys, per dešimtis šalių, tačiau sėkmė ne visur buvo vienoda.
Indokinijoje ryškiausiai viskas suveikė Vietname: ir vėl su tuo pačiu paternu, kur pirma atsiranda kažkokie kovotojai ir politikieriai, persimaišę su banditais, o pas juos atsiranda krūvos ginklų, paskui kažkokie savanoriai ir patarėjai, o galų gale išlenda sovietinė kariuomenė. Vietnamo karas tęsėsi labai ilgai ir galų gale baigėsi SSRS pergale – JAV buvo išstumta. Panašus scenarijus, tiesa labiau remtas Kinijos (bet vėlgi pagal tą iš SSRS išmoktą metodiką) vyko Kambodžoje.
Afrikoje sovietų veiksmai vyko stambiausiais mastais – pajėgų ten reikdavo nedaug, ginklų irgi nedaug, o pasipriešinimas buvo sunaikintas per Vakarų demokratijos silpną vietą – šiosios buvo užpropagandintos komunistiniu mėšlu, paskelbtos kolonizatoriais ir panašiais žodžiais, tad pasitraukė pačios, o jau tada viskas vykdavo kaip įprasta – pirma kažkokių vietinių politikierių ir banditų liaudies valdžios, paskui krūvos ginklų, patarėjų, o neretai ir kariuomenės iš SSRS, Kubos ir dar vienos-kitos bolševikų užgrobtos šalies. Silpna SSRS puse tapo tai, kad šieji jau spėjo susipjauti su Kinija, tad ši lygiai pagal tą patį scenarijų ėmė plėstis pati. Kaip pvz., Zimbabvėje ilgą laiką pjovėsi visiškai analogiškos, SSRS ir Kinijos remiamos grupuotės, tačiau laimėjo kinai.
Kita vertus, Angola, Mozambikas, Somalis ir dar kažkiek šalių buvo daugiau ar mažiau perimtos – vienos ilgesniam, kitos trumpesniam laikui. Tiesa, Afrika yra didžiulė ir gyventojų ten daug, ir banditų – taip pat, tad sukontroliuoti režimus gana sunku – po to ir vėl kartodavosi perversmai, ypač jei kokie valdžion atėję banditai pabandydavo patys savo reikalus tvarkytis.
Per 1960-1990 periodą (30 metų) įvairiose Afrikos valstybėse buvo įvykdyta netoli 100 perversmų. Turint omeny, kad ten vos pusšimtis valstybių, tai skaičiai atrodo visiškai nesveikai. Ir tie skaičiai tikrai didele dalimi susiję su SSRS. Ir vis su tuo pat paternu – liaudies valdžiomis ir esą neegzistuojančiomis sovietinėmis pajėgomis.
Ne mažiau aktyviai viskas vyko ir Artimuosiusoe Rytuse, tik gal čia jau sužaidė vienas niuansas – arabų šalys yra pernelyg jau kitokios, su savomis gentinėmis ir islamiškomis vertybėmis, tad variantų buvo įvairių. Pvz., Egipte SSRS įsitvirtino o paskui iškrito dėl fatališko kariavimo su Izraeliu. Sovietams iškritus iš žaidimo, Egiptas pavirto į ganėtinai normalią valstybę. Sirijoje SSRS įsitaisė ilgam ir smarkiai – Rusija iki šiol ten turi savo karinę jūrų bazę.
Agresyviai SSRS bandė veržtis ir į Lotynų Ameriką, tačiau visa laimė, kad tepavyko užgrobti Kubą – irgi per kokią tai revoliuciją, kur Fidelis Kastras ir Ernestas Če Gevara rengė. Irgi menamai patys, tik kaip įprasta, iš kažkur paskui atsirado sovietinė kariuomenė, sovietiniai ginklai ir taip toliau. Analogiški scenarijai skirtingu metu pradėti ir kitose lotynų šalyse – Dominikoje, Čilėje, Nikaragvoje, Salvadore ir t.t..
Lotynų Amerikoje sovietinę invaziją visgi pavyko sustabdyti, ėmusis labai kardinalių, pirmą žingsnį nukertančių priemonių, kurios pasirodė besančios efektyvios kaip niekas kitas: dauguma valstybių tiesiog sugaudavo komunistinius politikierius, juos pasodindavo ar sušaudydavo ir invazija pasibaigdavo dar neprasidėjusi. Ten, kur į pirmą invazijos etapą šalys laiku nesureaguodavo, kaip kad Nikaragvoje, sustabdyti viską būdavo žymiai sunkiau – prasidėdavo keistas įsiveržimas su menamai vietiniais sukilėliais.
Beje, Kuba Šaltojo karo metais ne šiaip sau tapo viena iš pagrindinių revoliucijos eksportuotojų: juodaodžiai kubiečiai sėkmingai užsimaskuodavo Afrikoje, o baltaodžiai kuo geriausiai užsimaskuodavo kitose Lotynų Amerikos šalyse.
Vienas iš paskutinių, nesmarkiai nuo scenarijaus tenukrypusių variantų buvo SSRS įsiveržimas į Afganistaną – jis vyko kiek kitaip, nei įprasta: nors ir buvo sukišta vietinė menamai liaudies valdžia, ji buvo tik po įsiveržimo, nekeliant visokių maskavimui skirtų ginkluotų revoliucinių judėjimų prieš tai. Ir matyt tai ir tapo priežastimi, dėl kurios įsiveržimas galų gale gavosi nesėkmingas – nesigavo praplauti smegenų nei afganams, nei Vakarų pasauliui.
Gal todėl vėliau jau tokių klaidų SSRS nedarė: šiai pradėjus byrėti, buvo vėl sukurtas komplektas pseudovalstybių, paremtų vėlgi klasikiniu scenarijumi – vietiniai politikieriai su vietiniais banditais, remiami ginklais ir kariuomene iš Rusijos, vaizduojantys liaudies valdžią ir kartu menamai savarankiški. Visiškai aiškūs pavyzdžiai – Padniestrė, Abchazija ir Pietų Osetija.
Tarp nesėkmingų scenarijų, kur vietinių banditų nepavyko pakankamai pririnkti, nes matyt žmonės susiprato link kur einama – vadinamoji Vilniaus krašto autonomija, Gagaūzija Moldovoje, Adžarija Gruzijoje. Tarp scenarijų, kur vieną kartą SSRS nepavyko, tačiau tas buvo pakartota vėl ir jau sėkmingai – Krymas: 1992 metais nesigavo, tačiau gavosi 2014.
Netgi II Čečėnijos karas galų gale baigėsi tuo, kad tegul ir po okupacijos, buvo vėl sužaista panašiai, kaip ir su daugybe kitų čia minėtų atvejų – įkišta Ramzano Kadyrovo valdžia, pavaizduota, kad čia patys čečėnai kitus čečėnus patvarkė ir taip toliau. Matyt, Vladimiras Putinas nusprendė, jog reikia prisiminti senus metodus.
Tarp visai jau naujų atvejų – akivaizdžios Donecko ir Lugansko liaudies respublikos – ir vėl su tais pačiais paternais, kur pirma atsiranda kažkokie politikieriai su banditais, ima esą savarankiškai kovoti už kažkokį išsivadavimą ir prieš kokią tai fašistinę chuntą***. Ir vėl viskas kaip įprasta – jokios sovietinės pagalbos esą nesą, o išties gi čia tik vietiniai kovoja, nu gal dar vienas-kitas savarankiškas savanoris atvykęs, o SSRS, tfu, Rusija – už taikų konflikto sprendimą, ir siunčia humanitarinę pagalbą.
Senas paternas reiškia senus metodus
Trumpai tariant, aš manau, kad jūs tą paterną matote patys:
- Vietiniai politikieriai rėkia apie liaudies teises ir baisią valdžią, kuri kažką engia, rengia protestus
- Paskui tie politikieriai susideda su liumpenproletariatu, pasivadina revoliuciniu judėjimu ir ima kovoti
- Iš kažkur pas juos randasi ginklai – vis didesniais kiekiais ir viskas ima peraugti į bandymą nuversti valdžią jėga – per karą ar perversmą
- Iš kažkur vis didesniais kiekiais randasi sovietiniai kariškiai, kurie vaizduoja, kad jų nėra, nors išties jie ir organizuoja, ir koordinuoja tų revoliucionierių veiksmus
- SSRS skelbiasi, kad ji už taiką ir prieš ginkluotą konfliktą, kurį kursto Vakarai, siūlo viską spręsti taikiais būdais, kiša humanitarinę pagalbą
- Tuo tarpu tas esą neremiamas revoliucinis judėjimas ima ir užgrobia valdžią, pradeda naikinti visus kas priešinosi
- Galų gale SSRS pasiskelbia niekuo dėta, tik kažkodėl ta liaudies valdžia tampa labai draugiška sovietams, pasikviečia pas save sovietinius taikdarius
Galime nesunkiai suprasti, kad toksai scenarijus yra ne šiaip sau: jį vykdant, galima ilgą laiką (iki pat galutinės okupacijos) vaizduoti, kad įsiveržimo nėra, galima praplauti smegenis vietiniams ir pažarstyti žarijas svetimomis rankomis, taip pat galima užblokuoti Vakarų pasipriešinimą, nes vakariečiams praknisamas protas, jog čia tik Vakarai dėl visko kalti ir kad tenai negalima kištis, nes žmonės patys kovoja. Kitais atžvilgiais viskas vyksta kaip okupacija – ir su SSRS pajėgų atsiradimu, ir su kitos valstybės valdymo perėmimu.
Kaip matėme, visuose atvejuose yra vienas esminis taškas, nuo kurio paternas prasideda – tai vietiniai kovotojai ir politikieriai, bandantys vaizduoti kažkokią liaudies valdžią. Visa sovietinės kariuomenės invazija įvyksta tik po to, kai ima reikštis kažkokios vietinės esą liaudies valdžios. Ir visi atvejai, kur SSRS ar Rusijos invazija įsivažiuodavo, būdavo nulemiami išimtinai pirmo etapo – ar atsiras vietinė gauja liaudies valdžią vaizduojančių komunistų ir šiaip banditų.
Jei tik tokia politikierių ir banditų gauja atsirasdavo ir sugebėdavo kurį laiką išsilaikyti, sovietams pavykdavo įsukinėti kitą etapą, keliant karą, neramumus ir paskui siunčiant savo žmones bei ginklus – o tada jau vieninteliu keliu pasipriešinti tapdavo tiktai stipresnės karinės pajėgos (kaip pvz., Austrijoje ar Korėjoje). Tačiau jei gauja tokių atmatų neatsirasdavo ar būdavo laiku sunaikinama jų veikla – sovietinė invazija nepavykdavo.
Žodžiu, nuo invazijos apsisaugoti leidžiantis sprendimas išties yra liūdnas ir nemalonus, bet toks sprendimas yra – Lotynų Amerikoje jis veikė labai sėkmingai. Čia tarp kitko prisiminkime, kad pirmą etapą Baltijos šalyse Rusija jau bandė pervesti į antrą – Lietuvoje bei Latvijoje 2009, o Estijoje 2007. Visa laimė, kad tie bandymai buvo gana saikingi, o ir kažkiek pasiruošta buvo.
———-
* Paternas – tai tokia seka, kur kažkas kartojasi vienu, įprastu būdu. Panašiai kaip kokiuose mezgimų ar audinių raštuose – dėl to ir paternas. Čia kalbame apie veiksmų paternus, kurie leidžia identifikuoti tam tikrus už jų slypinčius procesus, o pagal procesus – ir jų generuotojus, o pagal generuotojus – jau galime ir spėti, kodėl jie taip elgiasi ir ką jie darys toliau. Žodžiu, jei tas pats paternas vis matomas – tikėtina, kad už jo slepiasi tas pats scenarijus.
** Pagal Vladimirą Leniną – liumpenproletariatas aka liumpenai – tai varančioji revoliucijos jėga. Liumpenai – tai visokie nusikaltėliai, kekšės ir taip toliau. BTW, Lugansko liaudies respublikos švietimo ministrė – tiesiog eilinė kekšė pačia paprasčiausia prasme. Krūvos tenykščių veikėjų netgi toje pat Rusijoje sėdėję ar ir dabar paieškomi už kriminalinius nusikaltimus.
*** Fašistinė chunta – senas sovietinis žodžių junginys, labai plačiai naudotas visais be išimčių atvejais, kai tik eidavo kalba apie bet kokią vyriausybę, prieš kurią kovoja SSRS remiamos revoliucionierių pajėgos.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Puikiai atskleistas Putino veikimo algoritmas.
Putinas yra KGB veikėjas, dirbęs su užsieniais. Šitus metodus jis turėjo studijuoti labai nuosekliai ir detaliai.
plojus atsistojes, aiskiau ir negalima buvo parasyti. isvada, kai vietiniai ciabuviai btr’us stabde gyvu skydu, reikejo buti drasesniems-ryztingesniems ir isvaikyti nafig kol visa tai neisiliepsnojo, dabar jau po laiko. Liko karas, o ne mazo pucho riztingas isvaikymas…
Deja, jie negalėjo to padaryti. Situacija tokia, kad koloradų ten prilindę per visus valdžios sluoksnius. Tas pats Maidaną vaikęs Berkut buvo pilnas tokių -- su pareiškimais jų profiliuose Vkontakte apie tai, kad Ukraina ne valstybė, kad ją reikia prijungti prie Rusijos ir panašiai.
Kita vertus, jei kad ir tą patį Cariovą bei dar kelis Donbaso politikierius būtų laiku pasodinę, tai vėlesni įvykiai būtų ėjęsi juntamai švelniau.
Būtų gerai angliška versija, paplatinimui.
O kas išverstų? 🙂
Galiu pamėgint. Labai gerai visokiem amerikos neapsisprendėliam tinka.
Ant FB vienas žmogus jau pradėjo vertimą. Bet bet kuriuo atveju reiks redagavimo
Planas, kaip pasinaudojant sumaištim surast vietinių chunveibinų, bei atsiuntūs ginklų ir perrengtų „sukilelių“ atsiskirti nuo šalies, o poto „demokratišku“ būdu prisijungti prie kitos šalies gan sėkmingai pasiteisino Vilniaus krašte 1920 metais. Beje, panašų planą su minimaliom aukom poto nusižiūrėjo ir mūsiškiai Klaipėdos krašto „sukilėliai“.
į Ukrainos scenarijų labai panašiai atrodė ir 1990-1991 įvykiai lietuvoje -- Burokevičiaus rašytam rašte centrui ir buvo kviečiama padaryti tvarką, nes nacionalistų chunta užgrobė valdžią, ketina susidoroti su rusakalbiais (iliustruojant nacionalistų terorą -- šaltu vandeniu nupurkšti mitinguojantys dėl padidėjusių kainų jedinstvininkai).
Taip, ir Lietuvoje 1991 jie bandė, ir beje, 1926 -- tik tada keli vietiniai komuniagos sėkmingai buvo susodinti, o keli ir sušaudyti, tad viskas baigėsi niekuo.
Artimi scenarijai naudoti išties ne tik SSRS, bet tik SSRS juos davedė iki visiško tobulumo ir kasdieniškumo, kai viskas nuosekliai, organizuotai, greitai, su pasirengimu ir kas svarbiausia -- iki pat galo vaizduojant, jog jie niekuo dėti. Ir dar su paskui vykstančiu denializmu. Čia taip visus panašius SSRS bandymus paskaičiavus, tai paaiškėtų, kad vidutiniškai kasmet po 1-2 invazijas jie padarydavo, nemaža dalimi sėkmingas.
Nežinau ar čia koreliuoja, bet kai iš Ruandos į Kongą išstūmė pabėgėlius, tai prie sienos atsirado šopai, kur AK47 eidavo po 20-50 baksų; tokia tipo „AKCIJA“ lyg netyčiom, žinot, visai nesusijus su niekuo.
Manau, kad Afganistano karo scenarijus čia šiek tiek nuredukuotas ir pilnesniam vaizde neatitinka patterno. Arba bent jau tai buvo labai bloga jo implementacija. Aišku, ten viskas buvo daug sudėtingiau, nes itin priešinosi vietinės kelios gentys, islamistai, JAV dėjo ranką iš Pakistano. Ir šiaip, nu, Afganistano niekas nepaėmė, nuo britų imperijos iki SSRS. Arba bent jau tokį įspūdį sudarė perskaitytas Sikorskis (R.Sikorski „Šventųjų pelenai“, 2009 m., Aidai)
Ta fotkė ant tanko, su armonika tai priceless, išsisaugau.
Afganistano karo atveju aiškiai pabandė patobulinti ir supaprastinti reikalą. Ir paskui atrado, kad tada viskas prastai. O dėl visokio esą nepaėmimo -- ėmė tą Afganistaną visi kas netingi, bet jis toksai tuščias ir beprasmis, kad paprastai niekas nei nebandydavo kontroliuoti visos teritorijos.
O dėl Ruandos ir Kongo -- nežinau. Ten išvis ginklų prekyba tokia chaotiška ir totalinė, kad neašku kas ir kaip. Per keliasdešimt metų įvairiarūšiai komunistai kartu su vietiniais banditais ten įtvirtino nuolatinių karų būseną, kur visokie karai ir be pašalinių kišimosi vyksta be perstojo.
Na bet jeigu scenarijus atidirbtas faktiškai per beveik 100 metų, kodėl jam dar nėra atidirbt pasipriešinimo? 🙁
Iki galo perskaitykite.
Labai geras straipsnis, o įdomiausia, kad 2009 ir mum buvo bandytas pritaikyti toks scenarijus, nors tada apie tai net nepagalvojau.
Priminkit prašau, kas ten buvo Lietuvoj ir Latvijoj 2009 metais (o Estijoj 2007) -- čia jūs apie riaušes prie Seimo? Kad jos būtų išvirtusios į Rusijos okupaciją, kažkodėl neišeina įsivaizduoti (gal naivus esu).
Estijoje buvo bronzinis kareivis su tuntais privežtų našistų iš Rusijos, Latvijoje irgi našistų privažiavo, tik jau mažiau, o Lietuvoje kažkaip našistus suspėjo sulaikyt ir neįleisti -- tai vyko beveik natūraliai. Bet visvien paskui išlindo, kad dar prieš riaušes kai kurie molotovus ruošėsi.
Turint omeny šitą paterną labai įdomiai atrodo Škotijos nepriklausomybės reikalai. Minimas ir putkos vardas http://standpointmag.co.uk/node/5716/full
Vargu, ar Škotijon rengiama Rusijos invazija, bet kad Putinui tasai reikalas visai patogus ir kad tam Rusija teikia mažų mažiausiai tam tikrą paramą -- tai jau tikrai kad taip.
Invazija tai vargubau, bet procesas jau vyksta. Gal kiek modifikuotu paternu ir gal tik pirminėje stadijoje.
Moralas matyt būtų toks, kad vietinius banditėlius, vos spėjusius išsižioti apie kokią nors revoliuciją, reikia semti, teisti už pasikėsinimą neteisėtais būdais keisti valstybės santvarką, kad jie neturėtų laiko ardomajai veiklai, o visus savo išteklius išnaudotų advokatams samdytis po teismus vaikščioti. Prie to dar nepakenktų rimta sienų kontrolė ir prevencinis visokių „savanorių“, mėgstančių pakariauti bet kurioje šalyje, kur tik kas nors karšto vyksta, įtraukimas į neįleidžiamų asmenų sąrašus.
Aš sakyčiau, kad taip, jūs teisus.
Tik, sakyčiau, čia egzistuoja pavojus „perspausti“ ir apskritai bet ką, kad drįsta kritikuoti esamą valdžią, apšaukti „rusų agentu“ ir atitinkamai „nukenksminti“. Irgi tam tikras „paternas“. 🙂
Taip, yra rizika. Bet esmė su kažko darymu ar nedarymu -- tai, kad neišsigalvotos rizikos neturėtų būti vertinamos taip, kaip išsigalvotos.
Realios grėsmės yra realios, o prielaidos -- tai galinčios atsirasti, o galinčios ir neatsirasti.
Na manau jau turime neseną atvejį precedentą -- parodomajį vatinių airsofterių suspardymą. Geras įspėjimas kitiems.
O kodėl šitų okupacinių veiksmų Putinas aktyviau nesiėmė per ankstesnes Ukrainos revoliucijas? Ar ėmėsi, bet aš nepastebėjau? Tada ,turbūt, būtų prisijungęs visą Ukrainą, ne tik Krymą.
Putinas pasiekė tą lygį vėliau, nei buvo Oranžinė revoliucija. Šioji buvo 2004. Rusijos įsiveržimas į Gruziją (pirma Putino agresija užsienyje) buvo 2008.
BTW, čia apie ankstesnius Putino veiksmus -- http://rokiskis.popo.lt/2009/10/24/ar-kils-karas-tarp-rusijos-ir-ukrainos/
O tiesą sakant naudojant panašų patterną į valdžią ten buvo atvesti ir bolševikai. Šalyje situacija sunki (o čia dar viena patterno detalė. Sunkiais laikais daug lengviau vaizduoti, kad čia liaudis nepatenkinta esama valdžia), atsiranda vietiniai rėksniai politikieriai (dalis iš jų paslaugiai atgabenama į šalį iš užsienio, kur jau senai buvo), tada iš kažkur atsiranda kariuomenė (iš kurios, pasak gandų, nemažai buvo vokiškai kalbančių), o ši jau paima valdžią.
Tiesa, nukrypimas nuo patterno tas, kad tikslas ten buvo ne pasodinti kokią nors valdžią, o nusilpninti šalį dėl to vėliau vokiečiai kovėsi ir monarchistų „baltųjų“ pusėje (prisiminkim vien bermontininkus).
Ėėė… Jūs čia su kuo ir apie ką kalbatės?
Tiesą pasakius galima būtų papildyti, jog šis metodas taip pat ne SSRS išradimas. Carinės Rusijos ATR plėšymas vyko analogiškais metodais: plikbajorių papirkinėjimai, rinkimų pirkimai, neramumų kėlimai, bet kokių pokyčių (kaip antai G3 Konstitucijos) stabdymas gąsdinant bajorų laisvių suvaržymu ir surprise surprise kariuomenės dalinių įvedimas prisidengiant stačiatikių teisių gynimu (Nebylusis seimas ir pan.). Tingiu tiksliai sužymėt, bet pasirausus istorinėje laiko juostoje įmanoma būtų atrasti lygiai tokią pačią metodiką -- paterną.
Pritariu. Gerai surašyta.
Manau, kad bolševikiškas teroras remiasi mažumos primesta prievarta daugumai. Tai visiškai priešinga nei demokratija, kuri yra pas mus ir daugelyje šalių.
Todėl labai neblogai yra saugoti savo sienas ir suprasti, kad jos yra bent trijuose išmatavimuose : fizinė (pasienis), psichologinė (propaganda, gasdinimas, išplauta žinia) ir teisinė (piktybiškas įstatymų pažeidimas). Saugoti -- reiškia greitai priiminėti sprendimus identifikuojant ir neutralizuojant pažeidėją. Tam reikia stiprios imuninės sistemos, kuri pajėgtų neutralizuoti pažeidimą ir geros aptikimo sistemos, kuri greitai ir aiškiai identifikuotų svetimkūnį. Idomu ar galima ko nors pasimokyti iš vėžio terapijos medicinoje? Pavyzdžiui viena iš veiksmingų naujovių chemijos terapijos (teisinių bylinėjimų) nualintą užkrėsti svetimkūnį paprastu virusu, kuris jį nužudytų…. Būtų įdomu gyvai padiskutuoti su protingais žmonėmis. Gal galima sugalvoti protingą atsaką
atsiprašau, viską perskaičiau, patiko, bet šitas labai erzina
http://www.vlkk.lt/lit/2394
Taip, daugelį erzina VLKK. Ir tai natūralu -- jie netgi neskiria pavyzdžio, modelio ar šablono, pagal kurį generuojamas paternas nuo paties sugeneruoto paterno, pagal kurį yra vykdomas atpažinimas. T.y., įrankio neskira nuo rezultato. Nors ko norėt -- jie skalbimo miltelius vadina skalbiamaisiais, nes įsivaizduoja, jog kažkas miltelius skalbia. Liūdna. Ką padarysi.
O šiap, jei jau plėsti šį oftopiką -- kuo neįtiko šiame kontekste sąvokos „modelis“ bei „požymis“?
O jūs pavyzdžiui ar vadintumėte alų buteliu, vinį plaktuku, o knygą -- spaustuve? Kuo jums tokios sąvokos neįtiktų?
Žiurkėne, neišsisukinėk, tarsi būtum tingintis darbą padaryti gerai ir iki galo studentas.
Senas paternas reiškia senus metodus
Trumpai tariant, aš manau, kad jūs tą paterną matote patys:
Šioje vietoje, kaip ir vos ne visame tekste paterną pakeitus į modelį, prasmė nepasikeičia, kad ir kaip norėtum įrodyti atvirkščiai.
O be to, geriau jau tada pasižiūrėti, kaip anglų kalboje apsibrėžtas šitas žodis.Pagrindinė reikšmė -- „a repeated form or design especially that is used to decorate something“. O toliau jis yra dažniausiai sinonimas žodžiams „model“, „form“.
Tai gaunasi, kad nebūtinas naujas žodis šiame kontekste, nebent tu labai jau jo nori. Nu taip labai labai labai. Tada gerai bus ir paternas.
Metodas ir patternas yra skirtingi dalykai. Metodas yra pačios sistemos veikimo mechanizmas, o patternas tai yra tai ką mes iš sistemos veikimo matome ir pastebime. Ir pagal patternus mes galime numanyti metodus, bet dėl jų negalime būti visiškai tikri, nes paties mechanizmo mes nežinome, o tik matome jo veikimo požymius.
Taip, jei turime mechanizmą, kurį nagrinėjame kaip juodąją dėžę, pagal jos išėjimo paternus nustatome funkcijas, t.y., nematomus kintamuosius, kurie tuos paternus generuoja.
O tamstos paaiškinimas sufleruoja, kad pattern = požymis?
Kad ne visai taip. Požymis yra vienas, atskiras ir smulkus. Pavyzdžiui, požymis būtų, kad atsirado kažkokie vietiniai, kurie aiškina, kad reikia kelti kažkokią tai revoliuciją.
Patternas yra tam tikra tvarka susidėlioję tam tikri požymiai. Čia aš taip šitai suprantu. 🙂
Požymiai yra tiesiog ženklai, kurių gali būti nuo 1 iki n, nors tam tikrais atžvilgiais ir pavieniai ženklai gali tapti paternu (ryškus atvejis -- kai skirtingų ženklų skaičius artėja prie begalybės). O šiaip, sekų atsikartojimai yra esmė.
Kaip pvz., turime seką:
2 1 2 3 4 7 9 2 3 4 5 2 9 2 3 4 9 2 3 4 0 2 3 4 3 2 3 4 6 2 3 4 5 6 8 2 3 4 7 7 3 2 3 4 9 5 1 0 2 3 4 5 7 2 3 4 3 9 2 2 3 4 8 3
Jei pasižiūrim į seką, pradžioje atrodo kratinys, bet paskui atrandame, kad joje yra viena besikartojanti smulkesnė seka. Taigi, čia ir turim paterną. Jei yra paternas, reiškia, kad buvo ir kažkokia su tuo paternu susijusi funkcija, dėl kurios jis čia vis lindo.
Va, dabar jau tvarkingas paaiškinimas, kodėl šiame kontekste reikia žodžio paternas.
Ir iš šito hosto jus išbaninau. Nebeskaitysit čionai daugiau.
Ponas Kalbaini, aš čia neužsiimdinėju ginčais su žmonėmis, kurie negeba skirti priežasčių nuo pasekmių. Pvz., neskiria skalbiamojo nuo skalbiančiojo ar paterno nuo šablono. Tokių žmonių daug visame pasaulyje.
Kalbainiai -- tai atskira tokių žmonių rūšis, kur ne tik neskiria priežasčių nuo pasekmių, bet dar ir galvoja, kad kitiems paaiškins.
Tai davai jūs dabar man dar kažką parašykite, kad žinočiau, kad jūs jau žinote, už ką aš jus išbaninsiu. Nes čionai aš tik protingus žmones toleruoju.
Apie skalbiamuosius ir skalbiančiuosius -- yra toks užfiksuotas durnas kalbos faktas, kada skalbiamasis=skalbiantysis=skalbimo ir panašūs darybos stebuklai, atseit, senoviniai. Tai -fiksuojamas faktas. Ačiū dievui, liaudis mėgsta trumpesnes ir logiškesnes formas -- skalbimo, siuvimo (mašina). Dėl to gal pagaliau sulauksim, kai išnyks šita senovinė forma, ir liks grynai logiška daryba. Taip sakant, buityje nusispjaut, kas ką kaip pavadina, bet neduokdie lituanistas, saugantis tradicines senovines formas, ir fizikos ar chemijos tekstas. Aktryvuojančio pakeitimas aktyvuojamu -- čia toks, a, švelnus ir nekaltas atvejis.
Ne faktas ir neužfiksuotas. Visokie kalbainių mėgstami pezalai apie ganomas pievas yra dėl to, kad kalbainiai negeba suvokti, jog pievos ganomos karvėmis, todėl ima kliedėti apie kažkokius karvių sąmoningumus ir pievų nesąmoningumus ir kad dėl to skalbimo milteliai yra nesąmoningi, o todėl skalbiamieji. Žodžiu, absoliučiai alogiški kliedesiai čia, o ne snovinia ar fiksuojami faktai.
Ir jūs vat esate toksai. Tai vat aš jus dabar ir išbaninu, nes jūs to nusipelnėte.
Rokiski,kalbainis samprotauja visiskai logiskai.Nesikarsciuok.
Karpienis išbanintas.
Išbanintas. Yra paternas, kuris rodo, jog pas žmogų yra proto trūkumas. Tas paternas yra paprastas -- kalbainystė. Proto trūkumas -- tai yra tasai šablonas, iš kurio atsiranda kalbainiški kliedesiai, o jau tie kalbainiški kliedesiai ir yra paternas, kuris rodo, jog yra proto trūkumas.
Giluminė kalbainiškų kliedesių priežastis yra tai, kad vietoje gebėjimo mąstyti priežasčių-pasekmių kategorijomis, kalbainiai mąsto magiškai -- pagal panašumų ir sutapatinimų dėsnį. Todėl čia ir matome tokį atvejį: kalbainis šablono, kuris generuoja paterną, neskiria nuo paterno, kurį generuoja šablonas. Nes juk panašu kažkaip, tai reiškia kad viena ir tas pat.
Tokie visokie su maginiu mąstymu čionai pas mane netoleruojami.
Šablonas?
„Išeina ukrainietis į kiemą ir pjauna beržą. Kaimynas klausia: kam tokį gražų medį pjauni? O tas sako: Ateis rusas, apsikabins berželį, sakys -- Tėvynė…“
Žodžiu -- pjaut, negalima pasigailėt.
Kažkur buvo internetuose rašyta, kad LR nepriklausomybės paskelbimo metu kažkas iš SSRS pareigūnų leptelėjo „Rusija ir beržai yra neatsiejami“ bei kad „Rusija ten, kur rusas jaučiasi kaip namie“. Ergo, čia vis dar Rusija, nes dokuja kalba tik rusiškai, o lietuvių kalbą vadina „язык собака“ …
Na va, paskaičiau Rokiškį ir sužinojau, kad Afrika XX a. vidury ne šiaip vadavosi iš kolonijų statuso, kaip aiškino mokykloje per istorijos pamokas, o ten, kaip ir visur kitur, veikė SSRS paternas. Stebina tik tai, kad per tiek metų šitas darinys (SSRS-Rusija) dar nepritrūko išteklių rengti ir remti neramumus visur, kur tik bent kiek jiems palanku.
Kai šalis vaduojasi iš kolonijos statuso ir keičiasi valdžios -- tai idealus momentas įkišti saviems patarėjams, pasiūlyti ginklus ir taip toliau, ypač dar kai ta besivaduojanti kolonija natūraliai nedraugiškai žvelgia į buvusią metropoliją. Apie 1960 SSRS sukurtas Patriso Lumumbos universitetas, skirtas specialiai visokių trečiojo pasaulio revoliucinių vadų rengimui, t.y., tiesiog tam pokolonijinių šalių valdymo perėmimui per švietimo sistemą, veikia iki šiol.
„Tarp nesėkmingų scenarijų, kur vietinių banditų nepavyko pakankamai pririnkti, nes matyt žmonės susiprato link kur einama – vadinamoji Vilniaus krašto autonomija […]“ -- čia ne visai būčiau linkęs sutikti. Ta nesėkmė buvo laikina -- ta pati politika sėkmingai tęsiama per LLRA -- tik jau dabar ne tik su Rusijos, bet ir su Lenkijos parama.
Mano turimų gandų žiniomis, Lenkijos parama jiems stabdoma.
Būtų labai neblogai.
Kazkoks „paternas“ man nei skamba ,nei ka nors reiskia.Rokiskis turi grazia lietuviu kalba paaiskinti,ka norejo pasakyti.Nes net as nesuprantu.
Tai jums čia ir taip ne vieta, ponas Karpieni. Išbanintas.
Įdomus straipsnis, skaniai susiskaitė.
Bet va kas man neaišku -- ir čia grynas offtopicas, gal net tema vėlesniam įrašui -- tai ką Putinas galvoja daryt su teritorijomis, pilnomis gyventojų, kurie jo aktyviai nekenčia?
O ką? tam irgi pilna istorinių pavyzdžių: pasiūlys gerai apmokamas darbo vietas gamtos išteklių turtingoje rusijos dalyje.
🙁 nu jo.
Šiaip, truputį offtopiko -- tankiukas titulineje foto, įtariu, yra ne sovietinis T54, bet būtent vietinio pirkimo kiniškas Type-62, kurį galima atimti „iš chuntos“ (dar klausimas ar čia ne vyriausybines pajegos :D). Remiuosi tuo, kad greičių dėžė kaip pas T62, o ratų išdėstymas kaip pas T55/54. Na ir patranka ne tokia. Net wikipedia kaip ir patvirtina, tokių pirkimą ne tiesiogiai iš „voentorgo“:
Tanzania -- 66 including 30 ordered in 1969 from PRC and delivered between 1970 and 1972
Na, čia jau jūs ekspertas. Aš tai tik tiek teįžiūriu, kad kažkas iš T-54 derivatyvų, o jau kas ir kaip -- tai čia matot jūs ir padetalizuojate 🙂
Rokiški -- kai jau turėsit įžvalgų apie dabartinę Lietuvos situaciją -- labai jas noriai suskaitysiu. Dabar baisu net mintyse prognisuoti -- ar Vilniaus koloradai nutemps visą Lietuvą į pražūtį, ar tikrai ne…
*prognozuoti
Pingback: Apie kalbainystės paternus bei šiaip apie paternus kalbainiams « Rokiškis
Du kampai:
1) Norėjau paminėt 2009-uosius prie Seimo su padleckiu priešaky, bet paskutinėse eilutėse radau.
2) Kai dėl Lotynų Amerikos sprendimų -- toje pačioje Kolumbijoje prieš FARC kovoja „right wing paramilitaries“. Skaičiuojant smurto ir prievartos atvejus, FARC užima kuklius 5-10%, kai tuo tarpu daugumą smurto ten kelia privatūs ginkluoti būriai.
Šiuo metu Lotynų Amerikoje sovietai nieko nedaro, nes jiems px, Rusija neturi tiek resursų, kad toliau ten revoliucijas keltų. Kuba irgi tiek pinigų neturi. Revoliucijos ten vyko prieš 30 metų. Dabar gi ten tokie fenomenai kaip Mara Salvatrucha ir panašūs. Irgi, giliau pažvelgus, tai iš tų pat revoliucinių reikalų išaugę.
Pingback: Jau 25 metai, ketvirtis amžiaus | Rokiškis
Ligos puola nusilpusį organizmą, nepavyktų tiems banditams kelt revoliucijų, jei valstybė būtų sveika. Be tam tikros kritinės masės piliečių palaikymo, bolševikai nieko nepadarytų. Ar ne laikas didesnį dėmesį skirti valstybės gydymui? Korupcija, socialinė atskirtis paruoš dirvą bolševikų atėjimui ir jokie saugumo organai nepadės. Bet dabar išeina paradoksali situacija. Kovosi prieš valstybės ligas, keldamas mitingus, streikus? Dirbsi bolševikams. Nekovosi? Irgi dirbsi bolševikams.
Įvairių valdininkų ir pareigūnų korupcija buvo esminis įrankis Rusijos invazijai Ukrainoje. Tie patys korupcionieriai būdavo šantažuojami ir tieisiog priverčiami dirbti invazinėms pajėgoms, netgi kai ir nenorėdavo.
Klausimo apie tai, kad jei kovosi prieš valstybės ligas, tai dirbsi bolševimas -- negali būti iš principo. Būtent nekovodamas prieš tas bėdas ir leidi bolševikams siautėti. Ir savaime aišku, kad atsiranda ir tokių korupcionierių, kurie bando savo korupciją dangstyti kalbomis apie tai, kad čia juos kokia Rusija puola. Realiai -- kaip tik Kremlius ir suinteresuotas, kad korupcionierių būtų daug. Jei politikas paima kyšį, o apie tai sužino Rusijos žvalgyba -- tas politikas būna užverbuojamas, jį šantažuojant. O kokio didumo Rusijos žvalgyba yra Lietuvoje, nesunku suprasti vien pamačius, kokio didumo yra Rusijos ambasados pastatas.