Tag Archives: Kinija

Cheminio ginklo panaudojimo taktika

Šis straipsnis bus kiek labiau apie chemijos naudojimo būdus bei istoriją ir tik truputį (visai truputį, iš konteksto) ir apie spėliones, kodėl Bashar al-Assad režimas gana drąsiai tą chemiją panaudojo netgi po visų sankcijų. T.y., kodėl galėjo naudoti cheminį ginklą, tikėdamasis kad nepaisant naudojimo, tas panaudojimas liks neidentifikuotu ar bent jau neįrodytu. Tokios Assado padarytos neįrodomumo prielaidos labai derinasi su panaudojimo taktika, kuri buvo matyta visai neseniai įvykusioje atakoje: pirma įprasti ginklai, paskui zarinas, paskui vėl įprasti ginklai.

Rusų kariškiai naikina kažkokią cheminę bombą utilizacijos fabrike. SSRS buvo prisigaminusi tiek cheminių ginklų, kad vargu, ar kokia nors kita šalis ją galėtų pralenkti. Prisigamintą cheminį ginklą paskui labai sunku ir sunaikinti. Žodžiu, nieko gero.

Beje, politinės Assado situacijos (jo režimas Vakarų atžvilgiu dabar jautėsi netgi saugiau, nei 2013 metais) aš čia išvis nenagrinėsiu, nes manau kad tai akivaizdu: kai pas save turi Rusijos kariškius, Rusijos bazes, naują priešlėktuvinę gynybą ir dar visokius Kremliaus pažadus, o kartu Vakarų šalys parodžiusios, kad rimto atsako dėl chemijos nesiima (raudona Obamos linija liko tik kalbomis), tai tą chemiją naudoti norisi dar labiau. Nes tiesiog matai, kad gali naudoti ir lieki nenubaustu.

Praktikoje pamatėme, kad Assadas visgi suklydo – gavo raketų į oro aviacijos bazę. Turint omeny, kad aviacija – tai esminis įrankis, kurio dėka Assado režimas sugeba atsilaikyti prieš sukilėlius, pasiryžusius geriau mirti, nei pasiduoti, smūgis Sirijos valdžiai buvo labai skausmingas.

Beje, prisiminkim kaip Bašaro tėvas Hafez al-Assad surengė Hamos skerdynes 1982 ir kaip panašios politikos laikėsi ir tuometis, ir vėlesnis (dabartinio Assado) režimas, ir tada jau klausimų nei apie Assado režimo metodus, nei apie sukilimo priežastis, nei apie sukilėlių požiūrį daugiau nekils, kaip nekils ir klausimų apie tai, kad Assadas gerai supranta, jog karas ten mirtinas – arba laimi sukilėliai, arba jis. Sirijos režimas yra pakankamai baisus, kad galėtų vienoje gretoje būti su Šiaurės Korėja, Saddamo Husseino Iraku ir panašiomis valstybėmis.

Visgi šįsyk ne apie Siriją. Šiandien aš jums papasakosiu apie kai kurias chemijos naudojimo specifikas ir skirtingų metodų bei ginklų skirtumus, o taip pat ir apie tai, kaip karuose jis pasiteisindavo, o kartais ir ne. Tada bus lengviau suprasti ir Assado taikomus metodus, kurie kažkiek skiriasi nuo daugelio kitų cheminio karo atvejų. Šiuo atveju pasakojimas bus paremtas istoriniais pavyzdžiais.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apie tuos 1956 metų branduolinius taikinius Lietuvoje

JAV neseniai išslaptino sąrašą socialistinio lagerio taškų, kuriuos buvo planuojama atakuoti, jei kiltų karas su SSRS. Tai vat, kad nekiltų pernelyg daug klausimų, aš jums pateiksiu pilną, detalų sąrašą apie Lietuvą. O tai kažkokių žioplių platinamas sąrašas kaip ir yra, bet jis visiškai nepilnas ir neaišku kaip išrankioti tie taškai, nes panašu, kad tie, kas rankiojo – grybavo tiesiog.

Vat jums tie visi taškai, kur branduolinis bombardavimas galėjo vykti karo atveju, 1959 metais, pagal 1956 metų sąrašus. Čia išdėsčiau ant dabartinės Lietuvos žemėlapio, kad būtų pakankamai aišku visiems.

Vat jums tie visi taškai, kur branduolinis bombardavimas galėjo vykti karo atveju, 1959 metais, pagal 1956 metų sąrašus. Čia išdėsčiau ant dabartinės Lietuvos žemėlapio, kad būtų pakankamai aišku visiems.

Žodžiu, pagal pilną sąrašą yra tokie taškai tuometinėje LTSR: Alytus, Jonava, Kaunas, Kaunas/Karmėlava, Kaunas S., Kėdainiai, Klaipėda, Marijampolė, Palanga, Paliepgiriai, Panevėžys, Prienai, Šiauliai, Šiauliai N., Šiauliai W., Varėna, Vilnius, Vilnius E., Vilnius S.W.. Tos papildomos raidės greičiausiai reiškia miestų dalis, pvz., S. – pietinę, S.W. – pietvakarinę ir taip toliau. Pagal viską, į sąrašą įtraukti taškai yra susiję su didžiausiomis karinėmis bazėmis, bobmbonešiams leistis pritaikytais aerodromais, kažkuria dalimi – dar ir su kita infrastruktūra.

Trumpai tariant, 19 taškų, jei nieko nepraleidau (jei praleidau – ieškokitės patys). Plius dar būtų galima priskirti vieną-kitą tašką, kuris visai šalia Lietuvos, pvz., kur nors Karaliaučiaus krašte, kaip Sovetskas, esantis palei pat Lietuvos sieną, bet čia jau nesigilinkime. Pastebėkim tiek, kad 19 taškų – tai nedaug, jei palygini su tuo, kad vien Tbilisyje (Gruzijos sostinėje) numatyti 7 taškai. Ant Kaliningrado – netgi 8 taškai. Leningrade ir Maskvoje – po 12 taškų. Aš jau nekalbu apie bendrai viso to plano mastus – jame ir krūva Kinijos miestų, ir Šiaurės Korėja, ir Albanija, ir dar belenkas, jau nekalbant apie kokią Lenkiją, Rumuniją ar VDR.

Čia aišku, galima būtų rėkti, kokios blogos yra Jungtinės Valstijos, nes ruošėsi mus bombarduoti ir visą planetą sunaikinti (taip jau rėkia visokie vatnikai, kurie netgi suskaičiuoti sąraše esančių taikinių nemoka), bet reiktų įsisąmoninti kelis paprastus dalykėlius, kurie šiaip visokiems nedašunta. Ir juos aš jums paaiškinsiu – netgi ne apie tai, kad karą planavo pradėti SSRS, o visokie JAV planai tebuvo skirti pasirengimui, kad atsakyti būtų galima. Paaiškinsiu kai kuriuos paprastesnius dalykus.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Rusijos invazija Ukrainoje – toksai senas ir pažįstamas paternas

Gal dėl to, kad viskas prasidėjo visai per kitą galą – ne nuo Rusijos veiksmų, o nuo žmonių sukilimo prieš Viktorą Janukovyčių, daugelis nepastebėjo tokio seno ir pažįstamo paterno* visame tame Rusijos įsiveržime į Ukrainą. O gal nepastebėjo dėl to, kad anksčiau tą paterną matydavome visai iš kitos pusės?

Paternas labai senas, pirmais variantais išbandytas dar beveik prieš šimtmetį. Vėliau kažkiek išgrynintas, atidirbtas ir aiškiai paverstas standartiniais invaziniais planais, kuriuos tereikia adaptuoti – t.y., visa ištisa ir sistemiška valstybių okupacijos metodologija.

Štai jums Afrikos vaizdelis - kovotojai prieš fašizmą, sukilę ir užsigrobę iš kokios tai vietinės chuntos tanką, važiuoja saugoti nekaltų gyventojų. Neprimena jums kažko?

Štai jums Afrikos vaizdelis – kovotojai prieš fašizmą, sukilę ir užsigrobę iš kokios tai vietinės chuntos tanką, važiuoja saugoti nekaltų gyventojų. Neprimena jums kažko?

Taigi, čia aš jums pasakysiu, kad kalbos apie tai, jog Vladimiras Putinas esą kurią kažkokią revoliucingą informacinio karo metodiką – tai naivus svaigesys, nes išties nieko naujo jisai nekuria. Vienintelis dalykas, ką jis daro – tai nežymiai adaptuoja seną, kraštutinai gerai atidirbtą KGB metodologiją, skirtą invazijai į užsienio šalis. Ir ta metodologija atpažįstama pagal tipinį SSRS vykdomos invazijos paterną.

Visa ta invazija, kaip įprasta, pridengiama informaciniu bulšitu, skleidžiamu per kelis struktūrinius kanalus: t.y., per kairiąsias komuniagiškas kuopeles visame pasaulyje, per oficialią sovietinę žiniasklaidą ir per Maskvoje esančias redakcijas, kurios platina mėšlą į visur kur papuola, apsimesdamos tuo, kad tą mėšlą platina kokie nors vietiniai gyventojai. Senais laikais Maskvoje taip būdavo spausdinami visokie laikraščiai, esą leidžiami kitose šalyse, o dabar gi analogiški veiksmai daromi per internetus.

Realus gi dalykas, į kurį reikia kreipti dėmesį – tai invazijos paternas. Realūs veiksmai, kurie vyksta, kai prasideda bolševikinis įsiveržimas į kokią nors šalį. Ir čia visur ir visada matomas vienas ir tas pats paternas, tik kad kartais su nelabai didelėmis modifikacijomis.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Jiang Qing, kiniška gražuolė

Jiang Quing, Mao Dzeduno žmona

Jiang Quing, apie 1935 metų nuotrauka

Jiang Qing (Dar kartais užrašoma pagal rusišką transkripciją, kaip Czian Cin, o teisingiausia užrašyti gal būtų – Čiang Čing?), netalentinga, tačiau nepaprastai ambicinga kinų aktorė ir gražuolė, dar visai jaunute būdama (vos 18 metų) visai kvankštelėjo ir susidėjo su komunistais.

Kelis metus prakomunistavusi, darydama aktorės karjerą ir ar tik ne du kartus susituokusi (berods, su dviem vyrais vienu metu, paraleliai?), galų gale susitiko anokiu Mao Zedong (lietuviškai gal labiau žinomu, kaip Mao Dzedunas), su kuriuo irgi susituokė, vėl nenutraukdama ankstesnės santuokos. Trumpai tariant, kažkokia čia keista istorija su seksualiniu pagrindu gavosi.

Suimta 1976, praėjus keliems mėnesiams po Mao mirties, o 1981 nuteista mirties bausme už bandymą uzurpuoti valdžią, kažkokius partinės politikos iškraipymus, menininkų persekiojimus ir pan., vėliau bausmę sušvelninant į kalėjimą iki gyvos galvos. Pasikorė kalėjimo ligoninės tualete 1991, panašiai, kaip kokia Ilse Koch.

Vienas iš įdomių dalykų kaltinime buvo tas, kad Jiang Quing įsakiusi savo surinktam patikimų chunveibinų būriui Šanchajuje daryti kratas rašytojų ir aktorių namuose, konfiskuojant ir naikinant visus dokumentus, galinčius atskleisti jos užsiėmimus tais laikais, kai ji dar aktoriavo prieš japonų invaziją į Kiniją 1938. Duomenų naikinimas paprastai nepadeda išsaugoti paslapčių – banalus ir įtikinamas gandas sako, kad ji buvo tiesiog prostitutė. Kaip ir jos pačios motina, tik brangiau apmokama.

Jiang Quing

Ta pati gražuolė kitu rakursu

Gal būt Jiang Quing ir nebuvo atvira psichopatė, kaip Ilse Koch ar Madame Max Adolphe, tačiau jai aiškiai buvo ne visi namie. Šita isteriška boba dar jauna būdama pagarsėjo visokiomis paranojomis, tačiau peržengus menopauzę, nukvako galutinai – saujomis gerdavo raminančiuosius ir migdančiuosius, laikydavosi savo išrastų dietų, nuolat kamuodavo daktarus dėl išsigalvotų ligų, buvo atvira hipochondrikė.

Kadangi paukščių čiulbesys ir cikadų čirpimas jai trukdydavo susikaupti ar užmigti, ji liepdavo juos vaikyti iš namo, kuriame gyveno, kiemo. Ir jei dar galima įsivaizduoti, kaip personalas vaikydavo paukščius, tai pabandykit primest, kaip jiems tekdavo vaikyt cikadas – vabzdžius. Aišku, nuodyti tų cikadų ponia neleisdavo. Nes bijodavo, kad ją pačią nunuodys. Ir žinoma, nuolat atrasdavo sąmokslus, dėl kurių ją prižiūrinčios darbuotojos laiks nuo laiko pakliūdavo į konclagerius. Vienas iš populiariausių sąmokslų būdavo bandymas ją numarinti, reguliuojant temperatūrą namuose: ponia Mao reikalaudavo, kad temperatūra visad būtų nustatoma dešimtadalio laipsnio tikslumu, o bet kokį nuokrypį suprasdavo, kaip pasikėsinimą.

Mao Dzedunas ir Jiang Quing 1946 metais

Kairėje - Mao Dzedunas, dešinėje - jo sarginis šuo (taip ji pati save įvardino). Gal tiksliau būtų pasakyti, kad sarginė kalė. 1946 metai.

Jiang Quing vykdytos kultūrinės revoliucijos metu 1966-1976 (ypač – 1966-1969), Kinijoje, kaip spėjama, buvo nužudyta mažiausiai 400 tūkstančių žmonių. Kai kurie šaltiniai pateikia skaičius, siekiančius net 20 milijonų, nors labiausiai įtikėtina – maždaug 1-3 milijonai žmonių. Tikslaus skaičiaus pasakyti niekas negali iki šiol – gyventojų surašymai daugybę metų nebuvo vykdomi, šokinėjo gimstamumas, vis dar jautėsi Didžiojo Šuolio pasekmės, etc., o kiniška valdžia iki šiol viską laiko pakanmai gerai įslaptinusi.

Galim prisiminti tik tokį faktą: net stalininėje SSRS nebūdavo viešai pripažįstami kankinimai, tuo tarpu maoistinėje Kinijoje 1969, per patį kultūrinės revoliucijos įkarštį ta pati Jiang Quing viešai reikalavo, kad buvęs Kinijos prezidentas Liu Shaoqi būtų ne šiaip nubaustas mirties bausme, o nukankintas 1000 pjūvių. Ši jos kalba buvo transliuojama per TV.

Būtent šitoji Jiang Quing buvo atsakinga už kultūrinę propagandą (SSRS tai vadinosi „agitprop“), tapdama kažkokiu kinišku Joseph Goebbels analogu dar tais laikais, kai Mao vykdė Didįjį Šuolį (per pastarąjį nužudytų skaičius pagal skirtingus vertinimus yra apie 10-80 milijonų (labiausiai tikėtina – apie 20-40 milijonų), maždaug pusė mirę iš bado). Oficialus Jiang Quing titulas, suteiktas kompartijos – „Didžioji proletariškosios kultūros vėliavnešė“. Jos nurodymu buvo griaunami seni pastatai, meno dirbiniai ir išvis bet kas, kas tik prieštaravo komunistinėms idėjoms. Išnaikinta didžioji dalis ir taip gan menkos kinų inteligentijos.

Būtent Jiang Quing buvo garsiųjų chunveibinų judėjimo organizatorė – rinktinis komsomoliškas jaunimėlis lakstydavo būriais gatvėmis, pas kiekvieną praeivį reikalaudami parodyti Mao citatų rinkinį bei pacituoti kokį nors didžiojo vado pasakymą atmintinai. Nesugebėję būdavo tempiami į chunveibinų būstines, mušami, kankinami, kol prisipažindavo kokiais nors antipartiniais nusikaltimais, o paskui išsiunčiami į koncentracijos stovyklas ar šiaip nužudomi. Jiang Quing dėka Kinija pasauliui parodė, kad ideologinė beprotybė gali pasiekti tokį lygį, kaip… Kaip… Tiesiog, kaip Kinijoje per kultūrinę revoliuciją.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter