Rokiškis Rabinovičius

Tą istoriją apie tai, kaip vidury baltos dienos buvo nunuodytas buvęs šnipas Sergej Skripal ir jo dukra Julija Skripal, ko gero visi jau girdėjote. Ir girdėjote jau ir visokių kalbų apie tai, kas yra Novičok (angliškai – Novichok, iš rusų kalbos išvertus, tai reikštų naujoką). Taip, Novičok yra apie 1980-1990 metus sovietų kurtas visai naujos kartos cheminis ginklas. Kadaise, beje, jau truputį apie jį rašiau.

Kad nuodijimą surengė Rusija – vargu, ar galima abejoti: nei pačias tokias medžiagas kažkas galėtų lengvai susintetinti, nei kažkas galėtų gauti iš to kokios nors naudos. Priežastys irgi aiškios – tai labai seniai žinoma KGB (FSB) ir GRU taktika – užtikrinti, kad visi jų darbuotojai ir agentai žinotų, jog jei išduos, bus nužudyti, ir nužudymas bus baisus, ir įvykdytas nesiskaitant su jokiomis priemonėmis.

Rusija šiuo metu įtariama jau keliolika Didžiojoje Britanijoje įvykdytų nužudymų, surengtų per Vladimiro Putino valdymo laikotarpį. Sergej Skripal atvejis čia primena Aleksandr Litvinenko nužudymą poloniu: jis toks pats įžūlus, atviras ir baisus. Kai kuriais atžvilgiais – gal netgi baisesnis. Nes su zomano efektu.

Apie zomano efektą papasakosiu kiek vėliau, tačiau išsyk pasakysiu tiek: labiausiai tikėtina Skripal atvejo baigtis bus tokia, kur abi aukos daug metų liks komoje – iki pat mirties. Ir niekada neatsigaus. Juos bandęs gelbėti policininkas – visam gyvenimui liks suparalyžuotas ir su sunkiai pažeistomis smegenimis.

Kaip ir Aleksandr Litvinenko atveju, Rusija čia tiesiog demonstruoja saviškiams, kas jų laukia, jei jie pabandys pabėgti nuo darbo Vladimirui Putinui – lėta, ilgai ilgai besitęsianti agonija.

Oficialios Rusijos reakcijos į Didžiosios Britanijos įvardintus kaltinimus – irgi tipiškos, tik leidžiančios spėti apie vis labiau augančią Vladimiro Putino beprotybę: Rusija jau spėjo užsiminti Didžiąjai Britanijai apie tai, kad turi branduolinį ginklą, ir įteikti protesto notą, ir netgi apkaltino Didžiąją Britaniją, kad čia būtent šioji nesilaiko tarptautinių sutarčių dėl cheminio ginklo draudimų.

O dabar – daug daug medžiagos tam, kad gautumėte vaizdą apie tą Novičok ir kitus nervus paralyžuojančius cheminius ginklus.

Foliant ir Novičok programų išviešinimas

Informaciją apie Novičok 1990 metais paskelbė buvęs Chimprom (GosNIIOHT) darbuotojas Vil Mirzayanov 1990, kai buvo pasirašinėjamos sutartys dėl cheminio ginklo draudimo: paaiškėjo, kad JAV lėšas, skirtas senesnio cheminio ginklo sunaikinimui (SSRS pati buvo neįgali net savo ginklų naikinti), SSRS ir Rusija naudoja naujų cheminių ginklų kūrimui – Foliant programai. Buvo didelis didelis skandalas.

Dėl informacijos išviešinimo 1992 Vil Mirzajanov buvo suimtas ir apkaltintas valstybės išdavimu, už ką Rusijoje gręsia mirties bausmė. Bausmės jis išvengė tik dėl to, kad kilus tarptautiniams skandalams, Borisas Jelcinas ėmėsi veiksmų – paaiškėjo, kad dalis tos cheminės programos buvo tiek įslaptinta, kad netgi SSRS vadai apie beveik nežinojo detalių. Sovietinis karinis pramoninis kompleksas ruošėsi tiesiog dėti ant visų sutarčių, draudžiančių cheminius ginklus – apie tą Vil Mirzijanov ir įspėjo, pranešdamas, kad SSRS ruošiasi viso cheminio arsenalo modernizavimui – vykdo Foliant programą.

Kai kuriuose Vakarų sluoksniuose dėl to taip ir nenutilo kalbos apie tą patį Novičok – apie tai, kad ta Foliant programa, kaip ir GosNIIOHT, taip ir neužsidarė, ir kažkodėl liko įslaptintais. Vakarų šalys taip ir negavo patvirtinančios informacijos, kuri leistų spręsti, jog Foliant/Novičok programa išties buvo nutraukta. O turint omeny kai kurias Novičok specifikas (apie jas – paskui), tas nerimavimas dėl Rusijos cheminio ginklo net ir tais, ramesniais laikais atrodė pakankamai pagrįstas.

Kad ant tų sutarčių Rusija daugiau ar mažiau dėjo – vėliau galima buvo įtarti kad ir iš to, jog 2012 metais Rusijos cheminių karinių pajėgų vadas generolas majoras Jevgenijus Starkovas pareiškė, jog cheminio ginklo atsisakyti neįmanoma. Kai po kelių metų Rusija ėmė skelbti apie staigiai pradėtas naikinti ir baigiamas sunaikinti cheminio ginklo atsargas, kai kuriems tai pasirodė labai keista: iki tol Rusija tempė su cheminio ginklo naikinimu, kiek tik galėdama.

Grįžtant prie išviešinimų – po Boriso Jelcino įsikišimo Vil Mirzayanov buvo išlaisvintas, išvažiavo į JAV ir toliau ten dirba cheminio saugumo srityje. Jo dėka buvo paskelbta labai nemažai informacijos apie sovietinę Foliant programą, apie sovietines cheminio ginklo gamybos specifikas (nesuvokiamai klaikias), o ir bendrai apie visokias sovietų cheminio ginklo programas. Šios, tarp kitko, anais laikais yra sukėlusios gyvą galą visokių klaikių katastrofų.

Tai, kas šiuo metu žinoma apie Novičok – tai didesne dalimi informacija, atskleista to paties Vil Mirzijanov, mažesne dalimi – informacija, gauta iš kitų perbėgėlių ar išviešintojų. Pvz., to paties GosNIIOHT darbuotas Vladimir Uglev irgi skelbė šiokių tokių patvirtinimų apie Novičok programą. Apie tą programą užsiminė ir Ken Alibek, dirbęs ne Chimprom, bet Biopreparat – bakteriologinio ginklo srityje.

Kažkiek netiesioginių nuotrupų apie sovietinės cheminės programos kryptis galima atrasti sovietiniuose specialios paskirties žinynuose ir mokslinėje techninėje literatūroje, kuri visokiais neaiškiais keliais ėmė išlindinėti į viešumą po SSRS žlugimo. Kažkuria dalimi supratimo duoda ir dedukcinės spėlionės, paremtos vakarų chemikų žiniomis apie kažkuriuos preparatus. Dar šioks toks kiekis kiekis faktinės informacijos buvo gautas 1999-2002 metais, kai JAV ekspertai tyrė Uzbekijoje, Nukuse buvusį apleistą chemijos tyrimų institutą ir jam priklausiusį poligoną prie Aralo jūros. Tirdami paliktą įrangą, jie atrado nedidelius išbandytų chemikalų kiekius, kurie, pagal viską, atitiko tuos pačius Vil Mirzajanov įvardintus junginius.

Kita vertus, kaip ir įprasta su masinio naikinimo ginklais, net ir ta informacija, kurią apie Novičok turi Didžioji Britanija ar JAV, yra pakankamai įslaptinta – niekas nenori, kad tokius ginklus bandytų kopijuoti kokia nors Šiaurės Korėja, turinti labai išvystytą cheminio ginklo programą.

Beje, Šiaurės Korėja ne taip seniai cheminį ginklą panaudojo panašiai žmogžudystei – naudodama VX, Malaizijoje nužudė nuo kompartijos besislapsčiusį didžiojo dvasingojo jaunojo korėjiečių subingalvio vado pusbrolį – Kim Jong Nam buvo nunuodytas, kai oro uoste pora moterų ištepė jo veidą VX tirpalu. Kim Jong Nam Šiaurės Korėjoje buvo laikomas dideliu išdaviku, nes jo knygoje buvo kritikuojamas didysis subingalvis Kim Jong Un.

Atleiskite man už nuokrypį apie Šiaurės Korėją, grįžkim prie Novičok ir kitų panašių cheminių ginklų.

Nors kalbų apie Novičok dabar daug, išties šios serijos cheminiai ginklai nėra kažkuo unikalūs, nors kartais toks įspūdis ir susidaro. Pagal nutekėjusius duomenis, tos medžiagos yra gana artimos GV grupei – apie kokius 1960 atrastai cheminių ginklų klasei, kurios savybės buvo tarpinės tarp tokių medžiagų, kaip VX ir tokių, kaip zarinas. Novičok, atrodo, tiesiog tapo kažkokiu smarkiai patobulintu GV ginklų variantu.

Nervus paralyžuojančių medžiagų savybės

Dabar gal truputį nukrypkim į bendresnes nervus paralyžuojančių medžiagų savybes ir poveikio mechanizmus. Nelendant į bendrus cheminių ginklų skirstymus ir naudojimo niuansus (apie tai kadaise rašiau kiek platesnį straipsnį), išskirkim tiesiog nervus paralyžuojančias medžiagas, kaip atskirą, svarbiausią šiuolaikinių cheminių ginklų segmentą. Ir pasižiūrėkim, kas ten yra gero. Tiksliau, kas ten yra blogo.

Pradėkim nuo to, kad visos tos medžiagos – tai fosforo organiniai junginiai, ir visos jos veikia labai panašiai – pažeisdamos nervų sistemą ir blokuodamos nervų sinapsėse esantį fermentą – acetilcholinesterazę. T.y., tokios medžiagos vadinamos acetilcholinesterazės inhibitoriais.

Gerai, dar truputį giliau nukrypkim: nervinis signalas yra perduodamas maždaug taip: sinapsiniame plyšyje iššoka iš vieno neurono aksono acetilcholino molekulė, ir įšoka į kito neurono dendrite esantį receptorių. Receptorius sureaguoja ir ląstelė ima gauti nervinį signalą. Kad tas signalas nebūtų amžinas, visą tą acetilcholino molekulę staigiai suskaldo tame pat receptoriuje esantis fermentas – acetilcholinesterazė. Vos tik ta acetilcholino molekulė suskyla, nervinis signalas dingsta. Ir tada, jei reikia, jis gali būti perduodamas vėl – tuo pačiu būdu.

Kas gaunasi, jei ta acetilcholinesterazė užblokuojama ir nustoja skaidyti acetilcholiną? Ogi gaunasi, kad kai jau ima eiti signalas, tai jis eina ir eina ir eina ir eina ir eina. Ir nesustoja. Nes niekas to acetilcholino nesuskaido. Taigi, ir receptorius veikia. Ir veikia ir veikia ir veikia. Ir signalas eina ir eina ir eina.

Kai kurios medžiagos, visų pirma – fosforo organiniai junginiai, sugeba kažkaip įlįsti į tą acetilcholinesterazę ir joje įstrigti vietoje acetilcholino molekulės. Acetilcholinesterazė gaunasi užblokuota.

Praktikoje tai reiškia, kad fosofrganiniais junginiais apsinuodijusio žmogaus neuronai susiaktyvizuoja tiek, kad žmogui užsitrumpina akys (dingsta regėjimas), užsitrumpina smegenys (žmogus pasidaro apdujęs ir praranda sąmonę), prasideda traukuliai,  tiesiog viskas užsitrumpina, susiparalyžuoja, užeina koma ir paskui žmogus numiršta nuo plaučių ar širdies paralyžiaus.

Daugelis tokių medžiagų yra pakankamai primityvūs junginiai, kad visai gerai įsisavintų per odą, o aplinkoje – dar ir smarkiai garuotų. Taigi, apsinuodijimai šitokiomis medžiagomis įvyksta labai labai lengvai – pakanka pakvėpuoti oru užterštoje vietoje ar prie ko nors prisiliesti.

Nuo kai kurių iš šių medžiagų yra visai neblogų antidotų – pvz., tokių kaip pralidoksimas. Bet kai kurios kitos medžiagos veikia kiek prasčiau, nei aš čia aprašiau. Tas prastesnis poveikis žinomas, kaip zomano efektas. Ir priešnuodžiai ten jau nepadeda.

Nieko gero.

Nervus paralyžuojančių medžiagų istorija

Pirmu iš nervus veikiančių cheminių ginklų buvo diizopropilo fluorofosfatas, trumpiau – DFP, kuris buvo išrastas Vokietijoje 1932. Pradžioje jis buvo nagrinėjamas daugiau kaip insekticidas – jis tiek efektyviai naikino vabzdžius, kad Vokietijos ūkiai, naudoją šią chemiją, derlius padidinti sugebėdavo dvigubai. Problemėlė buvo tik viena – žmones jis irgi puikiai nuodijo. Ir Vokietijos kariškiai, matydami didžiules perspektyvas, tą patį DFP ėmė patyliukais gaminti kaip cheminį ginklą. Versalio sutartis jiems, aišku, viską draudė, bet ką čia – juk tai tik nekaltas žemės ūkio chemikalas. Na, jūs supratote.

DFP buvo neblogas cheminis ginklas, ir puikiausiai įsisavindavo per odą – sakykim, įlipsit į balą, kurioje tos chemijos daug, sušlaps batai, kojinės įmirks, o po keliolikos minučių jau regėjimas jums ims temti ir trikti. Ir aplinkoje pasidarys sunku orientuotis. Paskui imsit griuvinėti, o paskui imsit tampytis ir paskui numirsit. Pusės stiklinės DFP, užlieto ant odos, pakanka, kad žmogus numirtų netgi tada, kai jokių DFP garų neprikvėpuos. O nuo garų, jei prisikvėpuosit, mirtis ištiks dar greičiau, ir dozių reiks dešimtis ar šimtus kartų mažesnių. Mirtina diizopropilo fluorofosfato dozė vidutiniam žmogui – apie pusė gramo, jei įsisavimama su maistu. Dešimtį kartų mažesnė dozė žmogų išveda iš rikiuotės – jis pasidaro aklas ir nepastovintis ant kojų.

Vokiečių kariškiams DFP labai patiko: veikia greitai, nuodija ir garais, ir per odą (t.y., dujokaukių nepakanka – apsisaugoti padeda tik pilnas priešcheminis kostiumas), ir žiemą neužšala, ir taip toliau. Labai geras žemės ūkio produktas. Tinkamas maišymui dar ir su ipritu: kadangi pastarasis nuo šalčio užšala, tai jį maišant su DFP, gaunasi bet kokiam orui tinkami ir daug universalesni mišiniai.

Kadangi visokie fosforo organiniai junginiai labai pasiteisino, tai Vokietijos chemikai ėmė kurti dar geresnius chemikalus. Irgi žemės ūkiui, jūs tik nepagalvokit, kad kokiam nors karui. Nu, jūs supratote. Taip prasidėjo Trilon programa, kurios metu buvo sukurtas tabūnas, zarinas ir zomanas.

Tiesa, žemės ūkiui išties buvo kai kas padaryta – kaip pašalinis Trilon programos produktas gavosi toks insekticidas Folidol, vėliau dar vadintas E605, Parathyon, Tiofos ir panašiais pavadinimais.

Taigi, žemės ūkio chemikai sukūrė tabūną. Tabūnas veikė kardinaliai efektyviau. Gaminti jį buvo baisiai sudėtinga (apie gamybos specifikas aš jau rašiau), kainavo tai pragariškai brangiai, tačiau savo savybėmis tabūnas tiek smarkiai lenkė bet kokius kitus cheminius ginklus, kad tie kiti cheminiai ginklai, su juo palyginus, ėmė atrodyti lyg koks nors nekaltas tepalas nuo raukšlių.

Tabūno mirtina dozė, įsisavinant per odą – apie 4 gramus, čia kokiam nors visai statistiniam, vidutiniam žmogui. Tai būtų koks šaukščiukas, ant odos užpiltas. O jei tabūno pakvėpuosite garais – tai prireiks daug mažiau, daug daug kartų mažiau. Pakanka apie 70 miligramų tabūno kubiniame metre, kad per minutę gautųsi ir mirtina dozė (LD50 – kur pusė miršta). Tie 70 miligramų gali būti ir didesniame tūryje, tik kvėpuoti reiks biškį ilgiau. Na, pvz., jei yra 3×3 kambarys, tai jo tūris bus apie 30 kubinių metrų. Jei tokiame kambaryje kas nors ant sienos užlašins mažą mažą lašiuką tabūno (kokį 100mg – 1/10 kubinio centimetro), o jūs tokiame kambaryje prabūsite pusvalandį, tai štai jums ir prašom. Na, jūs supratote. Išties tai net ir pusvalandžio neprireiks – jau po kelių minučių matyti nieko negalėsite, o po keliolikos minučių ir išeiti iš kambario neįstengsite.

Vokietija per II Pasaulinį karą pastatė tabūno fabriką Lenkijoje ir prigamino daug tūkstančių tonų šio cheminio ginklo. Po karo visas fabrikas buvo išmontuotas ir išvežtas į SSRS gilumą, o tabūno atsargas, atrodo, SSRS tiesiog perėmė į savo ginkluotę.

Link karo pabaigos Vokietija sukūrė ir du kitus Trilon serijos ginklus – zariną ir zomaną.

Tabūnas, kad ir koks beatrodė tobulas, turėjo vieną bėdą – teritoriją jis užteršdavo gan žiauriai. Netgi vasaros metu, esant vėjuotam orui, viskas būdavo užnuodyta kokiai savaitei, o labai pavojingos koncentracijos laikydavosi bent pusę paros. Žiemą užterštumas trukdavo dar ilgiau. O tai reiškė problemą: jei ir išnuodysi kažką, ten ilgai negalėsi eiti. Puolamiesiems veiksmams toks cheminis ginklas netinkamas.

Taigi, Vokietija sukūrė zariną – maždaug du kartus nuodingesnį, nei tabūnas, tačiau ypatingai gerai garuojantį. Zarinas greitai išgaruoja, tad karštą vėjuotą dieną užteršimas gali daugmaž išnykti jau po pusvalandžio-valandos. Tas pats garavimas duoda ir dar vieną efektą: natūraliai ore susidaro tokios didelės zarino koncentracijos, kad vienu įkvėpimu žmogus gali gauti keletą mirtinų dozių. Tai reiškia, kad staiga paskleidus zariną, žmogus nespės užsidėti dujokaukės, o jei ir spės – tai kaip besistengtų, gaus bent jau dalį mirtinos dozės, nuo ko apaks, praras orientaciją, iškris į komą ir taip pat taps negalinčiu nieko padaryti.

Išties be zarino buvo ir dar pora labai panašių, tiktai dar greičiau garuojančių junginių – etilzarinas ir metilzarinas. Tačiau jie buvo jau mažiau nuodingi (ypač atsiliko metilzarinas), o aplinkoje išsisklaidydavo tik saikingai greičiau. Taigi, nepasiteisino.

Iki karo pabaigos Vokietija taip ir neįstengė paleisti zarino į masinę gamybą – technologijos buvo kardinaliai sudėtingesnės, nei tabūno atveju. Atrodo, kad visa, kiek III Reichas sugebėjo pagaminti – tai buvo apie kelias tonas zarino.

Zomanas tapo paskutiniu, trečiuoju iš Trilon serijos ginklų. Savo sandara jis panašus į zariną, tačiau vietoje izopropilo grupės ten yra pinakolilo grupė. Savo garų nuodingumu zomanas yra toks pats pragariškas, kaip ir zarinas, o įsisavinant per odą, mirtina dozė yra apie 300 miligramų. Trečdalis gramo. Tai labai labai nedaug.

Zomano Vokietija teįstengė pagaminti ar tai kelis šimtus gramų, ar tai kelis šimtus kilogramų. Greičiau jau visgi kelis šimtus gramų. Pinakolilo spiritas, reikalingas zomano gamybai, sintetinamas taip sunkiai ir taip brangiai (ir taip niekam daugiau nereikalingas), kad vienintele savarankiškai zomaną gaminusia šalimi tapo SSRS. Pinakolilo spiritas buvo klaikiai klaikiai brangus. Labai brangus.

Viena iš istorijų sako, kad kai amerikiečiai įsivertino zomano gamybos kainą, paaiškėjo, kad jiems netgi balistinėms raketoms to zomano neapsimoka gaminti – pigiau pagaminti dvi raketas, vieną su VX, o kitą – su zarinu. Bet SSRS pinigų ginklams negailėjo, taigi, pasistatė fabriką vien pinakolilo gamybai.

Pinakolilo spiritas vėliau kelis kartus išlindo labai specifiniuose skandaluose – jo vis iš kur nors bandydavo įsigyti Sirija. Vienas iš skandalų kilo apie 1990-uosius, kai Rusijoje siautėjo visokie mafukai: Sirija kažkaip ėmė ir nusipirko iš neaiškios Rusijos įmonės ištisas tonas to pinakolilo spirito. Už vos keletą milijonų dolerių. Tarp įsivėlusių į pardavimus buvo gana aukšti veikėjai iš to paties Chimprom. Jokiems kitiems tikslams pinakolilo spiritas nenaudojamas – tik zomanui gaminti.

Kalbėdami apie zomaną, galim prisiminti ir dar vieną junginį – ciklozariną, labiau pasaulyje išplitusį tik apie 1970-1980 metus. Skirtingai nuo kitų, šį junginį atrado britai, o ne vokiečiai. Pagal nuodingumą, garavimą, išsilaikymą aplinkoje – jis gali lygintis su zomanu, tik kad neturi zomano efekto (apie jį – kiek vėliau). O šiaip tik noriu paminėti, kad ciklozarinas kartais dar būna pavadinamas skurdžių zomanu – jį gamino tokios šalys, kaip Irakas. Pastarasis, beje, cheminių ginklų prigamino nežmoniškus kiekius ir labai aktyviai naudojo juos kare prieš Iraną.

Visokius šiuos junginius perėmę iš vokiečių, britai jiems suteikė savus pavadinimus: tabūnas buvo pavadintas GA (German Agent), zarinas – atitinkamai GB, zomanas – GD, etilzarinas – GE. Ciklozarinas buvo pavadintas GF – tiesiog jau dėl bendros tvarkos, nes kaip junginys, buvo tiesiog chemiškai iš tos pačios grupės, kaip ir zarinas, zomanas ar etilzarinas. Tiesa, santrumpa GC buvo praleista – kažkam ta santrumpa pas kariškius jau buvo priskirta. Iš britų tuos G pavadinimus tiesiogiai perėmė ir amerikiečiai.

Po II Pasaulinio karo reikalai nesustojo – kelios Vakarų šalys (pirmiausiai Didžioji Britanija, o paskui – Švedija) atrado visai kitokią grupę fosforo organinių junginių – šie savo sandara buvo gan panašūs į acetilcholiną, tad ir acetilcholinesterazę blokavo daug kartų lengviau. Medžiagos buvo pavadintos V agentais, tačiau kaip jau būna, cheminės programos buvo pridengtos žemės ūkiu, juoba, kad kai kurie iš tų junginių vabzdžius išties naikino daug kartų geriau, nei žmones.

V grupės medžiagos lėtai skildavo aplinkoje – netgi karščiausiu metu, netgi per dideles liūtis, kurios chemiją nuplauna, klaikus užterštumas laikydavosi apie 4-7 dienas. Žiemos metu – dar ilgiau. Civiliams pavojingas užterštumas likdavo iki kelių mėnesių, o jei teritorija būdavo užteršta rudenį – tai ir visą pusmetį, iki pavasario.

Vienas iš efektyviausių tokių junginių buvo VX, kuris buvo priimtas į Didžiosios Britanijos, JAV ir Švedijos ginkluotę. SSRS sukūrė savo V versiją, beveik tą patį, tik kiek lėčiau garuojantį ir ilgiau išsilaikantį R-33, Vakaruose žinomą kaip VR arba R-VX.

Visokie V grupės junginiai buvo klaikiai nuodingi, ypač kai įsisavinami per odą. Pvz., VX nuodingumas garais – apie 15mg/m3/min (LD50), t.y., maždaug 3 kartus didesnis už zarino. Tačiau įsisavinant per odą, pakanka 10 miligramų VX, kad vidutinis žmogus numirtų. Tai yra mažai. Pakaks mažučio lašiuko ant odos. Labai mažučio lašiuko. Ir viskas. Na, jūs supratot.

Taip, pagal įsisavinimą per odą VX yra dar maždaug 30 kartų nuodingesnis, nei zomanas. Žiaurus daiktas.

Na, įsivaizduokit, viename kilograme yra 1000 gramų. Viename grame – 1000 miligramų. Taigi, kilogramas VX – tai 100 tūkstančių mirtinų dozių. Vienoje tonoje VX – 100 milijonų mirtinų dozių. Ir tai, čia tas per odą įsisavinamas dozes skaičiuojant. Nunuodijimui per maistą ar garais reikia daug mažiau.

Paraleliai VX, atsirado ir vienas toks keistas, iki šiol kai kuriose šalyse naudojamas insekticidas – Amiton. Kadangi tai lyg ir insekticidas, kai kurios šalys jį ėmė gaminti atseit žemės ūkiui. Jo nuodingumas, pagal įsisavinimą per odą buvo kokius 10 kartų mažesnis, nei VX, tačiau garavimas – bene šimteriopai mažesnis, t.y., kurį laiką atrodė, kad bent jau teoriškai įmanoma naudoti jį žemės ūkyje, neišnuodijant žmonių.

Vienas iš keistų žemės ūkio atradimų buvo tai, kad labai ankstyvą pavasarį, dar žydėti nepradėjusius vaismedžius nupurškus Amiton preparatais, vaisiai išlikdavo nuodingais iki vasaros vidurio. Jokie vabzdžiai nelįsdavo. Labai patogu juk – vieną sykį nupurškei – ir gražu. Ir obuoliai sveiki, ir vyšnios, ir kriaušės, ir viskas.

Amiton tapo pirmu išviešintu V serijos preparatu (ginklų nomenklatūroje jo kodas buvo VG) – būtent nuo jo neapgalvoto išleidimo į prekybą pasaulis ir sužinojo apie tą tiofosforo rūgšties eterių grupę, kuri ir gavo V pavadinimą.

Vakarų šalyse Amiton iš prekybos buvo pašalintas labai greitai, tačiau SSRS jį gamino ilgai – vadinosi tas daiktas Tetram ir Azijos regionuose būdavo naudojamas gan plačiai. Kartais dėl tokio naudojimo būdavo ir aukų. Kartais ir nemažai.

Šiais laikais naglais veidais Amiton gamina Šiaurės Korėjos veikėjai – jų cheminė programa yra sunkiai suvokiama: jie gamina tą VG, veža į savo kolūkius ir ten sandėliuoja. Pagal savo cheminę programą kolūkiečiai turėtų tą chemiją naudoti, jei kas nors puls. O oficialiai – aišku, kad žemės ūkis. Ko jūs norit, taiki chemija. Taikūs korėjietiški kolūkiai, nuodijantys vabzdžius brudu, kuris kelis kartus nuodingesnis už zomaną.

Apie kokius 1960 metus VX tapo vienu iš esminių JAV, Didžiosios Britanijos ir Švedijos cheminių ginklų, o dar po kokio dešimtmečio VR (V-Russian) gamybą pradėjo ir SSRS. Sovietų Sąjungoje šis vadinosi R-33*. Pagal nuodingumą VR junginį įvertinti sunku (prisiminkim, kad ir literatūros duomenys gerokai perkreipti), bet panašu, kad jis labai artimas VX. Skirtumai tik tokie, kad sunkiau garuojantis ir ilgiau išliekantis aplinkoje. Pagal vertinimus – maždaug keliom dešimtim procentų ilgiau išsilaikantis.

Sovietų pasirinkimas imti ilgiau veikiantį junginį visai natūralus – skirtingai nuo Vakarų šalių, jie gamino dar ir zomaną, kurio intensyvus užterštumas laikosi kelias dienas. Vakarų šalys apsiribojo tik VX ir zarinu.

Jau sukūrus V medžiagas, visi ėmė žvalgytis dar kažkokių naujų junginių. Ir apie tą laiką, maždaug tarp 1960 ir 1970 buvo atrasta dar viena junginių grupė – GV. Šie junginiai buvo kažkiek kažkuo primenantys V grupės medžiagas, bet visgi gerokai besiskiriantys.

GV grupėje buvo visa krūva keistų junginių, kurie kažkuo priminė zariną ar zomaną (fosfonofluoridatai), tačiau kartu ir nepriminė – panašiai, kaip V grupėje siera pajungta prie fosforo, taip GV gavo pajungtą azotą (fosfonamidofluoridatai). Žodžiu, toks kaip ir neaiškus daiktas. O pradėjus prie šito neaiškaus daikto jungti visokias amino grupes, paaiškėjo, kad gaunasi visiškai nauja, didžiulė klasė kitų junginių.

Amerikiečiai ir britai, atradę šiuos junginius, negalėjo jų priskirti V medžiagoms, tad priskyrė G medžiagoms. Kita vertus, jie kiek per smarkiai skyrėsi nuo G medžiagų, tai pridėjo jiems raidę V. Taip vat paprastai. Dabar dėl to būna painiojimų – kažkas vis dar priskiria GV įprastai G serijai, o kiti painioja šiuos junginius su VG, t.y., su Amitonu.

Vakarų šalys į tuos GV junginius pernelyg nesigilino – cheminio ginklo programas jie ėmė stabdyti dar apie 1970 metus, kai įsitikino, kad pakanka branduolinės ginkluotės, o dėl kitko nelabai reikia sukti sau galvos. GV buvo visai neįdomūs – nors kažkurie iš bėdos prilygo tabūnui ar zarinui, kažkurie gal nežymiai ir lenkė, ir gal ir buvo perspektyvų kažką dar stipresnio sukurti – niekam to nereikėjo. Lyginant su VX, visų tų junginių kaina buvo pernelyg didelė, o nuodingumas – pernelyg mažas.

Kai kurie iš tų GV šiek tiek primenančių, tačiau daug kartų mažiau nuodingų junginių vėliau tapo insekticidais, skirtais žemės ūkiui.

Binariniai cheminiai ginklai

Vakarų šalys, užmiršusios GV, nuėjo visai kita linkme – link binarinių cheminių ginklų kūrybos. Idėja teoriškai atrodė gražiai: į cheminę bombą būtų kišami ne gatavi cheminiai ginklai, o sąlyginai nenuodingos medžiagos, kurios tik bombos panaudojimo atveju būtų viduje sumaišomos, sureaguotų ir pavirstų į realų cheminį ginklą.

Praktikoje tokie bandymai taip ir netapo sėkmingais, kad ir kiek buvo stengiamasi: binarinio ginklo komponentai (kaip pvz., metylfosfonyldifluoridas) savo nuodingumu tik saikingai teatsilikdavo nuo realių cheminių ginklų, duodavo tik labai menką išeigą (tikėtina, kad maždaug 10-20% zarino) ir buvo gaminami tik labai labai ribotai – pvz., artilerijos sviediniams, kur nešėjo (sviedinio) savikaina yra labai maža. Brangesniems dalykams, kaip pvz., raketų galvutėms, efektyvios binarinės technologijos taip ir nebuvo sukurtos.

Problemų buvo daug, pvz., kad ir tokių, kad metylfosfonyldifluorido reakcija su izopropilo spiritu yra smarkiai egzoterminė, mišinio temperatūra gali gerokai viršyti zarino skilimo temperatūrą. Išsaugoti bent 10% zarino tokiomis sąlygomis – tai jau didžiulis pasiekimas. Kaip tai pasiekiama – nelabai aišku. Pagal gandus, JAV savo M687 artilerijos sviedinyje naudojo metylfosfonyldifluoridą kaip vieną komponentą, o izopropilo alkoholio mišinį su izopropilaminu – pastarasis surišdavo reakcijos metu susidariusį vandenilio fluoridą.

Panašu, kad šitokia schema galėjo veikti tik su sąlyga, kad mišinys bus sukuriamas pačioje trajektorijos pabaigoje ir išsyk išsklaidomas ore.

Kaip bebūtų keista, praktikoje vienintelę karo tikslais pasiteisinusią binarinę chemiją sukūrė Irakas. Irako-Irano karo metu jiems buvo didelė problema – cheminiai ginklai nelabai galėjo būti transportuojami iš gamyklų į mūšių vietas, nes per kelias dienas tiesiog išėsdavo nerūdijančio plieno bačkas, kuriose būdavo vežami. O išvalyto zarino Irakas gaminti nesugebėjo.

Taigi, Irakas atidirbo visai veiksmingą technologiją: gamindavo tą patį metylfosfonyldifluoridą, veždavo beveik į mūšio zoną (už 50-100km), o ten gana nesudėtinguose reaktoriuose maišydavo su izopropilo alkoholiu. Kad išeiga būtų gera, mišinio šaldymui naudodavo skystą azotą, paduodamą į reakcijos zoną. Skystą azotą, savo ruožtu, gamino mobiliuose įrenginiuose, kurie sutilpdavo ant sunkvežimių. O tuos skysto azoto įrenginius užsipirkinėjo iš Vakarų šalių, dvasingai pasakodami apie kažkokius mokslinius projektus.

Irakui tokiu būdu gaudavosi pagaminti mišinius, kuriuose būdavo apie 30% zarino – tuos mišinius išsyk, gamybos vietoje, pilstydavo į paprastus (kadaise berods iš JAV pirktus) artilerijos sviedinius, iš kurių tiesiog iškrapštydavo sprogmenis. Supilstytus sviedinius iškart veždavo prie fronto linijos, kad jau per kelias valandas jie būtų iššaudyti – anksčiau, nei spės surūdyti kiaurai.

Tokia binarinė Irako technologija buvo matyt sėkmingiausia iš visų – ir labai pigiai, ir gana veiksmingai, ir su geriausia išeiga.

Vėliau buvo pasirodę duomenų ir apie binarinio VX technologijas, tačiau apie jas, atleiskite, aš jau nieko nepapasakosiu, nes iškapstyti ką nors prasmingo šiomis temomis gana sunku.

Zomano efektas

Sakykim taip: ši istorija apie zomano efekto atradimą – nei patvirtinta, nei kokia. Tiesiog, tarkim, šiaip gandai. Iš kažkur. Gandai todėl, kad paprasčiausiai nėra jokios informacijos, išskyrus gandus. Taip šituos gandus ir priimkite.

Sovietinė cheminio ginklo programa buvo gana keista – gamino jie visko kiek papuola, kiekiai buvo nesuvokiamai dideli, tačiau dauguma medžiagų buvo klaikiai nekokybiškos. Kitaip tariant, greitai imdavo irti. Fabrikai irgi dirbdavo nekokybiškai. Ir darbuotojais niekas pernelyg nesirūpindavo (paskaičius pvz., Vil Mirzijanov atsiminimus – nesinori įsivaizduoti to, kas ten vyko gamyklose).

Žinote, kas būna, kai pernelyg nesirūpini darbuotojais, nesistengi dėl kažkokių ypatingų apsaugų, valymo sistemų ir taip toliau? Būna lėtiniai apsinuodijimai.

Kaip pvz., 1995 metais, kai Novočeboksarske buvęs VX fabrikas seniai nebegamino cheminių ginklų, iš 3000 jo darbuotojų pusė turėjo susirgimų, susijusių su nervų sistemos pažeidimais – pvz., nuolatinio silpnumo, dalinio paralyžiaus judesių koordinacijos sutrikimų, negebėjimų skaityti ir pan. – tokių, kurie išsivysto dėl lėtinių apsinuodijimų fosforo organiniais junginiais.

Su lėtiniais apsinuodijimais sovietų Chimprome viskas būdavo suprantama paprastai: tarkim, gausi tūkstantadalį ar netgi šimtadalį mirtinos zarino dozės per dieną – nu ir kas iš to? Zarinas, aišku, blokuoja acetilcholinesterazę, kaupiasi organizme (jei nesiimama priemonių – išlieka mėnesiais), bet duos tau kartą ar kelis per dieną priešnuodžių tabletę, taigi, nenumirsi. Akyse gal truputį ir tems vaizdas, ir gal bus problemų su judesių koordinacija, bet kol tai išsivystys iki nedarbingo lygio – praeis kažkiek metų. Žodžiu, kam ten rūpi?

Sovietinėje pramonėje toks požiūris į darbo saugą buvo visiškai įprastas: jei masinių mirčių nebūna ir dėl jų gamyba nestoja – tai kame problema? Taigi, sovietai taip ir gamino tą savo zariną, kol galų gale, apie kokius gal 1950-1960 nepagamino pirmų pinakolilo spirito partijų – jau zomanui gaminti**.

Zomanas gaminamas iš esmės taip pat, kaip ir zarinas, tik vietoje izopropilo spirito naudojamas pinakolilo spiritas. Taigi, saugumo priemonės tos pačios, gamykla – irgi ta pati. Tik vat dalis komponentų pasikeičia. Ir viskas kaip anksčiau – ryte darbuotojas gauna antidoto, vakare – irgi gauna antidoto. Nu ir ką?

Ir tą, kad po kelių mėnesių, o kai kada netgi ir po kelių savaičių darbuotojai ėmė išlūžinėti visiškai – aklumai, paralyžiai ir taip toliau. Paaiškėjo, kad kažkodėl antidotai nepadeda. Priešnuodžius žmonės geria, o paskui nepasikelia.

Galai susivedė į tai, kad kažkodėl zomano atveju antidotai neveikia. Zarinui veikia, o vat zomanui – kažkodėl ne.

Kadangi šis fenomenas kariškiams labai patiko, prasidėjo tyrimai. Ir tada paaiškėjo truputis detalių: antidotai visgi lyg ir veikia, tačiau tiek trumpai, kad kažkiek pasiteisina tik tada, kai jų iš anksto žmogus prisigėręs. Ir dargi tiek, kad bloga nuo tų priešnuodžių būtų. Ir visvien veikia prastai. Bet truputį veikia. Bet jei antidotas suvartojamas bent kažkiek pavėlutai, pvz., po kelių minučių – išvis nei velnio jis nepadeda. Ir reiškiniai pasilieka neatstatomi.

Po kiek laiko paaiškėjo ir dar kai kas blogesnio – zomano sukelti pažeidimai neatsistato visiškai. Tiesiog visiškai. Jei dar nuo lėtinių, ribotų zarino apsinuodijimų žmogus ilgainiui apsveiksta (tiesa, netgi ribotam apsveikimui prireikia bent kelerių metų), tai nuo zomano – ne. Jei apako nuo zomano – reiškia, kad apako ir viskas. Jei rankų ir kojų nelabai valdyti ėmė – reiškia, kad ir liks viskas visam gyvenimui.

Ir svarbiausia – antidotai neveikia. Antidotai neveikia – reiškia, kad ir priešo kareiviai negalės apsisaugoti.

Zarinas acetilcholinesterazės molekulę dealkiliuoja per 2-4 valandas. Zomanas – per 1-2 minutes. Tokie priešnuodžiai, kaip pralidoksimas, zomano atveju visai neefektyvūs, nes tiesiog nespėja suveikti.

Aišku, galimas ir išankstinis priešnuodžių naudojimas – kai pirma išgeriami priešnuodžiai, o tada jie jau gana efektyviai saugo nuo chemnio ginklo. Tokiu atveju priešnuodžių efektyvumas vertinamas santykiu tarp efektyviai apsaugančios dozės ir mirtinos dozės. Zarino atveju tas santykis yra 1:4 – organizmui smarkiai kenkia, bet visgi nemirtinas. Zomano atveju – tas santykis yra maždaug 1:1, t.y., jei žmogus nenumirs nuo zomano – jis numirs nuo pralidoksimo. Tik paskutiniu metu yra bandomi naujos kartos, kardinaliai geresnius efektyvumo/nuodingumo santykius turintys oksimai, tokie kaip HI-6, tačiau jie vis dar labai menkai paplitę – atrodo, juos turi tik JAV kariuomenė.

Žodžiu, zomano efektas sovietų kariškiams padarė tokį įspūdį, kad į pinakolilo spirito gamybą jie kišo pinigus netgi po to, kai pasistatė VR gamybos liniją. Ir daugelis Chimpromo vadų zomaną dėl to vertino žymiai žymiai geriau, nei VR. Kai kurių sovietinių veikėjų manymu, VR tebuvo pigus nuodingas šūdas, nuo kurio labai jau lengva apsisaugoti, o tikrasis superginklas – tai buvo zomanas.

Mechanizmas buvo paprastas: zomanas ne tik blokuodavo acetilcholinesterazę. Jis ją dar ir skaidydavo. Negrįžtamai. Ir labai labai greitai.

Novičok

Dabar sugrįžkim prie GV – to paties, kurį amerikiečiai kaip ir nubrokavo, nes perdaug nenuodingas, ir kartu per daug brangus. Esą VX daugybę kartų geriau.

Amerikiečiai viską nubrokavo tik dėl to, kad darbo sauga pas juos buvo per gera ir darbuotojai tuntais į paralyžių neiškrisdavo. Taigi, šitaip jie ir tų zomano efektų neatrado ir neįvertino kaip kažkokio ypatingo cheminio ginklo. Kita vertus, jie ir šiaip zomano pramoniniais kiekiais negamino.

Kai apie GV sužinojo sovietai, kai kurios specifinės laboratorijos apie tuos zomano efektus žinojo jau visiškai gerai. Ir žinojo, kad išties kai kuriais atvejais zomanas gali labai smarkiai lenkti VX. Netgi tiek smarkiai, kad pvz., kariai su priešchemine apsauga, VX apkrėstoje zonoje gali būti gan saugūs, netgi jei užsibūna ten kokią savaitę, tuo tarpu Zomanu apkrėstoje zonoje jie gali būti išmušti iš rikiuotės jau po dienos-dviejų, vien dėl to, kad kažkiek garų prasiskverbs į kostiumus, per odą visvien įsisavins, o priešnuodžiai nesuveiks.

Taigi, pirmas sovietų tikslas buvo išsiaiškinti, ar GV turi zomano efektą. Ir paaiškėjo, kad turi. Ir dargi visai neblogą.

Žodžiu, sovietai ėmė tyrinėti, o kadangi junginių prieš juos atsivėrė ištisa begalybė, ėmė atrasdinėti vis naujus ir naujus ir naujus. Vis su keistesnėmis ir įdomesnėmis savybėmis.

Šitaip ir prasidėjo Novičok programa. GV artimi junginiai išties pasirodė labai labai perspektyviais.

Sovietai nustatė visą krūvą reikalavimų tiems Novičok junginiams. Kai kurie iš reikalavimų buvo gana fantastiniai, tačiau kai kurie kiti – gana realūs. Visi reikalavimai buvo maždaug tokie:

• Junginys savo efektyviu nuodingumu lenkti VX/VR, zomaną, zariną ir kitas nervus paralyžuojančias medžiagas
• Junginys turi būti neaptinkamas, naudojant NATO nervus paralyžuojančių medžiagų aptikimo priemones
• Junginys turi prasiskverbti per NATO šalių dujokaukes ir apsauginius kostiumus
• Junginys neturi turėti antidotų
• Junginys turi būti saugus – binarinis
• Junginys ir jo prekursoriai (žaliavos) turi nepakliūti į sąrašus medžiagų, kurios gali būti uždraustos ar apribotos tarptautinėmis sutartimis

Nesunku suprasti, kad kai kurie iš tų reikalavimų išties biškį kosminiai, pvz., kaip kad reikalavimas, kad pramuštų dujokaukes ar apsaugines gumas, bet kiti reikalavimai buvo lengviau įgyvendinami. Bent jau teoriškai. Ką galima suprasti iš įvairios informacijos, nutekėjusios apie šiuos junginius, tai va ką:

• Pagal dabartinius duomenis, kai kurie iš Novičok junginių nuodingumu prilygsta VX, gali būti lengviau garuojantys – prilygti ir zarinui ar zomanui. Kai kurie – gali netgi lenkti VX, maždaug 5-10 kartų.
• Naudojant senas NATO priemones, junginiai gali būti neaptinkami, tačiau visgi aptinkami su platesnio spektro fosforganiką identifikuojančiais komponentais. Neaptinkamais gali būti itin lėtai garuojantys (kietą pavidalą turintys) Novičok junginiai, kurie efektyviai įsisavina tik per odą – jei nėra garų ore, tai nėra ir ką aptikti.
• Dėl zomano efekto intoksikacija kai kuriais iš Novičok grupės preparatų gali būti įmanoma ir tais atvejais, kai naudojami lengvi apsauginiai kostiumai, tačiau tokia intoksikacija gali būti tik išbuvus užterštoje zonoje ilgesnį laiką ar tada, kai kostiumai yra prasti (t.y., vienkartiniai polietileniniai ploščiukai. Sovietų kariškių fantazijos čia taip ir liko fantazijomis.
• Dėl zomano efekto antidotai yra neveiksmingi arba menkai veiksmingi, netgi kai vartojami iš anksto. Apie tai, kiek stiprūs zomano efektai Novičok atveju – kol kas galima tik spėlioti. Kai kurie iš Novičok junginių gali ir atsilikti nuo zomano, o kai kurie – gali ir labai smarkiai lenkti.
• Kai kurių iš Novičok junginių sandara leidžia spėti, kad dalis Novičok agentų gali būti gaminami ir binariniu būdu, tačiau neaišku, ar binarinės problemos šiuo metu išspręstos. Kitose srityse binarinės technologijos taip ir liko daugiau teorinėmis (nors iki šiol visur apie tai pezama), tad kol kas čia tėra vien spėlionės.
• Daugybė iš Novičok prekursorių yra gaminami kaip medžiagos, skirtos įprastų insekticidų gamybai. Tai reiškia, kad Rusija gali ne tik išvengti Novičok gamybos identifikavimo, bet ir pirktis kai kurias Novičok gamybai skirtas žaliavas Vakarų šalyse. Į tarptautinius cheminių ginklų ribojimus GV medžiagų grupė (o tuo pačiu – ir Novičok) tiesiogiai nepakliūna.

Pagal Vil Mirzajanov duomenis, SSRS išskyrė apie šimtą skirtingų junginių, kurie daugiau ar mažiau atitiko tuos reikalavimus, vėliau iš jų buvo išskirtas mažesnis perspektyvesnių junginių kiekis. Mažiausiai toksiški junginiai, atrodo buvo pradėti gaminti kaip pesticidai – galimai tiesiog tam, kad būtų užmaskuota reali kažkurių gamyklų paskirtis.

Kai kurie iš Novičok serijos junginių yra skysti, kaip ir VX, tačiau pasižymi pakankamai geru garavimu – atrodo, neblogai garuoja ir tas pats GV, kurį jau minėjau, kaip pradininką. Kiti iš Novičok junginių yra beveik ar visiškai negaruojantys. Pastarieji gali būti paskleidžiami kaip tirpalas organiniuose tirpikliuose ar kaip milteliai. Pagal viską, didesnė tokių medžiagų dalis turėtų būti saikingai tirpstanti vandenyje, tačiau visai gerai tirpstanti riebaluose – t.y., net ir kieti junginiai gali įsisavinti per odą.

Tarp keistesnių iš šių junginių buvo fosforo-seleno junginiai – Vil Mirzijanov mini, kad būtent šie buvo tyrinėjami, kaip ypatingai perspektyvūs, galintys prasiskverbti ir per apsauginius kostiumus.

Bent kiek viešiau jokios inofrmacijos apie realiai į ginkluotę priimtus ar galutinius junginius nėra – nors ir minima, kad kažkurie preparatai buvo praėję atranką ir gavo specifinius indeksus, kaip kad Novičok-5 ar Novičok-7. Kita vertus, kol kas aišku tiek, kad patys tokie įvardinimai kaip, pvz., Novičok-5, būdavo skiriami ne vienam konkrečiam junginiui, o grupei panašių junginių, iš kurių būdavo atrinkinėjami perspektyviausi.

Kartais įvardinamos Novičok grupės A-230, A-232 ir A-234 formulės leidžia spėti, kad tai junginiai, kurie kombinuoja ir tabūno (su CN grupe), ir zarino/zomano (su F grupe) grupės medžiagų savybes. Pagal Mirzijanovą, A-230 buvo 5-8 kartus nuodingesnis, nei VR, o A-232 nuodingumas buvo panašus į VR, tačiau garavimas buvo kardinaliai greitesnis – t.y., susidarydavo itin didelės garų koncentracijos, leidžiančios panaudoti A-232 junginį puolimo veiksmams.

Pagal visokius spėjimus ir vėlyvo sovietmečio informacijos nutekėjimus, Rusija visgi sukūrė binarinį cheminį ginklą***, tačiau iki šiol neaišku, ar tai buvo tas Novičok, apie kurį čia kalbame, ar kažkas kito. Panašu, kad Novičok programai buvo priskiriami ir R-33 (aka VR) tobulinimo darbai, o grubiai apie kokius 1990 bandytos binarinės bombos buvo visgi su R-33. Oficialiai bandymai esą buvę sėkmingais, už juos buvo paskirta Lenino priemija. Tačiau yra ir abejonių – gali būti, kad buvo tiesiog chaltūrų, skirtų valstybinei premijai gauti, nes yrant SSRS ir visiems suprantant, kad cheminė programa bus uždaryta, niekas nieko galėjo net netikrinti.

Kita vertus, kai kurios spėlionės lieka ir apie tai, kad gal galėjo būti sukurta ir naujesnių junginių (A-230 serijos) binarinė kompozicija. Tai pakankamai neaišku.

Dar viena iš prielaidų apie Novičok junginius yra ta, kad šiems gali priklausyti ir keletas skirtingų medžiagų, kurios pakeistų ir zariną, ir zomaną, ir VX: kažkas iš tokių junginių turėtų pasižymėti itin dideliu lakumu ir greitai išsisklaidyti ar suirti aplinkoje (t.y., junginiai, skirti puolimo veiksmams) – gal A-232, o gal ir kažkas kitas. Kažkas turėtų būti skirta itin ilgalaikiam teritorijų užteršimui, trunkančiam mažiausiai keletą dienų, o gal ir keletą mėnesių – gal A-230, o gal ir vėlgi kažkas kitas.

Apie Novičok aišku tik tiek, kad esminis šių junginių bruožas turėtų būti itin stiprus zomano efektas. Tas pats zomano efektas, kuris net dešimteriopai mažesnėmis už mirtinas dozėmis paverčia žmones į komos ištiktas daržoves. Labai tinkamas junginys, kai esi teroristinės valstybės vadovas ir visiems savo FSB/GRU agentams nori parodyti, kas jiems bus, jei jie sugalvos nuo tavęs pabėgti.

Kiek nukrypstant: po Aum Sinrykio surengtų zarino atakų Matsumoto mieste viena iš aukų komoje pragulėjo 20 metų, o tik paskui mirė. Zomano efektas pasireiškė dėl zarino – moteris buvo atrasta ir gavo pagalbą pernelyg vėlai, gal po pusės paros, jei ne po dar ilgesnio laiko. Nuo zomano ar Novičok toks pats acetilcholinesterazės suskaidymas įvyktų ne per pusę paros, o per keletą minučių. O gal ir dar greičiau.

Po 2006 metais surengto Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo poloniu, Rusija taip ir negavo jokio juntamo atsako. Matyt todėl jie taip ir įsijautė. Pasijuto drąsūs ir galintys sau leisti viską. Pvz., teroristinius aktus cheminiais ginklais kažkur Anglijoje. Su zomano efektu.

Žinote, aš rašiau, rašiau, rašiau – dabar vat baigiu visą straipsnį ir pagalvojau: zomano efektas kažkuo primena Vladimirą Putiną ir KGB. Jų neišeina iškrapštyti, išnaikinti – priešnuodžiai prieš juos neefektyvūs, ir kartu tokie veikėjai negrįžtamai ir katastrofiškai pažeidžia ištisos valstybės mąstymą, užnuodija kaip klaikiausias, negrįžtamas nuodas. Zomano efektas, apėmęs visą šalį.

Ai, dar, jeigu ką – geriausia nekenksminga priemonė nuo visų fosforganinių ginklų**** – daug muilo, ūkinio – plovimuisi. To paties, kuris smirda – jis gan smarkiai šarminis, sukelia gana stiprų fosforganikos irimą.

Žinote, kai kažkur pamatau Putino nuotrauką, kartais man kyla noras tuo ūkišku muilu nusiplauti akis.

 

————

* Sovietinė cheminių ginklų klasifikacija buvo keistai išmaišyta – galai joje nesusiėjo niekaip, nei pagal cheminio ginklo panaudojimo grupes, nei pagal poveikio mechanizmus, nei pagal gamybos pradžią. Kaip pvz., R-5 – ipritas, R-14 – CN, R-18 – tabūnas, R-33 – VR, R-35 – zarinas, R-43 – liuizitas, R-55 – zomanas. Panašu, kad tokią perkreiptą nomenklatūrą jie sukūrė tik tam, kad būtų daugiau slaptumo.

** Apie tas pirmas pinakolilo spirto partijas paskui daugybę metų sklandė legendos – iš esmės visos laboratorijos buvo pajungtos šiam darbui, nes normalių gamybos linijų tiesiog nebuvo. Skirtingos Chimprom sistemoje veikiančois laboratorijos sintetindavo tą pinakolilo spiritą mažyčiais kiekiais – litrais ar dešimtimis litrų per dieną, o paskui kažkur kažkam siųsdavo, nes taip rekia. Žodžiu, šitaip per kelis metus ir prikaupė šimtus tonų pinakolilo spirito pirmoms, bandomosioms zomano partijoms.

*** Būna labai juokinga skaityti pezalus apie tai, kaip kokie nors teroristai saugiai gali pasigaminti ir naudoti binarinius ginklus. JAV vos per kokį dešimtmetį įsisavino zarino gamybos technologijas, bet paskui net per keliasdešimt metų nesugebėjo pagaminti pakankamai efektyvių binarinių zarino bombų – taip ir nusiginklavo. Kai kokie nors veikėjai ima pasakoti apie binarinius ginklus, lyg apie kažką tokio paprasto, tai šitokios kalbos skamba panašiai kaip apie paprastas namudnes atomines bombas – „taigi paimk geležies rutulį, padalink per pusę, suspausk – ir bus atominis sprogimas“. Negaliu, kaip nervina tokie.

**** Šiaip tai geriausia priemonė išties yra vandeniu skiesta chlorkė. Tokia, kaip koks nors Ace ar pan.. Labai labai daug chlorkės, didžiuliai kiekiai. Tik kad ji pati yra nuodinga ir ja plautis aš jums nepatarčiau. Na, nebent būtų labai reali tikimybė, kad kažkokios medžiagos pakliuvo ant odos. Tokiu atveju plautis svarbu ne koncentruotu, o skiestu tirpalu, tačiau jo pilti daug, labai daug, kibirais.