Rokiškis Rabinovičius

Visai neseniai susitikau su tokiu ponu Andriumi K., kuris yra nuoseklus internetinių ir elektroninių balsavimų priešininkas, o apie jo kvalifikaciją sako faktas, kad jis į Litnet ir visą Lietuvą atnešė IPv6 palaikymą. Bet šįsyk papasakosiu ne apie techninius/organizacinius internetinio ir elektroninio balsavimo niuansus (su kuriais ir taip viskas aišku), o apie kitką – žmonių požiūrį.

Techninės priemonės – tai tik techninės priemonės, nors jos kartais ir ima kažkaip atitikti mūsų mąstymą. Bet tie dalykai, kuriuos darome – tai mūsų mąstymo, mūsų apsisprendimo pasekmė. Pietų Afrikos respublikoje prieš porą dešimtmečių buvo skandalingas atvejis, kai vienas žmogėnas atėmė iš moteriškės jos grūstuvą, kuriuo ji virtuvėje visokius daiktus smulkindavo – riešutus ir pan.. Moteriškė baisiai įsižeidė ir žmogėną (savo kaimyną) padavė į teismą, o tada ir nuskambėjo istorija: pasirodo tasai grūstuvas buvo prieštankinė granata. Pakankamai sunki ir masyvi, su rankena, patogi. Tą granatą moteriškė surado savo mirusio vyro įrankių dėžėje ir porą dešimtmečių puikiausiai naudojo. Techninės priemonės – tai tik techninės priemonės, o jų panaudojimas priklauso nuo paradigmos.

Pono Andriaus K. dėka susitikau su tokiu ponu Steve S., ypatingai aršiu internetinio balsavimo šalininku, katrą pradžioj, prieš pamatydamas gyvai, dar ir išvadint spėjau žemesnio intelekto asmeniu (vėliau teko atsiimti savo žodžius, nes paaiškėjo, kad klydau, todėl atsiimu savo žodžius dar kartą, jau bloge, ir atsiprašau matant ir tiems, kas apie tą ginčą nieko nežino – tai jums įrodymas, kad aš esu neadekvatus pridūrkas).

Su ponu Steve S. gavosi tokia įdomi diskusija. Ne, ne tiek apie tai, kokie argumentai už ir kokie argumentai prieš, o dar gerokai gilesnė, nes ponas Steve S. pateikė labai įdomų požiūrį apie tuos balsavimus, visiškai nesusijusį su IT, o susijusį su paradigmos* pokyčiais, apie kuriuos ir aš esu rašęs.

Pradėkim gal nuo to, kodėl eilinis Lietuvos pilietis galvoja, kad elektroninis, o ypač internetinis balsavimas – tai geras sprendimas (sako, apie 75 procentai interneto vartotojų tuo tiki). Ogi viskas labai paprasta: žmonės mato tokius bajerius, kaip pvz., su ponu Evaldu Lementausku**. Ir mato, kad valdžiažmogiai tiesiog dėjo ant visuomenės (beje, dėl šio Seimo sprendimo prokuratūra jau nutraukė Lementauskui bylą). Tai tiesiog realybė, puikiai patvirtinanti bobutišką, tačiau juk teisingą apibendrinimą: „valdžia yra vagys, vieni kitus dengia“.

Eilinis žmogus apie nesuprantamus dalykus mąsto paprastai, asociatyviai, magiškai: realybėje yra visokios makliavonės, yra visokios cenzūros, nedemokratijos ir t.t.. O Internete*** nėra visokių ten makliavonių, nes kiekvienas gali daryti belenką, nėra nei valstybių sienų, nei galimybės viską išcenzūruot, uždraust ir nubaust****, nei įvesti kažkokius totalitarizmus. Todėl reikia, kad ir balsavimas būtų Internete. Ir valdžia būtų stebima per Internetą. Ir t.t., ir t.t..

Negaliu pasakyti, kad toksai pagrindinės žmonių masės požiūris į Internetą būtų klaidingas – tai tiesiog besislenkančios paradigmos požymis. Valstybė ir kitos hierarchinės struktūros po truputį praranda prasmę, žiniasklaida feilina prieš blogus, tuo tarpu visuomenė po truputį tampa panašesne į tą Anonymous grupuotę, turinčią visai kitus dėsnius: visišką demokratiją, nekontroliuojamumą ir netgi grupės neapibrėžtumą. Kas yra Naujoji Lietuva, ta, kuri kuriasi internetuose? Taigi tiesiog bet kas iš mūsų, bet kas, ką apjungia pono Aurelijaus K. kadaise taip gražiai įvardintas bendrakryptis vektorius. Tam nereikia nei pasų, nei gyvenimo kažkokioje teritorijoje, nei kilmės, nei netgi kalbos. Pakanka tiesiog būti ir kažką daryti, netgi nesvarbu, ką, bet tariant, kad tai Lietuvai. Ne geografinei, o tai, kuri yra mūsų galvose.

Tačiau čia ir turim esminį klausimą: Internetas ir kompiuteriai – tai tik techninė priemonė. O štai visokia informacija ir požiūriai – tai jau paradigminiai dalykai, kurie gali veikti nepriklausomai. Nesvarbu, kad naujoji paradigma (laisvė) yra daugiau internetuose, o senoji – daugiau neinternetuose (reale). Naujoji paradigma irgi keliasi į realą***** – ten ir gauname tuos keistus dalykus, kai staiga pasidaro lengviau bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, atsiranda naujos pažintys, kartais tiesiog stebėtinai lengvai dingsta socialiniai barjerai. Tačiau senoji paradigma irgi keliasi į Internetą, nes ir jai internetas – tik techninė priemonė. Ir to nereiktų užmiršti.

Senos hierarchinės struktūros puikiausiai lenda į internetus. Vienais atvejais jos dėl to gauna naują, papildomą, demokratinę prasmę, kaip kad Seimo puslapis: jo dėka mes galime atrasti ir įstatymus, ir jų pakeitimo iniciatorius, nors kadaise normaliam žmogui tai buvo neįmanoma******. Bet kitais atvejais vyksta panašiai, kaip su kokia nors politinių partijų reklama: susikuria partija savo portalą ir skelbia ten visokias propagandas, be jokių internetinių galimybių diskusijoms – lygiai kaip anksčiau partiniuose laikraščiuose. Tai jau tiesiog senosios hierarchinės paradigmos perkėlimas į internetus.

Taigi, klausimas apie internetinį balsavimą yra paprastas: kuriai jis paradigmai priklauso, internetinei ar hierarchinei? Ar dėl to, kad balsavimas atsiduria internete, jis įgauna kokių nors naujų demokratinių savybių? Pagrindinė žmonių masė (apie 3/4) galvoja, kad taip. Tai maginis mąstymas: internete juk demokratija, vadinasi į tą demokratiją perkelti rinkimai irgi taps demokratiškais, o išrinktieji bus gerais, skirtingai nuo dabartinių.

Deja, rinkimai nuo internetinio balsavimo nepasidarys demokratiškesniais, nes jie negaus jokių naujų savybių. Nuo internetinio balsavimo ir išrinkti politikai netaps mažiau korumpuotais. Tačiau perkėlus balsavimą į kompiuterius, atsiras tūkstančius kartų didesnės galimybės falsifikavimui, išankstiniam nuperkamam balsavimui ir pan.. Ponas Remigijus Šimašius (beje, kaip ir Eligijus Masiulis – liberalų sąjūdžio narys), teisingumo ministras, atstovaujantis senąją piramidinę paradigmą internetuose, dėsto puikius pavyzdžius apie tai, kaip kyla sukčiavimo balsuojant galimybės, kai vyksta balsavimai paštu (t.y., nuotoliniai balsavimai). Tiktai padaro visiškai nesąmoningą išvadą, esą internetinis balsavimas (t.y., nesaugus ir toks pat nuotolinis, tačiau išvis nepritaikytas jokiam stebėjimui netgi balsų skaičiavimo vietoje) tą situaciją pakeis. Akivaizdu, kaip pakeis: atsiras ypatingi patogumai balsų supirkinėtojams.

Todėl bet kuriuo atveju reikia atsiminti paprastą dalyką: ne technologijos keičia žmones. Žmonės kuria ir naudoja technologijas, patys besikeisdami, atrasdami naujas galimybes. Kaip tos technologijos bus panaudotos – priklauso nuo to, kokiu tikslu jos kuriamos ir kaip naudojamos.

Granatos kūrėjų paradigma – sprogdinti žmones. Todėl net ir moteriškės sugebėjimas pritaikyti tą granatą riešutų smulkinimui – nekeičia granatos esmės. Ji visvien skirta žudymui: būtent tokią paskirtį granatai suteikė jos kūrėjai. Internetinio balsavimo kūrėjai irgi turi idėjų, kam panaudoti tą jų internetinį balsavimą.

Ginklų specialistai nerekomenduoja naudoti granatų virtuviniams reikalams. Jie rekomenduoja tam naudoti virtuvės įrankius. Interneto specialistai nerekomenduoja elektroninio ir internetinio balsavimo rinkimams. Jie rekomenduoja tam naudoti normalius balsavimo būdus.

 

————

* Kad būtų aišku kiekvienam: paradigma – tai tiesiog sistema, kurioje mes mąstome apie kažką. Paradigmos gali būti skirtingos, nors visi jų nagrinėjami dalykai gali sutapti. Pvz., bitės, kurios neša medų, turi savo paradigmą, kurioje jų medus yra jų medus. Tačiau žmonių požiūriu bičių medus yra visai ir žmonių medus. Negalima pasakyti, kad žmogaus ar bitės požiūris teisingesnis ar koks nors aukštesnis – jų mąstymo sistemos visiškai skirtingos, priklausančios skirtingoms paradigmoms. Neseniai JAV pasireiškęs arbatos judėjimas – būtent toks naujos paradigmos atsiradimo atvejis: žmonės nusispjovė į demokratų/respublikonų sistemą ir patys susigalvojo sau kandidatų sąrašus, kurie laimėjo, nepriklausomai nuo to, kad priklausė kokiems nors demokratams ar respublikonams.

** Rytas Staselis, neįtikėtinai gilių įžvalgų politologas, siūlo išvis žiniasklaidai neminėti to asmens – jokiais būdais. Aš irgi tam pritariu, bet visgi manau, kad yra tam išimtis: siūlyčiau, kad minint tą vardą-pavardę, būtų dedami linkai į Pipediją. O ir šiaip, minint politikus, geriau dėt linkus į Pipediją. Kad bet kas Gūglėje atrastų tai, ko reikia, mat tie veikėjai puikiai išsicenzūruoja straipsnius apie save Vikipedijoje, paversdami pastaruosius į kažkokius reklaminius fufelius.

*** Žodis „Internetas“ yra rašomas iš didžiosios, nes tai tikrinis vardas. Pradžioje buvo ARPANET, jungęs kariškius su mokslininkais, paskui nuo jo atsiskyrė MILnet, prisidėjo NSFnet, o kai pagrindiniai reikalai vis vykdavo neapibrėžtoje tarpinėje zonoje, kur vis daugėjo ir daugėjo visokių įstaigų bei kontorų, tai galų gale gavosi, kad tinklus apjungianti tinklo dalis yra visas tinklas – Internet. Tačiau bėdžiai iš VLKK, gyvenantys sao tautinių fantazmų pasaulėlyje, galvoja, kad pvz., „Xerox“, „Internet“,  „Parker“ ir pan. – tai bendriniai žodžiai.

**** Bene geriausias iš paskutinių pavyzdžių – kai kažkokia 70 metų bobutė Delfio komentaruose parašė, kad gėjai yra pagydomi dilgėlėmis per subinę, tai ją berods ir nuteisė už kažkokį smurto skatinimą ar tai kažką panašaus. Čia galime užduoti klausimą: ar tikrai Internetas yra atskiras nuo realybės?

***** Realas – tai tiesiog realas, skirtingai nuo to, ką Interneto nenaudojantys galėtų pavadinti virtualu. O išties nėra nei atskiro realo, nei atskiro virtualo – yra tik žmonės su požiūriais bei skirtingos galimybės bendrauti. Įdomu tas, kad mūsų požiūriai apie bendravimą internetuose ir reale neretai skiriasi tiek smarkiai, kad tai tampa lyg skirtingais pasauliais – skirtingomis paradigmomis. Tai savotiškai primena kažkokią schizofreniją su susiskaldžiusiu mąstymu: internete be problemų galima užkalbinti nepažįstamą žmogų, su juo susibendrauti, nors reale to lyg ir nepadarytume. Bet juk žmonės – tie patys. Kas mus verčia elgtis kitaip? Tiesiog paradigminis jungiklis, esantis mūsų smegenyse.

****** Stasys Šedbaras berods niekur žiniasklaidoje nebuvo paminėtas, kaip to skandalingo operatyvinės veiklos įstatymo kūrėjas, pagal kurį telefoninių pokalbių pasiklausymus prokuratūra ir policija dabar galės daryti net be atskirų teismo sankcijų, pasiremdama prielaida, kad telefono numeris galimai priklauso kažkokiam žmogui, kurio sekimui leidimas išduotas: tyrėjas susigalvoja ir klausosi. Kaip sovietiniais laikais. Nors Seimo puslapis toks kreivas, kad tiesiogiai Šedbaro autorystės prie įstatymo pataisų nieks nenurodo, tačiau ten pat galima surasti tos dienos darbotvarkę, kurioje ir nurodyta, kas ten teikėjas. Įstatymas, beje, jau priimtas, o Prezidentė jį patvirtino.

********* Išnašos – velniškai patogus dalykas. Taip, aš matomai patiriu įtaką.