Pasitaikė tokio William Hogarth ketvertas graviūrų, tai jums parodysiu. Jos visos yra apie žiaurumą, visos raižytos 1751 metais, kitaip tariant, dar tais laikais, kai vis dar buvo gyva Abiejų Tautų Respublika. Taigi, nors ir ne Lietuvoje raižytos, bet leidžiančios įsivaizduoti to meto visuomenei svarbias etines-moralines problematikas bei švietėjų auklėjimo tikslus.
Graviūros vadinasi „Keturi žiaurumo lygiai“ ir pasakoja apie anokį Tom Nero, kuris pradėjo nuo gyvulių kankinimo, o baigė tuo, kad… Na, patys pamatysite kiek žemiau.
Pradeda vaikai nuo to, kad kankina gyvulėlius. Šioje graviūroje matome, kaip jaunuolis kiša strėlę šuniui į užpakalį, o jo draugeliai tą šunį laiko.
Žodžiu, kaip matome, kai vaikai paliekami vieni, jie būna žiaurūs, kankina gyvulius ir pripranta prie to, kad kankinimai – tai norma. Ir ypač tai būdinga asocialiose šeimose, kur tėvai girtuokliauja. Vaizduojamame periode londoniečiams tai buvo labai aktualu – alkoholizmo epidemija tuo metu kėlė tiesiog visišką suirutę.
Užaugę, tokie vaikai nesaugo nei savo, nei svetimo turto, o žiaurumas tiktai didėja.
Bukas alkoholikas daužo arklį, kuris nepavelka vežimo, nes tasai perkrautas. Daužo arklį tol, kol išmuša šiam akį. Įpratęs prie žiaurumo vaikystėje, jis elgiasi taip, kaip tiesiog įpratęs elgtis.
Tačiau įpratus būti žiauriam, nesunku tą žiaurumą perkelti ir į žmones. Žiaurumas juk toks dalykas – kuo jo daugiau, tuo jo daugiau. Taigi, net ir visuomenėje, kuri toleravo žiaurų elgesį su gyvuliais, žiaurumas perauga į lygį, kuris nepriimtinas jau niekam.
Ir štai tas pats gyvulius vaikystėje kankinęs žmogus nužudo savo nėščią žmoną.
Galų gale atpildas tampa neišvengiamu. Tik tiek, kad jis ateina per vėlai – jis jau neišgelbės nei kankintų gyvūnų, nei nužudytų žmonių. Tik dar viena mirtis.
Nusikaltėlis pakariamas ir atiduodamas daktarams, kurie mokosi anatomijos, pjaustydami lavoną.
Kaip matom, dabar jau šuniukas ėda kažkokius to paties žmogėno vidaus organus. Simboliška.
Techninė pastaba – paskutinė graviūra, kaip matote, paspalvinta – anais laikais tai būdavo populiarus reikalas: knygos būdavo spausdinamos nespalvotai, tačiau akvarele pagražinus, būdavo parduodamos porą kartų brangiau.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Per tą laiką kai kas pasikeitė: už šuns kankinimą pradėta bausti ( http://kauno.diena.lt/naujienos/miestas/suni-prazudes-jaunuolis-daugiau-kaip-8-menesiams-pasiustas-uz-grotu-papildyta-250009 ), o už moters spardymą… dar neaišku, gal sportininkui pakaks paatgailaut ar baudą susimokėt( http://www.delfi.lt/news/daily/crime/gatveje-mergina-sumuses-busido-cempionas-rmorkevicius-jau-atgailauja.d?id=61007475 )?
Įdomu bus sužinot, už ką Lietuvoj labiau baudžiama -- už moterį ar už šunį? Kokios čia ir dabar būtų graviūros?
Žr. kiek žemiau, ponas Audrius Cininas sako, kad visgi už moterį labiau. Bent jau kol kas.
Čia puiki iliustracija jūsų aprašytai istorijai apie šuniuką ir Beniuką. Tiksliau pirma graviūra vaizduojanti saditiškai besidžiaugiančius kankinimu paauglius. Visos jos sukuria tokį kaip ir ciklą kuriame „triumfuoja“ kitas šuo berydamas žarnas. Taip pat matome galima nutraukti tokį ciklą bent penkiose vietose (įskaitant ir jo atsiradimą. Labai simboliška, bet kurioms visuomeninėms problemoms.
Čia iš esmės yra tas pats diskursas, kuris sako, kad jei žmogus kankina gyvulius, tai jis taps kraupiausios rūšies žudiku.
Galiu atsakingai pasakyti, kad kol kas Lietuvoje labiau baudžiama už moters subaladojimą, bet yra siūlomos įstatymo pataisos, po kurių tam tikrais atvejais žmoną mušti apsimokės labiau negu šunį.
Visa laimė.
Beje, Hogartas savo laiku buvo toks populiarus, jog jo reikalavimu buvo pirmą kartą įvestas įstatymas, ginantis autorines teises.
Šito nežinojau.
Theodor de Bry irgi toks gerulis http://www.floridahistory.com/de-bry-plates/index.html
O šiaip senovėje tokios graviūros buvo kaip koks Documenting Reality ar Ogrish. Ir dar -- įtariu, kad tais laikais visokie ten gyvulių kankinimai buvo laikomi ne iškrypimu, o normalia vaikų pramoga.
Na, nemanau, kad labai normalia pramoga buvo laikomi, bet kita vertus, manau, kad pro pirštus į tai būdavo žiūrima.
O šiais laikais dailininkai vis dar dokumentuoja teismus tose šalyse, kur fotografuoti teisme neleidžiama.
Tik tiek, kad jau nebe graviūros, o šiaip piešiniai. Graviūros būdavo dėl dauginimo -- spauda tuometinė nelabai leisdavo piešinių kitais būdais pervesti į spausdinimą.