Category Archives: Belenkas

Pratęsiant apie skeletus ir 40 kilogramų moteriškus pimpalus

Pratęsiant apie kūno masės indeksą , vėliau išvirtųsį į straipsnį Lietuvos ryte.

Garsusis žiniasklaidos trolis Andrius Užkalnis taip komentuoja mano nerišlias kalbas, koncentruodamas didžiulės dalies „Lietuvos Ryto“ komentatorių išsakytas mintis (valio, aš susilaukiau dėmesio iš paties Užkalnio!!!!):

Negalėjau skaityti iki galo koks tupas straipsnis, aiškiai užsakytas. Tas Savukynas turėtų gydytis smegenis nes yra pagarsėjęs avantiūristas, kaip čia galima taip rašyti. Ir teiginys kad lietuvės yra labiausiai pasileidusios Europoje yra niekuo nepagrįstas, kuo įdomu tik jis remiasi taip teigdamas? Laužta daug kas iš piršto. O ir be reikalo giriasi savo ilgiu jisai, rašo kad 40 cm., labai abejočiau, čia būtų Gineso rekordų knygoje. Turėtų būti Ričardui Savukynui gėda dėl tokios rašliavos, nors jam ir 2000 litų sumokėjo.

O žemiau – parankiojau geriausių „Lietuvos Ryto“ komentarų (viso – jau 547), skirtų autoriui arba apie autorių, itin maloniai nuteikusių (Užkalnio pavyzdžiu – kolekcionuoju perlus, nors man dar toli…):

Daug rinktinių komentarų apie autorių

O pas kažką šiandien šventė

Ta šventine proga – puikus sveikinimo atvirukas, kurį kažkur atrado d.g. PGrigas

Ir taip pat puikus tekstas, kurį irgi rekomenduoju visiems, skaitantiems rusiškai – http://uskov.livejournal.com/101346.html

Kadangi abejoju, ar dažnai pas mane užeina komunistai ar juolab stalinistai, tai skirtingai nuo aukščiau minėto teksto autoriaus, genderiškai abstrahuota kryptimi nieko nesiunčiu, bet manyčiau, kad viskas aišku 🙂

Strateginė bėda. Kaip tai pakeisti?

D.g. Ryst1966 mestelėjo esminę mintį apie tai, kur viena iš didžiausių Lietuvos strateginių problemų, apie kurią, pasirodo, netgi Landsbergis  bei Bumblauskas užmiršta: mūsų tautinis saviidentitetas yra apibrėžiamas remiantis teritorija, istorija ar dar kuo nors, bet ne žmonėmis, ne mumis – tais, kas išties ir esame tai, ko dėka Lietuva yra Lietuva.

O kaip vėlesnės pasekmės iš šios iškreiptos saviidentifikacijos – tai ir emigrantai, kuriuos vietinė valdžia laiko niekam nereikalingais, ir ta pati įstatyminė bazė, pagal kurią pilietybę gali tiesiog imti ir prarasti savaime (pvz., Airijoje pagimdęs vaiką), ir vietinės problemos, kai valdžia susitapatina su valstybe ir galvoja, kad valstybės tikslas – vykdyti biudžetą. Ir, sakyčiau, netgi chroniškas mokestinės sistemos iškreiptumas – irgi su tuo susijęs…

Ir ką, ir kaip mes čia galim pakeisti?

Percepcinis barjeras, meduoliai ir bizūnas

Gerb. Azas parašė apie tas silpnaprotes paaugles, varčiusias kryžius ir myžusias kapinėse – kad reiktų jas gerai diržu auklėti. Tai ten išlindo Yshtabi ir pradėjo varyt, kad kai kuriems neduota suprast kažko 🙂 Tai čia truputį pasamprotausiu plačiau, paskleisiu truputį elementaraus biheviorizmo metodinių pagrindų 🙂

Bausmė – vienas iš elementarių auklėjimo metodų, nebūtinai fizinė bausmė – tiesiog bausmė. Lygiai taip pat, kaip ir apdovanojimas – ar saldainiu, ar pagyrimais. Apdovanojimas yra paskatinimui. Bausmė – atgrąsinimui. Visai skirtingiems dalykams.

Kai mano dukra, būdama dviejų metų amžiaus, ėmė sukinėti dujinės viryklės ratukus (tuos, kuriomis dujos atsukamos), ji gavo per nagus. Kad pajustų skausmą. Tai nuostabiai suveikė. Jokios nebausminės priemonės būtų nepadėjusios, o subarimas – elementariai nebuvo pakankamas. Bendra mintis – paprasta: geriau tegul vaikas gauna diržo subinėn, o ne prisidirba taip, kad ar užsimuša, ar ką sužaloja, etc..

Reikalingas apdovanojimo ar bausmės dydis – priklauso nuo paprasčiausio signalinio barjero, kitaip tariant – nuo santykio tarp elgesį skatinančių ir elgesį slopinančių faktorių. Ir apdovanojimas, ir bausmė leidžia pakoreguoti šitą barjerą. Apdovanojimas – padeda nuleisti barjerą ir paskatinti elgesį. Bausmė – pakelia barjerą ir sustabdo netinkamą elgesį. Painioti ar priešpastatyti šiuos du metodus  – tai elementarus bukumas.  Deja, labai paplitęs. Vienas metodas negali pakeisti kito. Neįmanoma pakelti barjero, skatinant. Neįmanoma sumažinti barjero, baudžiant.

Barjero lygis gali būti įvairus. Vieniems atvejams – pakanka minimalaus lygio (pagyrimo ar pabarimo). Kitiems atvejams – reikia žymiai didesnio (torto ar diržo). Jei vaikas pripratęs, kad jam galima gadinti daiktus ir nekreipia dėmesio į tėvų moralus – pabarimas nepadės. Tai bus per mažas barjeras. Reiks diržo. Jei vaikas nenori susitvarkyti kambario – paprastas pameilikavimas irgi gali nepadėti. Prireiks nupirkti ledų.

Taip, natūralu, kad atsiranda silpnapročių, nusprendžiančių, kad paprasčiau laikytis kraštutinumų. Arba auklėti vien bausmėmis, arba vien paskatinimais. Rezultatas – „išauklėti“ neurotikai, megalomaniakai, egomaniakai, neadekvatai, sociopatai, etc.. Įskaitant ir taip išauklėtus bukus tėvelius, kurie vaikus „skatina“ diržu, ir lygiai tokias pat bukas veikėjas, kurios paskui aiškina, esą bausmės – tai atgyvena ir lygina diržą su rankų nukapojimu.

O dėl tų kapinėse siautėjusių paauglių, manyčiau, jų percepcinis barjeras pakankamai žemas, kad paprasto vienkartinio kailio iškaršimo diržu jau netgi ir nepakaktų pakankamam jo padidinimui. Čia jau verta nagrinėti senovišką „lupti, kad kraujai taškytųsi“.