Category Archives: Blogai

Blogai, blogosfera, blogofermos, blogorama ir kiti dalykai – techniniai ir literatūriniai

Facebook vs. Google

Dažniausias vertinimas, o ir pačių Facebook atstovų tikėjimas yra toks, esą Facebook yra laimėtojas, o Google su savo Buzz – tai fail. Paprastai pateikiamos kalbos, kur lyginama, kiek žmonių apsilankė Google paieškoje, o kiek Facebook sistemoje. Deja, deja.

Sakyčiau, tai kaip tik ta situacija, kur mūšis laimėtas, o karas – akivaizdžiai praloštas. Google truputį praleido traukinį, neiškišę visam pasauliui savo socialinio tinklo sistemos. Taip taip, žinau, kad Google turi visą krūvą sistemų, turinčių aiškius socialinio tinklo požymius – Youtube, Gmail, Google Buzz, kažkokį ten savo mesendžerį ir t.t. – pakankamą kiekį visokių daiktų, kad juos sujungus, staiga kiltų garsus "triokšt", po kurio iš Facebook liktų šlapia vieta. Bet visi užmiršę dar geresnį daiktą – savo laiku reklamuotą, o dabar jau kelis metus "užmirštą" Orkut. Toks vaizdas, lyg Orkut neegzistuotų – žinoma, bet kam, išskyrus Braziliją ir, paskutiniu metu, Indiją.

Nedaugelis žino, bet prieš kokius 5-6 metus, kai socialinių tinklų bumas buvo dar pilnai neįsivažiavęs, Orkut tapo didžiausiu socialiniu tinklu, kuriame, kažkodėl, dominuoti ėmė brazilai. Po to Google perkėlė Orkut ofisą į Braziliją ir ėmė daryti kažkokius eksperimentus. Pasižiūrėjus į Facebook sistemą, matosi, kad šioji nemenka dalimi nuklonuota nuo to paties Orkut. Kodėl Google laiko Orkut Brazilijoje? Tik todėl, kad nenori daryti tokių eksperimentų ant potencialiai brangiausių segmentų, esančių JAV ir Europoje.

Ką dar gero turi Google? Blogger – vieną iš gausiausių bloginimo platformų, labai įdomų daiktą, pavadintą Google Friend Connect (šis daro social networkingą be social networkingo), vėl socialiniams tinklams artimus Google Docs ir Calendar – irgi kolaboracija, ar ne? Dar pridėkim Google Wave ir čia jau visai per akis bus visko.

Klausimas vienas – kodėl Google iki šiol teapsiribojo tuo, kad prisijungęs prie Gmail, pvz., gali supaprastintai užsregistruoti Youtube ar kokiam nors Orkut? Ir tai tik supaprastintai, o ne automatiškai. Manau, atsakymas paprastas: ši kontora, apie kurią jau kalbama, kaip apie antrą monopolistą, savo įtakingumu jau galintį konkuruoti su Microsoft, tiesiog nenori parodyti savo nagų. Kaip jau buvo parodę, kai startavo su Google Docs – būtent tada prasidėjo kalbos, kad Microsoft tik Microsoft, o čia – gerokai rimčiau ir pavojingiau visiems – ir vartotojams, ir konkurencijai, ir viskam. Būtent nuo tada Google ir nutilo. Būtent nuo tada visiems ėmė atrodyti, kad Google produktai startuoja, kaip paskiri, niekuo nesusiję servisai.

Facebook giriasi, kad aplenkė Google? Puiku. Buzz (išties – socialinis tinklas pagrindinei Google vartotojų masei) startavo kaip nevykęs daiktas? Dar geriau. Visi užmiršta apie Orkut (tas juk tiktai Brazilijoj ir Indijoj) ir galvoja, kad Google feilino. Ir niekas nei nepastebi, kad po mėnesio pas tą Google Buzz ima augti krūvos navarotų ir ima rastis netgi visai aktyvus socialinis tinklas to paties Facebook, Myspace ir krūvos kitų, "sėkmingų ir nefeilinusių" tinklų panosėje. Integracija su kitais produktais? Google atrodo, kaip nevykėliai, tačiau taip tęsis tik iki vieno momento – kai kiti įsijaus, pasiskelbs laimėtojais, ir jau tada, nebijodami būti apšauktais monopoline korporacija, Google savo konkurentus pritrėkš, kaip šliužus.

Sakyčiau, nepaprastai išskaičiuotas elgesys. Aštuonkojis su akiniais…

Račas, Užkalnis ir dundukai

Du garsiausi Lietuvos internetų herojai – Artūras Račas ir Andrius Užkalnis, susipliekę, staiga man sukėlė mintį, ištrynusią mano požiūrį į Račą, apvertusią mano požiūrį į dundukus aukštyn kojomis, nors ir nepalietusią Andriaus Užkalnio. Tad tebūnie tai mano lepta į visuotinę egzegezę, jau esamo diskurso reinterpretacija ir bandymas sukurti metapožiūrį.

Jei kas neskaitėte, pirmas istorijos etapas – pas Artūrą Račą: http://racas.lt/citata-355-rasytojas-a-uzkalnis-apie-tragiska-lietuvos-ziniasklaidos-bukle/
O antras etapas – viename iš Andriaus Užkalnio blogų: http://uzkalnis.blogspot.com/

Mintis brendo, jau ilgokai brendo. Šiandien ją suformulavau: dundukai išties yra dundukai. Ir, tiesą sakant, Artūras Račas dar švelniai juos pavadino. Žmonės, kurie onanizuojasi savo žodyninėmis išraiškomis, kartodami visokias gražias frazes, bet nesugebėdami nei sugalvoti, nei išreikšti, nei suformuluoti bent kiek rišlesnės minties, net svetimos išsakyti – tai išties dundukai. Kai toks dundukas nesupranta net elementaraus loginio trinario, o kalbėdamas apie praktines aibes, neskiria aibių nuo poaibių ar net paskirų sudedamųjų, tai demonstruoja ne ką kitą, o tikrą mikrointelektą, bukumą, kvailumą ir ne ką kitą, o tą patį dundukiškumą.

O ką Račas? O Račas tiesiog turi tokią publiką. Jis ramus, geras, doras žmogus, ne veltui vadinamas žurnalistikos sąžine, stengiasi nei musės nenuskriaust, kovot už gėrį, o su savo dundukais susišneka kažkaip. Tai ką gi jam daryti? Rašyti aštrybių ir vulgariai plūstis, kaip aš – kultūra neleidžia. Taip žiauriai čiuptelt publikai už kiaušinių, kaip kad kartais Monika Bončkutė ar patsai Andrius Užkalnis padaro – moralė neleidžia. O protingai ką nors parašys – publiką praras. Tai ir apsiriboja tuo, kad kala savo dundukams iki bukiausio elementarizmo suprimityvintas mintis – tokias, kurias net ir dundukai supranta.

Taigi, vargšas Račas, nors kartą ir neapsikentė, išvadino savo dundukus dundukais, bet ir toliau su tais dundukiškais dundukais cackinasi. Aš juos aišku būčiau išvadinęs pseudointelektualiniais dalbajobais, kita vertus, masinių akcijų man neprireikia daryti: žmonės, skaitantys mano blogą, visgi turi kardinaliai daugiau intelekto. Aišku, jei neskaitysim kai kurių zombių, kurie irgi turi teisę egzistuoti. Račo situacija – kiek kita.

Iš kur kyla Račo, kaip visiškos nuobodos, įvaizdis? Iš tų pačių dundukų. Tai masinė projekcija į Račą. Tai spąstai, į kuriuos pakliuvęs, autorius įklimpsta ir negali ištrūkt. Žmogus, ėmęs diskutuoti su glamūriškus žodžių kratinius trysčiojančiais durniais, išsitepa tuo pseudointelektualiniu mėšlu nuo galvos iki kojų, jis tampa pasmerktu: pradėjęs diskusiją ir priverstas kristi iki to paties dundukiško lygio, jis praranda intelektualią publiką. Dundukiškumas – tai tipinis pasyviai agresyvus elgesys, kai dundukas – intelektinis šiukšlė, įsitveria už pranašesnio žmogaus, imdamas tiesiog parazituoti ant svetimo intelekto.

Žvelgdamas į savo blogą, manau, kad mano sprendimas siųsti bukus komentatorius vulgaria kryptimi – pasiteisino. Mano tekstus skaitantys žmonės su manim nesutinka, mane plūsta, su manim nebijo diskutuoti, tačiau žino: komentatorius lekia lauk ne už keiksmus ar prieštaravimus, o už bukumą ir, ypač – už bandymus demonstruoti savo bukumą taip, lyg tai būtų pranašumas ir vertybė (tipiški atvejai iš serijos "aš to nesuprantu – vadinasi, oponentas neteisus, ir tegul pabando tai paneigti"). Bet ar galėtų Artūras Račas savo dundukus pasiųsti taip pat atvirai, kaip aš? Manau, kad ne. Jis pernelyg kultūringas. Didžiausias bandymas buvo tasai straipsnis apie dundukus. Bet tai – per silpna priemonė.

O ką dundukai? O dundukai buki.