Tag Archives: LiveJournal

Reddit – visiškai kitoks socialinis tinklas. Vertas jūsų.

Dabar aš rašau apie Reddit – apie tinklą, kuris gal būt jums negirdėtas. Taip, aš visai tik ką parašiau apžvalgą apie įvairiausius socialinius tinklus – kas ten pasikeitė per paskutinius metus, kas dominuoja. Ir ten Reddit įvertinau kaip seną, bet naujai augančią, gerą perspektyvą. Ir taip ir yra – Reddit yra liuks. Pakankamai liuks, kad apie jį verta būtų parašyti atskirai.

Reddit simbolis – toks ufonautas Snoo, kuris būna visoks. Jūs neįsivaizduojate, kiek ten frykų ir kiek ten nuostabių žmonių – visokiausių. Ir kadangi pakankamai anonimiška, tai žmonės būna savimi. Visokiais. Tikrais. Senas tikras Internetas, be absurdiškų prievartinių deanonimizavimų. Taip, toks, kokio ir norime.

Pradėkime nuo to, kad Reddit yra kitoks. Įvairūs socialiniai tinklai augo labai skirtingai – kažkurie, kaip pvz., Facebook ar LinkedIn, iš esmės išaugo per galimybę atrasdinėti vieniems kitus ir užmezginėti tarpusavyje ryšius. Kai kurie kiti – augo, remdamiesi visai kita mintimi – kad galima būtų kurti turinį, o jau per tai – rastųsi ir kažkokie ryšiai tarp vartotojų. Pastarąjį modelį gerai atsimena tie, kas naudojo LiveJournal.

Bet buvo ir trečia rūšis tinklų – tie, kurie taikėsi į pačią socialinių tinklų esmę: ryšiai tarp žmonių yra ne šiaip abstrakcijos. Mes visi dalyvaujame tam tikrose bendruomenėse. Bendruomenės yra esmė, per jas ir atsiskleidžia mūsų sąsajos.

Klasikinis bendruomenių softas – tai visokie forumai. Savo laiku, dar iki atsirandant socialiniams tinklams, forumai tiek išplito, tapo tokiais įprastais, kad dabar retas kuris pagalvoja, jog koks nors forumas – išties yra socialinis tinklas. Forumų idėja buvo tokia aiški, kad paskui, kai visur plisti ėmė socialiniai tinklai, forumų kūrėjai net nesuprato, kame ten skirtumas, tad greitai tiesiog ėmė ir visi užsilenkė. Liko vienas-kitas didesnis forumas, bet visgi labai nedaug.

Vienas iš tokių likusių forumų buvo Reddit. Vienas iš sėkmingiausių forumų. Ir kartu vienas iš tokių, kuris buvo kiek nepanašus į kitus forumus – su keistoku reitingavimu. Ir kažkuo primenantis įprastesnius socialinius tinklus.

Continue reading

Socialiniai tinklai. Reddit yra gerai

Aš jau labai seniai nerašiau apie jokius socialinius tinklus, o juk daug kas keičiasi. Tad reikia kažką atsinaujinti, tiesa? Štai kažkada buvo Google+: nuostabus tinklas, kuris augo tokiais neįtikėtinais tempais, kad tai atrodė neįmanoma. Viskas ten buvo – ir galimybė skaityti per RSS, ir ratai, ir nefiltruotas (neatrinktas) turinys, ir į ekraną tilpdavo daugiau postų, ir taip toliau.

Įdomūs yra ne didžiausi pasaulio socialiniai tinklai, o tie, kurie yra antri ar treti. Pirmas šiiap jau visur yra Facebook. Išskyrus Rusiją (kur dominuoja Vkontakte) ir Kiniją (kur dominuoja QZone. Na, ir dar kelias puslaukines šalis su savom nesąmonėm. Beje, žemėlapis nelabai tikslus, tik orientacinis – pvz., Ukraina jau seniai pabėgo nuo tų Vkontakte ir Odnoklasnikų, o 2017 viduryje dar ir blokavo tuos tinklus. Aš jau nekalbu apie tai, kad žemėlapyje Vokietija pavaizduota, kaip Odnoklasnikų šalis – tas tai išvis LoL. Kita vertus, kažkiek galima įsivaizduoti tų tinklų paplitimus, juoba kad tikslių duomenų visvien nesigauna gauti. Beje, įdomu šiame žemėlapyje dar tai, kad Instagram yra totaliai, totaliai visur išsklidęs.

Jūs žinote, ką padarė Google? Būdami bene daugiausiai pelno gaunančia kompanija internete, jie nusprendė, kad pinigų jiems per maža, tad išmetė senus vadovus, į jų vietą pastatė kažkokius narcisistinius* hipsterius, tada tie hipsteriai ėmė vaizduoti intensyvų darbą. Jų intensyvus darbas baigėsi tuo, kad ratai buvo panaikinti, išvaizda paversta į bardaką, padaryti penki skrūlbarai, norint komentuoti (įsivaizduokit, kad penkis skrūlbarus reikia sukioti, norint pataikyti į tą kokį nors komentavimo langelį – taip, for real), o galų gale įkišti kontento filtrai, nes juk Google geriau už jus žino, ką jūs norite matyti.

Žodžiu, kompanija, kurios socialinis tinklas kilo pagal tokią eksponentę, kokios pasaulis nebuvo matęs, visiškai sušiko save per tokį trumpą laiką, kokio pasaulis irgi nebuvo matęs. Beje, atsimenate seną Google motto – „nedaryk blogio“. Jie tą motto ilgai laikė, o paskui labai sąmoningai ir konkrečiai pašalino. Ir visi suprato, ką tai reiškia. Ir taip ir atsitiko.

Dar paskui, jau po totalinio Google Plus susišikimo visi pasidarė sau dar gilesnes išvadas. Ta kompanija neturi gražios ateities – ji laikosi, bet jau seniai nesukūrė nei nieko stebuklingo, nei nieko šiaip labai gero. Na, nebent įvyktų koks didelis stebuklas – gal kažkas tada pasikeis.

Continue reading

Paradigmos poslinkis visame gražume

Esu jau rašęs apie paradigmų poslinkius ir su tuo susijusius suvokimo efektus. Bet tai buvo apie praeitį, kurią šiais laikais sunku suvokti, nes paradigma jau kita. Dabar gi matome kitą atvejį – paradigma keičiasi, o mums sunku suvokti, į ką tai virsta. Nes viskas keičiasi taip, kad nors lyg ir viskas panašu, bet visiškai kitaip. Taip, aš čia apie internetų paradigmą. Ir apie visą tą skandalingai triukšmingą atvejį, kur tarpusavy susidūrė ponai Algis Ramanauskas ir Artūras Račas.

Šūdas ventiliatoriuje

Kai šūdai pasiekia ventiliatorių, sustabdyti reikalą būna labai sunku. Čia karikatūroje toksai Rupert Murdoch, kuris irgi įkliuvo į šūdų spąstus, kai jo leidiniai nepajuto ribos tarp to, kur yra asmeniniai žmonių reikalai, o kur yra žiniasklaida.

Paties to atvejo aš nenagrinėsiu, nes panašių cirkų daug kartų mačiau dar prieš krūvą metų, tik kad mažesnių – Internetas anksčiau buvo nedidelis. Bendrai tai apie panašius atvejus sakoma paprastai – šūdas pakliuvo į ventiliatorių. Žinote, kas būna, kai šūdas į ventiliatorių pakliūna? Ogi jis taškosi į visas puses – ir ant kaltų, ir ant niekuo dėtų. Ir svarbiausia, kad nelabai prognozuojamai. Bet čia kitas reikalas įdomus: anksčiau panašūs cirkai tapdavo vienos kokios nors grupelės vidinėmis pjautynėmis. Dabar gi šitai plinta per visą Internetą ir netgi pasiekia tuos, kas Interneto net nėra matę. Ir visa tai vyksta kažkokiame nesupratimo fone: KPŠ?

Ko gero, ryškiausiu indikatoriumi bet kuriam paradigmos pasikeitimui yra tai, kad kažkuri dalis žmonių suvokia įvykius, kaip visiškai natūralius, tuo tarpu kita dalis nesuvokia tiek, kad daro visiškas nesąmones.

Daugelis senų internautų į šią istoriją žiūri, kaip į banalų atvejį, kur nieko nuostabaus ir išvis neverta kreipti dėmesio. Bet čia pastebėkim keistą Žurnalistų Etikos Komisijos elgesį: ana, po nesenų įvykių, kai ponas Artūras Račas kažkaip pasireiškė apie ponus Audrių Bačiulį, Andrių Užkalnį ir Audrių Matonį, nusprendė, kad pono Artūro Račo blogas yra žiniasklaida ir reikia tai nagrinėti, kaip kažkokį rimtą įvykį. Kitiems rimtu įvykiu pasirodo Algio Ramanausko-Greitai paskelbtos nominacijos, nes jos gi irgi skandalingos ir staigiai pagarsėjusios.

Taigi, turim aiškų atvejį: vieniems viskas natūralu tiek, kad paprasčiausiai galima ignoruoti ir tai dings, o kitiems – tai kažkokia užribinė nesuvokiamybė, kur reikia imtis kažkokių skubių veiksmų. Aiškus paradigmos poslinkio požymis.

Vat čia ir susiduriam su įdomumu – Facebook, Google Plus, blogai, forumai ir pan. pagal seną paradigmą gali būti vertinami dvejopai: ir kaip vieša informacijos priemonė (t.y., faktiškai žiniasklaida), ir kaip uždara, nevieša informacijos perdavimo priemonė (t.y., kaip privatus bendravimas). Ir tas vertinimas tepriklauso nuo to, kokius kriterijus susigalvosi. Ir atrodo, kad visokios komisijos, žurnalistai bei teismai dėl visokiausių savų priežasčių susigalvoja tuos kriterijus kuo plačiau.

Vieni gal susigalvoja todėl, kad kuo plačiau vertinsi – tuo daugiau informacijos galėsi nusiurbti ir paskelbti kokiame nors leidinyje. Kiti – todėl, kad jų įtaka taip išsiplečia, nes daugiau galima reguliuoti. Treti – dar dėl kažko. Štai taip ir gauname keistą situaciją, kur žiniasklaidai prilyginama viskas, kas papuola. Ir tada jau kokia nors Frosia iš Bezdonių netikėtai atranda, kad kažkokias jos asmenines nuotraukas, kur ji su draugėmis girta fotografavosi, skelbia kokie nors didieji Lietuvos portalai – nes čia, žinote, gi vieša, nes internete, o visas internetas – tai juk žiniasklaida.

Prieš kelioliką metų situacija buvo priešinga: pvz., Delfi turėjo nemažai problemų, kol sugebėjo išsikovoti, kad juos pripažintų žurnalistais – kai kurios valdiškos kontoros aiškindavo, kad jie gi ne spauda, ne radijas ir ne TV, todėl neleis. Tą ribą Delfi perlaužė, tačiau tuo nesibaigė. Prieš kelis metus dar vieną ribą perlaužė Liutauras Ulevičius, paskelbęs, kad žiniasklaida yra jis pats, nes jis turi blogą, o tai ir yra žiniasklaida. O dabar štai žiniasklaida tampa ir kažkokie socialinių tinklų bajeriukai – kas ką palaikino, kas kuo pasidalino.

Atvejis, kur dabar visų svarstomas – kad ponas Artūras Račas skelbia sąrašus tų, kurie dalinosi pono Algio Ramanausko nominacijomis – paremtas prielaida, kad jei jau kažkoks žmogus (pvz., vienas iš šitų nagrinėjamųjų – nesvarbu, ar ponas A.R., ar kitas ponas A.R.) yra žurnalistas, tai reiškia, kad ir visa jo medžiaga – tai žurnalistika, o viskas, ką toks žmogus skelbia – irgi žurnalistika savaime, nes gi jis žurnalistas, viešas asmuo, turi daug sekėjų ar pan.. Tai abejotina prielaida. Bet ji nei kiek ne daugiau absurdiška, nei prielaida, kad koks nors Delfi komentatorius yra visuomenės informavimo šaltinis. Tačiau už komentarus teismai baudžia, remdamiesi tuo, kad jie kažkokioje informavimo priemonėje.

Dar keleri metai ir staiga paaiškės, kad bet koks Facebook, Google Plus, One, LiveJournal ar PoPo naudotojas yra tolygus žurnalistui, turinčiam teisę lįst į visokias įstaigas (ar tikrai?), tačiau neturinčiam teisės turėti asmeninę nuomonę. Nes žurnalistas juk turi informuoti. O nuomonę turėti gali tiktai šiaip žmogus, bet tik ne Internete, nes jei jau internetas – tai vadinasi, žiniasklaida? Ir jei jau kažkas kažkam kažką pasakė, o kažkam tai nepatiko – tai reiškia, kad turi būti teismai ir nagrinėjimai visokiose įstaigose.

Ir štai tada kils senosios paradigmos veikėjų kalbos apie tai, kad Internetą reikia reguliuoti, nes kaip gi galima leisti, kad kiekvienas kalbėtų tai, ką nori? Ar galima leisti, kad kiekvienas galėtų skelbti savo nuomonę?

Pratęsiant visokias ten reklamas ir apdovanojimus

Rokiškis nukando pirštą

Tai taip niekas ir neatspėjo, kieno čia pirštas. Kažkaip matyt visiems pasirodė taip natūralu, kad aš pirštus kandžioju, kad žmonės net neuždavė to klausimo.

Aš jau truputį užkabinau tą reikalą su PoKo.lt, kur mane kažkuo ten išrinko, bet tąsyk tai buvo tiesiog savireklaminis straipsnis, kad jums, brangūs mano draugai ir draugės, sukelti linksmumo (o visokiems kartais užklystantiems manęs nekentėjams – padaryt eilinį įsiūčio priepolį). Dabar truputį (bet tik truputį) rimčiau apie tą patį.

Kiek suprantu,