Category Archives: Ekonomika

Pinigai, turtas ir ekonomikos dėsniai

Vyriausybės sprendimas: reikia įvykdyti devalvaciją

Buvo ir iki šiol tęsiasi kalbos apie devalvaciją. Tai vat, štai jums teiginys: devalvacija jau vyksta, ji pradėta dar pernai ir sėkmingai tęsiama toliau. Jus tai šokiruoja? Tai tik išvada, bet paskaitykit nuosekliai apie viską.

Pažvelkim į pinigus ir jų vertę iš kitos pusės: pinigai – tai vartojimo ekvivalentas. Jie verti tik tiek, kiek už juos gali nusipirkti. Jie nėra savaiminė vertybė, o verti tik tiek, kiek mes uždirbome – už tiek mes ir vartojame. Gamybos ir produkto savikaina priklauso nuo atlyginimų, už kuriuos mes irgi perkame. Galime atvirai tarti, kad užsienio prekybai atlyginimų nuvertėjimas duoda tą patį, ką ir pinigų nuvertėjimas. Ir atvirkščiai. Dvi devalvacijos – pinigų devalvacija ir atlyginimų devalvacija.

Taigi, mūsų Kubiliaus vyriausybė daro ne ką kitą, o devalvaciją. Atlyginimų vidurkio kritimas koks? Berods pora dešimčių procentų jau, jei neklystu? Sakyčiau, visai sėkmingai. Kas daroma, spartinant atlyginimų ir kainų kritimą? Viskas, kas tik kerta per prekybą (PVM didinimas), kartu stabdant bet kokias galimybes atsigauti smulkiam verslui, kuris veikia, kaip atlyginimų devalvaciją stabdanti jėga (minimalus samdomo atlyginimo dydis negali kristi kardinaliai žemiau, nei minimalus praktinis pelnas iš IDV). Matome, kad Kubiliaus-Šemetos-Šimonytės devalvacijos programa yra sėkminga.

Atlyginimų devalvacija ir pinigų devalvacija – skirtingi būdai daryti tą patį: sumažinti lyginamąją gamybos savikainą ir padidinti konkurencingumą tarptautinėje rinkoje. Apie tai, kuo gera ir bloga būtent pinigų devalvacija, jau daug kartų rašiau, kad ir čia vat – http://rokiskis.popo.lt/2008/11/28/ka-gero-duos-lito-devalvacija/

Kuo blogesnė atlyginimų devalvacija? Ji sukelia pinigų deficitą vidinėje rinkoje (netgi iki faktinio kolapso), trunka ilgai, yra itin skausminga mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams, kardinaliai didina bedarbystę, muša per BVP. Kuo geresnė atlyginimų devalvacija? Ji duoda akivaizdžią naudą ECB, kuris yra remiamas litu per valiutų valdybos modelį (taip mes šeriame ES), leidžia išsaugoti savo vertę bankams. Abu devalvacijos variantai sukelia vienodas problemas prisiskolinusioms įmonėms (pajamų kritimas) ir žmonėms (atlyginimų kritimas).

Taigi, man klausimas toks: šiandien Šimonytė Seime pareiškė, kad svarbiausias tikslas – įsivesti eurą, iš jos kalbos supratau, kad tai, iš esmės, vienintelis tikslas. Natūralu. Atlyginimų devalvacija bus tęsiama, mokesčiai augs, smulkus verslas bus dusinamas. Kam daryti paprastai, kai galima per užpakalį?

Specialiai Geraširdžiui: bukas pasitikėjimas valstybe – ar ji atims iš tavęs tavo pajamas per atlyginimą, ar per litus?

Ingrida Šimonytė: nuo viduriavimo gydausi liuosuojančiais

D.g. Maumaz pasiūlė papolemizuot su finansų ministre Ingrida Šimonyte, katra Delfyje paskelbė straipsnį, kuriuo aiškina savo ekonomines tiesas ir išdeda visus kritikus. Taigi, panagrinėkim ir pasikabinėkim 🙂

Straipsnio originalas – http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/article.php?id=23945719

Šiaip bendrų pora pastebėjimų: tai bene pirmas konservatorių vyriausybės bandymas viešai ir aiškiai paaiškinti savo ekonominę politiką. Tai būtų labai gerai, jei ne tai, kad eilinį kartą bandymas kalbėtis išvirsta į puolimus ant visų kritikų, o ne kažkokį rimtą situacijos analizavimą.

Straipsnyje labai krenta į akis vienas dalykas: jis parašytas pagal vieną iš demagoginių šablonų: „pateik prieštaravimus už savo oponentus ir išsyk juos sutriuškink“. Žinoma, kad taip galima pateikti belenką, o daugeliui šitai padarys labai gerą įspūdį.

—————————————

Straipsnį ponia panelė Šimonytė išsyk pradeda atviru kaltinimu, kad vyriausybės ekonominių sprendimų kritikai yra nemokšos iš anekdotų, besigydantys bet kokiais vaistais, aiškindama, esą kitų šalių patirtis – tai (citata) „vien kaimynės sėkmingo gydymosi istorija“. Toliau dar pratęsia: „apgaulinga tiesiogiai lygintis su valstybėmis, kurias pasaulio finansų krizė paveikė mažesniu mastu“ – atseit, tos šalys sėkmingesnės ne todėl, kad jos geriau tvarkosi, o todėl, kad jos tiesiog sėkmingesnės. Ir pergalingai retoriškai-demagogiškai pareiškia, esą iš Lenkijos patirties nieks nesimoko. Čia mes galim tik paklausti: „ar išties iš Lenkijos patirties kitos šalys nesimoko?“. Kaip matome, straipsnio pradžia – daug žadantis demagogijos ir makaronų kratinys.

Na, bet pradėkim visgi kritiką faktais: Lietuva nukrito į pačią apačią visoje Europos Sąjungoje. Savo kritimu pralenkė netgi Latviją, kurios situacija išties primena Lietuvą. Tad verta užduoti klausimą: ar visgi nėra taip, kad šitas Šimonytės straipsnis – tiesiog tos pačios Kubiliškos politikos pavyzdėlis, paremtas idėja, kad visi kritikai yra priešai?

Apie Lenkijos ūkio augimą

„Lenkijos ūkio augimo varikliai šiuo laikotarpiu yra eksportas ir vidaus vartojimas. Eksportas – ir mūsų išgyvenimo šaltinis. Taigi, kodėl Lenkijos eksportui sekėsi geriau? Pagrindinis atsakymas – zlotas nuvertėjo sparčiai ir reikšmingai, tai atpigino Lenkijos produkciją jos prekybos partnerių ir konkurentų atžvilgiu taip pat greitai ir stipriai. Gali kilti klausimas – jeigu zlotui buvo leidžiama taip žemai kristi ir „nieko neatsitiko“, galbūt tai gera išeitis?“

Klausimas yra geras, ir atsakymas – irgi geras. Taip, devalvacija – yra paprasčiausia ir mažiausiai skausmingas sprendimas. Vieninteliai, kam suskaus – tai tie patys burbulo augintojai: bankai ir skolininkai. Deja, Šimonytė čia nutaria remtis Šveiku, pareikšdama, kad Lenkijos situacija pablogėjo (pamiršo palyginti su tuo, kiek pablogėjo Lietuvoje?) ir bando nedrąsiai aiškinti, esą Lenkijos padėtis dar blogesnė. Gal blogesnė, nei Lietuvos?

Ir tada Šimonytė „pergalingai“ pareiškia, kad Lietuva nieko, ką prisitaikė Lenkija, negali prisitaikyti sau. Matyt todėl, kad Lenkija eksportuoja ir importuoja, o Lietuva – atvirkščiai: importuoja ir eksportuoja. Todėl Lenkija prekybos saldo pagerino, o Lietuva – nepagerins. Bent jau kitos logikos neradau. Ai, taip, Šimonytė gi pareiškia, kad čia Lietuvoje 20 metų valiutų valdyba ir siekiama pakeisti litą euru. Todėl matyt devalvacija irgi neatneštų naudos. Mintis gera – į ekonomiką nusispjaut, bile tik euras būtų. Ir intencijos suprantamos: nesusitvarkai savo monetarinės sistemos, tai ir netvarkyk, o padovanok ją ES. Logiška?

Itin tinka pabaigiantis šios pastraipos pagrąsymas, kad skolininkai bus pasmerkti dar didesnėms skoloms.

Apie vidaus vartojimą

Apie vidaus vartojimą I. Šimonytė išsyk kalba būtuoju laiku – kaip tas vartojimas buvo didelis kažkada prieš porą metų. O toliau – išsisuka, pareikšdama, kad (citata) „įsivaizduoti, kad Lietuva turi bent menkiausių galimybių tą vidaus vartojimą tikslingai skatinti, yra naivu“. Ir paaiškina tai tuo, kad esą šitam reikalingas 20 milijardų dovanojimas Lietuvai (jei norite, galite tą Šimonytės pareikštą skaičių pakeisti bet kokiu kitu, kurį išsigalvoti galite lygiai taip pat, kaip ir jinai). Ir tada Šimonytė dar pradeda aiškinti, kad vidaus vartojimas Lietuvai yra labai blogai, nes būtent tai ir sukėlė mums krizę. Nuostabus pareiškimas, kurį galima bus ant jos politinio antkapio iškalt.

Taigi, čia nelabai ką ir yra komentuoti – nusišnekėjimas akivaizdus. Sveiko proto žmogus žino: vartojimas – tai verslas, o verslas – tai vartojimas. Vartojimas žlunga – verslas irgi žlunga. Verslas žlugdomas – vartojimo irgi nelieka. Jei poniai panelei Šimonytei nedašyla tokie elementarūs sąryšiai, neturiu nei ką pakomentuot. Galiu tik priminti apie vieną pirmų konservų žingsnių – kirsti per smulkų verslą, kuris sudaro absoliučią didumą viso verslo Lietuvoje. Ir dar padidinti kartelę IDV, kur jau ir taip regresiniai mokesčiai.

Gal dėl akivaizdaus Bubiliaus vyriausybės nesąmoningumo Šimonytė ir stengiasi apsiriboti nerišliu papudrinimu, taip ir nepasakiusi nieko rišlaus.

Apie pajamas

O čia jau Šimonytė įsivažiuoja ir pradeda viduriuoti apie tai, kaip (citata): „Lietuvos gyventojų apsipirkimai Lenkijos biudžeto tikrai neišgelbėjo“. Ir kitoje pastraipoje pradeda kalbėti apie „ad absurdum“, nei nepastebėdama kad iki absurdo priveda savo pačios nusišnekėjimus (kurių jau net nebando priskirti savo įsivaizduojamiems oponentams). Ir paskui ima kalbėti apie subtilumus. Galiu įvardinti tuos subtilumus: vietoj to, kad kalbėti apie visišką PVM didinimo pravalą biudžetui, kuris tik ką pradėtas dar sykį kartoti, Šimonytė kalba žodžių kratinius apie Lenkiją. Juk lengviau kalbėti apie kitų problemas, kurias pats dar ir išgalvoji, nei apie tas problemas, kurias pats pridarei. Tiesa? 🙂

O tada šį skyrių Šimonytė užbaigia puikiu briedu. Cituoju: „Nepaisydami PVM didinimo, Lietuvoje matome tik trumpalaikį jo poveikį kainoms“. Ir paskui iš kainų tendencijos mažėti (akivaizdžios defliacijos) sugeba padaryti išvadą, kad tai yra todėl, kad (citata) „nebėra finansinių išteklių, tad kaina tampa svarbi“. Miela ponia panele Šimonyte, jei kada čia paskaitysit, tai atskleisiu jums nuostabų dalyką: PVM yra vartojimo mokestis, todėl jis ir kerta per vartojimą, atimdamas finansinius išteklius iš vartojimo rinkos.

Pabaigia dar palyginimu su Estija, kad ten visvien blogai. Galiu tik priminti, kad Estijoje burbulas buvo išsipūtęs gerokai smarkiau, o padėtisten dabar jau kardinaliai geresnė, nei Lietuvoje. Čia grafikėlius galiu pasiūlyt pasižiūrėt, kas ir kaip.

juos reguliariai skelbia, viskas taip akivaizdu, kad nei aiškint nereikia.

Apie lengvatas

Čia Šimonytė polemizuoja su savimi apie tai, kad Lenkijoje taikomos PVM lengvatos neteikia naudos vartotojui, o kainos auga dėl infliacijos. Kodėl apie šias lengvatas ji kalba? Galiu pasakyti tiesiai: tiktai tam, kad regresinių mokesčių ir smulkaus verslo žlugdymo klausimą paverstų „PVM lengvatų klausimu“. Kodėl taip teigiu? Todėl kad pati Šimonytė, Lenkiją ir vėl lygindama su Lietuva, išsiduoda, jog kalba apie smulkų verslą – (citata) „Lenkijoje […] 8-9 tinklai valdo apie pusę rinkos, kitą dalį užima tūkstančiai parduotuvėlių“.

Taigi, vietoj to, kad įvardinti tikras problemas, Šimonytė padaro pigų demagoginį manevrą: pačiai sugalvoti oponento pareiškimus, o paskui juos sutriuškinti.

Apie priežastis ir pasekmes

„Priežasčių ir pasekmių painiojimas ir pavienių skaičių lyginimas (sąmoningas ar ne) yra tipinis viešosios polemikos reiškinys – kvaila būtų neigti, kad Lietuvos Vyriausybės veiksmai, deja, veikia ta pačia kryptimi, kaip ir ekonomikos nuosmukis, kaip ir kvaila būtų neigti, kad sunkmetis visada provokuoja šešėlinę ekonomiką, todėl greito atsigavimo nepalengvina.“

Įsiskaitykite, ką jinai parašė. Štai čia – negaliu nesutikti. Tiesiog pagal mūsų mokytoją Freudą, išsidavė tai, ką ir pati pasąmoningai ima pripažinti: (dar kartą cituoju tą patį) „kvaila būtų neigti, kad Lietuvos Vyriausybės veiksmai, deja, veikia ta pačia kryptimi, kaip ir ekonomikos nuosmukis“.

O paskui, gal kažko dar nesusizgribusi, prideda „blablabla“ apie tai, kaip negalėjo būti kitaip.

Apie panašumus

Čia jau imam jausti, kad Šimonytė išseko. Nei argumentacijos, nei dar kažko. Protestai dėl Lenkijos lyginimo su Lietuva ima baigtis ir man jau kyla jausmas, kad Šimonytės galvoje ima krebždėti mintis, jog „gal išties ne taip jau ir skiriasi ta Lenkija, gal ir pas mus buvo galima kitaip?“. Bet ne, negalima, reikia didinti mokesčius!

Apie „viską reikia daryti kitaip“

O čia jau mintis krypteli link to, kad gal ir Lenkijoj valdžia kritikuojama. Taigi valio, suradom, ko mes iš Lenkijos pasimokėm!!! Valio!!! Eureka!!! Lenkijos valdžia gi irgi kritikuojama!!!! Todėl jei jie daro gerai ir neklauso kritikos, tai vadinasi ir mes darom gerai!!!! Žinokit, suknisti kritikai jūs!!!!

Pabaigai

O pabaigai – retoriški pabėdavojimai apie tai, kad skaičių ekvilibristikos meną daugelis atrado tik dabar. Čia matyt norima pasakyti, kad gerieji konservatoriai skaičių ekvilibristikos meną atrado anksčiau. Pzpzpz.

Ir – šokas tau, skaitytojau, jei dar atsimeni, nuo ko straipsnis prasidėjo: pradžioje straipsnio plūdusi tuos, kas užsiima mėgėjiška savigyda belenkokiais vaistais, ji čia ima vėl kartotis, bet padaro paradoksalią išvadą: gydykimės patys taip kaip mokame, nes mes juk žinome diagnozę!

——————————–

Reziumuojant. Konservatoriai gydosi nuo viduriavimo liuosuojančiais. Tačiau aš patarčiau jiems pasigydyt smgenis, o ne viduriavimą, kurį sukėlė jų pačių savigyda.

Mokesčiai, kaip prekė

Kažkada jau rašiau apie vieną makroekonominių finansų įdomybę: kad pinigai – tai ne turtas, o skolinis įsipareigojimas. Dabar šiek tiek papasakosiu apie kitą įdomybę: mokesčiai – tai valstybės parduodama prekė.

Gal kažkam tai nuskambės šokiruojančiai, bet išties taip ir yra: mokesčiai – tai pagrindinis valstybės sukuriamas produktas, kuris parduodamas valstybės juridiniams ir fiziniams subjektams. Galime šį teiginį išvesti ir iš ankstesnio teiginio: pinigų išleidimas – įsiskolinimas, tad jų surinkimas – tai įsiskolinimo padengimas turtu, o kadangi mokesčiai renkami neduodant vietoj jų tiesiogiai dar ko nors – tai patys mokesčiai ir yra toji prekė. Bet galime ir gyvenimiškai tai paaiškinti: valstybė visgi teikia tam tikras paslaugas, už kurias ima apmokėjimą mokesčiais.

Valstybės paslaugos būna trijų rūšių:
* Pozityvios (keliai, mokyklos, sveikatos apsauga, policija, etc.) – už šias mes sutiktume kažkiek mokėti, nes mums jos naudingos.
* Neutralios (valdininkų butai, kelionės į užsienį, suprichvatizuoti turtai) – už šias mes gal ir nenorėtume mokėti, bet nuo jų ir nenukenčiam.
* Negatyvios (visos bausmės už mokesčius ar bandymą pasipriešinti sistemai) – čia jau mes mokam už tai, kad tų "paslaugų" negautume.

Gal ir nevertėtų nagrinėti tokios interpretacijos, jei ne vienas momentas: tik šitaip nagrinėdami, galime valstybę traktuoti ne kaip blogio monstrą, vagiantį iš mūsų, o kaip pilnavertį ir normalų rinkos dalyvį, kuriam veikia tie patys dėsniai, kaip ir kitiems rinkos dalyviams.

Ir čia jau įdomu: mokečiams galioja tas pats optimalaus pelningumo dėsnis, kaip ir kitoms prekių/paslaugų rūšims. Prisiminkim: jei prekių kaina mažinama, jų parduodama daugiau, tačiau prekei tenkantis pelnas krenta. O jei kaina didinama – prekei tenkantis pelnas kyla, tačiau pardavimai smunka. Kažkur tarp dviejų kraštutinumų yra taškas, kur bendras rinkos dalyvio gaunamas pelnas yra pats didžiausias.

Praktikoje nedažnas atvejis, kai rinkos dalyvis nesuprastų, ar jam verta branginti, ar piginti prekes. Bet tokių atvejų visgi būna. Ir paprastai tokie atvejai baigiasi katastrofiškai – baisiais nuostoliais, žlugimu ar netgi visišku bankrotu.

Kam visas šitas ilgas mano pasakojimas? Ogi įsivaizduokite prekeivį, kuriam pritrūko pinigų. Ir jis sugalvoja – "reikia padidinti kainas, tada gausiu daugiau pelno!".

Kubiliau, ateik pas mane į blogą kada nors – paskaityti ekonomikos pradmenų 😀

Apie panikos įtaką ekonomikai

Taigi, savaitgalį buvo nuostabi panika. Tokia, kad netgi saugumiečiai ieško tą paniką paskelbusio seimūno K. Glavecko ir jo neranda (tarp kitko – tai dar didesnė nuostabybė, tiesa?). Seniai Lietuva tokią bematė.

Tai vat, panikų įtakos ekonomikai tikėtojai, pasakykit man nors vieną įmonę, kuri dėl šitos panikos subankrutavo? Priminsiu, kad Lietuvoje registruota gerokai daugiau, kaip 50 tūkstančių įmonių (gal net ir 100 tūkstančių bus).

Nagi? Kur įtaka ekonomikai?

Biudžeto svarstymas

Biudžeto svarstymai. Tegul ir ne toks cirkas, kaip prie kubiliškosios programos priėmimo, bet irgi geras.

Žodžiu, su Šemeta klausinėjimaisi vyksta. Tas visą laiką vograuja visokius „vogr vogr vogr“, nieko nepasakydamas. Uspaspiskio klausimas – kaip jūs spręsite neigiamą prekybos balansą, kai pagrindinių prekių kainos Lietuvoj pusantro-du kartus didesnės, nei Lenkijoje? Šemėtos atsakymas – „vogr vogr, mokesčiai mažiausi, paskaitykit knygutes, paskolinsiu“. Uspaspiskis vėl klausimą pakartoja, Šėmeta vėl – „vogr vogr, mokesčiai mažiausi, vogr vogr“. Žodžiu, veblenimas, kuris jau tiesiog graudžiai skamba.

O socdemai mėtė namiokus, kad pritarti tai pritars, bet geriau būtų visgi… Ghrmz. Na, žodžiu, visi suprato tarp eilučių neištartą žodį „devalvacija“. Kiek supratau iš kalbos, apie tai jau buvo diskutuota, klerikalai jau irgi beveik pasirašo ant to, tik nedrįsta. Žodžiu…

Bendrai imant, opozicija išlazdavojo kubiliečius per visus galus: savivaldybių išlaidos auga, lošimų mokesčiai nedidinami, NT mokesčiai nedaromi net stambiems NT savininkams, smulkus verslas žudomas, mokesčių didinimas tenka mažiausiai socialiai apsaugotiems gyventojams, kartu „taupymas“ paaiškėja besąs krūvomis papildomų išlaidų, kokių nebuvo net prie socdemų. Ir t.t., ir t.t..

Vėliau dar buvo stipri Uspaspiskio kalba. Be protingų gliukų, paprasta, aiškinant elementarias ekonomines tiesas, kaip idijotams.

Šiandien ryte buvo išplatinta deza apie neva džiaugsmingą TVF atstovų pritarimą bei pagyras Kubilo programai. Ir nors dar vakar buvo skelbiamos užuominos, kad Lietuva skolinsis iš TVF, šiandien jau paskelbta, esą „TVF sako, kad Lietuvai skolintis nereikia“. Tai reiškia, kad pasiuntė Kubilių su visa jo programa.

Sveikatos apsaugos vadas gi padovanojo dar vieną malonumą: bedarbiai, benamiai, smulkūs ūkininkai ir kitos gyventojų grupės, kas, atseit, „nemoka“ sveikatos apsaugai, vietoj sveikatos apsaugos uostys klerikališką pimpalą.