Na ne vieną jau įdomią muzikinę interpretaciją pas mane gal girdėjote. Ir ne vieną koverį. Bet šitokio… Šitokio manau, dar niekas negirdėjot. Šitoks – tai yra tobula, tobula, tobula, net nežinau, kaip dar pavadinti. Jūsų dėmesiui – Deep Purple kūrinys, atliekamas japonų liaudies vokalinio-instrumentalinio orkestro „Sakura, atimanti protą“. Malonaus klausymo.
Tiesiog keista, kad iki šiol nieko čia nebuvau įdėjęs iš originalaus Accept repertuaro. Durna grupė, kuri sugebėjo išmest savo kūrėją Udo Dirkschneider velniop, tada patyrė fiasko, vos ne keliais atšliaužę įkalbėjo Udo grįžti, o paskui vėl su šiuo išsiskyrė ir žlugimą patyrė dar kartą. Lūzeriai.
Žemiau – tik vienas, bet itin plačiai žinomas gabalas – „Metal Heart“, tapęs bene originaliausiu Bethoveno „Elizos“ išinterpretavimu, kokį tik kas yra sugalvojęs. Jau atleiskit, kad kokybės tik tiek, kiek yra.
Nežinau, ką norėčiau pasakyti apie šią grupę. Bandau ieškoti ko nors iš naujesnių, peržiūrėti krūvas visokių jau primirštų… Ir dėl Limp Bizkit, savo laiku tiesiog momentaliai surinkusių minias gerbėjų, priartinusių daugybę paauglių prie Heavy Metal, tačiau greitai ir nugesusių – neturiu aiškios nuomonės. Taip, keli gabalai buvo labai sėkmingi. Dauguma kitų – ganėtinai prastesni. Paprastai metalistai Limp Bizkit vadina tiesiog popsu, o aš irgi vargu ar prieštaraučiau tokiai nuomonei. Na, nebent prisiminčiau gabalą, su kuriuo jie pirmiausiai ir pagarsėjo – 1997 išleistu visiškai pankišku George Michael gabalo „Faith“ koveriu:
Kartais būna dalykų, kurie tiesiog neįtikėtini, panašesni į mitus, nei į realybę. Tačiau jie būna. Neįtikėtinai atrodytų bandymas sujungti ambient ir black metal muziką. Neįtikėtinai atrodytų bandymas sujungti trance ir death metal. Neįtikėtinai atrodytų badymas prikelti iš mirusiųjų senuosius vikingų dievus. Neįtikėtinai atrodytų bandymas sukelti kruviną karą prieš krikščionybę. Tačiau tai padarė vienas beprotis – Burzum.
Grįžtam prie muzikos. Visiškas pankodromas, nemokšiškumas ir durnumas, prasidėjęs dar apie 1980, dešimtmečiu vėliau išaugo į visiškai stulbinantį hitą – 1991 sukurtas ir 1993 pasaulį pritrenkęs pispankių Green Jelly gabalas „Three Little Pigs“. Vyrukai dešimtį metų smaginosi, keldami skandalus, mokydamiesi groti ir, pasirodo, ne veltui. Bent jau vieną kartą Green Jelly kurtas Punk Rock su Heavy Metal priemaišomis, grupės artistiškumas ir fantazija tiesiog pritvojo klausytojus.
Gabalas apie paršiukus pirmą kartą buvo paleistas į eterį kažkokioje JAV užkampio radijo stotyje, tiesiog kaip pokštas. Radijo didžėjai galvojo, kad paleido vieną kartą ir viskas, bet pasipylę klausytojų skambučiai privertė kartoti šią dainą vėl ir vėl, tad po savaitės ji jau buvo kažkokiu vietiniu hitu, paskui prasimušė plačiau, paskui dar plačiau ir dar plačiau, o 1993 (bene po dviejų metų) pakliuvo į įvairiausių pasaulio šalių topus.
Kaip sakant, vienas iš tų atvejų, kai muzikos industrija feilino. Kai grupė prasimušė nepaisant visko. Kiek metų darbo tam prireikė?
