Category Archives: Muzika

Tekstai apie muziką ir pati muzika

Master – užmiršti Death metal pradininkai

Taip, pradininkų pas šį stilių buvo daug, bet Master – vieni iš pirmųjų. Grupė susikūrė dar 1983, kai netgi thrash metal tiktai formavosi. Ir, kaip bebūtų keista, apie 1991 nuo death metal pasuko link įprastesnio thrash, prarasdama savo veidą. Tai labai keista. Dabar grupė – lyg ir gyva, tačiau visai užmiršta, beveik niekam nežinoma. Nors būtent jie sukūrė gabalą, kurį galėčiau pavadinti pačia didžiausia brutalumo, agresyvumo ir greičio kombinacija iš visų thrash/death gabalų, kokius tik esu kada nors girdėjęs (į panašų stilių šiais laikais bando taikyti superagresyvi brazilų Attomica, neretai įvardinama, kaip viena iš greičiausių ir agresyviausių death metal grupių, kokios tik kada nors egzistavo). Štai tas metalo kūrinėlis, žemiau, pavadintas „What Kind of God“:

Eilinį kartą atsiprašau už prastą garsą – jau ką padarysi, geriausia, ką radau. Tas gabalas man turi istoriją, simboliškai atspindinčią ir pačios grupės istoriją, tad abi šias istorijas trumpai ir nupasakosiu.

Continue reading →

Therion. Simfoninio metalo absoliutas. Metalas, kuris gražus

Šiandien tiktai apsižiūrėjau, kad apie Therion ligšiol nebuvau parašęs, nors, atrodytų, tai tiesiog neįmanoma. Švedų grupė, iškilusi virš stiliaus tiek, kad apie juos galim drąsiai kalbėti, kaip apie supergrupę, užimančią toli gražu ne paskutinę vietą visų laikų visos Rock muzikos geriausiųjų šimtuke. Therion – tai viena iš kelių grupių, kurių dėka dabar jau išvis negalime kalbėti apie metalą, kaip apie vientisą stilių, turintį bent kažkokius aiškesnius bruožus.

Pradėję nuo progresyviniais eksperimentais pagerinto, tačiau gan banalaus death metal, Therion greitai, bet visai nebanaliai priplakė prie jo viską, ką tik įmanoma buvo rasti klasikinėje muzikoje – pradedant choralais bei operiniais vokalais ir baigiant kameriniais instrumentais. Ir aišku, visokiais ten sintezatoriais, garso spec. efektais ir t.t., gaudami tai, ką net ir skūpas pagyroms kritikas pavadintų dieviškumu. Nors ne – tai tamsos grupė. Tad šėtoniškumas – gal būtų tikslesnis apibūdinimas. Tai ne kokie nors Metallica tipo cirkai, kur orkestras pasikviečiamas, norint pavaizduoti kietesnius, tai tikros simfonijos, sukurtos ir sugrotos kitaip. Taip, kaip šimtus metų nesugebėdavo sugroti geriausi simfoniniai orkestrai. Sugrotos taip, kaip gali tik Therion.

Gal pradėsiu nuo gabalo, kuris seniai seniai išgirstas, man užstrigo visam laikui – „The Beauty In Black“. Taip, šis gabalas – gal dar ne tie Therion, kurie tapo dabar pasauliui žinomais metalo dievais, tačiau būtent šitas šedevras tapo tuo kūriniu, po kurio visiems pasidarė aišku: metalas gali būti gražus. Gražus ne savo greičiu, brutalia jėga ar sudėtingumu, o tiesiog gražus:

Continue reading →

Razor – primirštos thrash nežvaigždės

Jei reiktų išrinkti kažką iš pačių kiečiausių thrash grupių, kokios tik kada nors yra buvusios, visgi stengčiausi nesiremti įprastu šablonu, kad tai tik Metallica, Anthrax ir Slayer. Toli gražu – šie buvo greičiau pradininkais, bet ne tais, kas tapo ryškiausiais stiliaus atstovais.

Drįsčiau įžūliai teigti, kad bene rimčiausia iš thrash grupių buvo ne tiek jau populiari, o dabar – ko gero išvis niekieno neprisiminama kanadiečių Razor. Jie nebuvo žvaigždės. Jie susikūrė 1984, kai thrash metal jau įgavo aiškesnius bruožus. Razor buvo tie, kas kūrė ir įtakojo, o paskui liko užmirštais. Youtube kloduose beveik neįmanoma rasti padoriau skambančių jų įrašų, gal tik vieną-kitą. Tačiau, kaip bebūtų keista, grupė gyva ligi šiol (nors krūvą kartų suirusi ir vėl atsikurdavusi).

Iš tų Razor gabalų, kuriuos aš pats pavadinčiau topiniais, tik vieną teradau pusiau iš bėdos padorų įrašą, kurio įmanoma klausytis ir bent kažką suprast – tai „Instant Death“:

Taip, visame gražume, ir ritminės improvizacijos mušamaisiais, ir rifavimas pereinantis į pilnaverį vibrato, o paskui – ir girdimi nuderinimai, ir taip toliau, kaip sakant, tie dalykėliai, kurie vėliau tapo įprastais death ir grindcore stiliuose. O čia – dar tik 1985 metai.

Žemiau – vienas iš naujesnių jų gabalų, palyginimui. Atrodytų, po Kataklysm, Meshuggah ir pan. – vargu ar kas jau galėtų stebinti, o bet paklausykit ritmikas, ypač į pabaigą. Tai ne antimelodijos, ir net ne matematika, o visai melodingas thrash, kaip ir anksčiau, bet o kaip tai padaryta? Kas jų galvose dedasi, jei sugeba šitaip sudėliot?

Continue reading →

Mirė Bobby Farrell iš Boney M

Boney M lyderis (gal tiksliau – frontmenas) Bobby Farrell numirė dėl neaiškių kol kas priežasčių Sankt Peterburgo viešbutyje, kur buvo apsistojęs. Kadaise buvusi viena iš žymiausių pasaulyje, bene ryškiausia disco muzikos grupė, paskutinius porą dešimtmečių koncertuodavo tiktai visokiuose klubuose. Bobby Farrell buvo jau virš 60 metų, tačiau iki šiol jį prisimename jauną.

Taip, aš nesu popso mėgėjas, o priešingai – užkietėjęs metaliūga, tačiau Boney M visgi labai jau ženkliški. Tai ta grupė, kuri nebuvo griežtai draudžiama sovietmečiu, greičiau priešingai – viena iš nedaugelio vakarietiškų grupių, kurios buvo gan toleruojamos. Viena iš tų, kurios sovietiniais laikais mums žymėjo tą Vakarų pasaulio blizgesį, tą gražų kapitalizmą, atrodžiusį taip patraukliai pilkame ir nykiame sovietūchos fone.

Taip, žinau, kad tai buvo bene pirma grupė, kurios frontmenai, įskaitant ir patį Bobby Farrell, žiopčiodavo pagal kitų atlikėjų įdainuotas dainas (dabar pop muzikoje tai jau visai „normali“ praktika), žinau ir vėlesnes istorijas. Bet aš čia ne apie tai, o tiesiog šiaip. Kaip tik dabar gyvenam tais laikais, kai miršta ta sena epocha.

W.A.S.P. ir Shadowside Vilniuje

Na gi buvom W.A.S.P. koncerte. Vyko Forum Palace, toje nedidelėje salėje, kuri buvo sausakimša žmonių. Koncertas buvo labai smagus, gal tik chroniška visų lietuviškų koncertų salių bėda trikdė – garsas prastai sureguliuotas, o akustika tragiška – aukšti dažniai virsta cypimu ir džeržgimu. Nors visgi ne taip baisu, kaip paprastai būna kokioje nors Siemens arenoje ar Ledo rūmuose (pastarieji turi tokias rezonuojančias skardas, kad net klaikusis Siemens, palyginus, atrodo neblogai). Tuo tarpu vienintelė salė, kur akustika buvo sutvarkyta – Sporto rūmai – vis dar užkalti.

W.A.S.P.

Bet ne apie tai. Blackie Lawless vis dar gyvas, staugus ir linksmas. W.A.S.P. vis dar valdo. Nors dauguma šią grupę gerokai primiršę, tad grojant didžiausius hitus, matėsi, kad liaudis nesugeba padainuoti net „I wanna be somebody, be somebody soon“ – neatsimena teksto, tad Blackie užrėkia į mikrofoną „I, !!!“ ir laukia, o publika didesne dalimi šiaip rėkia, nes nežino, ko tas Blackie nori. Blackie vėl – „I, wanna!!!“ – ir visi nežino, ką dainuot vėl 🙂

Bet ir tai nesvarbu. Svarbu, kad buvo linksma 🙂

„Babylon is burning“ – bene pirmas jų klipas per kokius 10 paskutinių metų, tai ir gabalas iš bene paskutinio jų albumo – šis, atrodo, pernai išleistas (tingiu tikrintis, jei kas – pataisykit). Visai neblogas. „Babylon is burning“ gabalas irgi buvo koncerte, nors aišku, matėsi, kad labiausiai visus veža legendinis „Wild Child“ – būtent pastarąjį grojant, publika realiai pašėlo.

Šiaip, jei kas buvot ar dar norit prisiminti – rašiau kažkada apie WASP, visi tame straipsnyje esantys gabalai (taip, ir čia minimas „Wild Child“, ir „I Wanna be Somebody“) buvo ir koncerte.

Shadowside

O apie apšildžiusią brazilų grupę Shadowside papasakoti galėčiau mažiau. Labai miela vokalistė Dani Nolden, su kuria vėliau persimetėm keliais žodžiais (pirkomės marškinėlius, nes patapom fanais). Vokalas jos stiprus, sodrus, beveik vyriškai skambantis, tiesa diapazono ribos gal ir jaučiasi. Grupę jos gerbėjai bando statyt į vieną gretą šalia tokių, kaip Nightwish ar Primal Fear. Youtube nieko geresnio neradau su Shadowside – vieną tik klipą, nors koncerte buvo gerokai stipresnių gabalų, su kuriais šie metalistai gali išpopuliarėti žymiai labiau – to ir norėčiau palinkėti. Brazilija akivaizdžiai tampa viena iš labiausiai metalinių pasaulio valstybių.