Category Archives: Politika

O kaip gi be politikos?

Naujas Darbo kodeksas ir standartizacijos komitetų sindromas

Nuo pat to momento, kai tik pasirodė planai naujam Darbo kodeksui, manęs skirtingi žmonės klausinėjo, ką aš apie tai galvoju ir kas geriau – senas ar naujas. O aš visiems tegalėjau atsakyti, kad nežinau, nes abu man baisūs, tačiau geriau jau naujas įstatymas, nes senas yra toks blogas, kad blogiau sunkiai įmanoma, o su nauju bent kažkas kaip nors keisis į gerąją pusę.

Senas mokslinis anekdotas sako, kad jei pakankamai dideliam kiekiui beždžionių duosi kompiuterius ir jos tada barškins per kokius papuola klaviškus, tai per pakankamai ilgą laiko tarpą jos sukurs kokį nors proingą kūrinį, pvz., Jono Biliūno "Kliudžiau" ar dar kažką tokio. Vadyboje panašūs procesai yra žinomi kaip standartizacijos komitetų sindromas.

Senas mokslinis anekdotas sako, kad jei pakankamai dideliam kiekiui beždžionių duosi kompiuterius ir jos tada barškins per kokius papuola klavišus, tai per pakankamai ilgą laiko tarpą jos sukurs kokį nors protingą ir giliai dvasingą kūrinį, pvz., Jono Biliūno „Kliudžiau“, Antano Vienuolio „Paskenduolę“ ar dar kažką tokio – na, bent jau kokią nors Salomėjos Nėries poemą – tai jau tikrai. Vadyboje panašūs procesai yra žinomi kaip standartizacijos komitetų sindromas.

Žinote, aš prieš kažkiek mėnesių netgi bandžiau analizuoti, ieškoti to naujo Darbo kodekso, lyginti kažką, nu bet ką ten daug prilyginsi, kai jie visgi pakankamai skirtingi. Nebent paskirus, iš konteksto ištraukiamus fragmentus galėtume lyginti, nu bet žinot, čia gaunasi panašiai kaip lygintume dviratį su sportbačiu – vieno raikštukai raudoni, o pas kitą – skambaliukas paauksuotas.

Visgi, kai prasidėjo visi bardakai su tuo nauju Darbo kodeksu, tai ką aš žinau, ką dabar man pasakyti – ir norisi, ir neaišku. Na, tiesiog na ką aš žinau ir viskas. Pradžioje – tas naujas Darbo kodeksas visvien pakankamai durnas ir išaugintas taip, kad rodo ryškiausius standartizacijos komitetų sindromo požymius. Paskui dar durnesni protestai dėl to kodekso buvo kilę, kurie iliustratyvūs (kažkokie į Vyriausybės duris besimasturbavę veikėjai), o paskui vėl visokie ten darbdaviai su profsąjungomis, o paskui dar kitos nesąmonės, paskui kažkokie bandymai kažką taisyti, ir taip toliau, ir dar toks vaizdas, kad galo nesimato – viskas yra pavirtę į kažkokią klaikią pelkę. Todėl aš jums ir nerašysiu nieko, apie tai, kas ir kaip tame kodekse blogai, nes tai tiesiog nesvarbu.

Aš geriau jums parašysiu, kas ir kaip yra dar blogiau už bet kokį Darbo kodeksą ir kaip išties reikia daryti. Bet pradžioje aš jums paaiškinsiu apie standartizacijos komitetų sindromą, nes jis yra šakninė viso to bardako priežastis. Ir beje, sename Darbo kodekse tasai sindromas per krūvą metų irgi suveikė ganėtinai juntamai, tik negana to, dar persimaišydamas su klaikiu sovietiniu kliedesiu apie darbo klasės kovą prieš išnaudotojus kapitalistus.

Continue reading →

Ne viskas tais laikais buvo blogai

Daugelis tų, kas neatsimena senų laikų, ima pasakoti, kad ne viskas buvo tais laikais blogai. Neretai tą ima pasakoti ir senukai, kurie anais laikais prarado savo gyvenimą. Nes ne viskas gi buvo blogai – žmonės gyveno, turėdavo ir savo džiaugsmų, ir pasiekimų, ir gyveno gi. Išties gyveno. Pasižiūrėkim iš kitos pusės: nacių laikais irgi žmonės gyveno, ir daugelis jų pasakytų, kad gal ir ne viskas buvo blogai. Tokių kalbų irgi kartais galima išgirsti iš visokių veikėjų.

laimingi_zmones_nacizmas_iii_reichas

Žinoma, kad žmonės tiesiog gyveno. Režimas buvo, bet niekas gi nematė, kad kažkas blogo vyksta. Žmonės visada norėjo būti laimingi. Ir kaip bebūtų keista, taip ir yra. Iki tol, kol tie žmonės pamatė, ką išties darė nacių režimas, praėjo apie 10 metų. 10 metų ir kraupus karas. Paskui paaiškėjo tiesa.

Išties žmonės gyveno visais laikais. Ir neretai netgi ir nežinodavo, kas vyksta. Naciai niekur neskelbė apie tai, kad žudo milijonus žmonių naikinimo stovyklose. Daugeliui išties atrodė, kad nieko tokio nevyksta, viskas ramu, na, gal kažkur toli karas, bet viskas baigsis ir vėl bus gerai. Gražios vasaros, laiminga vaikystė, meilė, džiaugsmai.

Continue reading →

Įvykiai Turkijoje

Manęs prašė, tai aš ir rašau apie Turkiją. Gana trumpai ir negiliai. Štai pabandė įvykti ten perversmas. Išties tai nieko tokio. Aišku, atrodo kad pora šimtų žmonių žuvo, koks tūkstantis sužeista – tai yra nemažai, bet kita vertus, kaip kariniam valstybės perversmui su visais susirėmimais ir taip toliau – tai dar nedidelis kiekis.

Mustafa Kemal Ataturk - tai žmogus, kurio dėka Turkijoje atsirado demokratija ir kurio idėjos 90 metų buvo visos Turkijos ideologija. Jis ne šiaip sau vadinamas visų turkų tėvu. Perversmo bandymas Turkijoje - tai klausimas, ar Turkija toliau eis link Vakarų, ar pradės grimzti į islamizmą.

Mustafa Kemal Ataturk – tai žmogus, kurio dėka Turkijoje atsirado demokratija ir kurio idėjos 90 metų buvo visos Turkijos ideologija. Jis ne šiaip sau vadinamas visų turkų tėvu. Perversmo bandymas Turkijoje – tai klausimas, ar Turkija toliau eis link Vakarų, ar pradės grimzti į islamizmą.

Turkijoje perversmai vyksta reguliariai, o šis netipiškas tik vienu atžvilgiu – jis nesėkmingas. Tačiau tų karinių perversmų istorija bei idėja visad ta pati: Turkija turi būti sekuliari valstybė, kurioje remiamasi įstatymais, o ne religiniais islamistinio pobūdžio kliedesiais.

Norint suprasti, kodėl tie įvykiai vyksta Turkijoje ir ką išvis jie reiškia, reikia truputį nukrypti į istoriją. Ir čia ne šiaip sau nukrypti – mums labai sunku suvokti, kariniai perversmai Turkijoje visad reiškė demokratiją. Tuo tarpu įvykių eiga, kur liaudis išeina į gatves ir demokratiškai išrinktas prezidentas atsilaiko – nebūtinai geras ženklas.

Continue reading →

Diskursų konfliktų išsivystymas

Vos parašiau praeitą straipsniuką, su ta schema, kur apie visokių naratyvų sąryšius ir tuo, kaip iš labai nekaltų dalykų ilgainiui išvystomi konfliktai, išsyk atsirado ir nesuprantančių kažko. Tai specialiai jiems viena schemelė, paaiškinimui. Apie tai, kaip per kelis apsijungimus tas pats pasakojimas gali transformuotis į du visai nesuderinamus, diametraliai priešingus variantus.

Pirminis pasakojimas atitinka realybę, tačiau klausimas su kokiais diskursais jis apsijunginės. Galutiniame rezultate galime gauti du tiek skirtingus pasakojimus, kad iš principo kalbėtis bus neįmanoma - teliks visiškai tiesioginis konfliktas.

Pirminis pasakojimas atitinka realybę, tačiau klausimas su kokiais diskursais jis apsijunginės. Galutiniame rezultate galime gauti du tiek skirtingus pasakojimus, kad iš principo kalbėtis bus neįmanoma – teliks visiškai tiesioginis konfliktas.

Kaip matome, pirminis pasakojimas yra savo esme validus: Lietuvoje išties yra ir bedarbių, ir labai skurdžiai gyvenančių žmonių. Tačiau priklausomai nuo to, kokio diskurso bus paveiktas pirminis naratyvas, gali išsivystyti absoliučiai priešingi rezultatai.

Iš esmės, beje, čia turime Chomsky gramatiką kažkuo primenantį transformacijų variantą, tik skirtą jau ne sakinių, o diskursų prasmės keitimui per naratyvo transformaciją, kaskart pakeičiant semantiką kažkuria kryptimi. Čia jums šiaip tiesiog, kaip nuokrypis į visą tą semiotiką.

Schema labai paprasta:

  • Lietuvoje daug bedarbių, daugelis žmonių neturi už ką pragyventi
    • Bet gal bedarbiai nesugeba rasti darbo dėl to, kad nemoka geram darbdaviui parodyti savo žinių ir nedrįsta pasakyti, kad yra išties verti?
      • Jei jau taip, tai įmanoma rasti gerą darbą
        • O jei įmanoma dar ir rinktis darbą pagal savo pomėgius, tai gal ir išties galime gyventi gerai, sėkmingoje valstybėje?
    • O gal valdžia turėtų pasirūpinti žmonėmis, kad jie darbą turėtų, nes štai tarybiniais laikais tai visi darbą gaudavo?
      • Jei jau taip, tai kalta valdžia, kuri žmones skurdina
        • O dar jei ir vertelgos žmones verčia vergauti, tai kokia prasmė čia pasilikti Lietuvoje, nes juk akivaizdu, kad viskas beviltiška?

Kaip matome, iš vieno pasakojimo gali išsivystyti du naratyvai, kurie tiek nesuderinami, kad vieną iš jų skleidžiantis žmogus absoliučiai nesusikalbės su kitą pasakojimą skleidžiančiu žmogumi. Galutiniame rezultate vieno naratyvo skleidėjai kitus vadins konservatnikais, liberastais ir panašiai, o priešinga pusė vadins vatnikais, buduliais ir taip toliau.

Toje ankstesniame straipsnyje buvusioje schemoje nelabai įmanoma sudėti viso to galimo transformacijų komplekso, tačiau kaip patys galite suprasti, kiekvienas perėjimas link prokremliniško diskurso neapsieina be panašių transformacijų. Kiekvieną kartą suveikia panašūs dalykai.

Propagandos esmė – tai paimti kokį nors gana nekaltą diskurso nešėją ir jį transformuoti į sekantį žingsnį. Žingsnių ir transformacijos taškų yra labai daug, tad propaganda būna įvairiapusė. Daugeliu atvejų galima net neįtarti, kodėl koks nors Rubaltic, Šauksmas, Kantas ar dar kas nors skleidžia kokį nors pranešimą. Tačiau kiekvienas toks pranešimas savo esme yra transformacinis, kiekvienas toks pranešimas yra skirtas tam tikriems žmonėms.

Galime nesunkiai suprasti ir tai, kad jei žmogų, kalbantį apie bedarbystę ir skurdą, tiesiog užsipulsime ir pradėsime aiškinti kad tik alkoholikai ir visokie netiškos tampa bedarbiais ir skurdžiais, tai vargu ar pasuksime jį link sėkmingos šalies diskurso. Dar prastesnis efektas bus, jei sakysime, kad tai tik Rusijos propaganda. Iš neteisingų kontrdiskursų rezultatas bus blogas – kad tai yra ir valdžios požiūris ir kad viskas nepataisoma, t.y., kad lietuva yra žlugusi.

Neužmirškim ir to, kad stipriausias diskursas – tai ne kalbos, o veiksmai. Galimybės lengviau rasti darbą, geresnė socialinė apsauga, geresnė sveikatos apsauga, išgyventi leidžiančios pensijos, lengviau pradedamas smulkus verslas – tai daug stipresni kontrdiskursų variantai, negu bet kokios kalbos. Ir būtent tai gali tapti pačiu geriausiu įrankiu kovoje su Rusijos propaganda.

Taigi, ar mes sugebame pamatyti, kaip realių problemų buvimas yra ilgainiui išnaudojamas priešiškos propagandos? Ir ar mes galime visgi imtis efektyvių veiksmų (ar kontrdiskursų), kurie pasuktų reikalus į gerąją pusę?

Sovietmečio idealizavimas ir didesnio masto diskursas

Vienas iš labai specifiniuose sluoksniuse paplitusių naratyvų pasakoja apie tai, kaip buvo gera gyventi sovietmečiu – bulkutės po 3 kapeikas, nemokami butai, visi turėjo darbą ir panašiai. Šitas naratyvas yra absurdiškas, tačiau jis labai tiesiogiai siejasi su kitu naratyvu – apie tai, kad blogai, jog SSRS sugriuvo. O jau šitas naratyvas siejasi su dar kitu naratyvu – apie tai, kad reiktų atkurti SSRS ir susijungti su Rusija.

Aš jums nieko nepasakosiu daugiau, aš jums tiesiog grubiai (maždaug per valandą-pusantros) sumestą schemelę parodysiu, kaip tie naratyvai siejasi per asociatyvinius (atkreipkit dėmesį – nebūtinai loginius) ryšius, t.y., temų panašumus, per kuriuos galima pakreipti kalbas ir nuomones nuo vienų dalykų prie kitų. Vertinat semiotiškai, galima sakyti, kad kiekvienas pasakojimas (naratyvas) – tai prasminis vienetas, iš kurio susidaro didesnis hipernaratyvas.

Paspauskite ant paveiksliuko. Gal įžiūrėsite viską. Ir gal atrasite net ne kelis, o daug daugiau jums girdėtų pasakojimų.

Paspauskite ant paveiksliuko. Gal įžiūrėsite viską. Ir gal atrasite net ne kelis, o daug daugiau jums girdėtų pasakojimų.

Ši schema labai principinė, bendra – čia galima dar belenkiek kitų naratyvų prikaišioti (ir tikrai aš daug jų praleidau), o ir sąryšių tarp skirtingų elementų galime daug daugiau atrasti (dalis jų būtų ir cikliniai, ir abipusiai). Patys sąryšiai čia labai schematiniai: iš esmės kryptys yra parodytos pagal tai, nuo ko pradedama (apačioje) ir link ko einama (viršuje). Kaip galite pastebėti, daugeliu atvejų ne tik nekaltai atrodantys kliedesiai po kiek laiko persislenka į realiai pavojingą zoną – dažnai net ir objektyviai vertingos diskusijos apie rimtas Lietuvoje esančias problemas yra perslenkamos į ten, kur viskas baigiasi išstojimais iš ES ir NATO bei apsijungimais su Rusija.

Visame šitame, beje, galite nesunkiai atrasti ir tipišką, labai paplitusią seką apie tai, kokie tarybiniai saldainiai, ledai ir panašiai buvo skanūs ir kaip buvo gražu vaikystėje, kai tų dalykų buvo, o dabar jau jų nėra, nes viskas yra blogai, chemija ir E raidės, ir taip toliau, ir taip toliau.

Kaip suprantate, hipernaratyvas yra toks didelis, kad jo beveik neįmanoma aprėpti vienu žvilgsniu. Eilinis žmogus vienu metu tekontroliuoja vos vieną ar kelis girdimus pasakojimus, tačiau į juos įsijungęs, tampa diskurso nešėju, kuris jau pats skleidžia naratyvą. Taip maži, kartais nekalti diskursėliai tampa daug didesnio diskurso – hiperdiskurso dalimi.

Problema yra ta, kad žmonės, nešantys savo diskursėlį ir skleidžiantys savo naratyvėlį, nemato ir negali matyti to, kad jų diskursas yra hiperdiskurso elementas. Jiems tai pasakius, ne tik nebūtum suprastas, o dargi priešingai – susilauktum priešiškos reakcijos. Tuo pat metu tiems pat žmonėms galima daryti ilgalaikę įtaką, juos perslenkant iš vieno elemento į kitą. Pvz., nuo kokio nors tipiško „abi pusės meluoja“ link kokio nors „europederastų sąmokslo“ arba nuo to paties „europederastų sąmokslo“ link „reikia jungtis su Rusija“.

Galit neabejoti, kad tos tarnybos, kurios Rusijoje dirba su propaganda, panašias analizes irgi daro. Ir ieško vis naujų ir naujų segmentukų, per kur galėtų užkabinti žmones. Lygiai taip pat tos tarnybos ieško ir naujų būdų, kaip bet kokį diskursą pasukti nuo kalbų apie problemas link kalbų apie išstojimą iš ES ir NATO bei, galų gale, link prisijungimo prie Rusijos.

Žodžiu tiek jums šiandien semiotikos dalykų.