Category Archives: Politika

O kaip gi be politikos?

Štai taip kas nors įsivaizduoja, kad yra politikoje. Išties visiškai ne taip. Kaip mažos žuvys besiorganizuotų, jos visvien mažos žuvys. Taip ir partijos, neturinčios jokių bendrų idėjų ir aiškios politinės krypties lieka tiesiog spiečiumi mažų silkių, kurias net ešeriai gali suėsti. O rykliai tas silkes kibirais ryja.

Valstiečių ir žaliųjų ateitis

Esminis pokytis, kuris matomas per šiuos Seimo rinkimus (nors dar antras turas neįvyko) – tai, kad prasidėjo tradicinių ir alternatyvių partijų perbalansavimas. Dėl to šie rinkimai nulems pokyčius ne vienai, o dviem Seimo kadencijoms. Priklausomai nuo to, kuo baigsis net ne rinkimai, o tai, kas vyks po jų.

Štai taip kas nors įsivaizduoja, kad yra politikoje. Išties visiškai ne taip. Kaip mažos žuvys besiorganizuotų, jos visvien mažos žuvys. Taip ir partijos, neturinčios jokių bendrų idėjų ir aiškios politinės krypties lieka tiesiog spiečiumi mažų silkių, kurias net ešeriai gali suėsti. O rykliai tas silkes kibirais ryja.

Štai taip kas nors įsivaizduoja, kad yra politikoje. Išties visiškai ne taip. Kaip mažos žuvys besiorganizuotų, jos visvien mažos žuvys – didele žuvimi jos nepavirsta, o tik susibūrusios į spiečių, imituoja tos didelės žuvies išvaizdą. Taip ir partijos, neturinčios jokių bendrų idėjų ir aiškios politinės krypties lieka tiesiog spiečiumi mažų silkių, kurias net ešeriai gali suėsti. O rykliai tas silkes kibirais ryja.

Taip, aš kalbu apie kelis įvykius: galų gale iškrito viena iš ilgai esminėmis buvusių jėgų – Darbo partija. Analogiškai į marginalijas nusmuko ir kita jėga – Tvarka ir Teisingumas. Vietoje to atsirado komplektėlis nerišlių rinkiminių grupelių bei viena išoriškai didelė – Lietuvos Valstiečių ir Žaliųjų sąjunga.

BTW, tiems, kas nemėgsta daug skaityti, paspoilinsiu: LVŽS ateities neturi, galutinis partijų išsidėstymas Seime, po to kai viskas apsiramins – tokia: pirmoje vietoje TS-LKD, antroje LS, trečioje – LSDP.

O dabar pasižiūrėkim, kas už to slypi, kas čia svarbaus ir į ką visa tai išsivystys. Nuosekliai. Tiesą sakant, aš jums ištisą politinių intrigų ir skaldimų vadovą čia pateiksiu. Jokių politologų nemokina šito.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter
Išties buvo vienas savų į savus šaudžiusių atvejis - kai vienas Alfa grupės kariškis buvo nušautas - kažkas iš savų, (t.y., desantininkų, OMON ar Alfa kariškių) į nugarą jam šovė, belipančiam per langą.

Naktis, pakeitusi mano gyvenimą

Šį tekstą parašė vienas senas mano draugas. Senas, seniai nematytas, nuostabus ir talentingas žmogus. Tą naktį, Sausio 13, jis buvo prie bokšto. Anuomet aš jo nepažinojau – buvau kažkiek vyresnis, stovėjau tą naktį prie Vyriausybės. O jis kažkur ten, prie Bokšto. O dar paskui mes susipažinome, buvome daug metų pažįstamais ir kažkaip nei negalvojom apie tai, kas buvo anuomet, Sausio 13. Neseniai tik apie tai pakalbėjome.

Išties buvo vienas savų į savus šaudžiusių atvejis - kai vienas Alfa grupės kariškis buvo nušautas - kažkas iš savų, (t.y., desantininkų, OMON ar Alfa kariškių) į nugarą jam šovė, belipančiam per langą.

Išties buvo vienas savų į savus šaudžiusių atvejis – kai vienas Alfa grupės kariškis buvo nušautas – kažkas iš savų, (t.y., desantininkų, OMON ar Alfa kariškių) į nugarą jam šovė, belipančiam per langą.

Tuose įvykiuose Laisvę gynė daugybė tūkstančių žmonių – neįmanoma visų suskaičiuoti. Tiesiog žmonės eidavo. Eidavo paprastai – suprasdami, kad gali žūti ir supradami, kad tas sovietinis režimas yra toks klaikus, kad dėl Laisvės verta rizikuoti savo gyvybe. Verta, nes komunistinis režimas toks baisus, kad to negalima pavadinti gyvenimu.

Taip ir ėjo žmonės budėti. Daug tūkstančių. Nežinau, kiek žmonių išvis budėjo per tuos įvykius ir po jų. Vieni ateidavo dienomis, kiti – naktimis. Daugelis atvažiuodavo kuriam laikui pabudėti iš kitų miestų, miestelių, kaimų. Tur būt dešimtys tūkstančių, o gal ir daugiau, gal ir šimtatūkstantinis kiekis. Labai daug.

Paskui mes laimėjome, tieisog laimėjome. SSRS subyrėjo, įvykiai baigėsi. Ir dabar kažkodėl nenorim to prisiminti. Kai kas iš mano pažįstamų psichologų sako, kad visi, kas budėjo anomis dienomis, pergyveno realę grėsmę savo gyvybėms, o tai reiškia, kad pas visus PTSD, kaip būna pas mūšiuose dalyvavusius karius – iš to ir užsisklendimas, ir nenoras kalbėti, ir nenoras prisiminti. Gal dėl to Sausio 13 prisimenantys apie tai nebūna linkę pasakotis – tiesiog kažkaip sunku, vat ir viskas.

Aš kartais parašau apie anas dienas, bet kaskart tenka peržengti kažkokią ribą. Ir mano draugas, parašęs apie savo naktį prie Bokšto, prašė, kad nerašyčiau jo vardo ir pavardės. Gal tai tiesiog pernelyg asmeniška. Paskaitykite – tai tiesiog taip, kaip ir vyko.

Išties mums reikia apie tai kalbėti. Kol mes tylime – visokie komunistai pasakoja, kaip tie, kas gynė Laisvę, patys naikino save. Šaudė į save nuo stogų, traiškė save tankais ir taip toliau. Kol mes tylime, tokie atmatos pila ant mūsų purvą. Todėl netylėkim. Kalbėkime apie tai.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter
Yra šalių, kur balsavimas išties nėra nei anonimiškas, nei laisvas. Rinkimų dieną ten atvirai vykdoma agitacija. Ir visi ten žino, už ką balsuoti.

Rinkimai ir draudimai

Rinkimai jau artėja, jau tuoj tuoj. Todėl visa rinkiminė agitacija jau uždrausta ir viskas. Ir taškas. Tai ne šiaip sau – priežastys labai paprastos. Ir nereikia burbuliuoti kad taip esą neturi būti, o reikia suprasti, kodėl.

Yra šalių, kur balsavimas išties nėra nei anonimiškas, nei laisvas. Rinkimų dieną ten atvirai vykdoma agitacija. Ir visi ten žino, už ką balsuoti.

Yra šalių, kur balsavimas išties nėra nei anonimiškas, nei laisvas. Rinkimų dieną ten atvirai vykdoma agitacija. Ir visi ten žino, už ką balsuoti.

Yra du esminiai draudimai. Pirmas – susijęs su balsavimo anonimiškumu, t.y., negalima reikalauti, kad balsuotojo atiduotas balsas bet kokiu būdu būtų identifikuojamas. Antras – susijęs su balsavimo apsisprendimo laisve, t.y., negalima įtakoti* rinkėjo apsisprendimo.

Abu reikalavimai yra istoriniai, tačiau labai svarbūs ir šiuo metu, jei tik norime turėti švarius rinkimus. Ir gali būti, kad bus dar svarbesni ateityje.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter
Mane užveikė Seime ir Vyriausybėje sėdintys durniai. Manau, kad jus irgi užveikė. Ir mes galime sistemingai viską pakeisti.

Artėjant Seimo rinkimams

Artėjant Seimo rinkimams, mane tarpais apima beviltiškumo jausmas. Aš pasižiūriu į dabartinę Seimo daugumą ir mane ima siaubas. Aš pasižiūriu į opoziciją ir mane irgi supurto. Aš nežinau, už ką balsuoti. Tiksliau, gal ir žinau, bet mane visvien ima kažkoks klaikumas. Ir baimė dėl to, kad išrinks visiškus atmatas, ir baimė dėl to, kad bet kuri partija, už kurią gal ir galima būtų balsuoti, turi daugybę tokių minusų, kad aš juos įrašyčiau į sąrašą tų, už ką nebalsuoti. Bet kitos partijos dar klaikesnės. Ima toks jausmas, kad viskas blogai, bet tai reiškia, kad reikia rasti sprendimą. Ir mes galime rasti bent kažkokį sprendimą.

Mane užveikė Seime ir Vyriausybėje sėdintys durniai. Manau, kad jus irgi užveikė. Ir mes galime sistemingai viską pakeisti.

Mane užveikė Seime ir Vyriausybėje sėdintys durniai. Manau, kad jus irgi užveikė. Ir mes galime sistemingai viską pakeisti.

Aš jums duosiu apžvalgą, ką aš manau apie kiekvienus, už ką bent iš principo verta balsuoti, bent jau dėl kokių nors priežasčių. Ir čia bus labai baisi apžvalga, nes graži man nesigauna. Tačiau visgi čia bus patarimų, ką galima daryti. Ir aš nežinau, ar mes galime dar kažką pakeisti, bet pabandykime. Nes visgi mes galime. Jei nebandysime – tai nieko nepakeisime. Todėl pabandykime ir gausis.

Aš rašysiu tik apie tuos, už ką bent iš principo verta balsuoti. Nes nemanau, kad verta balsuoti už kontrabandininkų šeimos partiją, kuri nuolat užsiima antikorupcines pozicijas, šaudo pareigūnų šunis ir valtimis užmušinėja upėje besimaudančius žmones. Aš nemanau, kad verta balsuoti ir už tokią partiją, kurios veikėjų koNpetencija tokia, kad jie surengia planą išvis uždrausti internetus, nes per internetus skleidžiama jiems netinkama informacija – AČIŲ.

Nors bendrai tai yra ir dar blogiau – nes gerai pagalvojus, pvz., keliuose rajonuose situacija realiai pagerėtų, jei ten į valdžią ateitų kad ir kokia nors Darbo partija arba kokia nors partija „Tvarka ir teisingumas“. Taip, jūs nesuklydote, būna net ir taip blogai, kai kažkur nagus įkiša nacionalistai, kurie atima iš žmonių bet kokias galimybes išmokti valstybinės kalbos (t.y., sukelia diskriminuojančią situaciją), o paskui dėl to visur rėkia ir šlamščia lėšas, kuriomis dar labiau įsitvirtina. Taip, įvertinus pasekmes, tai dar baisiau už bet ką.

Mane vemt verčia nuo visokių politikos šlykštynių. Ir deja, tos šlykštynės vis sėdi valdžioje. Ir deja, lieka tik rinktis tuos, kas turi trūkumų. Didelių trūkumų, bet ką padarysi. Pakalbėkim apie tai. Ir padarykim, nes bliamba, nu turi gi gautis. Kai taip klaiku, tai tiesiog privalo gautis kažkas gero. Ir gausis ir viskas. Todėl prašau visų (dar prieš apžvalgą) – darykim ir gausis.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter
Senas mokslinis anekdotas sako, kad jei pakankamai dideliam kiekiui beždžionių duosi kompiuterius ir jos tada barškins per kokius papuola klaviškus, tai per pakankamai ilgą laiko tarpą jos sukurs kokį nors proingą kūrinį, pvz., Jono Biliūno "Kliudžiau" ar dar kažką tokio. Vadyboje panašūs procesai yra žinomi kaip standartizacijos komitetų sindromas.

Naujas Darbo kodeksas ir standartizacijos komitetų sindromas

Nuo pat to momento, kai tik pasirodė planai naujam Darbo kodeksui, manęs skirtingi žmonės klausinėjo, ką aš apie tai galvoju ir kas geriau – senas ar naujas. O aš visiems tegalėjau atsakyti, kad nežinau, nes abu man baisūs, tačiau geriau jau naujas įstatymas, nes senas yra toks blogas, kad blogiau sunkiai įmanoma, o su nauju bent kažkas kaip nors keisis į gerąją pusę.

Senas mokslinis anekdotas sako, kad jei pakankamai dideliam kiekiui beždžionių duosi kompiuterius ir jos tada barškins per kokius papuola klaviškus, tai per pakankamai ilgą laiko tarpą jos sukurs kokį nors proingą kūrinį, pvz., Jono Biliūno "Kliudžiau" ar dar kažką tokio. Vadyboje panašūs procesai yra žinomi kaip standartizacijos komitetų sindromas.

Senas mokslinis anekdotas sako, kad jei pakankamai dideliam kiekiui beždžionių duosi kompiuterius ir jos tada barškins per kokius papuola klavišus, tai per pakankamai ilgą laiko tarpą jos sukurs kokį nors protingą ir giliai dvasingą kūrinį, pvz., Jono Biliūno „Kliudžiau“, Antano Vienuolio „Paskenduolę“ ar dar kažką tokio – na, bent jau kokią nors Salomėjos Nėries poemą – tai jau tikrai. Vadyboje panašūs procesai yra žinomi kaip standartizacijos komitetų sindromas.

Žinote, aš prieš kažkiek mėnesių netgi bandžiau analizuoti, ieškoti to naujo Darbo kodekso, lyginti kažką, nu bet ką ten daug prilyginsi, kai jie visgi pakankamai skirtingi. Nebent paskirus, iš konteksto ištraukiamus fragmentus galėtume lyginti, nu bet žinot, čia gaunasi panašiai kaip lygintume dviratį su sportbačiu – vieno raikštukai raudoni, o pas kitą – skambaliukas paauksuotas.

Visgi, kai prasidėjo visi bardakai su tuo nauju Darbo kodeksu, tai ką aš žinau, ką dabar man pasakyti – ir norisi, ir neaišku. Na, tiesiog na ką aš žinau ir viskas. Pradžioje – tas naujas Darbo kodeksas visvien pakankamai durnas ir išaugintas taip, kad rodo ryškiausius standartizacijos komitetų sindromo požymius. Paskui dar durnesni protestai dėl to kodekso buvo kilę, kurie iliustratyvūs (kažkokie į Vyriausybės duris besimasturbavę veikėjai), o paskui vėl visokie ten darbdaviai su profsąjungomis, o paskui dar kitos nesąmonės, paskui kažkokie bandymai kažką taisyti, ir taip toliau, ir dar toks vaizdas, kad galo nesimato – viskas yra pavirtę į kažkokią klaikią pelkę. Todėl aš jums ir nerašysiu nieko, apie tai, kas ir kaip tame kodekse blogai, nes tai tiesiog nesvarbu.

Aš geriau jums parašysiu, kas ir kaip yra dar blogiau už bet kokį Darbo kodeksą ir kaip išties reikia daryti. Bet pradžioje aš jums paaiškinsiu apie standartizacijos komitetų sindromą, nes jis yra šakninė viso to bardako priežastis. Ir beje, sename Darbo kodekse tasai sindromas per krūvą metų irgi suveikė ganėtinai juntamai, tik negana to, dar persimaišydamas su klaikiu sovietiniu kliedesiu apie darbo klasės kovą prieš išnaudotojus kapitalistus.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter