Category Archives: Politika

O kaip gi be politikos?

Cheminis Irako karas prieš Iraną

Didžiausiu cheminiu karu nuo pat I Pasaulinio karo laikų tapo Irako-Irano karas, prasidėjęs 1980. Apie tai, kaip ten mažesnis Saddamo Husseino Irakas bandė išdaužyti didesnį Iraną ir kaip abi pusės daugiausiai prarasdavo dėl nemokėjimo kariauti ir visiškų savo durnumų – būtų galima daug kalbėti. Visgi mums šitas karas įdomesnis tuo, kad tai buvo vienintelis pilnavertis cheminis karas nuo Italijos-Abisinijos karo laikų. Vienas iš kokių dviejų karų, kur chemija išties nulėmė baigtį. Ir didžiausias cheminis karas po I Pasaulinio karo. Ir vienintelis cheminis karas, kur buvo naudojami šiuolaikiniai cheminiai ginklai – tokie, kaip zarinas ar VX.

Tas karas Lietuvoje gan menkai žinomas, bet pasakysiu išsyk: tai buvo pragaras, kurio jūs nenorėtumėte pamatyti. Su laukais, nusėtais šimtų ir tūkstančių lavonų, su žmonėmis, kurie tiesiog išvirinti chemijoje, su šimtais ir tūkstančiais vaikų, išvarytų į minų laukus, kad išminuotų, susisprogdindami. Ir su begale mirčių, su begale beprasmiško siaubo. Klaikaus karo siaubo.

Šis karas jau buvo daug kuo panašus į tuos karus, kokie gali būti ir dabartiniais laikais – ir su pakankamai modernia technika, ir su mobiliais padaliniais, ir su gana šiuolaikiškais ginklais – ir tankais, ir viršgarsiniais lėktuvais, ir sraigtasparniais, ir taip toliau. Dar įdomiau, kad abi pusės naudojo modernią vakarietišką ginkluotę, o kartu – ir ginklus, gautus iš SSRS (pradžioje sovietinius ginklus turėjo Irakas, o paskui – ir Iranas, užgrobdavęs nemažai Irako technikos).

Čia maždaug kokių 1985 nuotrauka. Irano revoliucinė gvardija – tie patys pamišėliai islamistai, kurie miniomis bėgdavo į mūšį, ieškodami ne kaip kautis, o kaip greičiau būti nukautiems ir pakliūti į dangų.

Irako cheminė programa buvo pradėta dar prieš Saddamui Husseinui ateinant į valdžią, apie 1970 ji pradėta vystyti kiek smarkiau, po 1973 arabų-Izraelio karo – dar smarkiau, bet visi tie bandymai kažką daryti po kelerių metų kažkaip išsikvėpdavo. Sėkminga ir kartu išsyk didelių mastų cheminių ginklų programa buvo pradėta tik apie 1978, kai Irakas ėmė statyti iprito gamyklą Muthanna vietovėje. Kita vertus, nors pirmi cheminio ginklo cechai buvo pastatyti dar prieš prasidedant karui prieš Iraną, karo pradžioje Irakas bent kiek didesnių cheminio ginklo atsargų vis dar neturėjo.

Taip, čia vaikai. Iš Irano. Siunčiami į frontą. Išminavimui. Išminavimui vaikais. Ir dar chemija… Chemijos neišeina nufotografuoti. Ji nematoma. Matomos būna tiktai jos aukos.

Dar kita vertus, tas maždaug dešimtmečio įdirbis buvo visgi pakankamai nemažas – karo pradžioje jau buvo kažkiek savų chemijos specialistų ir šiokie tokie gamybiniai pajėgumai, laboratorijos, o ir šioks toks bendras panaudojimo supratimas kariuomenėje, ir dideli kiekiai užpirktų dujokaukių, ir apmokymai su ašarinėmis dujomis – kaip tik visa tai, ko reikia geram ir greitam startui. Ir, žinoma, didžiuliai kiekiai pinigų, nebloga draugystė su Egiptu bei tuomet jau užmegzti ryšiai su SSRS, kuri labai norėjo pasukti Iraką link komunizmo ir taip įsitvirtinti Persijos įlankos zonoje.

Irano-Irako karą verta apžvelgti detaliau, nei kitus cheminius karus (nors ir visvien praleidžiant istorijas apie tanklaivių karus ar aviacijos mūšius), kad pasimatytų, kaip karas keičiasi, kai jame imamas naudoti cheminis ginklas. Beje, nedideliais kiekiais cheminį ginklą (atrodo, pagrindinai ašarines dujas ir kažkiek ipritą) Irakas bandė naudoti jau nuo karo pradžios, nuo pirmų mėnesių, tačiau ilgokai tai buvo vos fragmentiški, labai pavieniai atvejai – pvz., puolant kokius nors labiau įtvirtintus taškus ar ginant kažkuriuos kitus taškus nuo Irano kontrpluolimų. Tokie cheminio ginklo (pagrindinai – ašarinių dujų ir arseno organikos) panaudojimai kartais leisdavo susidoroti su keliais šimtais išprotėjusių Irano islamistų, bet realios karo eigos niekaip nekeitė. Realus cheminis karas įsisuko vėliau – ir dar tokiais mastais, kad kelis kartus didesnis Iranas galų gale buvo išdaužytas.

Continue reading

Sociopatinė Kremliaus demagogija, vertimas

Po pasaulyje pagarsėjusios istorijos, kur Rusijos specialiosios tarnybos pasikėsino nužudyti buvusį šnipą Sergejų Skripalį ir jo dukterį Juliją Skripal, matome labai labai keistas ir kartu visą realybę atskleidžiančias Kremliaus reakcijas. Panašu, kad Kremliaus veikėjai apsiskaičiavo – skirtingai, nei Aleksandro Litvininekos atveju, Didžioji Britanija neužsiėmė metų metais trunkančiais kriminaliniais tyrimais, kurie tiesiog neįmanomi, kai organizatoriai ir vykdytojai slepiasi Rusijoje.

Sociopatija nuo seno buvo būdinga KGB veiksmams – tai žmonės, kurie neribotai gali meluoti bet ką, žmonės, kurie nesiskaito su jokiu žmogiškumu ir jokiomis moralės normomis. Ką nors nužudyti, apvogti, apkaltintai nusikaltimais aukas – tai visiškai jiems įprasta. Vladimiras Putinas buvo vienas iš tokių KGB veikėjų. Visa Kremliaus retorika irgi demonstruoja atvirai sociopatinį mąstymą.

Didžioji Britanija akivaizdų atvejį įvardino, kaip akivaizdų: žmones nuodyti Novičok nuodais pajėgi tiktai Rusija, tiktai Rusija pajėgi šį nuodą gaminti gryname pavidale (t.y., „military grade“ – pakankamai išvalytas nuo priemaišų), tiktai Rusija tą nuodą gamino ir, kas akivaizdu iš Skripal nuodijmo – gamina ir dabar, ir tiktai Rusija turėjo priežastį tam nuodijimui.

Neužmirškim, kad specialiosios tarnybos turi ir dar kai kurių, savų informacijos kanalų, kurie būna neskelbiami, tačiau kuriais pasiremia vyriausybės, darydamos sprendimus – galime neabejoti, kad Jungtinė Karalystė turi ir daugiau įrodymų apie Rusijos nagus.

Tai sena KGB taktika, kai Rusiją išdavę agentai yra persekiojami ir žudomi, ir tai daroma tokiais būdais, kad kiltų kuo daugiau triukšmo ir kuo labiau būtų įbauginti kiti, kurie gali pabėgti. Tik šį sykį ta taktika ėmė ir nesuveikė taip, kaip veikdavo anksčiau. Vietoje to, kad būtų dar vienas atvejis, kur visiems viskas akivaizdu, o niekas esą įrodyti nieko negali (prisiminkim, kaip viskas vyko Aleksandr Litvinenko atveju), gavosi atvejis, kur Didžioji Britanija pasakė tai, kas visiems akivaizdu.

Bene didžiausias stebuklas šioje istorijoje yra tai, kad Didžioji Britanija (ir, galimai JAV ar Prancūzija) paaiškėjo turinčios priešnuodžių, kurie gali padėti nuo zomano efekto, t.y., nuo anksčiau negrįžtamu laikyto acetilcholinesterazės ardymo: nepaisant aiškių prognozių, atrodo, kad ir Sergej Skripal, ir Julija Skripal visgi atsigavo, ir atrodo, kad be negrįžtamų smegenų pažeidimų, kokius gali sukelti zomano efektą turinčios medžiagos.

Priminsiu tik tiek, kad Novičok nuodingumas toksai didelis, kad mikroskopinis lašelis, pakliuvęs ant odos, žmogų nužudo per kelias minutes. Dozės, kurios yra dešimtis ar šimtus kartų mažesnės už mirtinas – pažeidžia ir centrinę, ir periferinę nervų sistemą, t.y., sukelia negrįžtamą paralyžių ir daug metų trunkančią komą, iš kurios niekas neturėtų atsigauti.

Pagal viską sprendžiant, toksai ir turėjo būti nuodijimo tikslas – nunuodyti ne iki galo, o panašiai, kaip radioaktyviu poloniu buvo nunuodytas Aleksandras Litvinenko: taip, kad auka kuo ilgiau (mėnesius ar metus) kankintųsi, kad apie ją būtų ilgai kalbama ir kad visi potencialūs perbėgėliai būtų kuo labiau įbauginti.

Continue reading

Apie tai, kas yra ir kas nėra patyčios

Yra vienas stebuklingai paprastas patyčių kriterijus, kurio nesupranta kokia pusė žmonių. Kai kurie nesupranta, nes šiaip yra tokie buki, kad temoka užsiimti maginiu mąstymu. O kai kurie tiesiog nesuveda galų. Kažkurie gal netgi šiaip nesusimąstę ir dėl to nežino. O kai žmogus nežino, tai gaunasi, kad ir neskiria. Pvz., neskiria patyčių nuo humoro, nuo satyros, nuo šaržavimo ar nuo dar ko nors.

Itin atvirai patyčias skleidė Kinijos komunistai – kultūrinės revoliucijos laikais viešos patyčios būdavo rengiamos tikslingai, ir tiems, kas nuteisti lageriu, ir tiems, kas nuteisti mirties bausme, ir, kai kada, išvis kaip atskira bausmė. Visais atvejais patyčios būdavo griežtai išskiriamos, kaip tam tikra verbalinio ir simbolinio, o ne fizinio smurto forma. Ir visais atvejais tos patyčios būdavo perteklinės ir vykdomos stipresnės pusės prieš silpnesnę.

Aš jums paaiškinsiu šiandien kaip ant pirštų tuos kriterijus, nes dėl to nesupratimo ima ir atsiranda tai koks nors politikas, kuris užuominomis netgi apkaltina satyrą reiškiančius žmones tuo, kad jie kelia paauglių ir vaikų smurtą bei savižudybes, tai koks nors dezaineris, kuris ima ir apkaltina humoro ir satyros kūrėjus tuo, kad jie kaip tai esą neteisėtai iš jo blevyzgų pasišaipė, tai dar kas nors irgi ima panašiai nusišnekėti.

Pradėkim nuo to, kad humoras, kvailiojimai, satyra, juokai, pokštai ir taip toliau – visa tai yra ok. Visa tai yra geri dalykai. Kur būna negeri dalykai? Ogi ten, kur atsiranda nepateisinamas smurtas prieš kažką. Nesvarbu, ar tai būtų fizinis, ar psichologinis smurtas. Smurtas dažnai nėra ok, ypač jei jis nepateisinamas.

Continue reading

Viskas, ką verta pasakyti apie Rūtos Vanagaitės aiškinimus

Yra vienintelis dalykas, ką tereikia žinoti apie Rūtą Vanagaitę – tai, ką ji išties pasakė. Ką ji pasakė.

Rūta Vanagaitė, remdamasi NKVD/KGB duomenimis, paskleidė kalbas, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas save žalojosi, o saugumiečiai jį tik gelbėjo. Ir dar papasakojo, kad Vanagas buvo NKVD/KGB agentas, mylėjo Sovietų Sąjungą ir taip toliau.

Šitas šunelis buvo tik savo išvaizda bjaurus. Išties nieko tokio, jei išvaizda bjauri. Visokių būna žmonių. Atsiprašau, norėjau pasakyti, kad visokių būna šunų. Išvaizda nieko nereiškia. Kažką reiškia tie dalykai, kuriuos mes darome ar sakome.

Tai yra tiesiog šlykštu. Žmogų kankino metus laiko, jam išdūrė akį, jį daužydavo iki sąmonės netekimo, jį iškastravo, jį kankino tol, kol jį ištiko koma, paskui gaivino kad galėtų toliau kankinti, vėl kankino, vėl gaivino, vėl kankino – o paskui, kankinimais privestą iki visiškai neįmanomos gyventi būsenos, atseit „teisė“.

Rūta Vanagaitė paima kankintojų dokumentus ir, jais remdamasi, kaltina auką jos kankintojų nusikaltimais.

Tai yra pati šlykščiausia melo rūšis, kokią galima įsivaizduoti. Tiesiog pati šlykščiausia.

Kaltinti nesuvokiamai klaikiai nukankintą žmogų tuo, kad jis pats save nukankino. Kaltinti nukankintą žmogų tuo, kad jis buvo kankintojų agentas. Kaltinti nukankintą žmogų jo budelių nusikaltimais.

Jūs stebitės, kad paskui Rūta Vanagaitė pasakoja, esą buvo ne taip suprasta? Stebitės, kad ji kažkur ten Rusijoje svaigsta apie tai, kaip būtų gerai, jei Putinas užimtų Lietuvą? Stebitės tuo, kad vieną dieną pradėjusi kalbėti apie esą neteisingą jos kalbų interpretavimą, paskui ji vėl paleidžia savo ankstesnes kalbas Rusijos propagandai?

Jūs stebitės tuo, kad pati Rūta Vanagaitė papasakoja kažką apie knygų deginimus, lyg ne jinai tai būtų pasakius, o kažkas kitas? Jūs stebitės? Jūs stebitės Vanagaitės kalbomis apie tai, kad Vanagas buvo žydšaudys?

Nieko nereikia žinoti ir kalbėti apie Rūtą Vanagaitę, išskyrus tai, ką ji pati pasakė.

Pakanka žinoti tai, ką ji išties pasakė.

Apie politinius krachus

Per paskutinius mėnesius mes matėme nemažai visokių bardakų politikoje. Kai kurie tuo džiaugiasi, kai kurie tuo piktinasi. Aš čia siūlyčiau geriau sunerimti ir kartu pasidaryti labai, labai atsargiais. Politiniai bardakai baigiasi ne tuo, kad į senų politikų vietą ateina nauji, geresni. Politiniai bardakai baigiasi tuo, kad į senų politikų vietą ateina nauji, blogesni. Kitaip tariant, ateina vis naujos, ir labiau išprotėjusios populistinės jėgos.

Laikas jau galvoti apie tai, kur eina populistiniai rinkėjai.

Prisiminkime valstiečių pergalę rinkimuose į Seimą:

  • Valstiečiai ir žalieji iki tol surinkdavo kokią 1 vietą per rinkimus. Kitaip tariant, pagal savo įtaką jie buvo faktinis nulis.
  • Subyrėjo ir išsidaužė Darbo partija bei Tvarka ir teisingumas. Liko šių partijų rinkėjai.
  • Dalinai nudužo Liberalų sąjūdis, vėlgi liko jų rinkėjai.
  • Už ką balsavo dalis libų, o taip pat dauguma DP ir TT rinkėjų? Aišku gi už ką. Už tą partiją, kuri buvo nulis, o staiga tapo didžiausia Seimo jėga.

Esminis supratimas, kurį būtina turėti – tas, kad maždaug pusė rinkėjų balsuoja už populistų partiją. Populistų partija – tai ta partija, kuri vis dar neapsidirbusi, todėl neturi neigiamų konotacijų, ir kuri žada ką papuola, o todėl visiems atrodo lyg puikiausiai tinkama.

Continue reading