Rokiškis

Šiandienos “nacionalistų” eitynės iš esmės buvo smūgis mazgote Zuokui per veidą. Panašų smūgį kažkada patyrė Navickas, kai gavęs skambutį iš Kinijos ambasados, pareiškė, kad Vilniuje Tibeto skvero nebus – Tibeto skveras atsirado, nes miestiečiai tiesiog dėjo ant mero, kuris neatstovauja jų. Būtent tas įvykis buvo pirmas signalas, kad tas Vilniaus meras baigs savo karjerą politikos šiukšlyne, nes žmonės jau pasakė, kur jo vieta.

Ir reikalas čia visai ne jokiuose nacionalizmuose. Viskas yra daug paprasčiau – tai tiesiog klausimas apie tai, ką gali spręsti valdžia, o ko ji negali spręsti.

Lietuvos vėliava - tai tiesiog mūsų valstybės simbolis. Kai kažkas nori eiti į gatvę, nes valstybingumo šventė, o kažkas sako, kad čia fašizmas, tai ką gali žinoti... Gal išties čia kažkokia šizofrenija, kuri slepiasi kažkur visuomenėje?

Šiandien Tibeto skvero scenarijus atsikartojo su eitynėmis, kurioms reklamą padarė ne tiek kokie nors ultradešinieji (nors manau, kad jie įsivaizduoja, kad čia būtent jie taip viską įsuko), kiek pats meras, nutaręs pristatyti krūvas užtvarų ir prifantazuoti apie kažkokius kreidutėmis ant asfalto paišančius vaikus.

Užtveriamieji žaidimų aparatai, užtveriamoji scena, užtveriamieji policininkai ir užtveriamosios mašinos, užtveriamieji vaikų piešiniai ir taip toliau – buvo padaryta viskas, kad tik žmonės negalėtų eiti Gedimino prospektu – kaip kokiais sovietiniais laikais, kai prospektu žygiuodavo koks nors sovietinis karinis paradas. Ir būtent todėl į gatvę išėjo tiek daug žmonių, kaip niekad.

Labai simboliškai čia galime prisiminti vieną seną istoriją: kai vyko bene paskutinis sovietinis karinis paradas Gedimino prospekte (1989 metais, kiek atsimenu), Artūras Zuokas, bent jau kaip pasakojama, iššoko priešais šarvuočius, krito ant grindinio ir taip stabdė visą tą okupacinį šou. Tačiau neseniai, vos grįžęs į mero postą, jau pats Zuokas surengė šou gyventojams – važinėjosi Gedimino prospektu tokiu pat sovietiniu šarvuočiu, demonstruodamas, kad jis gali traiškyti mašinas, nes jis čia šeimininkas. Šiandien paaiškėjo, kad ne.

Dėjo ant tokių šeimininkų tie, kas nusprendė išeiti į gatvę. Ir dėjo ne tik dėl to, kad jie norėjo eiti dėl Kovo 11. Žmonės dėjo ant tų reguliavimų dar ir todėl, kad parodytų Artūrui Zuokui, kas yra miesto šeimininkas. Išties – žmonės dėjo tiesiog ant mero. Būtent tai yra esminis šių eitynių pranešimas valdžiai.

Visa tai labai natūralu: ne merui spręsti, kas ką gali kalbėti ir kur kas gali vaikščioti. Ne savivaldybei spręsti, kam leisti eiti, o kam neleisti. Ir Gedimino prospektas – tai ne Artūro Zuoko nuosavybė, kur jis sau gali sovietiniais šarvuočiais važinėt. Kovo 11 yra kiekvieno šventė, todėl kiekvienas daro, kaip nori. Kas nori – švenčia namie, kas nori – kaboke, kas nori – eina į Gedimino prospektą. Tai tiesiog kiekvieno teisė, kuri yra įvardinama Konstitucijoje – tą, tarp kitko, labai aiškiai ir gražiai teisiškai išdėstė ponas Tomas Chochrin.

Jei prieš nepriklausomybę protestuoti nori kokie nors frontiniai komunistai, garbinantys Lietuvą okupavusį ir masines žudynes rengusį Staliną – jie gali*. Ir jei nori pasisakyti kokie nors naciai, garbinantys Lietuvą okupavusį ir masines žudynes rengusį Hitlerį – jie irgi gali**. Ir jau juo labiau teisę išeiti į gatvę turi tūkstančiai žmonių, kurie negarbina nei Stalino, nei Hitlerio, o tiesiog galvoja apie Lietuvą ir nori tai kažkaip parodyti.

Beje, čia dar kartą nukrypkime į istorijas: kažkada, kai buvo organizuojamos gėjų eitynės, kurios būtų buvusios gal ir niekam neįdomios, jas bandęs uždrausti meras Juozas Imbrasas irgi baigė tuo, kad visvien teko rengti eitynes, tik dėl tų draudimų susidomėjimo kilo tiek, kad viskas virto visiškais cirkais. Paskui baigėsi meravimo dienos šiam merui. Kur giluminės priežastys? Ogi ten pat – būtų nedraudęs ir neišsidirbinėjęs ir būtų viskas tykiai ramiai praėję, be jokio ten susidomėjimo. Ir taip ir reikėjo padaryti, nes laisvė reikšti savo nuomonę yra absoliučiai būtinas demokratijos pagrindas.

Būtent teisė laisvai kalbėti, išeiti į gatvę ir išreikšti savo nuomonę – tai ta vertybė, kuri yra esminė. Savivaldybės reikalas čia visiškai minimalus – ji teturi prievolę užtikrinti, kad žmonės ta teise galės pasinaudoti. Ir kai savivaldybė sugalvoja, kad čia ne jos prievolė, o teisė spręsti, kas ką ir kur gali galvoti ar kalbėti – tai jau yra Konstitucijos pažeidimas.

Mes, dabar gyvendami jau trečią Laisvės dešimtmetį, galim įvardinti viską paprastuoju būdu: Laisvė jau yra. Ir joks kažin ką apie save įsivaizduojantis meras, nepriklausomai nuo to, kokiai partijai jis priklausytų, negali reguliuoti, ką kas turi ar neturi galvoti, ką kas turi ar neturi kalbėti ir kur kas gali ar negali vaikščioti.

Fantasmagoriška renginio išdava atrodo simboliškai: policija suėmė žmogų, kuris vilniečiams teigiamų jausmų kelia tūkstanteriopai daugiau už merą – Kunigaikštį Vilgaudą Vildaugą. Daugelio laikomas keistuoliu ar nepilnapročiu, šis žmogus išties yra svarbesnis ir geresnis Vilniaus simbolis, negu Artūras Zuokas. Tai ir vėl atrodo, kaip smūgis mazgote Zuokui per veidą. Labai simboliška.

—————–

* Komunistų nužudytų žmonių suskaičiuoti beveik neįmanoma – begalės buvo tiesiog sušaudyti ar nukankinti, begalės išvežti į Sibirą, begalės – į Šiaurės lagerius, kur mirė, kaip lapai. Pagrindinės persekiotos Lietuvos gyventojų grupės buvo inteligentai, pasiturintys ūkininkai, visi lenkai ir vokiečiai, o nuo 1948 metų – dar ir žydai. Kai matote kokį nors sovietmečio garbintoją, sakantį, kaip sovietmečiu buvo gera gyventi – žinokite, kad tas žmogus sako, kad gerai masinės žudynės ir Lietuvos okupacija buvo gerai.

** Nacių nusikaltimų skaičius irgi sunkiai įvertinamas – pradedant Holokaustu (vien Lietuvoje – šimtai tūkstančių nužudytų) bei tų pačių lietuvių ir lenkų žudynėmis (Pirčiupiai – tai atvejis, kurio niekas neturi užmiršti) ir baigiant įdomiais planais, pagal kuriuos buvo numatyta sunaikinti apie 80 procentų lietuvių. Ir ne veltui naciai sodino ir šaudė lietuvių karininkus. Jie žinojo, kad Lietuvos patriotai kovos prieš III Reichą. Kai matote kokį nors nacizmo garbintoją, sakantį, kaip prie nacių buvo gera gyventi – žinokite, kad tas žmogus sako, kad masinės žudynės ir Lietuvos okupacija buvo gerai.

Dar šarinimo...

Ponai ir ponios, kadangi daugeliui kyla klausimų apie susitikimą su Birute Vėsaite, tai aš jums čia parengiau trumpą FAQ, kad klausimai būtų atsakyti. Negaliu paneigti fakto, kad buvau susitikime, kadangi netgi ponia Pow W mane nufotografavo, o tai jau įrodymas.

Nors kepsnių nebuvo, teko pasitenkinti sausainiais. Sloikėlyje šalia manęs - radioaktyvi homeopatinė nafta, kuri fosforescuoja, šviečia ir skleidžia psichotroninę manęs spinduliuotę. Todėl man visi paklūsta.

Taip, aš galiu visus klausimus atsakyti, nes jau prasiveržia manęs spinduliuojantys gebėjimai.

(continue reading…)

Dar šarinimo...

Aš Sausio 13 nenoriu pasakoti kažkokių istorijų. Gal nebent pasiūlyčiau paskaityti vieną, kuri pačią esmę parodo – ją ponas Vytautas Vorobjovas labai gražiai aprašė. Būtent tokiose istorijose ir pasimato, kaip žmones suvienija bendras supratimas apie kiekvieno laisvę. Aš gal ir nenorėčiau aiškinti, nes tai šiaip jau senų perdylų užsiėmimas – pasakoti apie praeitį ir taip toliau. Bet nu ką daryt, jei tas jaunimas nesupranta?

Išsyk pasakysiu svarbiausią: nesvarbu, kas ką bešnekėtų, žmonės eitų ginti savo laisvės vėl. Eitų ne todėl, kad šita valdžia gera ar šita valdžia bloga, o eitų tiesiog dėl savo asmeninės laisvės. Eitų todėl, kad tai yra Lietuva, kurioje kiekvienas iš mūsų gyvename taip, kaip nusprendžiame. Eitų todėl, kad tai laisvė rinktis pačiam, nesvarbu, koks bebūtum. Eitų todėl, kad niekas nenori savo paties laisvės atiduoti į svetimas rankas.

Laisvė - tai tiesiog galimybė rinktis. Ir arba gali rinktis, arba negali. Tie, kas žuvo Sausio 13, pasirinko laisvę. Nes kitaip jie nebūtų galėję rinktis. Mes visi pasirinkom laisvę. Taip Lietuva ir išėjo iš Sovietų Sąjungos. Nepriklausomybė pasidarė faktas.

Jei manęs kas paprašytų apibrėžimo, negalėčiau pasakyti, kas išties yra Lietuva. Tai, tur būt, yra kažkokia kiekvieno iš mūsų bendra dalelė, kuri mus jungia. Kažkokia dalelė, kur nevalia kištis niekam iš šalies. Kiekvieno iš mūsų, skirtinga, bet visvien mūsų, o ne pašalinių Lietuva. Lietuva, kuri yra mūsų galvose. Ir nesvarbu netgi kaip kiekvienas tą Lietuvą apibrėžiame: mes čia tiesiog gyvename, čia mūsų draugai, čia mūsų gabalėlis laisvės ir galimybių, čia mūsų giminės, čia mūsų atsiminimai, vaikai, praeitis, ateitis, svajonės, norai ir dar kažkas. Kiekvieno kažkas. Kažkas, ką nori išsaugoti. Kažkas, ko nenori prarasti. Kažkas, kas yra mums svarbu.

Kiekvienas mes turime tą bendrą kažką, kas mus jungia. Kažką, kas bendra man, kokiam nors mokytojui, darbininkui, šlavėjui, ministrui, valkatai ir menininkui. Kažką, kas tiesiog mums leidžia jaustis savimi ir būti kartu. Kartu – vienoje šalyje, nesvarbu, kokie mes bebūtume. Gal būt tas mus jungiantis dalykas vadinasi laisvė. Teisė spręsti pačiam. Gal ji sunki, bet tai laisvė.

Žmonės, kurie Sausio 13 ėjo ginti TV bokšto, Aukščiausios Tarybos, Vyriausybės, LRT – tai tiesiog paprasti žmonės. Tokie, kaip kiekvienas iš mūsų, nes mes ir buvom kiekvienas toks. Mes ėjom ne dėl to, kad valdžia kažkokia, o tik dėl to, kad visi labai gerai supratome: yra žmonių pasirinkimo laisvė ir yra režimas, kuris tos laisvės nepalieka. Kiekvienam buvo aišku, kad jokios laisvės nebus, jei ta trapi, dar tik žodžiais nepriklausoma Lietuva žlugs.

Lietuvos Nepriklausomybė tuo metu buvo tik deklaracija, tačiau ji buvo kiekvieno laisvės deklaracija. Ir kiekvienas pats tiesiog apsispręsdavo: būti nepriklausomu ar likti vergu. Ir atitinkamai žmonės ėjo. Ėjo, nes teisė nuspręsti pačiam – tai tokia teisė, kurios negali atsisakyti.

Budėti ėjo dešimtys ir šimtai tūkstančių. Budėti eidavo kiekvienas tada, kai galėdavo. Daugybė žmonių tiems, kas sėdėdavo ten naktimis, nešė maistą, daugybė prie Parlamento praleisdavo dienas, naktis ir ištisas savaites. O budintys tiesiog laukė, kol atvažiuos tankai, kareiviai ir ims šaudyti. Laukė tiesiog tam, kad gyventų laisvais. Arba kad mirtų, bet visvien liktų laisvais. Tai juk paprasta.

Būtent tada, Sausio 13, viskas stojo į vietas galutinai: yra sena nusikaltėlių gauja, žudikai, kurie tos laisvės nenori duoti. Ir yra nauja, mūsų galvose esanti Lietuva – tas kažkas, ko aš išties negaliu apibrėžti. Ir laisvė priklauso tik nuo mūsų, nuo kiekvieno iš mūsų. Ir geriau mirti, negu prarasti savo laisvę spręsti, nes be laisvės gyvenimas nėra gyvenimas.

Tai buvo paprasta, visus vienijanti mintis. Tokia paprasta, kad ją vienodai suprato kiekvienas – pradedant buduliais ir baigiant inteligentais. Tuo metu dingo bet kokie barjerai – megztos beretės rado bendrą kalbą su pankais, turginiai – su policininkais, įstaigų vadovai – su darbininkais. Rusai, lenkai, lietuviai, tikintys ir ateistiški, jauni ir seni – visiems galvose buvo tas pat: arba pats renkiesi, arba už tave nuspręs kiti. Ir tie kiti tau laisvės neduos.

Po Sausio 13 žmonių minios aplink Aukščiausią Tarybą nesumažėjo – gal netgi atvirkščiai, išaugo. Kai kuriuos užsieniečius stebino, kad tėvai ateidavo su vaikais. Labai paprastai viską įvardino viena mama, sėdėjusi prie laužo su savo vaikais: “geriau mes mirsim čia, negu liksim gyvi tame režime, nes taip, kaip mano tėvams teko gyventi teko prie Stalino, geriau negyventi išvis“. Visiems ten buvusiems šitai buvo tiesiog savaime aišku.

Po Sausio 13 šitai pasidarė aišku ir tiems, kas žudė. Jie suprato, kad laisvę iš mūsų atimti gali tik vienu būdu – per kalnus lavonų, per kraujo upes, per beginklių žmonių skerdynes, kurias pamatytų visas pasaulis. Jie tai būtų galėję padaryti, bet tai būtų sukėlę staigią visos Sovietų Sąjungos katastrofą, kuri ir taip jau buvo netoli. Jie išsigando mūsų. Mes laimėjome, nes mes patys nusprendėme likti laisvais.

Dabar tie, kas tada buvo vaikais, jau išaugo. Išaugo, gal nepamatę visus traiškančios sovietinės sistemos, bet užtat pamatę laisvę, kurioje patys gali nuspręsti, ką daryti. Nuspręsti, ar būti kairiuoju, ar dešiniuoju. Nuspręsti, kur mokytis, kur dirbti. Nuspręsti, ar gyventi Lietuvoje, ar emigruoti. Nuspręsti praktiškai viską, ką galima nuspręsti. Ta laisvė yra tokia didelė, kad daugelį ji baugina, bet būtent laisvė yra tas dalykas, kurio negali atsisakyti, ją gavęs.

Būtent todėl aš labai gerai žinau: nesvarbu, ką šneka kokie nors propagandistai – jei vėl taip būtų, vėl viskas būtų taip, kaip jau buvo. Minios žmonių eitų ginti Parlamento – ir ne dėl valdžios, o dėl savęs, dėl savo laisvės.

Dar šarinimo...

Eva Peron valdė krizes kaip niekas daugiau pasaulyje. Kai jos vyrą Argentinos prezidentas įkišo į kalėjimą, Eva Peron nuvertė prezidentą ir į jo vietą pasodino savo vyrą. Argentina dėl jos kraustėsi iš proto, meiliai vadino Evita, o kai ji mirė nuo vėžio, surengė jai valstybinį gedulą, nors ji neužėmė jokio posto. Argentiniečiai ją laiko žymiausia savo šalies asmenybe, kokia tik yra buvusi. Kodėl? Todėl, kad ji laimėdavo krizes.

Prieš kokią savaitę mėnesį gal prieš kokius metus* buvau konferencijoje, į kurią papuoliau, kaip jau būdinga, nesuprantu, kodėl. Taip kažkodėl gaunasi, kad atsiranda vis kas nors, kas ima ir pakviečia. Aišku, čia aš noriu pasakyti, kad mielai tokius kvietimus priimu, netgi nepaprašau pinigų už tai.

Gal ir nerašyčiau apie tai, tačiau konferencija buvo velniškai įdomi dėl vienos priežasties: pagrindinė jos dalis buvo apie Dainių Kreivį ir jo nuvertimą. Ir dar įdomiau buvo tai, kad pirmieji du pranešėjai čia buvo patsai Artūras Račas ir Dainius Kreivys. Manau, daugeliui, atsimenančių visą Dainiaus Kreivio nuvertimo istoriją, jau nuo paties tokio fakto turėtų atšokti fantazija, nes tai juk tiesiog puiku. Mane džiugina, kai pamatau tokias fantasmagorijas, nes aš negalėčiau net patikėti, kad gali taip būti realybėje, kai BNS vadovas pasakoja apie tai, kaip per jo naujienų tarnybą pasklido žinia apie ūkio ministro milijonus, o paskui pats ministras pasakoja apie tai, kaip jo paties manymu, (apytikslė citata) įrašas Račo bloge suveikė kaip trigeris.

Žodžiu, renginys buvo pasigėrėjimo vertas ir puikus. Puikus, nes mane visada džiugina dalykai, kuriais sunku patikėti. Nes jie visada atneša naujų žinių, naujo suvokimo.

Žinoma, aš nieko apie jokių krizių valdymą neišmanau. Nežinau, nei kaip tas krizes sukelti, nei kaip jas išspręsti, nes tai ne mano sritis. Aš tiktai šiaip į jas žiūriu, kaip į įdomų reiškinį, kur kyla visokie bardakai ir paprasti procesiniai vadybos metodai nustoja veikti, nes ima veikti visai kiti dalykai. Iracionalūs faktoriai, taip sakant. Ir daugiasluoksniai diskursai.

Beje, galų gale susipažinom su ponu Artūru Raču gyvai. Nėra jis toksai baisus, kaip kažkam vaidenasi. Visai susišnekėti įmanoma, žinokit.

(continue reading…)

Dar šarinimo...

Kvadratines raides skaitantiems ir lagerinėmis sistemomis besidomintiems – tokia istorija iš dviejų dalių: pirma ir antra. Šiaip jau velniškai įdomus pasakojimas, net jei atmesim kraupiąją dalį – tiesiog iš jo galima nemažai atkurti apie tai, kaip organizuota išvystyta lagerinė ekonomika. Būtent tokia yra Šiaurės Korėjoje, kur valdoma, skelbiant keistą nacizmo ir komunizmo mišinį, vadinamą čiučche arba džiuče. Ar tai kažkaip panašiai.

Kim Čen Iras - dvasingasis čiūčkės idėjų nešėjas, didysis Šiaurės Demokratinės Korėjos Liaudies Respublikos brangusis ir mylimasis vadas

Čia verta pastebėti, kad Sovietų Sąjungoje pilnavertė stalininė lagerių sistema egzistavo grubiai apie 30 metų, iš kurių 10 pirmų metų tebuvo daugiau eksperimentas, o negana to, buvo dalinis sistemos pertrūkis karo metu, negana to, prasidėjus strateginėms Šiaurės įsisavinimo (pirmiausiai dėl karinės laivybos) ir urano kasyklų programoms, lageriai nemenka dalim virto mirties fabrikais, kur vidutinė kalinio gyvenimo trukmė neretai tesudarydavo vos keletą mėnesių, t.y., tęstinė sistema vėlgi veikti negalėjo. Kitaip tariant, klaikiausių stalininių lagerių atvejai – tai tiktai išvystytos lagerių sistemos užuomazgos, kai palygini su Šiaurės Korėja.

Šiaurės Korėjos atvejis – išties išskirtinis, ten lagerių sistema kūrėsi jau su visa bolševikų patirtimi, daug kompleksiškiau ir egzistavo gerus porą kartų ilgiau. Dabar korėjietiškuose lageriuose jau dirba žmonės, kurie gimė iš žmonių, kurie patys gimė konclageriuose. Pastarieji sudaryti iš milžiniškų kompleksų, kur įvairaus griežtumo įkalinimo įstaigos, nepilnamečių rengimo lageriams mokyklos, atskiros vyrų ir moterų zonos, o sėkmingiausi, “laisvėn” paleisti kaliniai tampa etatiniais tų pačių koncentracijos stovyklų darbuotojais – mokytojais, prižiūrėtojais, etc.. Lagerių sistema tokia, kad kartą į ją pakliuvęs, ne tik pats joje lieki, bet lieka ir tavo vaikai, ir anūkai. Ten numatytos netgi kalinių dauginimo priemonės – vyrai su moterimis suleidžiami, kad pasidaugintų ir prigamintų dar naujų kalinių.

Žodžiu, kas supranta kvadratines raides – skaitykite. Kas nesupranta – klauskite, gal kas ras anglišką pasakojimo variantą.

Dar šarinimo...