Tag Archives: Arvydas Pocius

Skandalams tylant

Kadangi skandalai tyla, tai aš gal dar pažarstysiu juos biškelį – kad būtų kiek aiškiau apie tas pažymas ar dar kažką ten. Tiesiog pastebėjimų vieną-kitą. Labai pabirų, kad būtų tiesiog šiaip aišku, kas ten neaišku. Nes ir man dar neaišku. Todėl ir pabiros visokios čia bus.

Kartais reikia laiko, norint susidėlioti visus dalykus į vietas. O kartais ir kokių nors dalių prireikia, kurių dar trūksta. O kartais būna ir taip, kad iš visai kitos dėlionės kažkokios dalys ne į temą įsimaišo. Žodžiu, nereikia per daug skubėti, kai prasideda emociniai skandalai. Truputį pasidėlioti šį bei tą reikia.

Žodžiu, šiaip padrikos mintys, jūsų atsirankiojimui:

  • Eligijus Masiulis, atrodo, pabandė žaisti žaidimą „ištepk kitus ir nusitempk paskui save“. Nesigavo kažkaip. Kažkaip nesigavo. Vaje vaje. Ar pastebėjot, kad jau tiek dabar išlindę, kad apie Masiulį daugelis ima užmiršti?
  • Lietuvos Rytas bandė skelbti laiškus, kuriuose nieko skandalingo nėra, bandydamas sukelti skandalą. Panašu, kad kai kurie veikėjai turi visiškai asociatyvinį, iracionalų mąstymą – įsivaizduoja, kad jei kažkas slapto, tai reiškia, kad kažkas skandalingo ir kompromituojančio.
  • Dalios Grybauskaitės laiškai stebėtinai parodė, kad net lyg ir daugmaž privačiame susirašinėjime viskas vyksta apie valstybę. Jei taip nuoširdžiai ir žmogiškai – aš nesuprantu, kaip žmogus gali būti tiek užsiimantis darbu ir negalvojantis apie save. Kita vertus, aš dabar suprantu, kodėl jinai daugeliui atrodo tokia baisi – nes dirba ir dirba, ir negalvoja apie tai, kad galima būtų nedirbt. Suprantat, privatūs susirašinėjimai, kurie tokie valstybiniai.
  • Tomas Dapkus kol kas gavosi didžiausiu nukentėjėliu skandale. Ir buvo jis lyg niekuo dėtas, ir pakliuvo į duobę taip, kad maža neatrodo. Žodžiu, „ėjau pro šalį, nugriuvau ant asfalto, ir taip penkis kartus“.
  • Aš pats manau, kad Tomas Dapkus gal nei per daug parsidavęs, nei beviltiškas, nei ten baisiai sąmoningai ką nors makliavojęs – išties tai greičiau jau keista situacija, į kurią pakliūna neretas smarkiai užaugęs žurnalistas: kuo daugiau darai, tuo labiau auga įtaka, kuo labiau auga įtaka, tuo gali daugiau padaryti, o tada aplinkui ima rastis kažkas, kas dar ir pasiūlo daugiau informacijos, o paskui ir darbą, ir taip toliau. Ir kažkuriuo momentu pameti supratimą, kad ne tik rašai, bet ir pats kuri situacijas, sprendi likimus. Ta riba labai slidi ir nepastebima. Ir paskui, už tos ribos, būna tai, kas būna.
  • Labai įdomiai istorijoje išlindo Mečys Laurinkus, daugelio dar prisimenamas iš valstybininkų skandalų laikų – tas ėmė aiškinti kažką neaiškaus apie pažymas ir dar kažkokias nesąmones. Nuostabu yra tai, kad kaip vienu metu, per visus tuos valstybininkų skandalus VSD kaip tik kažkokiais pažymų išgalvojimais ir buvo kaltinama. Prisiminkim, kad 1999 metais Laurinkaus pavaduotoju tapo ir Arvydas Pocius, KGB rezervistas, kurį vėliau (2004 metais) Artūras Paulauskas paskyrė vadovauti visam VSD. Žinokit, rimtai, patariu tuos laikus prisiminti – su visokiomis dujotekanomis ir kitomis istorijomis. Buvo labai labai įdomu.
  • Čia verta prisiminti dar ir tai, kad jau pirmos kadencijos pradžioje Dalia Grybauskaitė surengė gerą valstybininkų klano valymą, po kurio tieji jau neatsigavo. Gal nebent vis dar Laurinkus ką nors parašo kur nors spaudoje ar išlenda kokie nors gandai, kad Albinas Januška kam patardinėja kokiems nors marginalams. Reikšmę šešėliniuose žaidimuose prarado ir URM, o TSPMI išvis teliko kažkokia hipsterių gūžta.
  • Paradoksas, bet dabartiniame skandale dalyvavęs Tomas Dapkus savo laiku buvo vienas iš vanagų – t.y., vienas iš tų žurnalistų, kurie išviešino valstybininkų klaną ir padėjo apvalyti Lietuvos politinę sistemą nuo povandeninių reguliuotojų.
  • Nuostabu yra dar ir tai, kad tik paskutinius kelerius metus Lietuvos teisėsauga, atrodo, rimtai pajudėjo link didesnių korupcinių bylų sprendimo. Pirmos kregždės buvo skandalai su Darbo Partijos buhalterijomis, paskui pajudėjo ir daugiau. Pasižiūrim (verta turėti omeny VSD pažymos datas), nuo kada išties atsirado realiai sėkmingai veikiantys teisėsaugos vadovai:
    • 2013 metais paskirtas STT vadovas Saulius Urbanavičius (dabar – STT vadovu tapo Žydrūnas Bartkus, 2018)
    • 2015 metais paskirtas VSD vadovas Darius Jauniškis
    • 2015 metais generaliniu prokuroru paskirtas Evaldas Pašilis
  • Panašu, kad ne šiaip sau kažkam labai nepatiko tie prokurorų skyrimai (nuo to gi ir prasidėjo šitie viešinimai), ir panašu, kad kaip tik dabar ir sujudėję viskas – vos per kelerius paskutinius metus. Tas labai matosi ir iš tos šviežios VSD pažymos – joje yra duomenų, berods nuo 2006 metų, bet tik dabar jau atrodo kažkas rimčiau ima vykti – kad ir tas pats pagautas Eligijus Masiulis, kad ir byla paksuoliams, kad ir kiti reikalai. Per paskutinius kelerius metus, atrodo, prasidėjo kažkoks lūžis. Atrodo, kad teisėsauga keičiasi, ir apie 2015-1016 metus tie pokyčiai buvo pakankamai esminiai. Vat ir matome.
  • Užtušuotos vietos VSD pažymoje – labai įdomios, bet ten slypi ir problemos. Esmė yra tame, kad jei išviešinama medžiaga iš tokios pažymos, faktiškai sugadinami įrodymai teismui (tai jau, žinote, tokia baudžiamųjų bylų specifika). Aišku, kad tokio išviešinimo norėtųsi kažkam, kas galimai užkabintas tos medžiagos ir dėl to nori tiesiog apsivalyti (pvz., tai daliai iš Liberalų Sąjūdžio, kuriuos taip žostkai pakišo Masiulis), aišku, kad tokio išviešinimo norėtųsi ir tiems, kam per išviešinimą būtų šansas nusikratyti įkalčių, bet daug keisčiau, kad tokio išviešinimo, atrodo, nori kai kurie valstiečiai???
  • Oh, valstiečiai, LVŽS. Valstiečiai, kurie anei piršto nepridėjo prie antikorupcinių reikalų (Ramūnas Karbauskis spaudoje netgi kaltinamas krūvom nedeklaravimų ir dar neaišku kuo – realiai su tuo yra daug rimtesnis skandalas), dabar jau ima vaizduoti tuos kovotojus su korupcija, kurių dėka viskas tik ir išaiškėjo, nors dar net neaišku, kas ten išaiškėjo. Dėve dėve. Aš dar laukiu, pakolei kokie nors skardžiai ir kiti masiuliai pradės kovotojus su korupcijomis vaizduoti.
  • Liberalų Sąjūdis – out. Galų glae, po visų pažymų, darosi aišku ir tai, iš kur pas libus buvo tos nenormalios partinės problemos – tai kai pradeda susiurbinėti visokius neaiškius tipažus iš kur papuola (atsimenate, kai kai kurių ačų nepriėmė tik po didelių skandalų?), tai kai sureitinguoja neaišku ką neaišku kaip, tai išvis neaišku kokie briedai apie neaišku kokius internetinius rinkimus. Žodžiu, labai daug ką paaiškina tas vadovybės požiūris: „mums nusispjaut į viską, durninkim visus“. Ir paaiškina dar ir vieną mano matytą reiškinį, kai realiai švarūs, idėjų ir energijos pilni žmonės kažkaip patyliukais stumiami ir nustumiami į paraštes, kol galų gale išvis iškrenta.
  • VSD pažymoje galima įtarti apie kokius ketvertą žmonių, kurie buvo Liberalų Sąjūdžio vadovybėje ir kurie buvo tokie, kaip pasakius. Apie porą galima įtarti, kad tai pora pavardžių, kurios jau įtariamos iš kiek anksčiau. Nors gal ir nebūtinai. Apie dar porą – sakykim, nuostabusis daugkartinis kandidatas į aukščiausią postą ir nuostabusis valstybinės švaros komiteto pirmininkas? Ar ne?
  • Aš stebiu Rusijos propagandą, per mano akis eina realiai dideli info srautai, pagal kuriuos matosi, kas į ką ir kaip reaguoja. Rusijos reakcija čia buvo stebėtinai užvėlinta ir keista – pradžioje jie bandė klaikiai varyti ant Grybauskaitės, paskui pasirodė vienas-kitas straipsnis, ginantis MG Baltic ir varantis ant VSD, kažkokių Mečio Laurinkaus citavimų, o paskui išvis kažkaip nutilo. Panašu, kad jiems kažkas nepatiko. Gal nepatiko ginti MG Baltic, o gal dar kas nors nepatiko. Sunku suprasti.
  • MG Baltic koncerno įtaka yra milžiniška – kažkuriais atvejais tai natūralu, nes tai ir milžiniškas koncernas su milžiniškais pinigais. Būtų neįmanoma, jei būtų kitaip. Ir vaizdas toks, kad rėmė jie visokias partijas (bent jau tuo metu, kai tai buvo legalu), ir daug ką kontaktavo – gal kartais tiesiog tam, kad pasizonduotų, o gal kartais tiesiog šiaip dėl įdomumo, gal kartais ir dėl kažkokios įtakos, o gal kartais dar dėl kažko. Kai koncernas daro dideles investicijas, politikai su juo priversti kontaktuoti netgi tada, kai nenori. Ir čia mes turim vieną skaudulį: nėra apibrėžta nei kas yra leistina, nei kas yra neleistina, nei kokio lygio kontaktai galimi, nei kokio lygio kontaktai negalimi.
  • Dar sunkiau, kai toksai koncernas turi krūvą žiniasklaidos, per kurią iš principo gali daryti (ir gal ir daro, o gal ir ne) kažkokią įtaką politikai. Įvairūs politiniai veikėjai jau vien dėl to, tiesiog savaime tampa priklausomais nuo tokio koncerno. T.y., įtaka gaunasi visaapimanti, nepriklausomai nuo to, ar nori, ar nenori.
  • Čia, beje, galim prisiminti ir kai kuriuos kitus reiškinius: pvz., vis besikartojančius politikų bandymus paveikti LRT, ir visokius rajoninius savivaldybių finansuojamus laikraštukus, ir taip toliau. Ir galime prisiminti dar ir gana senus skandalus, bene prieš dešimtmetį buvusius, kai prasidėjo kalbos, kad pora iš kelių didžiausių Lietuvos leidinių banaliai prekiavo įtakomis ir netgi šantažuodavo galimus reklamos pirkėjus – tipo, arba moki už reklamą, arba ką nors susigalvosime, ką parašyti.
  • Man tai vėl primena valstybininkų skandalus: kadaise, kai į prezidentus prasimušė toksai Rolandas Paksas, buvo skandalai dėl jo, o paskui jis buvo nuverstas. O dar paskui, atrodo, paksuoliai atsikeršijo – štai tada ir įvyko istorijos su visokiais keistais išviešinimais. Ta istorija buvo labai keista – 2006 VSD sulaikytas Aurimas Drižius, o jo redaguojamas „Laisvas Laikraštis“ buvo konfiskuotas (visas tiražas). Konfiskuotame numeryje buvo rašoma apie tai, kad Vytautas Pociūnas ne šiaip sau žuvo, o taip pat – kad Artūras Paulauskas ir Vilija Blinkevičiūtė gaudavo pinigus iš įmonių, kažkaip susijusių su Olympic Casino, ir kažkas ten apie Algirdą Mykolą Brazauską, ir taip toliau. Jei ne tai, kad kažkas VSD išsigando ir nutarė imtis konfiskacijų, niekas tuo Laisvu Laikraščiu nebūtų ir patikėjęs, bet kai Aurimas Drižius buvo suimtas, tai staigiai įsisuko toks skandalas, kad maža nepasirodė.
  • Atrodo, kad anuomet iki galo taip ir neišaiškėjo, kas ten konkrečiai užkliuvo tame laikraštyje VSD, bet panašu, kad įprastai visiškas nesąmones rašinėjęs laikraštukas tąsyk kažkur pataikė – o tada prie skandalų ėmė lipti vis naujos ir naujos istorijos, veldamosis į naujus skandalus, kol galų gale buvo užmirštos ir pačios tų skandalų ištakos. Taip ir gavosi, kad iki šiol apie valstybininkus visų galų taip ir nežinom.
  • Būtent po tų skandalų buvo keičiama ir VSD vadovybė, ir paskui vėl keičiama, ir daromos totalios pertvarkos, ir reformos, ir VSD įstatyminis reguliavimas pakeistas, ir operatyvinės VSD funkcijos atimtos, ir perduotos į STT, ir po daug daug pertvarkų, atrodo, galų gale viskas susitvarkė – mes po truputį imame matyti kažkuriuos realius rezultatus.
  • Nors dabartinės istorijos smarkiai skiriasi nuo anuometinių, bet visvien man yra panašumo – būtent apsitepėlių elgesyje: prasidėjo viskas būtent nuo veiksmų tų žmonių, kurie atrodo gerokai nekokie, o jau paskui, tiems apsitepusiems pradėjus kovoti – užsikūrė daug didesni aiškinimaisi. Ir viskas anuomet baigėsi gerai, nes apsivalymas įvyko (nors ir užtruko juntamai laiko), ir viskas dabar irgi baigsis gerai – nes apsivalymas irgi bus. Purvas valomas tada, kai jis būna matomas. Ir labai klaidinga galvoti, kad jei purvo nematai, tai jo nėra.
  • O kas bus ateityje? Artimiausiu metu, manau,  skandalas kuriam laikui gerokai aprims – jau dabar jis aptilo. bent jau tam tarpui, kol neišlenda į paviršių dar kažkas naujo. Valstiečiai iš to skandalo pasistengs pasidaryti maksimumą – kad ir nepavyko sukovoti su Prezidente, bent jau gal gausis pralaukti aplink juos pačius besisukančius reikalus, o gal netgi pavaizduoti kovotojus su korupcija. Na, patys gi matote, jei patys stebite.
  • Kita vertus, MG Baltic dar nepadarė kokio nors stipraus atsako. Gal ir nepadarys – grynai PR patarimas būtų jiems tylėti, slėptis, atgailauti ir sėdėti nuleidus galvas, o geriausiai – tai gal ir visą savo media grupę kam nors parduoti, kad neliktų jokių kaltinimų. Bet kažkodėl aš abejoju, ar jie tą padarys. Ir tada gal ir vėl kažkas bus įdomaus.
  • Kas dar bus ateityje? Manau, kad Liberalų Sąjūdis jungsis su kokia nors LSDDP arba dar su kokia nors Zuoko partija, o gal tiesiog šiaip vegetuos ir nuvegetuos. Tiksliau, ta dalis Liberalų Sąjūdžio, kuri pasiliks, kai iš ten išeis tie, kas visgi normalūs. Tų normalių viršūnėlėse yra sąlyginai nedaug. Sakykim, tarp išties pakankamai aukštus postus užimančių realių politikų (ten yra dar ir šiaip figūrų dėl grožio, jų neskaičiuokim) – aš daugmaž užtikrintas esu apie kokių, tarkim, maždaug 3 žmonių švarą. Sakyčiau, tai, viena vertus, gana nedaug, bet kita vertus – tai yra daug, nes yra partijų, kurių viršūnėse tokio kiekio švarių žmonių aš nerasčiau. Bet aš nežinau, ar tie keli žmonės bandys dar gelbėti tą beviltišką beviltiškumą, ar visgi ims kažką daryti iš naujo.
  • Kas dar bus ateityje? Gintautas Paluckas turi šansus iš šio skandalo pasidaryti maksimumą. Tiesiog dėl to, kad nei tiesiogiai, nei netiesiogiai LSDP niekaip su šituo nesusisiejo. Ir dėl to jis turi gerą šansą.
  • Kas dar bus ateityje? Pamatysim.

Tai vat tiek jums padrikų minčių apie šituos jau berimstančius skandalus. Ir noriu pasakyti – mąstykit, bet neskubėkit su jokiomis išvadomis. Paprastai, kai daromos manipuliacijos, žaidžiama ne realiu turiniu, o visokiomis emocijomis, kuo karščiau, kuo intensyviau. Bet kai emocijos aprimsta, ima po truputį matytis reali situacija.

Partijų apžvalgos. Lietuvos Socialdemokratų Partija

Neseniai parašiau apie įvairiarūšius liberalus ir visokią su jais susijusią makalynę, kurioje Velnias koją nusilaužtų. Taip, tenai patsai bardako koncentratas, bet problemų kyla ir aiškinantis, kas per dalykas yra kitos partijos. Pas kai kuriuos istoriniai vingiai netgi sudėtingesni, nei liberalų, o tų vingių nežinant – kartais sunku ir pasakyti, kas ten kaip ir kodėl. Atitinkamai – keblu ir prognozuti. Todėl greitosiomis čia brūkštelsiu jums šį bei tą apie socdemus*.

Kompartijos vadai prie Lenino paminklo

Taip taip, ponai ir ponios. Garsiausias visų laikų LKP vadas buvo ne Algirdas Mykolas Brazauskas, o 30 metų be pertraukų valdęs stalinistas Antanas Sniečkus, visa savo išvaizda spinduliuojantis pacukiškumą. 1972 metų nuotraukoje - sovietmečio veikėjai, iš kairės į dešinę: Aleksejus Kosyginas (SSRS premjeras), LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, LSSR premjeras Josifas Antonovičius Maniušis (oficialiai - Juozas Maniušis, tačiau vaizduodavo rusą, nes lietuviu būti nefasonas), LKP CK skyriaus vedėjas, o po Sniečkaus mirties - LKP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius.

Žinot gi, įprastas dalykas, kai kokia nors partija dalina pažadus, o ką ji išties daro, kuo garsėja ir kaip nusišnekinėja – daugelis ir nežino. Ir paskui gaunasi, kad jūs balsuojate už tuos, kas gražiai pažadėjo, o tada piktinatės, kad politikai yra melagiai ir nesilaiko pažadų. Apie tai, kad net ir sąmoningų pažadų laikytis politikoje kartais būna neįmanoma dėl kitų faktorių, jau esu rašęs šį bei tą. Bet bėda ta, kad daugelis politikų netgi nebando ko nors sąmoningo pažadėt.

Vat čia ir pažiūrėkim, kaip ten yra su viena iš populiariausių jėgų – Lietuvos Socialdemokratų Partija, jos istoriniais vingiais bei kai kuriais kitais niuansais. Kad prognozuoti galėtume.

Continue reading

Lietuvos ir Rusijos santykiai

Po Algirdo Mykolo Brazausko mirties galų gale pasigirdo kalbos, kad jis visą laiką buvo Rusijos rėmėjas. Aišku, tai ir nenuostabu, ypač jei prisiminsim jo žodžius apie skudurą (taip jis vadino trispalvę), apie tai, kad „kas gins Lietuvą“ (apie Rusijos kariuomenės išvedimą) ir tiesiog tai, kad jis buvo LKP CK pirmasis sekretorius.

Dujotekana, valstybininkai ir lopatologija

Vladimiras Putinas

Vladimiras Putinas tapo Rusijos prezidentu 1999, o maždaug nuo to laiko pastebime vis didesnę Rusijos įtaką pačiuose aukščiausiuose Lietuvos valdžios sluoksniuose

Kaip žinia, Lietuvos dujų tinklai prie Brazausko parduoti Rusijai už juokingą poros šimtų milijonų sumą, kai realistiniai vertinimai kalba apie ~10 milijardų ar netgi didesnę vertę. To dėka turime Dujotekaną su valstybininkais. Apie tai, kad VSD draugauja su FSB (buvusiu KGB) – irgi įrodymų ieškot toli neverta. Jau senokai kalbama apie galimas sąsajas – VSD vadovas Arvydas Pocius, kaip žinia, buvo saugumietis. Vienas iš jo pavaduotojų – liūdnai pagarsėjęs Darius Jurgelevičius – komsomolo veikėjas, sovietmečiu pagarsėjęs pareiškimais, nukreiptais prieš Sąjūdį. Kas nors pasikeitė VSD darbe, pašalinus tuos du pareigūnus? Eglės Kusaitės byla parodė viską kaip ant delno: VSD sukurptoje byloje lietuviška prokuratūra organizavo FSB vykdytus tardymus.

Nenuostabu, kad ir Valdas Adamkus, prie kurio subujojo valstybininkų klanas, paaiškėjo besąs Algirdo Brazausko draugu, o ir įdomu, kaip jis vis atvažiuodavo į Lietuvą pačiais sovietinės stagnacijos metais. Gal ir nenuostabu, kad tuometinę Lietuvos užsienio politiką formavęs TSPMI vyriausiasis lopatologas Raimundas Lopata po visų bardakų įsidarbino su Rusija siejamoje įmonėje. Čia itin įdomus momentas – kad lopatologai visąlaik skelbė visokias nesitaikstymo su Rusija politikas, o kaip paaiškėjo, šitai tebuvo elementari maskuotė: nesitaikstymai nekeičia nieko, tačiau resursus, reikalingus integracijai su ES, nukreipia į tuščią vietą, absurdiškus Lietuvos geopolitikų projektus Gruzijoje ir Ukrainoje.

Taigi, lopatologinio kurso dėka iki šiol turime elektros tinklus, organizuotus taip, kad iš vienos Lietuvos pusės į kitą elektra keliauja per Kaliningrado sritį. To paties kurso dėka 10 metų nepradėta statyti nauja atominė elektrinė – tiktai dabartinė valdžia galų gale drįso, tegul ir nevėkšliškai, imtis kažkokių veiksmų. Jau beveik 20 metų kalbama apie elektros tiltą į Lenkiją (taip taip, apie tai pradėta šnekėti Nepriklausomybės atgavimo pirmaisiais metais) – ir vėl tai nejuda. Nejudėjo tai per visą lopatologinį periodą. Kaip tai pavadinti? Ogi paprastai – Lietuvos politinė strategija bent dešimtmetį buvo kuriama pagal Rusijos poreikius.

Politiniai skandalai ir netgi karai – su Rusijos įtaka

Šviežia Petro Stankero istorija taip pat išvirto įdomybėmis – išlindo gandai, kad jis, davęs progą Rusijos propagandistams sukelti milžinišką kampaniją, kurioje Lietuva kaltinama belenkuo, pradedant nacizmu, baigiant rusų persekiojimu, besąs kažkokiu dar sovietinių laikų nomenklatūrininku, kuris, kaip nuostabu, buvęs atsakingas už visokių mitingų ir demonstracijų išvaikymus.

Krūva žiniasklaidos Lietuvoje jau dabar siejama su rusišku kapitalu – ar verta minėti pavadinimus? Gal įdomiau tai, kad Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, per WikiLeaks paviešinus gandų lygio informaciją, kad egzistuoja kažkokie Pabaltijo gynybos planai, pareiškia, kad NATO turi dėl to pasiaiškinti. Įsivaizduokim, kad įsistatom spyną į duris, o pas mus ateina kaimynas ir ultimatyviai reikalauja pasiaiškinimo? Po tokio demaršo abejoti jau neverta: planai gintis reikalingi, o Rusija turi ne gynybos, o puolimo planus, kuriems ta gynyba trukdo.

Prieš porą metų vykęs karas su Gruzija parodė, kas yra kas. Rusija daug metų laiko okupuotomis dvi Gruzijos teritorijas, o paskui dar organizuoja karus. Ar Pabaltijyje kitaip? Matėm, kad jiems tereikia menko preteksto, kaip kažkokio paminklo perkėlimas Taline, kad organizuotai privežtų riaušininkų iš neokomsomolinės organizacijos „Naši“ ir pavaizduotų, esą kažkas skriaudžia rusakalbius. Tąsyk pasigirdo labai aiškios Rusijos veikėjų retorikos, kad Rusija turinti įvesti savo kariuomenę į Estiją, kad apgintų savo rusakalbes mažumas. Dabar tie propagandistai skelbia apie kažkokius jau Lietuvoje persekiojamus rusus.

Galų gale, abejonių nekelia ir pora Rusiją remiančių partijėlių Lietuvoje, kraštutinai suaktyvėjusių paskutiniu metu – Kazimira Prunskienė su savo liaudies partija jau nesislapstydama skelbia apie partnerystes su Vladimiro Putino partija „Jedinaja Rossija“, o kam dirba tuos pačius nacizmus išsigalvojantis ir visur platinantis Frontas su savo Algirdu Paleckiu – dar akivaizdžiau. Ar reikia kažkokių istorinių paralelių apie tai, kaip panašiai su Rusija (tuomet – SSRS) draugavusios partijos paskui mums nešė Stalino saulę?

Geopolitiniai cikliškumai, istorijos kartojasi

Nuo Lietuvos Nepriklausomybės 1918 iki jos praradimo 1940 praėjo 22 metai. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo 1990 iki dabar praėjo jau beveik 21 metai. Tai nėra kažkoks simbolinis sutapimas – maždaug 20 metų trunka vienas ciklas, per kurį pasikeičia visuomenės nuomonė, per kurį pasikeičia viena politikų karta, per kurį valstybė sugeba persiorientuoti į naują situaciją, naujus tikslus ir juos pradėti įgyvendinti.

Maždaug 20 metų prireikė Vokietijai ir SSRS, kad po I Pasaulinio karo jos persitvarkytų II Pasauliniam. Tik vos vos trumpesnio laiko prireikė Sovietų Sąjungai po II Pasaulinio, kad pilnai įsisuktų į Šaltąjį karą su visa 1962 metų Karibų krize. Prisiminkim, kad apie 1963 įsivažiavo ir Vietnamo karas. O 1969 – ir SSRS-Kinijos konfliktas. Dar galim čia pridėti Prahos pavasarį 1968 ir krūvą kitų įvykių, kurių dėka neretas istorikas tą periodą pavadina tyliu III Pasauliniu. Nerišlios paliaubos prasidėjo tik apie 1969-1972, kai JAV ir SSRS pasirašė pirmą branduolinės ginkluotės apribojimo sutartį.

Ir štai, praėjus vėl panašiam laikotarpiui, įvyko SSRS subyrėjimas, visų įvardintas, kaip viso Šaltojo karo pabaiga. O po to paties periodo – Rusijos-Gruzijos karas ir ta situacija, kurią turime dabar: kai kurie politologai kalba apie tai, kad Lietuva jau yra okupuota, tiesiog tyliai ir iš vidaus. Pokytis nenuostabus, turint omeny, kad Rusija dabar valdoma KGB metodais (juk ir Vladimiras Putinas – žymus KGB veikėjas) – šie juk įpratę viską daryti pogrindiniais būdais, kiek įmanoma tyliau sukeldami visokius perversmus, infiltruodami įvairius agentus ir t.t. – kad tik niekas nepastebėtų.

Nejuokinga

Kai Vytautas Landsbergis prieš gerus dešimt metų kalbėjo apie šliaužiančią Rusijos grėsmę, daugelis juokėsi. Prieš penkis metus tam pačiam daugeliui pasidarė jau nejuokinga. O dabar?

Vieneri Drąsiaus mito metai

Praėjo jau metai nuo to laiko, kai pranašavau, kad Drąsius Kedys taps herojumi legendoje apie save, tad paprasčiausiai jaučiu tam tikrą moralinę pareigą apžvelgti viską, kas vyko. Gal būt, truputį plačiau, nei tą kartą. Ir painiau – nes įvykių, gandų ir faktų vis daugėjo, o aiškumų darėsi vis mažiau.

Kai rašiau apie Drąsiaus Kedžio mitologizavimą, apie archetipiškumo požymius, buvo praėjusios vos kelios dienos po kruvinų įvykių Kaune. Tuo metu vis dar niekas nesuprato, kas vyksta, tačiau jau matėsi ženklų, kad čia ne šiaip koks žiniasklaidos keliamas triukšmas, o visiškai išskirtinės visuomenės reakcijos. Rašydamas, aš nuoširdžiai galvojau, kad kada nors apie Drąsių Kedį bus kuriamos dainos ir pasakos. Kažkada. Tarp žmonių, kurie komentuoja mano blogą, berods nebuvo prieštaravusių – mane tai nustebino (ir visiškai nenustebino masinės marginalinių komentatorių reakcijos „Lietuvos Ryte“ ir „Verslo Žiniose“). Dar labiau nustebino, kad įvairi kūryba, perpasakojanti įvykius, ėmė plisti jau po kelių mėnesių – aš tikėjausi gerokai ilgesnio periodo.

Continue reading

Ką keičia Dalia Grybauskaitė

Edvardas Čiuldė savo straipsnyje „D. Grybauskaitės vardo antisistema“ perša mintį, kad keitimus ministrų tarpe kiša tik Dalia Grybauskaitė. Teiginiai nėra labai originalūs, netgi užmirštant apie tai, kad vienintelis akivaizdžiai prezidentės praspirtas ministras – tai Vygaudas Ušackas, užsienio reikalų ministras, kurį išmetus, kilo krūvos kalbų, esą čia prezidentė verčia aukštyn kojom užsienio politikos strategiją ir taktiką.

Viskas žymiai paprasčiau. Dalia Grybauskaitė išties keičia žmones. Bet jei pabandysim atsekti, ką tokius ji keičia – paaiškės, kad tai ištisai andainykštis „valstybininkų“ klanas, pagarsėjęs po Vytauto Pociūno skandalo. Valteris Baliukonis, Darius Jurgelevičius, Mečys Laurinkus, Dainius Dabašinskas, Povilas Malakauskas, Dabašinską gelbėjęs Vygaudas Ušackas – visus jungia bendras požymis. Šiame kontekste labai įdomiai ima atrodyti ir toks ilgas Algimanto Valantino neatstatydinimas: pastarasis taip ilgai dengė visą tą Vytauto Pociūno skandalo tyrimą, kad nei neabejotinai kažką  įdomaus turėtų žinoti.

Ar tik nebus padaręs klaidos Audronius Ažubalis, kuris vietoj to, kad Dainių Dabašinską atšauktų, pareiškė, kad toks atšaukimas labai jau negražiai atrodytų, nes prilygtų teisėsaugos spaudimui? Gali būti, kad tai irgi tiesiog suplanuota. Dainius Dabašinskas ilgai buvo įvardinamas tikruoju VSD vadu, kai Arvydas Pocius ir Povilas Malakauskas tebuvo šios įstaigos fasadais.

Kai kalbam apie valstybininkų keitimą, krenta į akis viena detalė: tai daroma kraštutinai atsargiai. Dalia Grybauskaitė puikiai atsimena, kaip greitai iš savo posto išlėkė Rolandas Paksas: šis juk irgi pabandė praspirti tuos pačius veikėjus, tiktai neatsargiai. Todėl kiekvienam surandamas „nesusijęs“ pretekstas: tai ten Jurgelevičius per du darbus dirba ir turi vieną pasirinkti, tai ten Laurinkus politikuoja kur nereikia, tai ten Ušackas nuosavą politinę liniją įvedinėja… Dar daugiau – kiekvienam iš jų, bent pradėjus valymą, būdavo suteikiama ir viltis, kad pavyks ramiai atsisėdėti šešėlyje. Kaip ima aiškėti – tai tik laikinai, kad nepajustų pernelyg didelės grėsmės.

Noriu priminti ir tą vienintelį atvejį, kai prezidentė akivaizdžiai įsikišo į teisėsaugos reikalus – nuostabu, bet tai buvo toji istorija, kai Kauno teisėsauga sugalvojo kelti bylas protestuotojams dėl pedofilų. Tąsyk Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad žmonės neturi būti baudžiami, nes tai – pilietiškumas.

Taigi, nors dar prieš metus Dalios Grybauskaitės atėjimas valdžion man atrodė gerokai fantasmagoriškai, ir labai ilgai abejojau tuo, ką ji daro, dabar atrandu jau ryškėjančius požymius, kad ji imasi veiksmų, skirtų labai rimtam demokratijos sutvirtinimui.

O pabaigai noriu tik pateikti paties Edvardo Čiuldės citatą, kurią siūlau permastyti visai kitokiame kontekste:

lietuvišką specifiką antisistemos įtvirtinimo kelyje žymi sėkmingai išplėtota oligarchinės žiniasklaidos infrastruktūra, kuri andai parėmė prezidentę rinkimuose, bet kuri taip pat leido ne kartą išplauti kritinės masės žmonių sąmonę, visais galimais atvejais siekė suniekinti teisinės visuomenė idealus ir, žinoma, esant progai visada bandys iškišti suklastotus pilietiškumo pavyzdžius. Neįtikėtinas mūsų pačių kvailumas, be abejonės, yra palanki dirva tokioms užmačioms įgyvendinti.