Tag Archives: Artūras Paulauskas

Politikų įtaka internetuose

Manau, kad jau norite susilaukti rezultatų – kas tokie yra įtakingiausi politikai, bent jau lietuviškų internetų mastais. Ir žinoma, kad kai kas čia yra lyg ir savaime aišku. Ir kartu ne taip jau ir aišku, kai pasižiūri atidžiau. Pasiskirstymas lyg ir aiškus, bet ne toks jau ir aiškus, kai pasiaiškini.

Trys populiariausi politikai ir jų sąsajos (už ką dar balsavo balsuotojai). Dydžiai sužymėti irgi atsižvelgiant į sąsajų skaičių. Šiame grafike slepiasi kai kurie įdomumai.

Trys populiariausi politikai ir jų sąsajos (už ką dar balsavo balsuotojai). Dydžiai sužymėti irgi atsižvelgiant į sąsajų skaičių. Šiame grafike slepiasi kai kurie įdomumai. Jei paspausite – pamatysite kiek didesnį vaizdą.

Pradėsiu gal nuo ryškiausio siurprizo daugeliui (nors kai kam tai visai ne siurprizas): šiuo momentu pats įtakingiausias politikas yra Vytautas Landsbergis. Ir viskas. Ir taškas. Ir nėra čia ką nei pridėti. Paradoksas tame, kad internetuose Vytautas Landsbergis lyg ir nėra kažin kaip aktyviai besireiškiantis, bet visvien faktas kaip blynas – jis yra toks ir viskas.

Antras siurprizas – antroje vietoje Remigijus Šimašius, kuris pagal vertinimus pralenkė netgi Dalią Grybauskaitę. Ir kas įdomu, pralenkė, apklausai jau einant  galą, labai išlėto, vos vos, bet po to, kai apklausos sąrašas buvo dar ir permaišytas, ir patsai Vilniaus meras atsidūrė kažkur sunkiau surandamoje vietoje. Žodžiu, šitai irgi šį bei tą sako.

Trečias siurprizas – nors Dalia Grybauskaitė ir trečioje vietoje pagal internetų vertinimus, bet visokiuose tyrimuose jai populiarumu prilyginami politikai išvis dvigubai nuo jos atsilieka. Ir tai nepaisant to, kad Lietuvos Prezidentė nėra kažin kaip stebuklingai aktyvi tuose jūsų feisbukuose. Ir tai irgi šį bei tą sako.

Beje, jei kas nesuprantate, tai apklausa savo esme buvo projektyvinė. O projektyvinių vertinimų esmė yra ne tai, ką žmonės patys sau galvoja, o tai, ką jie pastebi apie savo aplinkos vertinimus. Atitinkamai, vaizdas gaunasi geresnis. Pvz., vietoje to, kad kažkas pasakytų „aš labai pasitikiu politiku X“, tas kažkas pasako „aš gal ir pasitikiu tuo X, bet visi aplinkui mane jį keikia, tai gal jis pusėtinai įtakingas“.

Žodžiu, vaizdas čia gaunasi smarkiai kitoks, kai kuriais atžvilgiais teisingesnis. Kita vertus, neužmirškim, kad čia visgi internetai, o internetuose valdo visai kitokios jėgos, nei balsavimo punktuose. Tad žiūrėkim su šiokia tokia rezervacija. Ir eikim toliau, prie sąrašo.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apie internetinius prezidentų rinkimus ir realybę

Aš tikiuosi, kad jau spėjote primiršti tą ilgą seriją balsavimų už internetų prezidentus. Paskutinio turo rezultatų ilgai ilgai neskelbiau, nes jie buvo ir taip pakankmai aiškūs, o norėjosi kiek ilgiau pratęsti ir pasižiūrėti šiokių tokių pokyčių. Visgi kardinalių pokyčių nesigavo: tendencijos liko aiškios ir ilgalaikės. Ir, beje, visiškai akivaizdžios.

Su šitais balsavimais vyko vienas įdomus dalykas: Grybauskaitės fanai patikėjo, kad ji laimės ir visiškai atsipalaidavo, o tada, balsavimams einant toliau, ėmė ir po truputį balsų prisirinko Remigijus Šimašius.

Su šitais balsavimais vyko vienas įdomus dalykas: Grybauskaitės fanai patikėjo, kad ji laimės ir visiškai atsipalaidavo, o tada, balsavimams einant toliau, ėmė ir po truputį balsų prisirinko Remigijus Šimašius.

Vienas dalykas labai smarkiai krito į akis per visus internetų balsavimus: pradžioje Dalia Grybauskaitė laiminėjo tiesiog be išlygų. Bet žinote, kaip būna, kai rinkėjas patiki, kad jo kandidatas laimės? Ogi jis neateina į rinkimus, nes galvoja, kad jo kandidatas ir taip laimės. Tuo tarpu kito kandidato rinkėjai mobilizuojasi. Štai tą ir matome grafike. Taip kad pagalvokite gerai: nors čia ir darau aš išvadą, kad Dalia Grybauskaitė turi laimėti, ji laimės tik su sąlyga, kad tie, kas ją palaiko, ateis į rinkimus.

O bendrai, nesigilinant į visokias analizes, tą ilgos internetinių balsavimų serijos pabaigą galima reziumuoti paprastai: iš realių kandidatų be išlygų laimi Dalia Grybauskaitė (418 balsai), o iš tų, kas šiaip internetuose garsūs – Remigijus Šimašius (671 balsas). Pastarasis, reikia tikėtis, į užmarštį nenueis, o kils ir toliau, nes rezultatai čia buvo įspūdingi.

Visi kiti, kas tik internetų rinkimuose dalyvavo, iškrito, nesugebėję nei susilyginti su šitais dviem kandidatais.

O jei norisi kiek daugiau duomenų – čia vat ir pasižiūrėkime truputį skirtingų grafikėlių ir šiaip įdomumų. Ir šį kartą – jau ne vien iš šitų balsavimų, o žymiai plačiau. Iš visokių kitokių šaltinių.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Darbo partija pritilo

Taigi, Dalia Grybauskaitė pasakė, kiti pacypė, o vat dabar visi kažkodėl ir aptilo.

Taigi, Dalia Grybauskaitė pasakė, kiti pacypė, o vat dabar visi kažkodėl ir aptilo.

Aš jums čia labai trumpą ir nedidelę konspiraciją pasakysiu. O jūs išvadas pasidarykite. O konspiracija yra tokia, kad valdantieji ne taip seniai skelbė, kad iki šiandien Dalia Grybauskaitė turi pasiaiškinti, o jei ne – tai ten kažkas bus. Gal kokios apkaltos, o gal komisijos, o gal dar kažkas – visokių ten kalbų buvo ir per visokius politikus, ir per politologus. Aišku, ryškiausiai čia kažkodėl piktinosi ponia Loreta Graužinienė ir šiaip Darbo partija, bet tai ir suprantama matyt.

Čia prisiminkim, tarp kitko, kad dar 2006 pavasarį Artūras Paulauskas skelbė, kad Viktor Uspaskich ir Rolandas Paksas gali būti kažkokių užsienio specialiųjų tarnybų instrumentai. O prisiminus ir DP bylą dėl juodosios buhalterijos, ir keistas Viktoro Uspaskicho keliones į Maskvą, galime tarti, kad ponia Prezidentė paskelbė viešą paslaptį, taigi, nieko išties nenustebino.

Žodžiu, šiaip jau apie visą tą istoriją kalbėti kaip ir nėra ką, nes tiesiog nėra apie ką kalbėt, o visas triukšmas, reikalaujant kokių tai įrodymų – matyt, tiesiog dėl akių. Nes gi reikia kažkokių pasiteisinimų, kad ir kas kam bebūtų aišku.

Konspiracija gi čia tokia: kovo 7 dieną valdančiosios koalicijos politinė taryba Algirdo Butkevičiaus pareiškimu aiškino, kad Prezidentė privalo pateikti pasiaiškinimus iki kovo 14 dienos. Nes kitaip ten kažkas bus. To norėjo ir Rolandas Paksas, ir darbiečiai. Viktoras Uspaskichas, tarp kitko, lygino Prezidentės pareiškimus su kažkokiomis valytojos šnekomis. Todėl arba Dalia Grybauskaitė turi pasiaiškinti, arba kažkas ten bus.

Taigi, šiandien ta kovo 14, o jokių veiksmų valdantieji nesiėmė, o tiesiog kažkaip nieko nesiėmė ir nutilo, nors lyg ir nieko nepateikė jiems Prezidentė. O gal visgi Prezidentė pateikė jiems kažką, o jau todėl viskas ir aptilo, todėl jokios reakcijos ir nėra? O kaip jūs manot?

O dar, prisiminkime, kad visiškai netikėtai Darbo partijos sąrašą į Europos Parlamento rinkimus ves ne Vydas Gedvilas, o Viktoras Uspaskichas.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Liberalizmas ir perlai, numesti kiaulėms

Ponios ir ponai manęs gerbėjai, aš norėjau parašyti jums priešrinkiminę apžvalgėlę apie visokias politines partijas, bet gavosi taip, kad viena politinių jėgų grupė yra tokia primakaluota, jog taip paprastai nesigaus. Todėl šįsyk parašysiu tiktai apie visokius liberalus. O jau kitame straipsnyje pabandysiu apžvelgti ir kitus.

Liberalių ideologijų esmę bene geriausiai nusakytų pasakymas, kad liberalai – tai tie patys anarchistai, tiktai turintys pinigų ir sveiko proto. Ir netgi posakis, kad „anarchija – tvarkos motina“ – irgi kuo gražiausiai atskleidžia visą liberalizmo esmę: ne ribojimai kuria tvarką, o kiekvieno žmogaus laisvas apsisprendimas. Ir tai visiškai natūralu, nes visi procesai, visos organizacijos ir valstybės yra vienaip ar kitaip paremtos žmonių apsisprendimu. Ten, kur jis laisvas – žmonės būna laimingi, o kur ribojamas – kenčia nuo totalitarinio teroro.

Tačiau kai pažvelgi į visokias liberalaus raugo partijas, greitai supranti, kad iš pirmo žvilgsnio beveik neįmanoma susigaudyti, kur liberalai, o kur tiktai šūkalojančios bezabrazijos. Štai todėl aš ir ėmiau rašyti šitą nuobodžiai ilgą straipsnį – kad pasidarytų bent truputį aiškiau ne tik jums, bet ir man pačiam. Štai todėl čia nebus rimta, bet bus daug visokių šiaip nerišlių pastebėjimų, kurie ką nors gal ir pozityviai subalamutins: juk giluminės liberalų idėjos visgi yra gražios.

Skraidanti lėkštė kyšo iš už medžių

Atrodo nepaaiškinamai, kaip ir visas liberalizmas su įvairiausiomis liberalų keistenybėmis. Bet kai pasiaiškini, tai viskas daug paprasčiau, nei atrodo: čia ne skraidanti lėkštė, o tiesiog toksai gražus gatvės žibintas, kyšantis iš už medžių.

Grįžtant prie anarchistų – juk šie yra realūs ekonominiai dešinieji, kurie ir pinigų neturi, ir pakankmai pakvaišę yra, kad negalvotų apie kokią nors ekonominę sistemą, nes patys atsidūrę už sistemos ribų, neišvengiamai yra tapę sistemos oponentais*. Ir liberalai, ir anarchistai – tai tiesiog individualistai, sakantys, kad kiekvienas turi teisę tvarkytis savaip. Bet jokia anarchistų partija neina į rinkimus. O eina tiktai įvairūs liberalai.

Kodėl aš kalbu apie anarchistus? Tikrai ne vien todėl, kad įvairių liberalų tarpe yra tiek bardakų ir nesuprantamybių, kad susigaudyti juose beveik neįmanoma. Aš iki šiol net nežinau, kiek yra į liberalumus pretenduojančių partijų Lietuvoje – tai atrodo, kaip koks anarchistiškas chaosas. Aišku, kol nepasigilini, nes kai pasigilini, daug kas paaiškėja. Visgi anarchistus aš čia labiau užkabinsiu, nes palyginime su jais atsiskleidžia ir kai kurios įdomesnės liberalizmo idėjos.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Andrius Kubilius džiaugiasi laimėjimais

Andrius Kubilius džiaugiasi laimėjimais prieš sveiką protą. Girdėjau kaip viešai gyrėsi Seime, kad suvaldė kažkokį ten bankinį kolapsą bei labai padėjo verslui. Matėm, kad taip padėjo, kad dabar jau apie grynųjų uždraudimą kalba. Kiek daugiau, nei prieš metus rašiau apie krūvas nesąmonių ir tai, ką verta padaryti. Deja, nepanašu, kad kažkas kažką būtų pradėjęs galvoti.

Ale gi žinot, nors kuolą ant galvos tašyk, atrodo. Patylėtų bent jau, tai vis būtų šis tas, o dabar – giriasi savo pridirbtais absurdais. Dar galėjo pasigirti pagalvės mokesčiu – PSD. Arba bandymais apmokestinti natūrines pajamas. Pamiršo, tur būt.

Prieš porą metų buvau labai naivus ir žiūrėjau tokiu kvailu išoriniu žvilgsniu į Vyriausybę bei visokias partijas, buvau tik tik pradėjęs aiškintis kai kurias politines specifikas. Netgi savo bloge berods rekomendavau balsuoti už konservus. Ir vos atėjus tai šutvei į valdžią, pakraupau, nes iš pirmų pareiškimų apie tuo metu dar būsimas naktines reformas paaiškėjo, kad jie ruošiasi sukelt kažkokį ekonominį košmarą. Tikėjausi, kad durniai tai durniai, bet bent jau kažką sąžiningumo link padarys. Deja, paaiškėjo, kad pernelyg durni.

Link sąžiningumo – jokio judesio, mokestiniai pokyčiai tą rodo – GPM už dividendus sumažintas nuo 20 iki 15, bankams sušerta belenkiek, rinka prismaugta su PVM didinimu, etc.. Ir per visą tą savo absurdo teatrą jie nepasibodėjo ar tik ne apie tūkstantį mamų po teismus tampyt už susigalvotus esą įstatymų pažeidimus, kurie vėliau paaiškėjo besantys visai nepažeidimais, o teisėtu dalyku…

O dabar… O dabar dar galim prisiminti ir šviežią bandymą susibroliauti su Valdemaru Tomaševskiu. Man atvejis kažkuo labai primena kiek senesnę Viliaus Navicko įspūdingą konservų apsiteršimo šventę, tačiau žinot, kas įdomu? Tomaševskis, bent jau nuoseklus, tuo tarpu konservai – tamposi tai šen tai ten, pasirodydami ne geriau, nei Artūras Paulauskas, grįžęs į Viktoro Uspaskicho glėbį. Atmatos.

Vienas mano draugas prieš porą metų pasakė maždaug tokią frazę: „socdemai tikrai protingesni už konservus, bet daugybė jų – sukčiai, todėl balsavau už konservus, kurie bent kiek sąžiningi, tegul ir durniai„. Pasirodo, kad durniai nelabai kuo geresni, o ir jų sąžiningumas visokias abejones kelia.

Žodžiu, nesupykit už išsiliejimą, bet užkniso.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter