Tag Archives: lietuvos rytas

Bankas Snoras užsilenkė

Sukčių bankas

Ne, čia gal greičiau panašu į kokį banką "Sekundė", o ne į Snoro banką, bet visvien gera iliustracija.

Čia jau visi, ko gero, žinote, kad bankas Snoras užsilenkė. Per neeilinį Vyriausybės posėdį buvo perimtas jo valdymas, o greitu laiku matyt šis bankas bus nacionalizuotas. Kol kas yra blokuotos sąskaitos šiame banke, o kalbama, kad gal ateinantį pirmadienį jomis vėl bus galima naudotis. Firmos, kurios savo apyvartines lėšas tame banke laiko, gali dabar tik susilaukti mūsų užuojautos.

Kalbėti apie pačią Snoro situaciją čia matyt nelabai verta, jei neskaitysim to, kad bankas priklauso rusiškam kapitalui, o jau ten galų visokių galima atrasti. Dar galim prisimint, kaip buvo Latvijoje su Parex banku, kuris irgi su rusišku kapitalu buvo siejamas. Ta pati istorija.

Tačiau įdomumas yra tame, kad naujieną apie Snoro banko žlugimą įdomiu būdu paskelbė mums anoksai laikraštis, žinomas, kaip Komjaunimo Tiesa ir Lietuvos Rytas. Anonimiškas straipsnis triuškinančiai skelbė, kad Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, susitarusi su Vitu Vasiliausku, žada užgrobti ir nacionalizuoti lietuviškus bankus. Ir kaip tai baisu, ir kaip ten rengs kažkokias kratas, kaip klaidins visuomenę ir taip toliau.

Čia, nukrypdamas nuo temos, noriu išreikšti pagarbą Rimvydui Valatkai. Ponas Rimvydai, kadangi žinau, kad bent jau kartkartėmis esate mano blogą skaitęs, tai jei ir į šį straipsį netyčia užklysite, sakau tiesiai: pasielgėte teisingai, išeidamas iš to laikraščio.

Grįžtant prie mūsų avinų*, apie kai kurių tų minėtų bankų lietuviškumą niekam klausimų nekilo, nes puikiai žinoma, koks tas lietuviškas kapitalas, sudarantis kontrolinį paketą ir priklausantis kokiam nors Rusijos piliečiui. Straipsnyje grynai dėl vaizdo tebuvo paminėti keli kiti bankai – berods Šiaulių bankas, Medicinos bankas ir Ūkio bankas. Tačiau tie, kam reikia, suprato, kad kalba eina apie Snoro banką. Nes viskas buvo tiesiog pernelyg akivaizdu – jau seniai žinoma, kam priklauso tas leidinys.

Bet bankai bankais, tačiau aš noriu kažkam čia užduoti kelis klausimus:

  • Kodėl bankui buvo leista įsigyti žiniasklaidos priemonę, nors įstatymai berods tai draudžia? Kodėl atsirado tokios galimybės? Kas bus padaryta, kad daugiau tokių cirkų nebūtų?
  • Ar išvis bent kažkiek galime pasitikėti žiniasklaida, kai tokius cirkus daro didžiausias Lietuvos dienraštis, o ir išvis viena iš didžiausių Lietuvoje žiniasklaidos grupių (prisiminkime, kad yra ir Lietuvos Ryto televizija, portalas, dar kažkiek kitų leidinių)?
  • Ar nekyla kokie nors įtarimai apie bendrai povandeninių makliavojimų mastus, jei tokio lygio kliedesiai vyksta? Ką galima spėti apie to paties laikraščio skelbiamą kritiką kuriems nors valdžios atstovams ar, atvirkščiai, kokius dalykus galima įtarti apie tuos politikus, kuriuos tas laikraštis paremia?
  • Ar nesinori kartais prisiminti, kad kažkaip ten įdomiai Lietuvos Rytą kadaise minėjo anokie Wikileaks?
  • Kuo išvis galima pasitikėti, jei žiniasklaidoje matome tokio lygio cirkus?

Trumpai tariant, čia man kyla daug įvairių klausimų. Atsakykite man į juos kas nors.

A, o pinigus laikyti reikia ne banke ir ne kortelėje. Čia dar vienas didelis grynųjų privalumas. Beje, įdomu, ką pasakytų kokia nors Ingrida Šimonytė apie tai, kaip reikia riboti įmonėms galimybes naudoti grynuosius: čia kaip tik ta situacija, kur grynųjų turėję Snoro klientai turi šansą išsilaikyti ant vandens, kai negrynais mokantys dabar raunasi plaukus nuo galvų ir kitų vietų, galvodami, kaip be apyvartinių suktis.

——–

* Kai kuriuos labai nustebina tas pasakymas apie mūsų avinus, nes žmonės įsižeidžia. Tai aš jums paprastai paaiškinu: pasakymas kilo iš vienos istorijos, kai kažkokiame Viduramžių teisme du kaimiečiai ginčijosi dėl kažkokių avinų, kurie ten kažką padarė – ar tai ten avį ne tą iškrušo, ar tai tarpusavy susidaužė, žodžiu, dėl niekų. Teismo metu besibylinėjančių ginčai nuklydo į lankas tiek, kad teisėjas ėmė rėkti – „grįžkim prie mūsų avinų“. Taip ir atsirado posakis, kuris reiškia, kad jei jau nuklydom į lankas, tai reikia grįžti prie pagrindinės temos. Aišku, čia dar galim pastebėti, kad avinais matyt pavadinti buvo tie besibylinėtojai.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

WikiLeaks patarimai, kaip pagerinti žiniasklaidą

Korupcija

Ir ką gi čia gali pakeisti? Ogi viską - jei tik yra noro. Korupcija žiniasklaidoje veikia tiktai tol, kol nefiltruoji tos informacijos, kol tą informaciją naudoji, kaip pasyvus durnius, kurio refleksais žaidžiama.

Vakar buvo gera diena – 15min pranešė sensacingą WikiLeaks faktą, kurį ir taip visi žinojo*: kai kurie leidiniai reikalauja, kad jiems mokėtų (originalus dokumentas – angliškai). O jei jiems nemoka – terorizuoja, ką papuola – ir įmones, ir politikus. Tarp esminių terorizuotojų, užsiimančių korupcija, minima Respublika, Lietuvos Rytas, taip pat pranešama, kad ir Diena dokumento parašymo momentu juda link to paties (kadangi jau praėjo laiko, galim spėti, kad jau nujudėjo – kai kurie faktai Dienos judesį demonstruoja puikiai).

Ką čia galim pasakyti? Aišku, galim tarti, kad žiniasklaida pūva, o laimės galų gale žmonės – tiesiog dėl to, kad vyksta informacijos kanalų decentralizacija ir t.t.. Bet šis procesas nėra toks jau supergreitas. Realiai kažką pajusime tik po kelių metų. Tad geriau pagalvokim, ką daryti tam, kad procesas pagreitėtų.

Aš manau, kad daryti galima paprastą dalyką, kuris paveiks visus: platinti nuorodas apgalvotai. Būtent apgalvotai, atsižvelgiant į pasekmes, o ne tik pagal pirmą reakciją („patiko/nepatiko“). Tiesiog sakyčiau, kad verta pabandyti, o per kelis mėnesius tai suveiks – ir per tai, kad FB kažkas mažiau plis, ir per tai, kad Google nuorodų skaičiaus pokyčius pastebės.

Kai pašarini straipsnį Snukiaknygėje, padarai reklamą leidiniui. Kai įdedi nuorodą į straipsnį savo bloge – vėl padarai reklamą leidiniui. Taigi, išvada akivaizdi: jei nori, kad kažkokio leidinio auditorija augtų – platink ir laikink bei komentuok* tik tas nuorodas, kurios priklauso būtent leidiniui, kurį laikai etišku, neutraliu, vertu. Laikai leidinį netinkamu – tiesiog nedėk į jo straipsnius nuorodų, neplatink informacijos. Net jei kažkuris straipsnis atrodo vertas dėmesio. Paprasčiausiai susilaikyk ir viskas. Blogiausiu atveju, jei tema atrodo svarbi – pats parašyk apie tą patį. Ir neužmiršk, kad dažniausiai apie tas pačias naujienas praneša keli skirtingi leidiniai. Tad paprasčiausiai sąmoningai pasirink, kurio nuorodą platinsi.

Tai labai paprasta, tai juk elementarus naujosios eros mechanizmas: būtent žmonės nustato, kokia informacija yra verta, kokie informacijos šaltiniai yra verti. Jei darai šitai sąmoningai – gauni rezultatą. Jei paaiškini šitus mechanizmus ir kitiems – rezultatas išauga šimteriopai. Jei paaiškini, kodėl tie kiti irgi turėtų paaiškinti šitus mechanizmus dar kitiems – rezultatas išauga dar šimteriopai.

Primeskim, kaip tai efektingai gali suveikti: jei šimtas į mane panašių blogerių paaiškins kiekvienas šimtui skaitytojų, kodėl į vienus leidinius reikia nedėti nuorodų nei internetuose, nei feisbukuose (ir netgi nekomentuoti), o į kitus dėti kuo daugiau. Ir kiekvienas šimtas skaitytojų paaiškins tai dar šimtui savo draugų. O tie – dar šimtui savo draugų. Ir net nebūtina tai padaryti vienu kartu – pakanka laiks nuo laiko kažką paaiškinti vienam-kitam žmogui. Milijonas sąmoningai įtakojančių žmonių, tiesa? Pas kažką iš leidinių skaitytojų skaičius gali padidėti milijonu, o pas kažką kitą – auditorija gali susitraukti iki menko būrelio internetais nesinaudojančių durnių***.

Ir pabandykim pagalvoti, kaip nuo mūsų įtakos gali pasikeisti reitingai tokiems portalams, kaip dešinysis Balsas, krikščioniški Bernardinai, interneto žiniasklaidą sukūręs Delfi, jų konkurentas Alfa, truputį internetuose užsibuginusios, bet itin neutralios Verslo Žinios****? Sakyčiau, kad nors pavienis žmogus lyg ir atrodytų, nelemia, bendras galimas pokytis – kardinalus ir priklausantis nuo mūsų. Vieni mūsų dėka gali gerokai paaugti, kiti – gerokai kristi. Bet tik su sąlyga, kad mes tai darysime sąmoningai. Beje, patiems portalams irgi verta apie tai pagalvoti: kaip gali pasikeisti blogerių (o tuo pačiu – ir kitų aktyvesnių internautų) požiūris, jei portalas su blogeriais ir jų skaitytojais draugaus, tiesa? 🙂

Aš nesiūlau boikotuoti kokio nors sąrašo (nors tas sąrašas ir labai būtų aiškus). Manau, kad tai kiekvieno reikalas, ką žiniasklaidoje paremti, o ką paspirti – pas mus visus kriterijai skirtingi. Tiesiog siūlau pagalvoti (ir rimtai pagalvoti) apie tai, kad sąmoningas apsisprendimas netgi tokiame mažame dalykėlyje gali nulemti nepaprastai daug. Nes mes jau turime įrankius, kurių dar prieš kokį dešimtmetį nebuvo – tai Google ir Facebook.

 

——–

* Jau ir anksčiau buvo kalba apie tai, kad WikiLeaks informacija – visai neslapta, o sensacingumą kelia tik faktas, kad visiems lyg ir žinomus, tačiau viešai nepripažįstamus dalykus įvardina pakankamai autoritetingos, rimtos institucijos – JAV ambasados. Faktas, kad didžiulė dalis Lietuvos žiniasklaidos yra korumpuota, paperkama, spausdinanti užsakomuosius straipsnius ir t.t. – labai seniai žinomas. Kaip puikiai žinoma ir tai, kam kokie leidiniai priklauso. Ir jei ko nors paklaustum svarbiausių korumpuotų leidinių pavadinimų, juos pasakytų bet kuris Lietuvos pilietis, apsieidamas be jokių ten WikiLeaks.

** Feisbukas visus įrašus reitinguoja pagal rinkinį įvairių parametrų, suteikdamas kažkokius balus įrašams, o daugaiusiai gavusius iškeldamas į viršų. Vienas iš reitingavimo mechanizmų – tai „Like“ mygtukų paspaudimas, bet kitas – tai tiesiog elementarus komentarų skaičius. Komentuok, jei nori, kad Facebook įrašas kiltų į viršų. Nekomentuok, jei nori, kad jis greitai būtų užmirštas. Tai tiesiog nauja informacinė paradigma.

*** Sakau, kad internetais nesinaudoja durniai, nes amžius čia jau seniai ne rodiklis. Ypač po to, kai kažkoks teismas už kažkokį internetinį komentarą nuteisė septynesdešimtmetę senutę (vakar rašiau jau ir apie dilgėlių paradigmą): akivaizdu, kad amžius sugebėjimui naudotis internetu nedaro lemiamos įtakos. Nesugebėjimas naudotis internetu – daugiau intertiško mąstymo, t.y., riboto intelektinio pajėgumo problema.

**** Tie žiniasklaidiniai veikėjai galvoja, kad jei jie įdės nuorodą į blogą, tai skaitytojai, paspaudę nuorodą, iš jų išeis ir daugiau niekada niekada nesugrįš. Jie rimtai taip galvoja (taip taip, jie taip galvoja, aš nejuokauju – jie TIKRAI taip galvoja). Todėl nededa nuorodų netgi tada, kai kokiame nors straipsnyje nurodo kokį nors puslapį. Žinoma, tai idiotiškas požiūris. Ar tai, kad jų pačių pavyzdžiu neįdėjau nuorodų į pavardintus leidinius, apsunkintų kam nors jų suradimą? O gal neįdėjęs nuorodos, padidinau savo skaitytojų ratą? LoL

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Vėl apie blogosferą ir žiniasklaidą

Dėdė TrolisBlogosferoje PoKo.lt prezentacijos dėka prasidėjo tokia įdomi diskusija apie žiniasklaidą ir blogerius, kad ir aš įkišiu čia savo trigrašį. Pradėjo ginčus Dansu Dansu, karkteldami apie tai, kad blogeriai yra niekam tikę, nes jų lankomumai neaiškūs, o tada dėjo Commonsense.lt , parašę, kad žiniasklaida – tai kombikormas broileriams*. Čia ir yra tiesa, kurią subtiliai įvardino Poko.lt kitame įraše, apie kokybę: didesnė dalis žiniasklaidos – tai smegenų krušimo fabrikas, auginantis idiotus.

Kas yra idiotas? Ogi tas pats broileris, kuris šeriamas standartizuotu maistu, tinkamu visiems broileriams. Jei esi nestandartinis – esi niekam nereikalingas, nes neši mažai pelno. Atitinkamai – ir neįdomus visokiems reklamdaviams. Nes reklamdaviams reikia milijoninio Delfi, kuris daro įspūdį Dansu Dansu. Ir tai pakankamai įdomu, kai paanalizuoji kiek giliau.

Atsimenat gal, kaip kažkada rašiau apie muzikos industriją? Vertelgoms neįdomūs tokie atlikėjai, kaip Iron Maiden, Deep Purple, Uriah Heep ar dar kas nors savito. Nes tokią muziką mėgsta specifinė, išranki publika, o rimti atlikėjai – įnoringi, sunkiai atrandami talentai. Todėl muzikos industrija augina silpnaprotiškas Justin Bieber ar Lady Gaga tipo žvaigždutes. Kur visiškai nesvarbus atlikimas. Lady Gaga turi pyzdutę, kurią kartais nuo scenos parodo savo gerbėjams, o tie ima svaigti – jiems to ir pakanka. Visa Lady Gaga muzika parduodama ne kaip muzika, o tiktai kaip priemonė paauglių onanizmui. Tas pats metodas puikiai veikia abi lytis: Justin Bieber turi bybiuką, kurio nerodo, bet apie kurį leidžia pasvajoti ir pasitrinti į kėdės kampą visokioms jo klipus žiūrinčioms paauglėms. Joms to irgi pakanka.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Buvo Tiesa, pasidarė Diena, buvo Diena, vėl bus Tiesa

Laikraštis Tiesa

Gal jau laikas pagalvoti "Diena Media" grupei apie savo logotipų keitimą? Šitas logotipas ne tik puikiai atitinka turinį, bet ir kelia nostalgiją akcininkams. Pakeitę logotipą, ne tik geriau orientuotumėtės į savo auditoriją, bet ir galimai premijų gautumėt už teisingą požiūrį.

Kadaise buvo toksai kompartijos laikraštis – „Tiesa“. Pavadinimą jis gavo, tiesiog išvertus rusišką „Pravda“ („Правда“). Ta pravdinė „tiesa“ būdavo tokia, kad ilgainiui žodis „pravda“ tapo melo sinonimu. Vėliau, į sovietmečio pabaigą, kai visiems viskas pasidarė aišku, žodžio „tiesa“ prasmė irgi jau ėmė verstis – žmonės taip priprato, kad kur „tiesa“ pagal komunistus, ten ne tiek tiesa, kiek melas. Būdavo net nepatogu kažkaip sakyti tą žodį, nes galėjai būti ne taip suprastas. Žodį „tiesa“ iš buitinės vartosenos po truputį net ėmė išstumdinėti pakaitalai, pavyzdžiui, „teisybė“, „faktas“, „tikrovė“ ir pan..

Žodį „tiesa“ komunistai sugadino panašiai, kaip ir žodį „draugas“, kuris buvo suniveliuotas iki žodžio „tovarišč“ prasmingumo – jau sakydavom ne „draugas“, o „draugelis“, „korešas“, „bičiulis“, „pažįstamas“ ir pan., kad tiktai to „draugo“ nevartot. Pasibaigus sovietmečiui, prireikė kokių 10 metų, kad vėl išdrįstume tokius komunistų sunešiotus žodžius laisvai vartot, nejausdami gėdingų asociacijų su komunistinėmis prasmėmis. Ir dar 10 metų prireikė tam, kad visai užmirštume tą iškreiptą, komunistinę naujakalbišką prasmę, kadaise tiems žodžiams suteiktą.

Bet aš čia nukrypau nuo temos. Tiesiog nedaugelis žino, kad po Nepriklausomybės paskelbimo laikraštis „Tiesa“ dar kurį laiką gyvavo, spausdindamas visokius kliedesius, o 1994 pakeitė pavadinimą į „Diena“. O paskui, jau 1996 ta „Diena“ galutinai subankrutavo. Tačiau laikraštis „Tiesa“ nedingo – jį vėliau nelegaliai leido Lietuvoje vis dar veikianti LKP (Lietuvos Komunistų Partija). Taip, tokia buvo ir liko, bent jau prieš porą metų ji vis dar veikė, šlovindama tą patį savo mylimą Mykolą Burokevičių ir rašydama visokius kliedesius apie visokius SSRS laikų pasiekimus, tuometinę darbo liaudies gerovę ir t.t.. Gal ir dabar dar ta „Tiesa“ spausdinama, kokių 500 egzempliorių tiražu.

O dar paskui, 2007 metais, atsirado tokia „Diena Media“, kurios kontrolinį paketą nuo 2010 valdo anokia „Ūkio Banko Investicinė Grupė“, kurios pagrindinis akcininkas, savo ruožtu, yra toksai Vladimiras Romanovas, turintis dar ir krepšinio komandą „Žalgiris“.

Čia, žinoma, galėtume prisiminti, kad Gedvydas Vainauskas irgi turi krepšinio komandą, pavadintą „Lietuvos Rytu“, o pats laikraštis „Lietuvos Rytas“ kadaise vadinosi „Komjaunimo Tiesa“, o dabar didesne dalimi priklauso Snoro Bankui. Tačiau tokių kvankštelėjusių straipsnių, kaip laikraštyje „Diena“, tenai nebūna nei pėdsako. Dar daugiau: kai kas net sako, esą visas tas Vladimiro Romanovo susigalvotas pirkinys „Diena Media“ – tiktai tam, kad būtų galima pakonkuruoti su jo nemėgstamu „Lietuvos Rytu“. Pakonkuruoti spaudoje.

Išties aš apie štai, ką: dabar tasai Vladimiras Romanovas nutarė išbandyti savo plunksną savo laikraštyje, imdamas rašinėti visokius kliedesius apie tai, kokia gera ir galinga buvo SSRS, kaip gerai Stalinas ir kompartija paskui tvarkėsi, ir kaip Michailas Gorbačiovas Sovietų Sąjungą sugriovė, o jei nebūtų sugriovęs, tai dar keli metai ir būtų buvęs komunistinis rojus. Paskaitykite tuos kliedesius, labai rekomenduoju. Arba, pavyzdžiui, ima kliedėti apie tai, kaip Korėjos karo laikais sovietinė ginkluotė aplenkė moderniausius šiuolaikinius amerikoniškus ginklus, o tai reiškia, kad kapitalizme vieni vagys. Trumpai tariant, kliedesių kratinys, primenantis kažkokį keistą 1980-ųjų pradinukiškų baikių mišinį su labiausiai nukvakusių komuniagų sąpalionėmis. Irgi vertas paskaitymo, nes tiesiog ženkliškas – su povandeniniais greideriais (gaila, kad ne ekskavatoriais), iš marsiečių gautomis statistikomis, ir iš tramvajų štampuojamais miražais.

Labai panašus briedas prieš keliasdešimt metų būdavo spausdinamas LKP CK laikraštyje „Tiesa“. Labai panašus briedas prieš kelis metus būdavo spausdinamas ir pogrindinėje „Tiesoje“ (o gal ir dabar tebespausdinamas, jei ji vis dar leidžiama). Trumpai tariant, telieka tik sulaukti, kada laikraštis „Diena“ bus oficialiai pervadintas į laikraštį „Tiesa“ – tai labai atitiktų Romanovo straipsnių turinį ir laikraščio savininkų poziciją. Ir žinoma, sukurtų tą patį tęstinumą kadais buvusiai „Dienai“, kuri buvo tiesiog pervadinta iš laikraščio „Tiesa“.

Dar kas nors nepasidarė išvadų? Aš tai galvoju paprastai: jei jau turi visą laikraštį, tai net ir botų nereikia.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Pasibaigus tinklaraščių reklamos savaitei

Labai noriu padėkoti visiems, kas tik sudalyvavo tinklaraščių reklamos savaitėje, neišskirdamas nei vieno. Kiekvienas prisidėjo, kaip galėdamas – taip atvesdamas naujų skaitytojų į gerus, bet mažiau žinomus blogus, reklamuodamas kitus ir platindamas tarpusavio paramos idėją. Aš tikrai nesitikėjau tokio plataus palaikymo. Tai nuostabu – gerokai virš 100 dalyvių, tarp jų – ir ryškiausios, tūkstančiams žmonių žinomos blogosferos žvaigždės, ir dar tik pradedantys blogeriai, dalinę mums visiems nuorodas į savo atradimus.

Mūsų – tiek daug, kad aš net neįstengiau atsekti visų dalyvių, nors nuolat kapsčiau Google naujienas, vis ieškodamas, kas prisijungė prie mūsų akcijos. Atsiprašau, jei ką praleidau ar įtraukiau sąrašan pavėluotai.

Daugiau, nei 100 blogerių – tai milžiniška jėga. Pabandykim aproksimuoti skaičius – štai, jei kiekvienas iš dalyvių vidutiniškai nurodė po 5 kitur nesikartojančius blogus – mes padarėme reklamą pusei tūkstančio autorių. Tai nepaprastai daug. Tai gali lygintis su Lietuvoje aktyviai dirbančių žurnalistų skaičiumi. O jei tarsim, kad kiekvienas toks blogeris vidutiniškai turi 50 skaitytojų per dieną (taip, žinau, kad kai kurie turi dar mažiau, bet yra ir tokių, kur skaitytojų per dieną virš 1000) – tai gausime 25 tūkstančių žmonių dienos auditoriją, 750 tūkstančių mėnesinį skaitytojų srautą. Lietuviška blogosfera, kaip matome, savo įtakingumu gali konkuruoti net ir su didžiaisiais žiniasklaidos banginiais, tokiais, kaip Delfi ar Lietuvos Rytas.

Savaime aišku, kad blogeris – tai ne žurnalistas. Mes juk netaikome į įvykių nušvietimą, mes rašome apie save, savo nuomones, mums svarbius dalykus. Tačiau tie dalykai – neretai žymiai artimesni realybei ir daug svarbesni mums, nei kažkokie pramoginių zvonkių skandalai. Mes rašome ir sau, ir vieni kitiems, mes bendraujame ir dalinamės. Ar dažnai kokiame nors portale gali padiskutuoti su straipsnio autoriumi? Bloge – gali.

Pasaulis keičiasi, internetas mums atveria naujas galimybes – tai banali ir nuvalkiota tiesa. Tačiau ji tampa visai nebanalia ir nenuvalkiota, kai pamatai, kiek daug mes galime. Ir aš tikiu, kad mes visi per šią savaitę pamatėme savo galimybes. Aš pats pamačiau, kad tai, kuo aš taip noriu tikėti, yra tikra – visų dalyvavusiųjų dėka. Ir noriu tikėti, kad mes ir toliau reklamuosime vieni kitus, stiprinsime save ir padarysime pasaulį gražesniu, nes mes sugebame daryti bendrus, šimtus žmonių apjungiančius projektus.

Aš pats tik mažas blogeriukas, žiurkiukas Rokiškis – tą jūs galite pamatyti iš šiame bloge kabančios nuotraukos. Tačiau tikiuosi, kad ir mano cyptelėjimas kažką reiškia, kažką keičia. Nes aš juk, po galais, irgi blogeris! 🙂

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter