Category Archives: Uncategorized

Visokie blablabla

Vaikų darželyje šiandien mačiau nuostabiausią Kalėdų Senelį ever. Su tikra didele balta barzda, auliniais batais, milžinišku ragu triūbuojantis, krūva savadarbių instrumentų grojantis, dainuojantis, visiškai tikras, o vasarą jis gyvena Čepkelių raiste, kur augina spanguoles. Nerealus absoliučiai. Ir visiškai tikras. Įsivaizduokite ištysusius ir apstulbusius tėvelių veidus, tiesiog sakyte sakančius: "Mes galvojome, kad jo nėra… O jis, pasirodo, yra…" Absoliučiai nerealu.

Dabar vėl prie ekonomikų ir verslų: Bitė mane šiandien pradžiugino, paskambinę su savo debiliškomis prieškalėdinėmis reklamomis, kurias į ragelį sukalba robotai. Ta proga dibilams iš Bitės, skaitantiems mano blogą, prašau perduoti, jei kas pažįstat: būtent šios reklamos dėka prisiminiau, kad Bitė yra šūdina kompanija, kuri pasinaudojo terminuotos sutarties perrašymu, kad luptų iš manęs keturgubą mokestį. Tai ta proga pasiunčiau laiškelius į Omnitel ir Tele2 su prašymu atsiųsti pasiūlymą paslaugų perkėlimui, nes kaip tik baiginėjasi sutarties su Bite terminas. Ir kaip nuoširdų atsakymą į Bitės sveikinimus, siunčiu jiems kalėdinės diarėjos spindulį.

Kas dar gero – parduotuvėje eilėje už manęs stovėjo būrelis kažkokių mažamečių, pirkusių tris butelius šampano. Tai Rimi Kalvarijų gatvėje. Pardavėja dokumento iš jų nepaprašė. Pareikalavau, kad parodytų dokumentą aš. Man parodė. Pardavėja tada jau sucypsėjo, kad ir ji norinti pamatyti. Vaikiščiai parodė pardavėjai tik po to, kai paliepiau. Visgi, kaip paaiškėjo, 18 metų turintys buvo… 🙂

Kas dar gero… Lijundra, virstanti į ledą – labai slidi. Pasisaugokit ir važiuoti, ir pėsti.

Andrius Užkalnis ir partizaninis marketingas

Atrodo, kad Andrius Užkalnis su savo knyga apie Angliją, tuos žmones ir jų šalį sumušė visus Lietuvoje debiutuojančių autorių rekordus: maksimalus debiutantams 2000 tiražas išparduotas per kokias 2 savaites. Iki šiol debiutuojantys rekordininkai tokiam tiražui parduoti sugaišdavo 2 mėnesius. Vagos knygyne esančiame "top-10" Andriaus Užkalnio knyga kabojo pirmoje vietoje. Dabar ten – tuščia.

Kaip sakant, partizaninio marketingo profesionalai verkia, tuo tarpu kai kurie mėgėjai – juokiasi 🙂

Sveikinu tokį brangų mūsų šaliai autorių su puikia sėkme: ir jis, ir jo knyga to verti 🙂

Gandai sklando, kad greitai bus antras tos knygos leidimas, nežymiai pakoreguotas – su daugiau keiksmažodžių. Tsss…

Monarchijos privalumai

Pas   pamačiau nuostabią nuotrauką, kuri man sukėlė krūvą asociacijų.

Ar pastebėjote, kad didesnė dalis turtingiausių pasaulio šalių – tai konstitucinės monarchijos, turinčios karališką šeimą, kuri šalies valdymui daro ilgalaikę įtaką – ar moralinę, kai renkami vadovai žino, kad karaliaus/karalienės autoritetas gali jų populizmus išmesti į šiukšlinę kartu su jais pačiais, ar ir tiesioginę įtaką, kai karalius/karalienė gali tiesiog nepatvirtinti kokio nors įstatymo.

Ispanija susitvarkė savo ekonomiką, grįžus į valdžią karaliui. Olandija ar Danija savo gerbūviu gali girtis nuo seno. Didžioji Britanija – viena iš galingiausių pasaulio ekonomikų. Apie Švedijos gerbūvį išvis vargu, ar verta kalbėti. Norvegija, Belgija – irgi. Ir žinoma, Japonija.

Vienintelė rūšis šalių, savo ekonomikos efektingumu galinti konkuruoti su konstitucinėmis monarchijomis – tai įvairios konfederacijos, kur sąlyginai nedidelės vietinės bendruomenės yra pakankamai arti valdančiųjų, kad negalėtų daryti nesąmoningų sprendimų. Tarp tokių šalių galim paminėti Šveicariją bei Vokietiją, tam tikru atžvilgiu – ir JAV.

Aišku, kad konstitucinės monarchijos turėti negalim. Bet man kyla klausimas, ar turime bent kažkokių konfederacinio valdymo požymių Lietuvoje?

Karalienė Elžbieta

Aukščiau esančioje nuotraukoje – Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta, keliaujanti traukiniu į savo dvarą švenčių švęst. Įprastu vagonu, įprastu traukiniu, su įprastais žmonėmis, lydima vos vieno apsauginio.

Dar viena nuotrauka, ši – iš   , JAV prezidentas Barakas Obama sveikinasi su valytoju. Demokratija.

Vaikiški baldai

Noriu pasiteirauti, gal kas pasiūlytų variantą, kur būtų galima užsakyti vaikišką lovytę, antro aukšto (tokią, kur apačioje stalas ir spintelė, o viršuje, kopėčiom palipus – lova, iš serijos "high sleeper" arb "loft bed"), už sveiku protu suprantamą kainą? Nes kiek teko žiūrėti parduotuvėse, tai arba kažkokios nesąmoningos tos lovytės, arba kaina nesveika.

Kur dingsta šiluma ir pinigai

Dabar vis šnekama apie kažkokius pusiau privalomus mokesčius, įvestus gyvenamųjų pastatų renovacijai – kad šilumos išlaidos būtų sumažintos. Bet vėl užmirštamas efektyvumas. O kodėl gi? Tiesiog todėl, kad šilumos tiekėjai turi per daug laisvės.

Vidutiniškai magistraliniuose Lietuvos miestų šilumos tinkluose prarandama nuo 14 iki 27 procentų energijos (tai, beje, oficialūs duomenys iš pačių šilumos bendrovių. Neoficialiai kartais galima išgirsti apie du kartus didesnius praradimus). Bendras Lietuvos vidurkis – 17 procentų praradimų šilumos vamzdynuose (vėlgi, pagal tuos pačius oficialius šilumos tiekėjų duomenis). Kuo geriausiai tai matosi žiemą: esant minusinei temperatūrai, virš kai kurių vamzdynų vietų tiesiog žaliuoja žolė, nors patys vamzdžiai neretai pakloti 2 metrų gylyje po žeme. Šilumos izoliacija – artima nuliui.

Intuityviai galime suprasti, kad sutaupyti kokius 10 procentų visų Lietuvos pinigų, išleidžiamų šildymui, galėtume vos su keliais procentais tų lėšų, kurios reikalingos daugiabučių renovacijoms. Tačiau kas tuo suinteresuotas? Tiktai ne šilumos bendrovės: šios bet kuriuo atveju atsiima savo lėšas. Ir jei apyvarta didesnė, pelno lieka daugiau. Metinė šilumenininkų apyvarta sudaro apie milijardą litų (grubiai galim tarti, kad tai tos pačios šilumos vertė), tačiau investicijos į šiluminių trasų rekonstrukciją – išimtinai priverstinės, tik tada, kai vamzdynai žada prakiurti.

Kodėl apie tai rašau – tiesiog tam, kad truputį pademonstruoti monopolinės rinkos dėsnius.