Category Archives: Uncategorized

Otgi gerai darydavo tarybiniais laikais…

Pamenu, kai laidojo Brežnevą, tai CK Politbiuro nariai, nešę Brežnevo karstą, jį įmetė į duobę taip, kad anas, persikreipęs įstrigo duobėje (tai, beje, buvo vienas iš pirmų sovietinių reportažų tiesioginiam etery). Ale jau po kokios valandos žiniose tie patys CK Politbiuro nariai nuleido Brežnevą kuo tvarkingiausiai.

Nes vat pagalvoji – nu padarė Lietuvoj riaušes prie Seimo. Tai klausimas, kas trukdė tas riaušes paversti į Lietuvos konservatoriams teikiamas gėlių puokštes, kurių metu koks nors paieškomas nusikaltėlis sviedė kiaušinį į Zuoką, o pagautas paaiškino, kad už tai, kad Zuokas pavogė jo butą ir pan.?

O ką jie vietoj to padarė? Ogi paskelbė, kad apie 100 chuliganų daužė langus, o paskui paaiškėjo, kad vien suimtų – pusantro karto daugiau.

Žodžiu, tiems tautiniams propagandistams dar mokytis ir mokytis.

Gira „IKI Gurmanai“ – II

Taigi vat, pamiršęs buvau pasidžiaugti tuo, kuo baigėsi ankstesnė tema apie prarūgusią girą – http://rokiskis.popo.lt/2009/02/23/gira-iki-gurmanai/ 🙂 Kai kurios valstybinės įstaigos dirba stebėtinai operatyviai ir gerai, už ką joms – didžiulė padėka iš manęs (tikiuosi, kad ne tik iš manęs). Žemiau – atsakymas, kurį aš gavau el. paštu (tarp kitko, dar ir prisiskambinti jie bandė, norėdami pranešti, ale kad negalėjau tuo metu pakalbėt).

Taigi, dar kartą dėkoju mūsų tarnyboms ir ypač – poniai Stanislavai už operatyvų ir puikų darbą. Ačiū 🙂

——————–

Laba diena,

Informuojame, kad pagal Jūsų pranešimą buvo patikrintas UAB PALINK prekybos centras, esantis Jeruzalės g. 17, Vilniuje.

Nustatyta, kad buvo prekiaujama Gurmanų Gira su medumi, gamintojas UAB „Vytauto alus“, (rasta 1 l talpos vienas butelis), kurios vartojimo terminas pasibaigęs 28-01-2009. Nustatytas Lietuvos higienos normos HN15:2005 „Maisto higiena“ p. 12 (Žin.,2005,Nr. 110-4023) reikalavimų pažeidimas, todėl gira buvo išimta iš prekybos ir utilizuota. Prekybos centro administratorė nubausta pinigine bauda.

Jeigu Jūs turite pirkimo čekį, kreipkitės į Prekybos centrą – Jums grąžins pinigus arba kokybišką maisto produktą.

Dėkojame už pranešimą.

Pagarbiai,

Vilniaus miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos
Maisto skyriaus vyr. specialistė-maisto produktų inspektorė
Stanislava Čepulionis
Tel. (8~5) 249 16 78

Vazabis japonų samurajų kultūroje

Vienas japonų karžygys XIV amžiuje (Sunri era) savo kariams mūšio išvakarėse įsakė: "yonshikai marosisi yari kun shushi jerari vasabi nusi". Tai reiškė "kas valgysite ką nors, išskyrus vazabį, rytoj mirsite". Kariai nepaklausė ir valgė, kiek tik telpa. Išskyrus Maryo Yku, kuris valgė vien vazabį. Kitą rytą buvo mūšis ir visi kariai, su apsunkusiai pilvais, buvo išskersti. Gyvas liko tik Maryo Yku, kuris vakar prisirijo tiek vazabio, kad visiems priešams, kurie prieidavo, pradėdavo ašaroti akys. Nuo to laiko susikūrė Yku ordinas, į kurį norintiems įstoti samurajams būdavo privaloma išlaikyti egzaminą – suvalgyti vienu prisėdimu kumščio dydžio vazabio gabalą. Ir jei karys valgydamas apsiverkdavo, jį nužudydavo.

Kiemo mergaitės

Kažkodėl prisiminiau kelias kiemo mergičkas (anų mūsų kieme buvo bent porą kartų daugiau, nei bachūriukų). Kai kurias mačiau, praėjus daugeliui daugeliui metų… Viskas keičiasi, neretai įdomu palyginti. Kai pamatau, dažniausiai nebandau prieiti – tas gyvenimas liko senoj praeity. O manęs neatpažįsta – pasikeičiau tiek, kad savyje pagal nuotraukas panašių bruožų ir pats nerandu 🙂

————–

J. buvo labai miela lenkaitė. Labai inteligentiška. Griežė smuiku. Figūringa ir didžiaakė. Dabar gyvena viena, su vaiku, anas jau gan didelis bachūras, mokyklą baiginėja. O J. visai išsilaikiusi, vis dar graži, tik pasidarė liesa, kaip skeletas. Ir akys dabar per pusę veido, kaip pas kokią anime. Dirba kažkur ne tai vadybininke, ne tai administratore.

J. turėjo dar didesnes akis. Ji jau tada atrodė, kaip pokemonas, nors ir nežinojom tokio žodžio. Visai graži buvo, tačiau labai mėgdavo apkalbas. Mačiau kažkada, tokia poniutė, su mersiuku, auksiukais. Susitvarkė gyvenimą.

D. buvo tyli ir rami pirmūnė, visad kultūringa, nesivelianti į nuotykius, graži lietuvaitė. Ale kažkaip pastojo, būdama 13 metų. 13 būdama ir pagimdė. Mačiau ją prieš kažkiek metų – daug jauniau atrodanti, nei turinti amžiaus, gražuolė, ėjo su sūnum, jau sulaukusiu kokių 16, aukštesniu už mamą, tuomet dar nesulaukusią ir 30. Nežinodamas, nei už ką nepatikėtum, kad tai ne brolis su seseria, o mama su sūnum.

L. buvo kažkokio televizininko dukrelė, kurios nei vardo išties neatsimenu… Būdavo pasipūtusi, nes ją per teliką rodydavo. Paskutinį kartą mačiau ją prieš kokius 6-7 metus. Išsibalinusi blondinė, apsirengus, kaip čiūčela iš madų žurnalo, apsikabinėjus auksiniais papuošimais, lipo iš mikrobuso, šnekėdama telefonu ir pargriuvo. Kad jūs žinotumėt, kaip triukšmingai ji keikėsi visokiais rusiškais žodžiais, vis neatitraukdama telefono nuo ausies…

A. – rusaitė iš darbininkiškos šeimos, buvo neišpasakytai graži. Ir figūra, ir veidelis – absoliučiai idealūs, kilminga laikysena, protingas ir dvasingas veidas – jei norit pamatyti kažką panašaus, pakapstykit gerokai po pasaulio misių tamsesnio gymio gražuoles – kokią gražiausią atrasit, tai ir bus panašu. Bet buvo gan buka, rengdavosi treningais ir keikdavosi. Paskutinį kartą mačiau prieš kelis metus – kažkur ėjo, purvina, apsirengusi skarmalais, išpurtusiu veidu, susivėlusiais plaukais ir fanaru paaky – vos atpažįstama. Bomžauja. Grožis jai gyvenime nepadėjo.

N. – kita rusaitė, buvo visai figūringa, visai graži, o ir kultūringa. Paskutinį kartą, kai mačiau, svėrė kokius 150 kilogramų, prie savo ūgio atrodė, kaip balionas. Turi keletą vaikų. Man pasirodė, kad ji laiminga.

L. buvo skandalistė, apkalbininkė, absoliuti dominatriksė. Jos mama – irgi tokia: išlysdavo į kiemą ir reguliuodavo vaikams, kur, ką ir netgi su kuo žaisti, nesidrovėdama svaidytis įžeidimais. Prieš kelis metus gatvėj pamačiau L. mamą su kažkokia sena moteriške. O paskui supratau, kad akys mane apgavo – ten buvo pati L. su savo mama.

K. buvo gan putli, nors visgi graži pirmūnė. Nedrąsiai lįsdavo į kiemą, nedrąsiai bendraudavo. Dabar gydytoja, dirba kažkokioj komercinėj klinikoj – žmogus, kuris susitvarkė gyvenimą pats. Liesa, kaip skeletas.

G. buvo labai protinga. Ir labai rimta. Irgi pirmūnė. Svajojo tapti mokslininke. Į kiemą lįsdavo irgi nedrąsiai, kėlė kažkaip visiems keistą pagarbą ar netgi nesupratimą. Dabar – vegetuoja, kaip valstybės tarnautoja.

————

Viskas keičiasi…

(inicialai pakeisti, nesitikėkit, kad tai apie jus)

Alus ir E621 aka natrio gliutamatas – II dalis

Šis straipsniukas – tai rimtas ankstesniojo nerimto klausimo apie gliutamatus aluje tęsinys. Šio paties straipsniuko proga nuimamas banas Lokiui – manau, kad jis, kaip homo sapiens (žmogus mastantis) supras, kur buvo jo klaida.

Pasistojus lyg ir absurdiškam klausimui apie tai, ar alaus gamintojai deda E621 aka MSG aka natrio gliutamatą į alų, pakapsčiau truputį interneto resursus. Deja, daugiausiai – nuotrupos, informacijos apie JOKIUS papildomus priedus, dedamus į alų, beveik nėra, kaip ir išvis jokios informacijos apie cheminę alaus sudėtį.

Na, o bet tačiau – atradau visgi kai ką, tai šen, tai ten. Vat pvz., Realbeer.com portale Cornelia Corey, alaus gamybos ekspertė ir degustatorė, atsako į skaitytojo klausimą apie tai, kaip sužinoti, kiek MSG yra aluje: "I was not able to find a product list. Amounts used would certainly vary by brewery. Some may not use any for a beer while others may for the same type. Your best bet would be to email breweries individually and ask being sure to include that you need the information for health reasons". T.y., ekspertė nei neabejoja, kad MSG į kai kurias alaus rūšis dedamas.

Įdomesnis radinys buvo JAV patentas nr. 4806376 ("Process for producing a taste-enriching seasoning from beer yeast"). Taigi, kažkur jau minėjau, kad pagrindinis gliutamato gamybos metodas yra mikrobiologinis. Paprastai tam naudojami specifiniai mielių štamai, tačiau gudrūs kapitalistai pastebėjo, kad ir alaus gamyboje naudojamos mielės irgi duoda nemažai gliutamatų. Tereikia tas mieles perdirbti. Per daug nesigilinant, išvada peršasi akivaizdi: natūralūs gliutamatai yra vieni iš svarbesnių alaus skonį kuriančių sudedamųjų.

Na ir žinoma, pasitaikė keletas mokamų dokumentų, kurių nemokamų versijų taip ir neradau, tačiau anotacijose buvo aiškiai įvardinta, kad MSG yra vienas iš pagrindinių alaus skonį reguliuojančių komponentų, o alaus skonis koreguojamas, reguliuojant MSG ir kelių kitų sudedamųjų kiekius (tipiniai tokių dokumentų pavadinimai skamba maždaug taip – "MSG influence on beer taste"). Deja, ir tie dokumentai, ir labiausiai cituojamas leidinys – "Brewing science and practice, 2004, Dennis E. Briggs, Chris A. Boulton, Peter A. Brookes and Roger Stevens" (kiek pavyko rasti fragmentų – pastarąjame detaliai nagrinėjama ir cheminė alaus sudėtis, ir komponentų įtaka skoniui) – visur tiktai mokami.

Taigi, klausimas vis dar atviras: ar yra kokių nors duomenų (kad ir netiesioginių) apie tai, kad gliutamatai būtų dedami į alų Lietuvoje?

Dar vienas klausimas diskusijai – ar pastebėjote parduotuvėse nerišlių gėrimų su užrašais "alaus skonio gėrimas", "alaus produktas" ar pan.?