Category Archives: Uncategorized

Visaginas, kuriame noriu gyventi

Taip jau gavosi, kad visai neseniai nuvažiavau į Visaginą – kai pavasaris tik ėmė šviesti, kai dar buvo sniego tamsesnėse vietose, kai dar medžiai buvo be pumpurų, kai žolė dar buvo pernykščia – gelsva. Nuvažiavau tiesiog pasižiūrėti. Ir tai, ką aš pamačiau, man pasirodė kaip stebuklas. Man jau po keliolikos minučių prasidėjo tas jausmas – taip negali būti, tai yra pernelyg gerai, nu tiesiog per gerai. Tai yra tiesiog stebuklas. Ir tas jausmas tik stiprėjo, stiprėjo ir pasiliko. Aš noriu į Visaginą, ir noriu dar ir vėl, nes tai yra kažkas, ko aš nesitikėjau. Tai yra tiesiog kažkas. Tai yra Visaginas.

Visagino ženklas – perėjoje tarp Savivaldybės ir centrinės aikštės. Su jokiais valstiečiais nieko bendro neturi – iš tų laikų, kai jokie ten tokie nei neegzistavo.

Ir man buvo sunku rašyti apie Visaginą. Tiesiog kažkaip sunku rašyti gražius dalykus, kai jie tiesiog gražūs. Gal dėl to rašiau šitą straipsnį kokias gal kelias savaites – vis prisėsdamas, vis kažką parašydamas, vis atrinkdamas kokią vieną-kitą nuotrauką. Vis prisimindamas kažką, kas tieisog pernelyg gražu, kad atrodytų tikra.

Aš tiesiog nežinojau, kokią nuotrauką pasirinkti šiam įrašui apie Visaginą. Kažkodėl visas miestas kuria jausmą, kad jis čia – prie šio ežero, visas miške ir visas po medžiais. Ir kartu pilnas šviesos.

Įsivaizduokite mažą Vilnių (tiesa, ne senamiesti, o naujus rajonus), kuris yra pilnas pušų ir beržų, kur aplinka – kaip Drusikininkuose, tačiau jausmas – kaip prie jūros. Aš žinau, kad jūs to neįsivaizdavote, nes norint tą įsivaizduoti, reikia nuvažiuoti į Visaginą. Tai būtų geriausias Lietuvos kurortas, nes jame galima gyventi kaip mieste ir kaip miške ir tiesiog pliaže vienu metu. Kažkas tokio.

Išties aš jums jau pasakiau pakankamai, nes daugiau nėra ką ir pridėti. Aš tieisog nemačiau išvis ničnieko panašaus niekur. Netgi naujesni Vilniaus rajonai, kuriuose buvo bandoma išsaugoti bent dalį medžių, t.y., tie rajonai, kurie daugeliui užsieniečių atrodo kaip su gamta susiliejęs stebuklas, yra tiesiog nykios dykynės, kai palygini su Visaginu. Nes Visaginas – tai stebuklas.

Continue reading

Štirlico likimas. Istorija, kurios jūs nežinojote.

Vienas draugas man mestelėjo mintį, kad parašyčiau apie Štirlicą. Tą patį naujai kartai visiškai nežinomą, tačiau senąjai kartai taip gerai pažįstamą herojų iš filmo „Septyniolika pavasario akimirkų“, kad tiesiog pusės šio straipsnio nei nereiktų rašyti, jei žinočiau, kad mane skaito tik mano amžiaus ar vyresni žmonės. Savo laiku absurdiški, filmo naratyvus pamėgdžiojantys anekdotai apie Štirlicą buvo tapę atskiru ir gana nemažu absurdo anekdotų subžanru.

Eilinis anekdotas apie Štirlicą, kaip pavyzdys: Pro langą pūtė. Štirlicas uždarė langą. Putė dingo.

Eilinis anekdotas apie Štirlicą, kaip pavyzdys: Pro langą pūtė. Štirlicas uždarė langą. Putė dingo.

Štirlicas (Max Otto von Stierlitz – beje, tokios pavardės realiai vokiečių tarpe nėra) buvo žymiausio sovietinio propagandinio TV serialo herojus. Sovietinis didvyris žvalgas, įlindęs į nacių saugumo tarnybas, tapęs SS standartenfiureriu ir tenai šaltu veidu dirbęs sovietų žvalgybai. Šaltas veidas – čia ne šiaip sau perkeltine prasme: visas filmas susivedė į tai, kad bet kokiose situacijose Štirlicas vis turėdavo bejausmį veidą ir niekaip į nieką nereaguodavo. Taip jis demonstravo didvyriškus sovietinio žvalgo nervus.

Filme gana daug visokių liapsusų (režisierė nesismulkino), kas irgi kelia smagumą – pvz., Štirlicas klausosi muzikos, kuri buvo sukurta, praėjus keliolikai metų po karo, kažkokiu būdu sugeba pats padaryti karjerą iki gana aukšto vaduko, likdamas menamai švariu ir nenacišku, paišo flomasteriais (kurie išrasti tik apie 1960), kai kur šmėkšteli daug vėlesnių laikų sovietiniai automobiliai, netgi 1970-ųjų mados drabužiai ir netgi hipiškų laikų akiniai nuo saulės tiesiai ant Štirlico veido, ir taip toliau, ir taip toliau.

Visi tie liapsusai persimaišo dar ir su keistoku sovietiniu įsivaizdavimu, kad nacių Vokietija buvusi kažkokiu tai technologiniu ir pramoniniu stebuklu, keliais dešimtmečiais aplenkusiu SSRS. Dėl to vokiečiai naudoja miniatiūrinius tranzistorinius magnetofonus, ant sienų kabo 1960 dizaino laikrodžiai ir panašiai.

Bet ne liapsusai čia įdomūs šiandien, o visai kita istorija. Tiksliau, mažai kam žinoma visos Štirlico istorijos pabaiga.

Continue reading

Gretai Kildišienei apginti

Ponai ir ponios, aš pasakysiu truputį gero, truputį apie tai, kad Greta Kildišienė irgi yra žmogus. Verta supratimo, verta atjautimo, verta šilumos. Ir neverta persekiojimų. Tiesiog paprastai, žmogiškai, empatiškai suvokiant viską.

Kuo silpnesnė ir labiau nuvaryta auka, tuo labiau norisi ją pulti.

Kuo silpnesnė ir labiau nuvaryta auka, tuo labiau norisi ją pulti.

Ji išėjo iš Seimo. Jos nereikia pulti toliau, nes jau viskas. Ji išėjo.

Mes visi darome klaidas. Mes kartais darome jas ir viskas. Paskui išmokstame kažko naujo, arba neišmokstame. Visaip gaunasi. Gyvenimas nėra paprastas, jis sudėtingas. Jis pilnas visko. Ir skaudžių dalykų – taip pat.

Continue reading

Vieno gyvenimo neurotinė istorija

Kartą gyveno šeima. Na, kadangi jau tai buvo labai seniai, tai nelabai net aišku, kokias ten vidines dramas ta šeima patyrė, bet aišku tiek, kad šeimos santykiai buvo visiškai kaip iš baisiausių neurotinių Sigmund Freud aprašytų variantų – hiperkontroliuojanti motina, besistengianti absoliučiai pajungti vaikus savo valiai ir visiškai nuo šeimos atitolęs tėvas, kuris vaikui atrodo kaip koksai beviltiškas, tik pagal mamos vertinimus suvokiamas antžmogis, uždirbęs šeimai neįitikėtinai daug pinigų.

"Little Shop of Horrors" - viena nuostabiausių muzikinių komedijų ever. Puikiai parodijuojanti visokius neurotinius absurdus, kurių pilna ir filmuose, ir realiame gyvenime. Labai rekomenduoju pažiūrėti.

„Little Shop of Horrors“ – viena nuostabiausių muzikinių komedijų ever. Puikiai parodijuojanti visokius neurotinius absurdus, kurių pilna ir filmuose, ir realiame gyvenime. Labai rekomenduoju pažiūrėti.

Motina reikalauja, kad vaikai būtų absoliučiai jai paklusnūs, kala jiems moralines vertybes, bet kažkaip keistai – pvz., reikalaudama priesaikų, kad niekada gyvenime neragaus alkoholio ir kavos. Nes jei paragaus, tai bus išdavęs motiną ir visiškai prarastas, žlugęs ir niekam netinkamas žmogus. Na, ir panašiai. Ir išvis, motina dėl visko aukojasi, ir vaikas kaltas dėl visų jos kančių, beviltiškų jausmų ir panašiai. Turi jausti kaltės jausmą dėl visko.

Continue reading

Sistemų administratorių diena – 2016

Ponai ir ponios. Štai jau ateina sistemų administratorių diena – kaip pavasaris ir ruduo, kaip digitalinis randomų lietus, visai nerandomiškai taikantis į paskutinį liepos penktadienį. Byra skaičiai, sukas internetai, pasaulis tobulėja ir ši diena tampa vis svarbesne. Aš tikiu, kad po kiek laiko ji taps nacionaline švente. Išvis nedarbo diena, kaip Žolinės ar Joninės ar Kalėdos. Mes susirinksime tokią dieną prie kompiutrių būreliais ir dalinsimės gėrio pokemonais.

Kartais sistemų administratoriai ir tokius superkompiuterius administruoja. Tiksliau, su tokiais superkompiuteriais jie kartais žaidžia. Tiksliau, aišku, tai jau senovė, bet čia vienas iš nuostabiausių visų laikų žaislų - Cray. Kainuodavo toks daiktas maždaug panašiai, kaip kokios nors valstybės biudžetas.

Kartais sistemų administratoriai ir tokius superkompiuterius administruoja. Tiksliau, su tokiais superkompiuteriais jie kartais žaidžia. Tiksliau, aišku, tai jau senovė, bet čia vienas iš nuostabiausių visų laikų žaislų – Cray. Kainuodavo toks daiktas maždaug panašiai, kaip kokios nors valstybės biudžetas.

Aš jau nežinau net, kelintą kartą čia vienaip ar kitaip užsiimu sistemų administratorių dienos dalykais. Gal kokį 14-ą? Nežinau, nes nesugebu suskaičiuoti tiek. Ir net nesu tikras, kokioje šitai skaičiavimo sistemoje. Bet kiekvienais metais noriu, kad būtų kažkas didesnio, mažesnio, bet būtinai smagaus ir gero. Kad sistemų administratoriams būtų šventė 🙂

Continue reading