Vadyba ir marketingas

Category Archives: Vadyba ir marketingas

Vadyba, marketingas, įmonių ir organizacijų valdymas

Konkurso laureatai.

Štai dabar aš jums ir skelbiu didingus pirmuosius konkurso dėl blogiausių praktikų rezultatus. Aišku, mielai aš padalinčiau ir daugiau kvietimų, bet suprantate, pakolei nesu dar tapęs Visatos Valdovu, tai mano resursai yra riboti, taip kad čia išsyk sakau, kad visos, tikrai visos istorijos buvo geros ir vienaip ar kitaip vertos dėmesio, o kai kurios – išskirtinai geros, ir kai kurios jau laimėjo.

Štai toksai aš puikus ir mane nuo senovės jau žmonės žino

Ir man užtat kilo visokių užsiparinimų, nes staiga supratau, kad kaip tai gaila yra duot vieniems ir nepalikt kitiems, kurie irgi gerai ir įdomių dalykų parašė. Taip kad čia žinokite, tikrai gaunasi atvejų, kur reikia mėtyti monetą, perkeliant atsakomybę nuo savęs ant Visapasaulinio Randominio Generatoriaus, kuris visada neaiškiais atvejais nulemia bet kokių burtų, loterijų, rulečių ir kauliukų rezultatą.

Vienok burtų rezultatas turi ir teigiamą pusę: kas neišlošė, tas turės šansą antrame ture, nes pirmąjame – 3 išrinktieji, o bus ir dar 6, taip kad štai jums ir prašom, kaip gerai bus. Tai vat jums 3 pirmieji, atrinkti tikslingos atrankos su papildoma burtų monetos pagalba būdu (su jais jau susisiekta, bet jei mano meilus kartais nufiltravot į kokį nors spamą, tai tada reiks registruotis, o kontaktai seminaro suderinimui yra tokie: Ieva, tel. 8(5)2 123 381, ieva@toc.lt – ji padės suderinti laikus, užregistruos ir suteiks visą reikalingą informaciją):

Fast food guy gauna bilietą į projektų valdymą. Šis ponas puikiai aprašė nuostabią istoriją apie tai, kaip tikintis kad dar vieną veiklą pavyks užkrauti ant darbuotojo, buvo gražų gražiausiai kanibalizuota pagrindinė darbuotojo veikla, o tuo pačiu ir biznis. Ponai ir ponios, visada, kai žiūrite, kaip kokius darbus žmonės darys, pažiūrėkite į tai, kaip tie darbai paveiks jau dirbamus. Ledų pardavėja gali plakti kokteilius po 2 minutes, bet tai reiškia, kad visa eilė tas 2 minutes stovės ir nieko nepirks. Ir gaunasi, kad pasiūlius klientams papildomą gerą produktą, pardavimai gali nukristi, vietoje to, kad padidėtų. Tarp kitko, šitą rūšį bėdų labai gerai leidžia analizuoti ToC, nes čia grynas pralaidumų vertinimas.
Pow gauna bilietą į laiko valdymą. Nors ir labai jau lakoniškai (norėtųsi tokiais atvejais kuo gyvenimiškiau), ponia Powiuke aprašė vieną labiausiai paplitusių bėdų: kai įvykiai nefiksuojami, tai nei atkartojamas jų taisymas, nei paskui lieka galimybių ką nors gerinti. Ir visa tai būna daroma (tiksliau – būna nedaroma), remiantis pasiteisinimu, esą registravimai reikalauja papildomo darbo. Ponai ir ponios, visur, visur naudokite visokias tiketų sistemas, klasifikuokite, kategorizuokite ir aprašinėkite. Net primityviausiame ekselyje fiksuojami įvykiai su aprašymais jau leidžia ilgainiui pagerinti situaciją labai smarkiai, nes atsiranda galimybės normaliai veiklos analizei.
Vygandas gauna bilietą į finansų valdymą. Istorija apie bandymą kurti naują verslą – tai net ne šiaip su kai kuriomis tipinėmis problemomis, o tokia ryški, kad aš jums būtinai siūlau perskaityti. Tai tiesiog įspūdinga – ir problemos, ir jų įvardinimai (jei neskaitysim vieno pastebėjimo: siūlyti 15 proc. nuolaidą apmokantiems iš anksto – tai visgi dažniausiai būna labai geras žingsnis, kai svarbu pagreitinti pinigų srautą ir paversti jį greičiau reaguojančiu. Taip yra todėl, kad kai pinigų trūksta, o išlaidos tenka pastoviems kaštams, kurie gali būti neapkrauti – tai srauto didinimas yra gerai visada. Todėl ir prizas – finansų valdymas).

Likusieji 6 laimėtojai bus po savaitės, nes ten yra puikių istorijų, o šansą savąją parašyti turi ir kiti, nes dar laiko yra. Taip kad tęskite – į tą patį straipsnį apie blogiausias praktikas, komentarais. Niekas netrukdo, tarp kitko, ir po kelias istorijas parašyti – šansai nuo to gi didėja 🙂

Čia jums prezentas, bet tik išrinktiesiems

Gerbiami ponai ir ponios. Kadangi aš esu dosnus, gailestingas, mielaširdingas ir jūs mane garbinate, tai jūs nusipelnote geros žinios. Kadangi jūs esate labai mano gerieji ir nuostabieji, besirūpinantys, kaip mane visaip pakelti į aukštybes, tai aš jums pranešu, kad jau manęs garbintojai į manęs bažnyčią prinešė tūkstančius eurų aukų. Manęs bažnyčia yra registruota Kaimanų salose, kaip ir vienas pagarsėjęs bankas – ten yra labai patikimos finansinės įstaigos, nes iš jų jokia valdžia negali nusavinti pinigų. Taip kad viskas legalu, patikima ir saugu. Jūsų aukojami pinigai niekur nedings, o aš juos sunaudosiu savęs patenkinimui tokiais būdais, kokius tik sugalvosiu.

Žiurkėnas Rokiškis Rabinovičius atostogauja Havajuose

Štai čia aš atostogauju Havajuose. Jūsų sunešami pinigai nenueina veltui, nes jie pakliūna į mano sąskaitą Kaimanų salose, iš kurios pinigus aš imu ir eikvoju taip, kaip pats susigalvoju.

Kaip matote, aš esu patenkintas, puikiai leidžiu laiką (čia mane nufotografavo ponas Grumlinas) ir jūs man dabar galite dar labiau melstis. Bet kodėl gi aš tai rašau? Ogi dėl vienos priežasties: manęs garbintojų bažnyčia nutarė plėstis. Ir jai dabar reikia naujų manęs šventikų, kitaip tariant – veikėjų, kurie neštų manęs tyrą žodį į minias ir įmones, kad dar daugiau pinigų būtų uždirbta. Apsimokę šventikai ir patys galės uždirbti daug daugiau ir viskas tada bus daug geriau.

Taip kad deliberatiškai ir ekskliuzyviškai čia jums skelbiu mano investiciją į jus – tai cieli geri 2 tūkstančiai eurų, ponai ir ponios manęs gerbėjos. Cieli 9 išrinktieji gaus puikius dienos trukmės mokymus, po kurių pajus pakylėjimą. Ir kiekvieni mokymai yra verti krūvos pinigų – ištisų 800 litų, nes tai yra mano sunkiu darbu uždirbti pinigai, kadangi jie išleisti jūsų dvasiniam tobulėjimui.

Šitie aukšto vertingumo mokymai – tai kursas, kurį jums teikia ponai komonsensavičiai, kurie yra aukštieji manęs bažnyčios kunigai. Vadinasi tie mokymai „Nuo amato prie verslo“ ir ten bus 9 seminarai jums, kurie vyks įvairiuose miestuose. Tam, kad įvairūs žmonės galėtų geriau juos patirti. Ir 9 išrinktieji gaus po tokį seminarą už dyką, kad pasidarytų protingesniais ir gudresniais. Ir kad pinigų daugiau uždirbtų.

Taip kad reikalas čia dabar paprastas ir atranka elementari: apie tai, ką siųsti, sprendžiu aš, o sprendžiu pagal du kriterijus, taip kad jums gaunasi konkursas, per kurį tapsite išrinktaisiais:

Kiekvienas norintis turi parašyti man į komentarus čia po kokią nors blogiausios praktikos (worst practice) istoriją – kokią nors įsigalėjusią tvarką, dėl kurios viskas blogai. Tokią istoriją, kurioje būtų galima sužinoti kokių nesąmonių daro įvairios įmonės ir verslai (pasakojimai iš serijos „ta parduotuvė neturi ekologiškų prekių, todėl aš negaliu jų nusipirkti ir parduotuvė gauna nuostolius“ nepraeis, nes kaip tik todėl, kad neužsiima niekais, ta parduotuvė ir gyvuoja). Istorijoje galit ir neminėti konkrečių pavadinimų, bet tai turi būti tikra istorija. Tokia, iš kurios daugelis galėtų pasimokyti. Todėl ir šiokių tokių paaiškinimų būtų gerai prie kiekvienos – pvz., kad būtų galima suprasti, kokio dydžio įmonė, kokia jos veiklos sritis ir pan..
Rašydami apie blogiausias praktikas, nepamirškite nurodyti, į kurį seminarą norėtumėte gauti dovanų bilietuką. Visuose juose jums plaus smegenis su procesais, Lean ir ToC fokusais ir t.t., bet žiūrėkite, kas jums labiausiai skauda. Jei amžinai vėluojate įvykdyti projektus, pridarote klaidų ir šimtą kartų perdarinėjate ir užknisate klientus, o šie jums po to nemoka, tai rekomenduoju „Projektų valdymą„. Jei jūsų konkurentai sugeba pardavinėti tą patį produktą už pigiau, o jūs kiek beskaičiuotumėte, vis tiek gaunasi perpus brangesnė savikaina, vadinasi, jums reikia bilietuko į „Finansų valdymą„. Jei jūsų pardavėjai sėdi ofise, o per mėnesinius meetingus vis peza ir peza tą patį, kaip jie eitų ir darytų, bet gi klientai durni neperka, tuomet jums reikia bilietuko į „Pardavimų valdymą„. Ir t.t.
Jei kuri iš tokių istorijų atrodo įdomiai, bet konkuruoja su kitomis panašaus įdomumo, tai turėkit omeny, kad čia aš apsisprendžiu paprastuoju būdu – kas pirmesnis, tas ir gauna. Sunkiais atvejais mėtau monetą. Viskas sąžiningai.

Taigi, taisyklės čia aiškios ir labai paprastos. Dalyvavimui nėra jokių apribojimų – jei patys negalėsite dalyvauti, tai galėsite duoti bilietą savo draugams, kolegoms ar viršininkams, kad tie išmoktų teisingai dirbti. Beje, jei esate koks tai samdomas žmogus, kažkur korporacinės struktūros vidury, iš kur labai gerai matosi viršūnėlių nedadėlkos beigi amžinai nusikalęs bosas (šiaip jau geras žmogus, bet baisiai nuvargęs, net Havajuose nebuvęs), tai bilietuką galite padovanoti jam. Tik prieš tai jį laimėkite aprašęs realią blogą praktiką. Taip, real worst practice, kad būtų visiems aišku, kaip galima blogai daryti. Nes tik tada pasidaro aišku, kas yra geriausios praktikos ir kodėl reikia daryti gerai.

Atsakymų laukiu iki šio penktadienio, 2013-02-01, nes jau šeštadienį bus pirmas seminaras.

Kontroliuok procesą arba feilinsi kaip Norfa

Aš kažkada rašiau berods, kad Norfa yra geriausias prekybos tinklas, nes nekruša proto visokiomis nesąmonėmis, o tiesiog pigiai pardavinėja tai, ko žmonėms reikia, kitaip tariant, galvoja apie klientą ir į jį orientuojasi. Bet dabar taip jau nėra, nes jie jau ne geriausias prekybos tinklas, o į jų supermarketus eiti gal ir neverta. Dėl vienos bukos priežasties. Elementariai bukos. Ne dėl to, kad ten prekių nebūtų, o tiesiog dėl to, kad procesas lūžta.

Ne, į Norfą nereikia eiti ne dėl to, kad jie irgi pradėjo idiotiškas akcijas iš serijos „apsipirk už 250 litų per mėnesį ir laimėk melejoną“. Tokios akcijos yra labai blogos, nes visokie klientai supranta, kad juos taip durnina ir jų pinigus atiduoda kokiems nors laimėtojams. Bet tai smulkmena, nes Norfos feilas yra tokioje vietoje, kurios niekas (bent jau iš vadovybės) nesupranta, kol pirštu neparodai. O kai parodai pirštu, tai tada visi sako: „taigi čia savaime aišku, mes ir patys tai žinojome„. Tik kažkodėl tie žinotojai nežino, kol nepasakai.

Aš šiandien užėjau į Norfą, kuri buvo labai jau man pakeliui. Ir aš afygiel. Ir kaip aš supratau, tai jau tęsiasi ne pirmą dieną. Pirmas dalykas, kuris nustebino mane, vos užėjusį – tai neįtikėtinai mažas žmonių kiekis. Buvo kaip tik tas metas, kai visi važiuoja namo iš darbo, parduotuvės tuo metu būna pilnos, bet Norfoje buvo kaip kokioje bažnyčioje – tylu ir tuščia. Anei vieno žmogaus prie kasų, nors anksčiau ten užėjus netgi kokią 9 ryto ir tai daugiau pirkėjų būdavo. Per visą parduotuvę – gal kokie 5-6 norintys apsipirkti žmonės. Tuštuma, kuri tiesiog nesuvokiama. Aš tą tuštumą supratau, priėjęs prie kasos – nebuvo maišelių.

Taip, tokių fokusų parduotuvių vadovybė neretai nepastebi. Kodėl nepastebi? Ogi todėl, kad negalvoja. O kodėl negalvoja? O todėl, kad nesupranta elementarios tiesos: ne pirkėjas turi taikytis prie parduotuvės proceso, o parduotuvė turi taikytis prie pirkėjo proceso. O pirkėjo procesas – labai paprastas. Vat žemiau paveiksliuke jis grubiai pavaizduotas maždaug taip, kaip yra.

Čia vat tas žalias - tai pirkėjas, o žydras - tai supermarketas. O visi raudoni - tai feilai, kurie gali ištikti pirkėją, o tuo pačiu - ir parduotuvę. Nes ne parduotuvė reguliuoja pirkėjo procesą. Pirkėjas tiesiog arba gauna savo procesui tai, ko reikia, arba pasirenka kitą tiekėją.

Kaip matome, jei tik pirkėjo procesas kažkurioje grandyje lūžta, tai pirkėjas baigia tuo, kad arba nenusiperka prekių, arba jei ir nusiperka, tai lieka tokiu klaikiai nepatenkintu ir pasipiktinusiu, kad antrą kartą daugiau neateina, o eina ten, kur tokių bėdų nėra. Ir jei tas pirkėjo procesas lūžta paskutinėje grandyje, tai kažkam gali atrodyti, kad visgi viskas veikia – nusipirko gi pirkėjas prekes. O jau paskui – taigi pirkėjo problemos.

Pasižiūrėję, galim pastebėti, kad visi galimi feilai – labai natūralūs. Jei žmogus neturi, kur pasistatyti mašinos – jis važiuoja kitur. Jei neranda krepšelio prekėms (Rimi, atsimenu, prieš kokius porą metų buvo ta problema) – tai paieško, bet jei visvien neranda, tai eina kitur. Jei neranda kokių nors būtinų prekių (pieno, makaronų ar dar kažko, ko jam būtinai reikia nusipirkti) – tai ir vėl eina kitur. Jei prie kasų susiduria su eile, kurioje gali tekti laukti pusę valandos – tai ir vėl gali nueiti kitur. O ką daryti pirkėjui, kuris jau susimokėjo, jau turi savo nuosavus daiktus, o tų daiktų nėra kaip išsinešti? Vat čia jau pirkėjui nelieka nieko kito, kaip tik prekes kaišiotis į kišenes, o paskui prakeikti parduotuvę. Ir nebegrįžti į ją.

Prekių maišelis kainuoja labai nebrangiai. Supermarketai ir šiaip visokios parduotuvės įsivaizduoja, kad tas maišelis neneša pelno, nes labai jau pigus. Nors yra ir tūpų parduotuvių, kurios galvoja, kad gali fufelišką plastmasinį maišiuką parduoti už litą. Bet tai elementarus pirkėjo proceso nesupratimas: jei pirkėjas negauna maišelio, lūžta pirkėjo procesas. O pirkėjas niekada nenorės turėti reikalų su tiekėjais, kurie jam laužo procesus.

Kai Vakaruose jūs gaunate supermarkete maišelius už dyką*, tai yra ne šiaip sau. Tai yra tik dėl to, kad supermarketai maišelių išvis netraktuoja, kaip prekės. Jiems tas maišelis – tai pirkėjo proceso užtikrinimo priemonė. Eneibleris, kaip sakant. Jei eneiblerio nėra – viskas bus blogai. Būtent todėl eneibleris pirkėjams tiekiamas už dyką – kad neduok tu dieve, kas nors nesugalvotų paoptimizuoti tiekimo pagal tokį principą, kad geriau tegul maišelių atsargos nesikaupia, nes pelno iš to visvien neuždirbsim.

Ponai ir ponios, orientacija į klientą – tai absoliučiai būtina verslo sąlyga. Aš jums tą sakau ir geriau jums manim patikėti.

————-

* Kažkada Vokietijoje tie nemokami maišeliai labai stebindavo lietuvius. Netgi Rytų Vokietijoje, jau nekalbant apie Vakarų Vokietiją. Bet vėliau, kai visokie iš Rytų Europos plūstelėjo ir ėmė krūvomis tuos maišelius nešt, parduotuvės ėmė stabdyt – vienur tiesiog ribotą maišelių kiekį duot, o kitur irgi mokamais padarė (kad barjeras atsirastų). Dabar toks pasiskirstymas gaunasi – kuo toliau į Vakarus, tuo labiau visur nemokami maišeliai. Kita vertus, Gariūnuose nemokami maišeliai seniai tapo įprastais. Matyt Gariūnai visgi yra ta vieta, per kurią į Lietuvą dar ir šiais laikais ateidinėja verslo procesų supratimas.

Ryšium su ISO sertifikavimo nepriklausomumo reikalavimų vertinimu

Kadangi užsižiebė šioks toks triukšmas dėl ISO sertifikavimo įmonės TUV Uolektis bei jos galimai įtariamų sąsajų su konsulatacine įmone Uolektis, tai parašysiu truputį komentarų iš reikalų, susijusių su ISO sertifikacijomis. Mano asmeninė nuomonė čia labai paprasta, tačiau kadangi pagal galimybę noriu būti nešališkas kolegų blogerių atžvilgiu, savo nuomonę paremsiu atitinkamais kriterijais, susijusiais su standartų reikalavimais.

Visi sertifikavimo ir auditavimo reikalavimai yra apibrėžiami standartais (visų pirma reiktų žiūrėti į ISO-17021 ir ISO-19011) ir jie yra pakankamai aiškūs ir detalūs, kad kiekvienas pats galėtų pasakyti, kas per reikalas yra ir kur čia kam nors gali kilti abejonės. Todėl pateiksiu ir atitinkamus standartų reikalavimus, kad kiekvienas galėtų susidaryti savo nuomonę.

Noriu tik pabrėžti, kad reikalas nėra nereikšmingas: ISO sertifikavimo mechanizmai yra viena iš prasmingiausių nevalstybinio reguliavimo priemonių. Įmonės, kurios atitinka vienų ar kitų ISO standartų reikalavimus, geba veikti gerai, todėl valstybinės priežiūros joms reikia mažiau, o negana to – verslo partneriai jomis gali pasitikėti daug labiau. Tačiau kai į sertifikavimus įlenda negeros praktikos, sertifikatai praranda prasmę ir vertę.

Lietuvoje ISO-9001 ir panašūs sertifikavimai yra gerokai nuvertėję, daugelio laikomi tiesiog popieriukais, kurie nieko nereiškia. Taip atsitinka dėl vienos priežasties: jei kažkurios sertifikuojančios įstaigos išduoda tuos sertifikatus, kai realios atitikties standarto reikalavimams nėra, tai žmonės ir supranta paprastai, kad popierius tėra popierius. Dėl to paskui labai kenčia ir Lietuvos įmonės, kuriomis nepasitiki užsienio partneriai, ir dėl to jau visai šaliai blogiau.

ISO sertifikavimas kartais ima panašėti į kažkokias nesąmoningas procedūras, kur reikia atlikti ir susimokėti už tai, kad gautum popierių, niekaip nesisiejantį su veikla. Tai nėra gerai ir šitai reikia taisyti.

Kai kokia nors firma turi draugišką (pvz., per nuosavybę susijusią, dukterinę ar tuos pačius darbuotojus turinčią) įmonę ir toje draugystėje pirmoji konsultuoja, o antroji sertifikuoja – tai gali būti labai konkreti neatitiktis audituojančių ir sertifikuojančių organizacijų reikalavimams. Kadangi ISO standartai reikalauja ne formalaus teisinio, o pagrindžiamo ir neformalaus požiūrio, su kuriuo būtų pateikiami pozityvūs atitikties įrodymai, klausimas čia nėra teisinis, kaip gal būt kažkam gali pasirodyti irba gal būt kažkam gali norėtis pavaizduoti.

Vertinant atitiktį standartams, reiktų remtis imperatyvu, nurodančiu, kad vertinamasis turi parodyti, o tikrintojas – gauti įrodymus, kad atitiktis standartų reikalavimams yra. Remtis prielaida, kad atitiktis yra pagal nutylėjimą – negalima, nes pati standartizacijos esmė yra susijusi su reikalavimu pateikti įrodymą, kad atitiktis yra.

Kadangi klausimas čia kyla dėl atitikties ISO-17021 standarto reikalavimams bei ISO-19011 standarto gairėms, minėtasis klausimas yra nagrinėtinas, preziumuojant, kad kilus bet kokioms abejonėms, vertinamasis turėtų pademonstruoti, kad jis atitinka tuos reikalavimus, o bet kokios abejonės, kylančios vertinančiai pusei, turi būti išsklaidomos faktais ir įrodymais, kurie pozityviai pademonstruotų atitiktį reikalavimams, įvardinamiems standarte. Nesant atitinkamų faktų ir įrodymų, turėtų būti konstatuojama, kad atitiktis atitinkamu atveju nėra pademonstruota, atitinkamai, įrodymų dėl jos nėra.

Todėl, remiantis imperatyvu dėl atitikties įrodymo, nesant atitikčių įrodymų ar galimas neatitiktis paneigiančių įrodymų, atitikties negalime patvirtinti. Kitaip tariant, negana to, kad turi būti demonstruojama atitiktis atitinkamų standartų reikalavimams, būtent abejones kelianti pusė turi pademonstruoti, kad tos abejonės nėra teisingos arba kad yra imamasi priemonių, kurios užtikrintų, kad atitiktis realizuojama kitais būdais.

Kalbant visai trumpai, nagrinėjant atitiktį standarto reikalavimams, preziumuojama, kad atitikties nėra ir pagal visus atitikties reikalaujančius standarto punktus turėtų būti tikrinama, ar yra įrodymai, kad atitiktis yra. Štai tą ir pasižiūrėkime.

Continue reading →

Priežastys ir pasekmės

Procesiniame valdyme yra labai svarbu aiškintis priežastis ir pasekmes. Visokia muda atsiranda paprastai dėl visokio mura, o pastarasis – dėl visokio muri*. Tačiau kartais šitai būna labai neakivaizdu. O darant kokį nors sprendimą kartais suprognozuoti visokius ten mura apsireiškimus būna labai problematiška. Todėl papasakosiu vieną įdomų atvejį.

Varnos tupi ant šakos. Ir joms visai neįdomūs tie procesiniai valdymai. Jei jūs tokie patys, tai nei neskaitykite čia nieko.

Viename daugiabučiame name ėmė užsikimšinėti kanalizacija. Neužsikimšinėjo daugybę metų, o štai dabar ėmė užsikimšinėti taip, kad rūsį užlieja, o ten esančiuose sandėliukuose ima plaukioti, atleiskite, šūdai.

Aišku, gyventojai piktinasi vieni kitais, aiškinasi, kodėl ten ta kanalizacija kemšasi ir atranda, kad kažkas, o panašu dar, kad ir ne vienas gyventojas meta į kanalizaciją ką papuola – graužtukus, įklotus, netgi pampersus. Ir meta labai nemenkais kiekiais. Todėl kanalizacija užsikemša ir rūsys būna užliejamas.

Continue reading →