Sysadmin Day 2012

Šiemet jau taip gavosi, kad kažkodėl jokia įmonė nesurengė adminams šventės. Bent jau aš nenugirdau. Kita vertus, kadangi esu žioplas, naujienų daug neieškau, tai gal tiesiog ir pražioplinau. Taip ar anaip, noriu visus adminus pasveikinti. Nes jūsų dėka, ponai adminai, mes turime internetus. Aš žinau, kad po visu tuo paprastu kompiuterių ir internetų naudojimu slepiasi sunkiai suvokiamo sudėtingumo magijos. Ir jei jūsų nebūtų, tai ir visokių internautų nebūtų. Ir melejonai žmonių skaitytų laikraščius, kuriuose patys žinote, kaip. Ir būtume kaip beždžionės iš Viduramžių.

Daugelis vartotojų net nepagalvoja, kaip smarkiai turi sysadminai sukti smegenis ir dirbti tam, kad vartotojai nepajustų, kad jie dirba. Taip, kai viskas gerai, vartotojai net negalvoja apie adminus. O kai jau ima galvoti, tai paprastai reiškia, kad kažkas palūžo ar neveikia. Aišku, tai nelabai kaip džiaugsmą kelia, kai tik kilus nelaimėms prisimena kas nors. Todėl ir reikia švęsti sisteminių administratorių šventę visiems.

Štai aš žinau, kad čia ir ne adminai skaito pas mane. Tai vat jums, ponai ir ponios neadminai, aš duodu dabar aiškų ir imperatyvų nurodymą: eikite į parduotuvę pirkti vaišių adminams. Nes tik tada, kai adminai gali nieko neveikti, žaisti žaidimus ir tinginiauti – tik tada tai reiškia, kad viskas sutvarkyta gerai ir jums nėra problemų. Taip kad palinkėkite savo adminams, kad atlyginimas eitų, o darbo būtų kuo mažiau.

Sistemų administratorių pasveikinimo ir pagerbimo diena

Šitą tortą aš jums specialiai pavagiau iš internetų, kad galėčiau jus pasveikinti ir pavaišinti

Bet ne, čia iš manęs ne toks pasveikinimas turėtų būti. Pasveikinimas turėtų būti štai toks, kurį tik adminai ir tegali perskaityti ir gauti (slaptažodį atspėti bus lengva, nes jis šventinis):

aHR0cDovL3Jva2lza2lzLnBvcG8ubHQvMjAxMC8wNy8yNy92b2dyLXZvZ3Iv

Kaip projekciniai kliedesiai pakiša koją

Apie tą istoriją su makaroniniais klikinimais jau parašė ponas Komonsensavičius GalvaŽmogųPuošia, o aš papasakosiu truputį apie tai, kodėl gudruoliai feilina. Ogi feilina dėl bukos priežastis – jau kartą minėtų projekcinių kliedesių. Tuo tarpu sąžiningi išlošia – išlošia dėl to, kad juos kiti žmonės paprasčiausiai gerbia.

Suprantate, yra toksai paprastas reikalas, liaudy žinomas iš posakio „kuo pats dvoki, tuo kitą tepi„. Tas posakis yra būtent apie tokius atvejus, kai koks nors žmogus savo paties problemas eksteriorizuoja ir projektuoja. O kai tos projekcijos yra kliedesiškos, tai ir gaunasi projekciniai kliedesiai. Vat pavyzdžiui, kaip koks nors vagis, kuris aiškina kitiems – „ko jūs mane kaltinat, lyg patys taip pat nevogtumėte„. Arba dar natūraliau, koks nors kyšininkas – „ko jūs čia mane smerkiat, taigi visi kyšius ima„. Arba kaip koks natūralus seošnikas OUTsaideris, žaidžiantis FB laikinimais – „taigi visi taip daro ir sukčiauja„.

Tu esi elementariai pernelyg tūpas

Kai kurie tipažai galvoja, kad kliedesiai apie fufelius jiems padės. Nepadės, nes situacija čia aiški, o kriterijai yra labai paprasti. Nes čia ne durnių sambūris, kad kliedesiai būtų toleruojami.

Kokie nors aiškinimai apie „blablabla, turiu 30 tūkstančių fanų ir daug draugų, kurie balsavo už mane“ gal ir praeitų tarp tokių pačių, panašiai besielgiančių tipažų, tačiau nepraeis ten, kur visi elgiasi kitaip. Aš ne veltui esu rašęs, kad BlogOut yra absoliučiai elitinis renginys. Ir tokius seošnus bajeriukus ten visi žino kuo geriausiai, nes ne pirmi metai internetuose. Ir kuo geriausiai visi žino, kad ne pacaniukiški žaidimai su visokiais klikeriais yra esmė, o paprastas žmogiškas tarpusavio supratimas ir asmenybiškumas. Tai yra svarbiausia (tokia svarbi, kad jos nereikia net užrašyti) bet kurių blogeriškų žaidimų taisyklė, remiama paties legendinio Andriaus Kleivos, kuris ne veltui yra tokio renginio organizatorius. Ir tie, kas nesupranta ir nepriima atitinkamų vertybių, tiesiog nedalyvauja žaidime, nes ten, kur viena iš pamatinių taisyklių yra sąžiningumas.

Tokie paprasti dalykai yra truputį nesuvokiami tiems, kas galvoja, kad makliavonės su visokiais laikinimais yra natūralios. Tie, kam makliavonės natūralios, tiesiog nesupranta paprastų dalykų, nes tie paprasti dalykai yra už jų suvokimo ribų. Taip kad čia nereikia stebėtis, kai koks nors sukčiaujantis pacukas ima FB rašinėti fufelius apie tai, kad sukčiauja kažkas, kas yra visiškai skaidrus. Tiesiog pacukiškas mentalitetas yra toks, kad jiems nesuprantama, kad kokį nors žmogų realiai, nuoširdžiai ir paprastai gali palaikyti būrys kitų žmonių. Taip, ponas OUTsaideri, aš tamstą matau kiaurai.

Blogosferos ir internetų žvaigždės poną Altajų reklamavo ne dėl kokių nors sandėrių, o tiesiog dėl to, kad geras, žinias Internetui ir visai Lietuvai nešantis mokytojas yra vertas telefono, kurio kaina panaši, kaip mokytojo atlyginimas. Ir dar labiau jisai yra vertas žinomumo ir pagarbos. Tokie dalykai yra elementarūs daugeliui, tačiau nesuvokiami tiems, kieno mąstymas yra perkreiptas tam tikru, labai specifiniu būdu. Tai tiesiog geras pavyzdys, kaip kardinaliai žmones veikia vertybės. Vertybės lemia.

Taip, štai dabar ponas OUTsaideris nedalyvaus žaidime, nes jis galvojo, kad pacaniukiški bajeriukai praeis ir jis nusigriebs iš Tele2 prizą, vertą daugiau, nei tūkstančio litų. Bet tokie bajeriai nepraeis, nes vertybės čia yra kitos. Nes niekas negerbia pacukų, nes pacukai yra įdomūs tik vienam žmogui – tam pačiam pacukui. Čia apie būrį palaikytojų nėra ko nei kalbėt.

O štai ponas Altajus, kuris yra vienas iš tų žmonių, kurie ne šiaip kaip nors peza apie gerus dalykus, o realiai tuos dalykus daro – štai ponas Altajus ir praeis. Nes jo reklamavimas buvo realiai teisingas, nors ir keliantis isterikas pacukams. Nes Feisbuke poną Altajų suko ne tiktai Commonsense.lt ar kokia žiurkė Rokiškis, bet ir tokie kosminę galią turintys grandai ir internetų legendos, kaip Romas Sadauskas Kvietkevičius, Ilona-Eitnė Tulabienė, Skirmantas Tumelis, Ieva Sedova, Artūras Ketlerius ar dar kai kurie kiti.

Taip kad ponas OUTsaideri, liudininkų ir dalyvių, kurie žino, jog niekam neįdomūs SEO fufliablogiai šiaip sau nesusirenka 30 tūkstančių fanų FB – būrys. Ir būrys tokių, kurie puikiai matė, kaip sukasi skaitliukai. Taip kad tamsta parodėte savo reputaciją. Jinai minusinė. Ir žinote, kame dabar tamstos problema, ponas OUTsaideri? Ogi tame, kad geimai geimais, o štai realo restartinti nesigauna. Nes jis vienas. Tamsta peržengėte tam tikrą ribą, kur ir užglaistyti nesigauna – nes būtent tamsta, puikiai žinodamas apie tai, kaip pats elgiatės, apkaltinote poną Altajų būtent tuo, ką pats darėte.

Ponas OUTsaideri, tamsta turite du kelius, kuriuos aš tamstai paaiškinu paprastai, nes tamsta esate pernelyg bukas, kad suprastumėte pats: vienas kelias – tai imti reikalą į savo rankas, atsiprašyti pono Altajaus ir viešai savo paties bloge paskelbti, kad daugiau taip nesielgsite. Tai tamstos absoliučiai vienintelis šansas, nes visi supranta, kad tie, kas suvokia savo veiksmų pasekmes ir imasi jų taisymo – dar kažko verti. Antras variantas – palikti viską savieigai, o ten jau ar Tele2 nuspręs, ar kelti ten kokią bylą (ir čia būtų labai daug liudininkų ir faktinės medžiagos) dėl bandymo pasisavinti daugiau, nei 1000 litų vertės daiktą, ar ten šiaip susidursite su tuo, kad visi galvoja apie tamstą tai, ką galvoja, nes visiems ir taip jau aišku. Liūdna, tiesa?

Ne, man tai visai neliūdna, nes nors kartą pajutau malonumą spirt į subinę veikėjui, kuris galvoja, kad kruš čia kam papuola protą ir dar pinigų už tai gaus. Verk tyliai kamputyje dabar, ponas OUTsaideri.

Angry Birds šauna per blogus

Žodžiu, aš čia nesuksiu į vatą ir nevyniosiu į makaronus, o pasakysiu jums tiesiai ir paprastai. Visokios blogų akcijos būna visokios, bet štai labai gerai, kai jos tampa realiomis. Ir tada gaunasi daug smagiau, nei paprastai. Ir todėl čia labai gerai, kad ėmė ir prasidėjo nauja akcija, kuriai dar ir atsirado rėmėjas, taip kad čia ne šiaip kokios tarpusavio reklamos dabar bus, o Fazer remiami Angry Birds šaudymaisi per blogus, kur iš piktapaukščių galima kalti kam nors tiesiai į kaktą, kartu ir pareklamuojant įvairius numylėtuosius.

O kadangi aš esu labai išskirtinis ir būsimas Visatos Valdovas, tai jau gavau ne vieną, o ištisus du piktapaukščių šūvius, kuriais dabar ir iššausiu į kitus. Tiksliau, jei išties, tai man tuos du šūvius davė ir pasakė, kad kadangi aš vienaakis, tai visvien esu klišas ir nepataikysiu, todėl man ir reikia kompensacijos tokios, bet tai nesvarbu, nes jie patys nesuprato, kad aš juos hipnotizuoju. Ir išvis, čia kadangi visai ne apie tai esmė, tai aš ir nepasakosiu visų detalių apie tai, kaip tamsią naktį iš gamyklos turėjau vogti piktapaukščių raketas, niekam apie tai nežinant, nes man jų niekas kitaip būtų nedavęs, o dabar turėjo susitaikyti su realybe.

Rokiškis Rabinovičius šauna Angry Birds

Štai aš jums savo dviejose ipostasijose, kurios abidvi šauna taip, kaip kosminės raketos

Žodžiu, reikalo esmas yra labai paprastas: kažkas, į ką pataiko piktapaukščiai, gauna Angry Birds dėžę ir šauna į kitus. Bet dar iššaudamas, turi pasakyti, kas atsitiko su tuo, į ką ta Angry Birds dėžė pataikė. Nes kai Angry Birds dėžė nukrenta ant galvos, tai kas nors tam žmogui ima ir atsitinka. O jau paskui tas žmogus, į kurį pataikė piktapaukščiai, šauna į kitą, kuris dar nebuvo numuštas. Ir taip visi ilgainiui turi išsišaudyti vieni kitus saldainėmis*.

Taigi, kaip minėjau, aš čia turiu išsyk du šūvius, nes esu ypatingas. Ir dabar jais jau šausiu. Ir šausiu taip, kad visi kvankšteltų, nes niekas gi negali tikėtis, kad aš šausiu kaip normalus žmogus, nes aš nesu žmogus, o be to, kai šauni abiem letenom, abiem akim taikydamasis į skirtingus žmones, tai akys susižvairuoja ir juk negalite tikėtis, kad pataikys į ten, kur tikėtumėtės? Tai žinoma, kad aš šausiu dabar į supermamų išskirtinąsias žvaigždes.

Pirmas mano taikinys bus tokia Laidėja L&A Idėjos, kuri, pasirodo, yra supermama šmaikštašiknė, skaitanti mano blogą. Taip, aš jau peržengiau visišką ribą ir jau dabar mane skaito supermamos, o ponia Laidėja yra kaip tik vat tokia. Vat kai neseniai rašiau apie visokį kelių eismo saugumą, tai paskui atradau netgi, kad visokios supermamos piktinosi ir rašė apie mane maždaug tokias frazes:

Baisu kaip „straipsnis“ su tokia leksika dar ir publikuojamas internete.

Taip kad dabar galit numanyti, kaip supermamos apie mane galvoja. Taip kad tik bac – ir į kaktą poniai Laidėjai iš piktapaukščio, nes jei jau mane skaito, tai reiškia, kad kažką apie mane ir galvoja. O jei jau galvoja, tai maža ką ten apie mane galvoja. Galvoja, nesako, o tai ką man tada galvot? Taip kad Angry Birds piktapaukštis pataiko poniai Laidėjai į kaktą, o tada ponia Laidėja tik šlumšt ir atsisėda ant savo karoliukų ir dar ten kažkokių tokių mielučių dalykėlių, papuošaliukų ir kitų visokių briūlikų, kokių turėti visos supermamos mėgsta. Štai taip vat, ponia Laidėja dabar gaus saldainių sau ir savo vaikams.

O dabar kita supermama štai irgi vat jau man netgi dar geriau pažįstama, vardu Irri, tiksliau, Irri Style, nes irgi kuria visokias grožybes, bet jau išvis besaikingai, nes yra menininkė, daranti prabangas, kurias ne visi gali ir įpirkti. O be to, ji yra šventų stebuklingų pyragėlių kepėja, nes pasirodo, kad galima padaryti pyragėlius, kurie apjungia geriausių spurgų ir Crème brûlée savybes viename. Aš tokių pyragėlių suvalgiau kadaise gal du, nes kitus ryte prarijo kartą visokie kitokie veikėjai (o jų buvo minia ir pakol aš tris pyragėlius suvalgiau, tai visi suvalgė po vieną, o kai kuriems neteko net paragauti, kaip ir man neteko ketvirto, penkto ir dar kokių dešimties papildomų pyragėlių), bet šiaip jau mielai suvalgyčiau kokius 50, o gal ir 100, nes aš tokiais kiekiais suvalgyti galiu. Taip kad Irri irgi gauna piktapaukščiais į kaktą, nes pyragėlių man per mažai buvo, taip kad dabar ims ir keps.

Aš čia irgi aišku galiu pridėti, kad Irri irgi apie mane galimai kažką galvoja, bet nesako, o jei nesako, tai kažką neaiškaus galvoja, o jei neaiškaus galvoja, tai jau patys suprantat, ką galvoja, o jei jau taip, tai suprantat, kad čia jau dabar man neaišku, ką ir galvot, nes patys suprantat.

Taigi, kaip matot, aš nusitaikiau kaip tik į supermamų legioną, kurio niekas iš manęs nesitikėjo, nes negalvojo, kad aš į supermamas šaudysiu piktapaukščiais. Čia jums taip ir reikia, nes kai visi nesitiki, tai visiems taip ir gaunasi. Dabar pamatysite, kaip dėl piktapaukščių prasidės internetuose totalinis piktapaukščių karas, tai galėsit mane kaltinti, kad aš čia kaltas, nes aš taip ir planavau.

Ai, čia dar visi galės pavydėti, nes piktapaukščių saldainių Lietuvoje dar niekas neragavo, nes parduotuvėse jų nenusipirksit. Jų galima gauti, tik kai kas nors pataiko piktapaukščiais tiesiai į kaktą.

 

———

* Saldainės, o ne saldainiai todėl, kad visi paukščiai yra moteriškos giminės, nes tik moterys būna tokios gražios, spalvingos ir pūkuotos. Ir man čia prašau neaiškinti, nes apie kalbainius aš išmanau geriau.

NT aferų pradžiamokslis: mažiausias pasaulio dangoraižis

Šia trumpa istorija aš jums papasakosiu, kaip puikiai galima daryti aferas NT rinkoje. Ir dar tokias, kad trys ketvirtadaliai durnių netgi nesuprastų, kaip čia juos taip apgavo. Ir negana to, viskas teisėta, sąžininga ir be jokios apgaulės – ne kaip kokiame MMM, o kaip kokiam teatre. Ir negana to, apgautieji vėliau dar ima ir didžiuotis tuo, kad juos apgavo. Kaip pas kokį Ostapą Benderį.

Mažiausias dangoraižis ir nemokšos, neskiriantys skaičių

Mažiausias pasaulio dangoraižis turi išskirtinę istoriją. Tas mažas 3 metrų pločio namukas, kurio ketvirtadalį užima laiptai, nebūtų vadinamas dangoraižiu, jei ne tai, kad kainavo, kaip dangoraižis, buvo statomas, kaip dangoraižis, ir turėjo tapti vienu iš aukščiausių JAV pastatų*. Kai 1919 baigėsi jo statybos, Teksaso kaimiečiai buvo apšalę, nes suprato, jog juos apmovė, kaip visiškus asilus. Nes jie tokie ir buvo – svajoti mėgstantys asilai, nesigaudantys realybėje. Asilai, kurie sukišo į mikroskopinį dangoraižį visas savo santaupas.

Newby-McMahon dangoraižis

Tai ne šiaip kokia nesąmonė, o tikras dangoraižis, tiesa, mažiausias pasaulyje. Tačiau jis tikrų tikriausias dangoraižis.

Viskas prasidėjo dar 1912 metais, kai netoli kažkokio Burkburnett kaimo, esančio Wichita grafystėje, Teksase, buvo atrasta nafta. Kaimiečiai momentaliai tapo turtingais, ėmė važiuoti minios atvykėlių, o jau 1918 gyvenvietė išaugo iki 20 tūkstančių žmonių didumo. Kaimiečiai pasijuto lyg Naujųjų Vasiukų valdovai, aptekę turtais iš dangaus, todėl ėmė ieškoti, kur dėt savo pinigus. Štai čia jiems ir pasipainiojo kažkoksai architektas Ostapas Benderis J.D. McMahon, pasiūlęs pastatyti didžiausią pasaulio viešnamį dangoraižį.

Pastatas turėjo būti 480 pėdų (~146 metrų) aukščio. Jis turėjo paversti miestelį tikru regiono centru, kur klesti verslas ir gyvena turčiai. Taigi, gyventojai greitai sumetė architektui 200 tūkstančių dolerių (dabartiniais pinigais tai būtų apie pusketvirto milijono dolerių) ir liepė statyt. Architektas ėmė statyt. Ir staiga, visiškai netikėtai, paaiškėjo, kad pastatas gaunasi vos 4 aukštų. Nes kažkaip netyčia paaiškėjo, kad visuose brėžiniuose ir sutartyse vietoje pėdų nurodyti coliai. O fantazijų apie dangoraižius apsėsti kaimiečiai, pasirašinėdami popierius, tų colių net neįstengė atskirti nuo pėdų.

Prasidėjo teismai, bet jie greitai baigėsi, nes popieriai buvo tvarkoj. Pastatas, kaip paaiškėjo, ir turėjo būti 480 colių, kitaip tariant, maždaug 12 metrų aukščio, nes taip buvo nurodyta pačių investuotojų pasirašytuose brėžiniuose. Kaimiečius-investuotojus ištiko pravalas, jie žadėjo su tuo architektu susidoroti, tačiau nieko negalėjo padaryti. Negana to, paaiškėjo, kad pastate nėra jokių laiptų, o tiktai neegzistuojančio lifto šachta. Negana to, kompanija, kuri žadėjo pastatyti liftą, nutraukė sutartį. Taigi, kaimiečiams, iš anksto besidžiaugusiems didžiuliais kiekiais nekilnojamo turto, teko iš aukšto į aukštą laipioti kopėčiomis.

Dar po kelių metų nafta kaime baigėsi ir visi pasijuto pinigus iššvaisčiusiais bomžais. Pinigų tiesiog neliko. Pastate įsikūrė pora kažkokių nusususių kontorų, galų gale vietoje lifto buvo įrengti laiptai. Tarp kitko, pastatas buvo toksai mažas, kad laiptai sunaudojo ketvirtadalį viso ploto. O bendras naudojamas pastato plotas tebuvo 40 kvadratinių metrų – kaip kokio nelabai didelio buto. Po 10 metų atėjus Didžiąjai Depresijai, dangoraižis buvo išvis apleistas. 1931 jį padegė kažkokie bomžai. Kai Didžioji Depresija baigėsi, statinį kažkas paremontavo, pardavė, paskui dar kartą pardavė ir taip toliau.

Vėliau statinį įvairūs savininkai vis bandydavo nugriauti – pernelyg jau jis buvo nepatogus ir niekam netinkamas, tačiau tada jau sužaidė aplinkinių gyventojų savigarba: jei jau tiek pinigų šitam dangoraižiui išleista, jei jau jis toks garsus, tai argi galima jį griaut? Nugriauti jo taip ir nepavyko, nes gyventojai savo dangoraižį išgelbėdavo, rengdami protestus ir grasindami susidorojimu savininkams. Taip mažiausias pasaulio dangoraižius ilgainiui tapo viena iš garsiausių visos Teksaso valstijos įžymybių. Tuo pastatu dabar didžiuojasi kiekvienas to kaimo gyventojas.

Čia būtų galima pridėti, kad visai paprastai tas ponas J.D. McMahon apkniso visus, bet tai nėra taip paprasta. Jis laimėjo, nes žmonės tikėjo savo fantazijomis, o ne realybe. Realybė sakė jiems, kad kaimas negali tapti didmiesčiu, tačiau kaimiečiai tikėjo savo kliedesiais ir mokėjo už tai pinigus. Taip galų gale ponas J.D. McMahon liko teisus, o kažkoks Teksaso miesteliukas dabar turi įžymybę – galų gale visų pamėgtą ir saugomą statinį, pagarsėjusį, kaip mažiausias dangoraižis pasaulyje. Tai paminklas ne tik žmonių kvailumui, bet ir tam, kiek daug jie pasiryžę atiduoti už svajones.

 

———-

* Tuo metu, kai J.D. McMahon statė tą mažiausią pasaulio dangoraižį, JAV Woolworth building jau buvo pastatytas – jis buvo daugiau, nei pusantro karto aukštesnis, negu tikėjosi tie teksasiečiai, tai 241 metrų aukščio statinys. Bet ir 146 metrų pastatas būtų buvęs milžinišku.