Tag Archives: nt

NT aferų pradžiamokslis: mažiausias pasaulio dangoraižis

Šia trumpa istorija aš jums papasakosiu, kaip puikiai galima daryti aferas NT rinkoje. Ir dar tokias, kad trys ketvirtadaliai durnių netgi nesuprastų, kaip čia juos taip apgavo. Ir negana to, viskas teisėta, sąžininga ir be jokios apgaulės – ne kaip kokiame MMM, o kaip kokiam teatre. Ir negana to, apgautieji vėliau dar ima ir didžiuotis tuo, kad juos apgavo. Kaip pas kokį Ostapą Benderį.

Mažiausias dangoraižis ir nemokšos, neskiriantys skaičių

Mažiausias pasaulio dangoraižis turi išskirtinę istoriją. Tas mažas 3 metrų pločio namukas, kurio ketvirtadalį užima laiptai, nebūtų vadinamas dangoraižiu, jei ne tai, kad kainavo, kaip dangoraižis, buvo statomas, kaip dangoraižis, ir turėjo tapti vienu iš aukščiausių JAV pastatų*. Kai 1919 baigėsi jo statybos, Teksaso kaimiečiai buvo apšalę, nes suprato, jog juos apmovė, kaip visiškus asilus. Nes jie tokie ir buvo – svajoti mėgstantys asilai, nesigaudantys realybėje. Asilai, kurie sukišo į mikroskopinį dangoraižį visas savo santaupas.

Newby-McMahon dangoraižis

Tai ne šiaip kokia nesąmonė, o tikras dangoraižis, tiesa, mažiausias pasaulyje. Tačiau jis tikrų tikriausias dangoraižis.

Viskas prasidėjo dar 1912 metais, kai netoli kažkokio Burkburnett kaimo, esančio Wichita grafystėje, Teksase, buvo atrasta nafta. Kaimiečiai momentaliai tapo turtingais, ėmė važiuoti minios atvykėlių, o jau 1918 gyvenvietė išaugo iki 20 tūkstančių žmonių didumo. Kaimiečiai pasijuto lyg Naujųjų Vasiukų valdovai, aptekę turtais iš dangaus, todėl ėmė ieškoti, kur dėt savo pinigus. Štai čia jiems ir pasipainiojo kažkoksai architektas Ostapas Benderis J.D. McMahon, pasiūlęs pastatyti didžiausią pasaulio viešnamį dangoraižį.

Pastatas turėjo būti 480 pėdų (~146 metrų) aukščio. Jis turėjo paversti miestelį tikru regiono centru, kur klesti verslas ir gyvena turčiai. Taigi, gyventojai greitai sumetė architektui 200 tūkstančių dolerių (dabartiniais pinigais tai būtų apie pusketvirto milijono dolerių) ir liepė statyt. Architektas ėmė statyt. Ir staiga, visiškai netikėtai, paaiškėjo, kad pastatas gaunasi vos 4 aukštų. Nes kažkaip netyčia paaiškėjo, kad visuose brėžiniuose ir sutartyse vietoje pėdų nurodyti coliai. O fantazijų apie dangoraižius apsėsti kaimiečiai, pasirašinėdami popierius, tų colių net neįstengė atskirti nuo pėdų.

Prasidėjo teismai, bet jie greitai baigėsi, nes popieriai buvo tvarkoj. Pastatas, kaip paaiškėjo, ir turėjo būti 480 colių, kitaip tariant, maždaug 12 metrų aukščio, nes taip buvo nurodyta pačių investuotojų pasirašytuose brėžiniuose. Kaimiečius-investuotojus ištiko pravalas, jie žadėjo su tuo architektu susidoroti, tačiau nieko negalėjo padaryti. Negana to, paaiškėjo, kad pastate nėra jokių laiptų, o tiktai neegzistuojančio lifto šachta. Negana to, kompanija, kuri žadėjo pastatyti liftą, nutraukė sutartį. Taigi, kaimiečiams, iš anksto besidžiaugusiems didžiuliais kiekiais nekilnojamo turto, teko iš aukšto į aukštą laipioti kopėčiomis.

Dar po kelių metų nafta kaime baigėsi ir visi pasijuto pinigus iššvaisčiusiais bomžais. Pinigų tiesiog neliko. Pastate įsikūrė pora kažkokių nusususių kontorų, galų gale vietoje lifto buvo įrengti laiptai. Tarp kitko, pastatas buvo toksai mažas, kad laiptai sunaudojo ketvirtadalį viso ploto. O bendras naudojamas pastato plotas tebuvo 40 kvadratinių metrų – kaip kokio nelabai didelio buto. Po 10 metų atėjus Didžiąjai Depresijai, dangoraižis buvo išvis apleistas. 1931 jį padegė kažkokie bomžai. Kai Didžioji Depresija baigėsi, statinį kažkas paremontavo, pardavė, paskui dar kartą pardavė ir taip toliau.

Vėliau statinį įvairūs savininkai vis bandydavo nugriauti – pernelyg jau jis buvo nepatogus ir niekam netinkamas, tačiau tada jau sužaidė aplinkinių gyventojų savigarba: jei jau tiek pinigų šitam dangoraižiui išleista, jei jau jis toks garsus, tai argi galima jį griaut? Nugriauti jo taip ir nepavyko, nes gyventojai savo dangoraižį išgelbėdavo, rengdami protestus ir grasindami susidorojimu savininkams. Taip mažiausias pasaulio dangoraižius ilgainiui tapo viena iš garsiausių visos Teksaso valstijos įžymybių. Tuo pastatu dabar didžiuojasi kiekvienas to kaimo gyventojas.

Čia būtų galima pridėti, kad visai paprastai tas ponas J.D. McMahon apkniso visus, bet tai nėra taip paprasta. Jis laimėjo, nes žmonės tikėjo savo fantazijomis, o ne realybe. Realybė sakė jiems, kad kaimas negali tapti didmiesčiu, tačiau kaimiečiai tikėjo savo kliedesiais ir mokėjo už tai pinigus. Taip galų gale ponas J.D. McMahon liko teisus, o kažkoks Teksaso miesteliukas dabar turi įžymybę – galų gale visų pamėgtą ir saugomą statinį, pagarsėjusį, kaip mažiausias dangoraižis pasaulyje. Tai paminklas ne tik žmonių kvailumui, bet ir tam, kiek daug jie pasiryžę atiduoti už svajones.

 

———-

* Tuo metu, kai J.D. McMahon statė tą mažiausią pasaulio dangoraižį, JAV Woolworth building jau buvo pastatytas – jis buvo daugiau, nei pusantro karto aukštesnis, negu tikėjosi tie teksasiečiai, tai 241 metrų aukščio statinys. Bet ir 146 metrų pastatas būtų buvęs milžinišku.

 

 

 

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

NT įmonių gelbėjimas per žemės įsigijimo ribojimus

Pardodam žamie

Nipardosym žamie ušsinėčems.

Vat prieš kelias dienas tik parašiau, kaip įdomi situacija su chruščiovkėmis gali sulaužyti užburtą ratą, kuris stabilizuoja NT kainas neadekvačiame lygyje (burbulas visada reiškia, kad kažkoks ciklinis procesas veikia). Tąsyk nerašiau apie patį to užburto rato veikimą (nes rašiau tik apie vieną iš jo sulaužymo mechanizmų), bet jis, labai grubiai imant, atrodo maždaug toks: kol NT kainos aukštos, tol žmonės neįperka, kol jie neįperka, tol reali paklausa yra maža, o kol paklausa maža, tol ir pasiūla nedidelė, o kol pasiūla nedidelė, tol rinkoje konkurencija silpna, o kol ji silpna, tol pelnų didinimas gali būti spekuliatyvus, o kol rinka lieka spekuliatyvia, tol NT kainos lieka aukštos (beje, čia dar galim pažiūrėti į paskolų rinką ir tenai gal ir vėl atrasim kokį nors užburtą ratą, susijusį su NT kainų didumu: ratai mėgsta jungtis tarpusavy).

Potencialus chruščiovkių kainų kritimas tokį užburtą ratą sulaužytų bukai, grubiai ir negailestingai: neįmanoma palaikyti aukštų kainų, jei dešimtys tūkstančių butų savininkų užverčia rinką pigiai ir kuo greičiau parduodamais senais butais. Čia net nesvarbu, kad tų senų butų savininkai norės pirkti naujus butus – rinkoje prasidedantis bardakas tiesiog tampa destabilizaciniu faktoriumi, dėl kurio užburtas ratas (o tuo pačiu ir burbulas) negali laikytis.

Bet šiaip jau NT rinka ir ten veikiančios įmonės yra tikras visokių užburtų ratų ir neigiamų ciklų kratinys – kartą, su kolegomis paviršutiniškai analizavę įprastą vidutinės vietinės NT įmonės veikimo modelį, atradom tų ratų bent kokius 5, ir tai neskaitant bendrų rinkos neigiamų ciklų. Kaip pvz.:

  • Kol NT įmonės statybininkams moka mažus atlyginimus ir juos apgaudinėja, tol pastarieji dirba prastai, o patirtį turintys stengiasi Lietuvoje nedirbti
  • Kol statybininkai dirba prastai, projektai nuolat vėluoja, būna daugybė broko, kurį tenka perdarinėti ir projektai turi nuolatines perteklines išlaidas
  • Kol išlaidos perteklinės, tol pajamos per mažos ir įmonės nesugeba samdytis gerai dirbančių statybininkų
  • Kol nesugeba samdytis gerai dirbančių statybininkų, tol darbai atliekami prastai, pavėluotai ir t.t., o patirtį turintys statybininkai išvis stengiasi Lietuvoje nedirbti

Arba va, kitas variantas, susijęs su projektų valdymu ir gerai žinoma apsibankrutavimo praktika:

  • Kol įmonės patiria perteklinius nuostolius, tol joms labai svarbu tuos nuostolius permesti į bankrotus
  • Kol yra tokios makliavonės su bankrotais, tol neįmanoma turėti stabilios procesinės ir projektinės aplinkos
  • Kol procesinis ir projektų valdymas yra kiauras, tol įmonės patiria neadekvačius nuostolius

Panašių užburtų ratų NT įmonėse yra krūvos. Ir kiekvienas, beje, riebiai didina galutinę NT savikainą*, nes bet kuris užburtas ratas resursus naudoja savo reikmėms, o ne tam, kam reikia. Bet čia pažiūrėkim iš šono: o kokia bendra priežastis, dėl kurios tie užburti ratai veikia? Iš esmės, galime tarti, kad ta bendroji priežastis – tai visuotinai įsigalėjęs bardakas, tapęs visiška norma.

Dabar pažiūrėkime į paprastąjį būdą, kaip tą bardaką pašalinti: ogi atsivežti įmones su visais valdymo metodais, vadovais, etc., iš užsienio, kur nėra tokio bardako. Ir dabar pažiūrėkime, kas labiausiai tam trukdo.

Ogi taip – žemės Lietuvoje normaliais būdais užsieniečiai įsigyti negali. Kol jie negali įsigyti žemės, tol jie negali sau patogiais būdais užsiimti statybomis ir NT valdymu, o kol jie to negali, tol jų įtaka yra nykstamai maža, o kol jų įtaka nykstamai maža, tol vietinių NT įmonių lobizmo įtaka lemia, o kol šioji lemia…

Kaip manote, ar tai dar vienas užburtas ratas ar visgi ne? ES kol kas leido dar pratęsti tą ribojimą dėl žemės įsigijimo. O kai jis baigsis, po truputį ateis liūdnos dienos NT kontoroms. Gal ne visoms, o tik toms, kurios nesugebės persitvarkyti. Kitaip tariant – beveik visoms.

 

———-

* Čia vienas lotuliukas: keletą kartų esam bandę su kolegom skaičiuoti praktines NT savikainas: butų atveju netgi labai grubiai skaičiuojant, jos yra apie du-tris kartus užkeltos, lyginant su norma (vėlgi, tai dydis, kuris irgi šį tą sako apie burbulo stabilizacijos priežastis). Dėl ko? Ogi dėl neįtikėtinai prasto darbų organizavimo ir nesuvokiamai masinio broko, kurį reikia N kartų perdarinėti. Čia jums dar vienas paaiškinimas, kodėl burbulas vis nebliūkšta: savikainos yra absoliučiai neadekvačios, o kol nėra rimtesnės konkurencijos, tol niekas nepriverčia keisti įsigalėjusių praktikų. Kaip pvz., vienas pažįstamas paties NT kainų piko metu pasistatė nuosavą namą, kurio galutinė metražo savikaina su pilna apdaila gavosi kone dvigubai mažesnė nei pigiausių butų be apdailos. Ir medžiagas rinkosi ne pigiausias. Tiesiog gerus statybininkus rado ir darbus prižiūrintį seną brigadininką rado, kuris organizavo. Brigadininkui mokėjo berods apie 3-4klt už savaitę – tiesiog už priežiūrą. Tai vat šitaip ir sutaupė.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

NT renovacija ir bankų gelbėjimas

Chruščiovkė

Visa posovietinė erdvė pilna klaikių blokinių namų, kurių sienose gyvena tarakonai ir pelės. Lietuva niekada nebus graži, kol joje bus krūvos šitų šlykščianamių.

Vat čia jums sąmokslų teorijų kašikėlin toksai pamąstymas, kurį gavau sykį iš pono R.K., katrą jau esu jums minėjęs kadaise. Jis tarpais vis mesteli velniškai įdomių minčių. Ir vat čia – tokia mintis apie kai kuriuos stambesnio masto faktorius, kurių dauguma nepastebi, nes kaip žinia, kai medžių daug, tai per juos dažnai nesimato miško.

Imkim nesigilindami už faktą, kad vidutinė butų kaina Vilniuje krizės pradžioje buvo išpūsta gal net 5 kartus (berods esu tai kadaise rašęs – tas skaičius gaunasi, ir skaičiuojant iš nuomos atsipirkimo, ir skaičiuojant iš potencialių pirkėjų pajamų bazės – metodai pasaulyje gana atidirbti ir realistinius dydžius duodantys). Dabar tas išpūtimas yra gerokai kritęs, sakykim, iki kokių 3 kartų. Bet kritimas sustojo, kažkaip netgi stebėtinai keistai*.

O vat čia ir žiūrėkim į tokį dalyką: koksai butų ūkis Lietuvoje ir ypač didesniuose miestuose, pvz., Vilniuje? Ogi fufelinis. Chruščiovkės**, kurias reikia masiškai griaut, bet kurių niekas nesiruošia griaut, nes nesiruošia ir viskas. Ir negriaus. Tačiau kai jų atitarnavimas jau artėja prie ribos, tai gaunasi taip, kad niekas jų nenori pirkti jau ir dabar. Ir juo labiau ateity. Ir joksai bankas nenorės padenginėti paskolų tais butais, kurių projektinio tarnavimo laiko kai kuriems namams teliko kokie 10 ar 20 metų***, t.y., kur paskolos gale tas namas gali būti imtas ir nugriautas.

Iš to seka, kad visokių chruščiovkių ir kitokių blokinių butų kainos, kurios jau dabar krito labiau, nei bet kokių kitų, kris dar labiau. Ir kris dargi taip, kad maža nepasirodys niekam. O tuo tarpu bankų paskolų grąžinimo periodai tokių butų pirkėjams tiktai mažės, kas reiškia, jog perkant butą chruščiovkėje, reiks mokėti didesnį mėnesinį mokestį bankui, nei perkant butą naujame name. Tai dar smarkiau mažins tokių senų butų poreikį, o tuo pačiu – ir jų kainas.

Chruščiovkės ir panašūs blokiniai namai jau baigia atitarnaut. Jų yra begalės. Ir jų kainų kritimas gali nusitempti butų kainas į tokį dugną, kuris bus duobė, net lyginant su neišpūstomis NT kainomis. Atsimenate kas nors kokius gal 1998 ar kokius ten metus, kai butą Vilniuje galima buvo nusipirkti už kokius 20 tūkstančių litų? Vat toksai yra NT kainų kritimo potencialas (pridėkim dar tai, kad nuo tų laikų butų poreikis smarkiai sumažėjo, nes naujų namų dabar gerokai daugiau, o žmonių – gerokai mažiau).

O toksai kritimo potencialas reiškia, kad bankams gali pareiti blogos dienos, nes paskolas dengiančio NT vertė gali nukristi tiek, kad pas juos teliks nelikvidžių paskolų paketai su nelikvidžiu NT.

Taigi, ką reikia daryti, kad bankams neateitų blogos dienos? Ogi daryti kuo platesnę senų namų renovaciją, kad tos kainos nekristų, o tarnavimo laikas prasitęstų. Tokia renovacija turėtų išgelbėti ne tik bankus, bet ir prastai gyvenančias NT kompanijas (kad tos turėtų darbo), ir netgi naujesnio NT savininkus. Pastariesiems chroščiovkių kainų kritimas reiškia naujų butų kainų kritimą.

Turint omeny, kad jau ir taip NT segmentas yra prastoje padėtyje, o dėl tragiško projektų valdymo jų savikainos yra porą kartų didesnės, nei gali būti, o dar gręsia NT mokesčiai, kurie savaime skatintų ne laikyti NT iki geresnių laikų, o greičiau parduoti, o tai, savo ruožtu, skatintų staigų kainų normalizavimąsi, tai čia turim tokį balaganą, kad nauja vietinė krizė gali bumptelt staiga ir įspūdingai.

O dabar užduokime sau klausimą, ar valdžia turi tiek pinigų, kad renovacijas galėtų vykdyti pakankamai sparčiai, kad balaganas nekiltų? O gal tiesiog geriau būtų, jei viskas išsispręstų greitai?

 

——————-

* Čia tik nevertėtų kreipti dėmesio į bulšitinius pasakojimus apie besiaktyvizuojančią NT rinką ar kylančias kainas. Labai smagu skelbti apie rinkos dvigubą suaktyvėjimą, lyginant su pernai metais, kai pardavimų skaičius periodui padidėja nuo 1 iki 2. Arba labai smagu kalbėti apie kylančias kainas, kai koks Andrius Užkalnis, nusipirkęs 8 kambarių butą Vilniaus Senamiestyje, mėnesinę Vilniaus NT apyvartą, o tuo pačiu ir vidutinę parduodamo buto kainą padidina kokius 3 kartus.

* Išties blokiniai namai buvo pradėti statyti dar prieš Chruščiovą, prie Stalino. Tačiau būtent prie Chruščiovo tokių namų statyba tapo neįtikėtinai masine. Ir pavadinimas šiems namams taip prigijo, kad šiais laikais chruščiovkėmis vadiname visus blokinius namus.

** Stebėkite, kaip vis skleidžia visokie veikėjai kalbas apie tai, kad būklė tų namų yra geresnė, kad jie tarnaus daug ilgiau, blablabla. Niekam nerūpi, kad tokie namai savaime gali imt byrėt, nes jei kažkas pradės juos griaut dėl byrėjimo, tai primeskite, kaip staigiai ir smarkiai tų namų kainos kris.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Žygimantas Mauricas: keli metai pasiruošti dienai P

Aš paskutiniu metu papuolu į keistas vietas bei keistus renginius. Šiandien pataikiau į Nordea žurnalistų ir ekspertų klubą, į kurį buvau garbingai nuvežtas specialiai iškviesta specialia mašina, specialiai skirta tam renginiui ir specialiai taip toliau. Kadangi nei aš žurnalistas, nei aš ekspertas, o tik Rokiškis Rabinovičius, tai labai įdomiai gaunasi čia. Vienas kolega sako, kad čia dėl to, kad dar prieš kokius pusę metų rašiau apie panašius dalykus, apie kokius Nordea ekonomistas Žygimantas Mauricas kalbėjo šiandien. Apie demografinių tendencijų įtaką Lietuvos vystymosi galimybėms, tipo. Bet aš rašiau paviršutiniškai, o ponas Žygimantas kabino visai kitu lygiu.

Žiguli mašina

Čia Žiguli mašina, kuri buvo specialiai man (na, gal ne vien man, bet čia jau smulkmenos). Tarp eilučių tai reiškia štai ką: panašiomis, tik visai nerestauruotomis, o supuvusiomis mašinomis mes Lietuvoje važinėdavom prieš 20 metų. Jei ir toliau taip eis su demografija, tai galėsim džiaugtis, jei panašaus lygio mašinomis, tegul ir nerestauruotomis ir supuvusiomis, galėsim važinėti po 20 metų.

Aš jums išsyk pasakysiu: tokias nuoseklias ir išsamias analizes, kokias ponas Žygimantas padarė, aš užsiknisčiau daryti. Tai yra toks statistinių faktų išrankiojimas ir sudėliojimas, kad Nordea vadovybė turėtų šiam žmogui skirti premiją, o Vyriausybė, ar kas ten skiria apdovanojimus – nominuoti kokiam ordinui. Nes tai yra puikūs, išankstiniai, padėtį pakeisti leidžiantys duomenys, kurie apdirbti taip, kad jų nesuprasti gali tik koks nors neigiamai padidinto intelekto asmuo* arba koks nors nieko girdėt nenorintis išprotėjęs valdžiažmogis. Nes pagal tokius duomenis galima aiškiai planuotis, nustatyti esminius prioritetus ir padaryti sprendimus. Čia viskas aišku taip, kad aiškiau ir nebūna.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Ką rodo “Doing Business 2011″ reitingai (statistinė analizė)

Kai Rytas Staselis parašė savo bloge apie „Doing Business 2011“ reitingus, kuriais 2009 metais pažadėjo remtis Andrius Kubilius ir Dainius Kreivys, pagalvojau, kad ne toks jau blogas dalykas čia yra. Lietuva šiais metais (Doing Business 2011 – skaičiuojama ateinantiems metams) užėmė 23 vietą, pakilusi iš 26. Tai nėra labai jau blogai, turint omeny, kad vertinamos net 183 šalys. Kita vertus, įdomu panagrinėti detaliau. Ir palyginti Lietuvą su kaimynėmis (į kurių tarpą traukiu Latviją bei Estiją – PaBa šalis, bei bendrą sieną turinčias Lenkiją, Rusija ir Baltarusiją). Taip pat, kadangi jau Rytas Staselis Lietuvą nori lyginti su Gruzija, tai ir šią, kaip pavyzdį, irgi įtrauksiu.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter