Tag Archives: belenkas

12 dalykų, kurie yra aukštas lygis šiais laikais

Su draugais bekalbant, kilo tokia mintis man, kad šiais laikais visai ne tie dalykai yra lygis, kaip kad anksčiau. Anksčiau buvę narcisistiški lygio atributai praranda jau prasmę, nes tuos pat narcisistinius dalykus turi visi, tiesiog visi. Arba jei ir ne visi, tai kas antras – ir visai tai neįdomu niekam. Būti išskirtiniu – visada lygis, bet lygis būti išskirtiniu – tiktai tada, kai esi išskirtinis. Būti tiesiog madingu milijono žmonių klonu – tai niekada nėra lygis.

Aukštas lygis – tai tada, kai į tave kiti žiūri ir jaučiasi žiūrintys iš apačios į viršų, nes tu jiems esi lygis. Išties tai labai lengva pasiekti aukštą lygį, jei rūpiniesi savimi ir priimi kitus kokie jie yra. Aš pažįstu labai daug žmonių, kurie yra tikrai aukštas lygis.

Kadaise kažkokie neformalūs judėjimai bandydavo išsiskirti, protestuodami prieš ką nors, bandydami būti savimi, ieškodami ko nors naujo – taip rasdavosi bytnikai, hipiai, pankai, metalistai – bet paskui tai kažkaip ėmė smukti. Reiveriai jau netapo tokia ilgai gyvuojančia karta, emo, kurie ieškojo emocijų – išvis buvo užmiršti kaip nesusipratimas, o galų gale atsirado hipsteriai.

Kas yra hipsteris? Tai tiesiog kažkoks tipo hipis, bet be idėjos – tiesiog norintis atrodyti išskirtiniu, kitokiu. Todėl pasukantis nuo visokių konservatyvių ar įprastų apsirengimų link hipiškų, o paskutiniais metais – ir link metalistiškų, pankiškų ar dar kokių nors. Būdinga, kad iš viso to lieka tik imitacijos. Kaip pvz., kokia nors striukė, atrodanti lyg metalistiška, bet pasiūta iš plonytės dirbtinės odelės, kurią galima rankomis suplėšyt.

Na, jūs supratote – tai yra išskirtinumo imitavimas. Nes už to neslypi jokia prasmė, jokia priežastis. Daiktai dažniausiai tėra išskirtinumo imitavimas. Tu turi gerą daiktą? Tai čia daiktas išskirtinis, o ne tu.

Tikras išskirtinumas – tai toks, kuris turi priežastis, toks, kuris leidžia pats iš savęs kitiems pasakyti – „aš esu toks, ir aš sau galiu tai leisti“. Toks pasakymas savaime sako viską.

O kas bus tie išskirtinumai, kurie nėra savęs imitavimas? Aš nežinau tiksliai (būtų gerai, jeigu jūs papildytumėte), bet gal štai tokie:

  1. Nešioti akinius. Tai bene vienintelis, retas, senas ir kartu geras išskirtinumas, nes jis apie tai, kad gali sau ant veido užsikabint kažkokį daiktą, kuris atrodo taip kaip tu pats nori. Ir tas daiktas yra stiprybės įrodymas, nes jis pataiso tai, kas tūkstančius metų atrodė kaip nepataisoma silpnybė – prastas regėjimas. Dabartiniai akiniai būna visokie – ir brangesni, ir pigesni, įvairiausių formų – jei jūs seniai nebuvote akinių parduotuvėje – labai patariu nueiti. Ir netgi jei jūs niekada nebuvote akinių parduotuvėje – patariu nueiti. Japonai, beje, nešioja netgi akinius be dioptrijų – nes taip jaučiasi kieti. Ir jie akinius nešioja netgi kai nešioja korekcines linzes. Tiesiog akiniai visada yra lygis.
  2. Darytis kokybišką manikiūrą. Ir moterims, bet labiausiai – vyrams. Ne kažin kokį, nedidelį, minimalų, bet rūpestį nagais. Purvinos panagės iš tolo rodo, kad esi tiesiog purvinas paršas. Nagai, kurie tiesiog apkirpti, o paskui apdildinti dilde – rodo, kad gali rūpintis savimi, savo savijauta, išvaizda, o tai reiškia – kad moki rūpintis ir darbais, ir kitais žmonėmis. Labai smulki smulkmenėlė, kuri žinantiems labai daug ką pasako. Apie moterišką manikiūrą nei nekalbu – pagal jį apie moterį galima pasakyti daugiau, nei pagal drabužius. Darytis manikiūrą yra lygis.
  3. Turėti savo psichoterapeutą (ar psichoterapeutę). Absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų sau negali to leisti – kad ir dėl to, kad tai banaliai per brangu. Ypač jei psichoterapeutas ne iš kokio nors KET, o iš kokios rimtesnės, giluminės psichoterapijos krypties. Pagal tą, beje, galima atskirti ir runkelius – žemo intelekto asmenims žodis „psichoterapija“ ar „psichologas“ asocijuojasi su durnynais, o psichologijos ir psichiatrijos jie išvis neskiria. Galima suprasti, kad tokie žmonės ne tik tūpi kaip vazonikai, bet ir šiaip nemalonūs, nes nesirūpina nei savo, nei aplinkinių emocine būkle. Žodžiu, turėti savo psichoterapeutą yra lygis.
  4. Daryti klaidas yra lygis. Kai darai klaidas – tai reiškia, kad jas pripažįsti, apie jas kalbi, iš jų mokaisi ir išmoksti kažko naujo. Tai reiškia mokymąsi. Kai mokaisi – tai reiškia, kad klaidų nekartoji antrą kartą, o tiesiog jas pripažįsti ir iš jų kažką išmoksti. Ir tada pats jautiesi geriau, ir kiti tave gerbia, ir žmonės tiesiog žavisi tavo darbu, o tavo darbas gaunasi geresnis, nei bet kieno kito. Norite gero pavyzdžio? Tai Andrius Baranauskas, Tele2 atstovas spaudai, kuris kalba apie savo ir savo įmonės klaidas, o to rezultatas – įmonė auga taip, kaip niekas kitas. Svarbu tik suprasti, kad daryti klaidas – tai reiškia, ir jų pripažinimą, ir mokymąsi. Kai kartoji tas pat nesąmones – tai jau ne klaidų darymas, o durnumas, nes durniai nesimoko. Žodžiu, būkit kaip Baranauskas, darykit klaidas – nes tai lygis.
  5. Klausytis metalo. Jei kažkur kitose šalyse tai gal ir ne lygis (tai turtingų skandinavų mėgstama muzika), Lietuvoje tai išsyk pasako, kad tu nesi tūpas marozas, nesi šiaip kiaušingalvis, o esi išsilavinimą turintis, mąstantis, pigiai reklamai nepasiduodantis žmogus. Visiškus puspročius galima atskirti tiesiog pagal vieną paprastą parametrą – jie klauso šūdiniausio popso, tokio su autotiuningu. Netgi Britney Spears jiems tinka. Tai va, kai klausaisi metalo – tai reiškia, kad tai lygis.
  6. Skaityti knygas. Kad ir elektronines, bet knygas. Tekstus, kuriuose daugiau nei dešimt puslapių. Daugiau, nei šimtas puslapių. Skaityti daug. Tai yra lygis. Jei tą darai – tai reiškia, kad gali greitai ir efektyviai įsisavinti didelius kiekius abstrakčios informacijos. Ir negana to, tai reiškia, kad užsikabini už bandrakultūrinių dalykų, kurie yra knygose. Knygos yra lygis. Jų skaitymas irgi yra lygis. Ypač popierinių knygų – tai tiesiog demonstruoja lygį. Fcuk, nori atrodyti kietas – pasiimk seną knygą, kuo labiau nutrintą, eik į parką, kaboką ar dar kur nors, kur nori – ir skaityk. Skaityk, laukdamas draugų, skaityk per pertrauką, skaityk kada papuola. Skaityti yra lygis.
  7. Mokėti daryti valgyti, ir ne šiaip kokį nors pyragėlį ar tortą iš receptų, o kažką rimtesnio. Tai yra realiai lygis, jei mokate daryti valgyti. Tai yra realiai lygis, jei mokate daryti valgyti taip, kad skanu ir kitiems. Tiesa, čia nesunku apsigauti – neretai būna žmonių, kurie galvoja, kad moka, o išties yra tokie nereiklūs maistui, kad galėtų valgyti burokėlius, permaišytus su pupelėmis ir silke (ir vadina tai kokia nors firmine mišraine). Arba kokius nors žirnelius, permaišytus su morkomis ir majonezu (ir tą irgi vadina kokia nors mišraine). Tačiau tai – nėra maistas, tai yra kažkokios nevalgomos nesąmonės, ir tai nėra lygis. Lygis yra tikri, padorūs patiekalai – kepsniai, salotos, sriubos – bet kas, kas yra realiai skanu. Lygis, jei mokate daryti valgyti.
  8. Sveikintis ir dėkoti. Mandagumas yra lygis. Lygis yra sveikintis su padavėjomis, su vairuotojais, lygis yra dėkoti parduotuvėje ar kaboke, lygis yra būti maloniu su žmonėmis, su kuriais bendrauji. Su žmonėmis, kurie patys rūpinasi tavimi, kurie nori, kad viskas būtų gerai. Lygis yra būti maloniu ir mandagiu. Lygis yra netgi jūsinti 20 ar 40 metų jaunesnius, jei jie jus jūsina. Mandagumas yra lygis. Tai, beje, niekaip nereiškia, kad negalima ko nors naxui pasiųsti – nes pasiųsti kartais reikia. Tai reiškia tik tai, kad kai visi gali elgtis maloniai, pačiam irgi elgtis maloniai ir mandagiai – tai tikrai lygis.
  9. Nešioti laikrodį (su sąlyga, kad padorų). Čia gal kiek primena akinius, bet iš kiek kitos serijos – tai reiškia ir rūpestį laiku, ir konservatyvų papuošalą (kone vienintelį, leidžiamą vyrams), ir rimtumą, ir bet ką. Moteris, užsisegusi laikrodį, iškart atrodo kaip verslo moteris, o ne šiaip moteris. Vyras, užsisegęs laikrodį, išsyk atrodo kaip verslo vyras, o ne šiaip kaip asmuo su vyriškais požymiais. Rekomenduoju neieškoti brandinių laikrodžių, o rinktis kažką iš nebrangių, į akis per daug nekrentančių šveicariškų ar japonų klasikos. Jei esate praktiškas ir norite kažko universalaus – rekomenduoju tiesiog kvarcinį su rodyklėmis, už 50-200 eurų, paieškoję galite tose ribose rasti ir kažką iš šveicariškų. Beje, rusiški laikrodžiai lygio nerodo – jie tinka nebent su treningais ir rodo durnumą. Lygis yra nešioti padorų laikrodį.
  10. Branginti savo valstybę, kad ir kiek ji problemų turi. Lygis yra siekti, kad tos problemos būtų pripažįstamos ir taisomos (nes tik pripažintos problemos gali būti pataisytos). Lygis yra siekti kuo stipresnės valstybės – nes tai gerovė ir sau, ir savo aplinkai. Lygis yra tarnauti kariuomenėje, lygis yra naikinti kremlinų botus, lygis yra rūpintis savo šalimi. Čia esmė labai paprasta: jei rūpiniesi savo valstybe – tai reiškia, kad rūpiniesi ir kitais žmonėmis, kurie aplinkui tave. Rūpintis aplinkiniais – visada buvo, yra ir bus lygis. Kai ir kitiems geriau, tai ir tau geriau. Lygis gyventi Lietuvoje ir didžiuotis savo šalimi.
  11. Rašyti blogą. Vis dar lygis, net jei blogas yra Feisbuke ar dar kažkur. Žinot, prieš kelioliką metų žodis „blogeris“ skambėjo panašiai, kaip „čatintojas“. Paskui tas žodis ėmė skambėti panašiai, kaip „žurnalistas“. Dabar tai jau skamba visai jau – lyg būtum ir žurnalistas, ir redaktorius, ir nuosavo portalo savininkas. Bliamba, tai yra lygis. Aš čia jaučiuosi visiškai kietai.
  12. Gyvai pažinoti profesorių Vytautą Landsbergį. Tai yra lygis.

O ką jūs laikote aukštu lygiu?

Kaip projekciniai kliedesiai pakiša koją

Apie tą istoriją su makaroniniais klikinimais jau parašė ponas Komonsensavičius GalvaŽmogųPuošia, o aš papasakosiu truputį apie tai, kodėl gudruoliai feilina. Ogi feilina dėl bukos priežastis – jau kartą minėtų projekcinių kliedesių. Tuo tarpu sąžiningi išlošia – išlošia dėl to, kad juos kiti žmonės paprasčiausiai gerbia.

Suprantate, yra toksai paprastas reikalas, liaudy žinomas iš posakio „kuo pats dvoki, tuo kitą tepi„. Tas posakis yra būtent apie tokius atvejus, kai koks nors žmogus savo paties problemas eksteriorizuoja ir projektuoja. O kai tos projekcijos yra kliedesiškos, tai ir gaunasi projekciniai kliedesiai. Vat pavyzdžiui, kaip koks nors vagis, kuris aiškina kitiems – „ko jūs mane kaltinat, lyg patys taip pat nevogtumėte„. Arba dar natūraliau, koks nors kyšininkas – „ko jūs čia mane smerkiat, taigi visi kyšius ima„. Arba kaip koks natūralus seošnikas OUTsaideris, žaidžiantis FB laikinimais – „taigi visi taip daro ir sukčiauja„.

Tu esi elementariai pernelyg tūpas

Kai kurie tipažai galvoja, kad kliedesiai apie fufelius jiems padės. Nepadės, nes situacija čia aiški, o kriterijai yra labai paprasti. Nes čia ne durnių sambūris, kad kliedesiai būtų toleruojami.

Kokie nors aiškinimai apie „blablabla, turiu 30 tūkstančių fanų ir daug draugų, kurie balsavo už mane“ gal ir praeitų tarp tokių pačių, panašiai besielgiančių tipažų, tačiau nepraeis ten, kur visi elgiasi kitaip. Aš ne veltui esu rašęs, kad BlogOut yra absoliučiai elitinis renginys. Ir tokius seošnus bajeriukus ten visi žino kuo geriausiai, nes ne pirmi metai internetuose. Ir kuo geriausiai visi žino, kad ne pacaniukiški žaidimai su visokiais klikeriais yra esmė, o paprastas žmogiškas tarpusavio supratimas ir asmenybiškumas. Tai yra svarbiausia (tokia svarbi, kad jos nereikia net užrašyti) bet kurių blogeriškų žaidimų taisyklė, remiama paties legendinio Andriaus Kleivos, kuris ne veltui yra tokio renginio organizatorius. Ir tie, kas nesupranta ir nepriima atitinkamų vertybių, tiesiog nedalyvauja žaidime, nes ten, kur viena iš pamatinių taisyklių yra sąžiningumas.

Tokie paprasti dalykai yra truputį nesuvokiami tiems, kas galvoja, kad makliavonės su visokiais laikinimais yra natūralios. Tie, kam makliavonės natūralios, tiesiog nesupranta paprastų dalykų, nes tie paprasti dalykai yra už jų suvokimo ribų. Taip kad čia nereikia stebėtis, kai koks nors sukčiaujantis pacukas ima FB rašinėti fufelius apie tai, kad sukčiauja kažkas, kas yra visiškai skaidrus. Tiesiog pacukiškas mentalitetas yra toks, kad jiems nesuprantama, kad kokį nors žmogų realiai, nuoširdžiai ir paprastai gali palaikyti būrys kitų žmonių. Taip, ponas OUTsaideri, aš tamstą matau kiaurai.

Blogosferos ir internetų žvaigždės poną Altajų reklamavo ne dėl kokių nors sandėrių, o tiesiog dėl to, kad geras, žinias Internetui ir visai Lietuvai nešantis mokytojas yra vertas telefono, kurio kaina panaši, kaip mokytojo atlyginimas. Ir dar labiau jisai yra vertas žinomumo ir pagarbos. Tokie dalykai yra elementarūs daugeliui, tačiau nesuvokiami tiems, kieno mąstymas yra perkreiptas tam tikru, labai specifiniu būdu. Tai tiesiog geras pavyzdys, kaip kardinaliai žmones veikia vertybės. Vertybės lemia.

Taip, štai dabar ponas OUTsaideris nedalyvaus žaidime, nes jis galvojo, kad pacaniukiški bajeriukai praeis ir jis nusigriebs iš Tele2 prizą, vertą daugiau, nei tūkstančio litų. Bet tokie bajeriai nepraeis, nes vertybės čia yra kitos. Nes niekas negerbia pacukų, nes pacukai yra įdomūs tik vienam žmogui – tam pačiam pacukui. Čia apie būrį palaikytojų nėra ko nei kalbėt.

O štai ponas Altajus, kuris yra vienas iš tų žmonių, kurie ne šiaip kaip nors peza apie gerus dalykus, o realiai tuos dalykus daro – štai ponas Altajus ir praeis. Nes jo reklamavimas buvo realiai teisingas, nors ir keliantis isterikas pacukams. Nes Feisbuke poną Altajų suko ne tiktai Commonsense.lt ar kokia žiurkė Rokiškis, bet ir tokie kosminę galią turintys grandai ir internetų legendos, kaip Romas Sadauskas Kvietkevičius, Ilona-Eitnė Tulabienė, Skirmantas Tumelis, Ieva Sedova, Artūras Ketlerius ar dar kai kurie kiti.

Taip kad ponas OUTsaideri, liudininkų ir dalyvių, kurie žino, jog niekam neįdomūs SEO fufliablogiai šiaip sau nesusirenka 30 tūkstančių fanų FB – būrys. Ir būrys tokių, kurie puikiai matė, kaip sukasi skaitliukai. Taip kad tamsta parodėte savo reputaciją. Jinai minusinė. Ir žinote, kame dabar tamstos problema, ponas OUTsaideri? Ogi tame, kad geimai geimais, o štai realo restartinti nesigauna. Nes jis vienas. Tamsta peržengėte tam tikrą ribą, kur ir užglaistyti nesigauna – nes būtent tamsta, puikiai žinodamas apie tai, kaip pats elgiatės, apkaltinote poną Altajų būtent tuo, ką pats darėte.

Ponas OUTsaideri, tamsta turite du kelius, kuriuos aš tamstai paaiškinu paprastai, nes tamsta esate pernelyg bukas, kad suprastumėte pats: vienas kelias – tai imti reikalą į savo rankas, atsiprašyti pono Altajaus ir viešai savo paties bloge paskelbti, kad daugiau taip nesielgsite. Tai tamstos absoliučiai vienintelis šansas, nes visi supranta, kad tie, kas suvokia savo veiksmų pasekmes ir imasi jų taisymo – dar kažko verti. Antras variantas – palikti viską savieigai, o ten jau ar Tele2 nuspręs, ar kelti ten kokią bylą (ir čia būtų labai daug liudininkų ir faktinės medžiagos) dėl bandymo pasisavinti daugiau, nei 1000 litų vertės daiktą, ar ten šiaip susidursite su tuo, kad visi galvoja apie tamstą tai, ką galvoja, nes visiems ir taip jau aišku. Liūdna, tiesa?

Ne, man tai visai neliūdna, nes nors kartą pajutau malonumą spirt į subinę veikėjui, kuris galvoja, kad kruš čia kam papuola protą ir dar pinigų už tai gaus. Verk tyliai kamputyje dabar, ponas OUTsaideri.

Monstrinė katė, kaip sąmokslo simbolis

Vienok gi katės rengia sąmokslus kartais, staiga įtraukdamos žmones į kažkokias masoniškas ložes, kur nei nesuprasi, tad štai jums kunda-lakunda šviečiantis pavyzdėlis: anoji, sukūrusi neįtikėtumo spindulį savo kilogramais dvasios, truktelėjo mane sąmokslų liūnan, taip netyčiom kitądien pranešusi, kas ten dvasingumu puošia Vilniaus gatves, o ir šiaip visokių ten atradimų pabėrusi – pradedant chtoninės praeities ieškotojais, anokiu gyvatišku Koboldu, kadais jau susidurtais pora pipirų, vienu kalbančiu žvėriu, ir dar keliais personažais, jau nekalbant apie patį Mokytoją. Žinoma, ne pati savimi, o šeimininko lūpom bylojo, katras autoriteto turi dvigubai daugiau, nei toji – gramų, padaugintų iš gyvenimo, Visatos ir visko, lyg jau šunio koja čia niekuo dėta būtų. Trumpai tariant, užsivilkau masonišką rūbą, iš katro, sako, jie vieni kitus atpažįsta.

Sąmokslinė dvasingumo katė

Kitiems gi belieka atspėti dvasingumo svorį.

Žurnalistika FAIL

Atvirkščias naganas

Jeigu ieškai tiesos, tai esi tendencingas, vadinasi - melagis. Melo atkartojimas - ne melas, tiesa?

Šiandien FB gavosi tokia trumpa ir labai smagi pasilazdavonė su viena iš nuostabiausių merginų, kokias pažįstu (ale neminėsiu vardų-pavardžių). Ana turi tokį aštrų liežuvį ir taip įpratus neieškot žodžio kišenėj, kad ją ir susitikti baisu – nes užeis kas ir išlazdavos negyvai. Tuo ji ir nuostabi.

Žinoma, taip, tai žurnalistė. Ir lazdavonės gavosi apie žurnalistiką. Žinia jau, kaip rašė ponas Pseudoistorikas, anokia puspročiams kliedesius rašinėjanti pasakų kūrėja, sekanti anokio Česlovo Gedgaudo pėdomis, atvyko Lietuvon su savo dalinai pseudolingvistinės, dalinai šiaip pseudoistorinės kilmės knygutėmis pasiimti kažkokių ten mokslų daktaro titulo iš VPU, kuris čia ypatingai įdomus, jei užkabinsim tą per kelis blogus nuvilnijusią (taip, kad jau ir pats galų nesuseku) mokslo ir mokymų kokybės temą.

Kalbant paprasčiau, diskusija prasidėjo nuo Lietryčio ir BNS/Delfi informacijos palyginimo. Jei Lietrytis taip ir įvardino tą babcią, kaip kažkokią ten pseudomokslus skleidžiančią, tai BNS, o per jį – ir Delfi, paskelbė menamai neutralią žinutę, esą lyg čia įvykis įvyko, kažkokia ten tyrinėtoja, blablabla. Taip, lyg anoji išties kažkokiu mokslu užsiimtų.

Štai tada ana aštrialiežuvė (pavadinkim ją Ž.) ir tėkštelėjo, kad Lietrytis blogai parašė, o BNS/Delfi – gerai. Tiesa, prieš tai išsakius ir savo asmeninę nuomonę (kaip sakiau, mergina intelektu pasižyminti, tad pridūrkavotus šarlatanus identifikuoja aiškiai, šiuo atveju irgi). Va tokia diskusijėlė gavosi:

  • R. Rabinovičius: Ponia Ž., o tai nuo kada čia pasidarė blogu lygiu kažkokiu parašyt tiesą, nevyniojant į vatą? Jūs čia, ponia, užmirštate vieną iš esminių žurnalistikos imperatyvų berods.
  • Ž.: haha pone Rabinovičiau, turiu įtarimą, kad tyčia mane provokuojate. vienos tiesos nėra, o žurnalistikos pagrindinė misija – būtent tai ir atspindėti 🙂
  • R. Rabinovičius: Ponia Ž., ar tamsta norit pasakyti, kad kliedesiai yra lygiaverčiai tiesai?
  • Ž.: Jei kažkam tie kliedesiai yra tiesa, tai kodėl ne
  • R. Rabinovičius: Ane?
  • Ž.: jei aš padaryčiau video reportažą, kuriame stovėčiau McDonalde ir pasakočiau, kaip čia skanu, pakalbindama kokį nors lankytoją entuziastą, ir daugiau nieko nekalbinčiau, tai ponas Rabinovičius greičiausiai pasipiktintų, kad gal jam visai neskanu. tada aš sakyčiau, bet JUK TIESA TA, KAD SKANU.

Sakyčiau, realybė išties reali. Aš žinau, kaip ta mergina dirba reale – ji tikrai yra puiki. Bet FB jos nenumaldomas trolizmo džiaugsmas, išreikštas krūvele šabloniškų bajeriukų, atskleidė vieną iš ryškiausių, daugybę kartų matytų žurnalistikos bėdų: tiesa nerūpi. Informacijos teisingumas nesvarbus. Įvykis įvyko – koks skirtumas, kas ten apie jį bus – svarbu, kad įvykis įvyko. Beje, įvykis įvyko, nes apie jį kažkas pranešė, o jei nepranešė – tai ir neįvyko. Tiesa niekam neįdomi, yra įvykis. Tiesos sakyt negalima, netgi jei ji neabejotina. Galima tik tapti žinios perdavėju.

Išties čia ir dingsta esminis imperatyvas, esantis tikrąja, esmine žurnalistikos varančiąja jėga – nuolatinis tiesos ieškojimas. Alternatyvūs informacijos šaltiniai, faktų patikrinimas, tyrimas – niekam neįdomu. Nes tai tik stabdis, trukdantis perduoti įvykį ir keliantis abejones, ar tik žurnalistas nebandė ieškoti tiesos, ar tik jis neturėjo kokios nors pozicijos?

Kas gaunasi, kai tiesos paieška dingsta? Kodėl telieka belenkokio šlamšto perdavimas iš bet kurio kanalo, nesvarbu, ar iš teisingo, ar iš melagingo? Atleiskit, KPŠ?

Melas sulyginamas su tiesa. Nesvarbu, kad Lietrytis informavo pagal aiškiausius reikalavimus, neutraliai, pakalbindamas specialistą. Tai tiesos paieška, o jos ieškoti negalima. Melas turi vienodas teises gyvuoti, nes juo juk kažkas tiki, vadinasi, melas turi tam teisę. Jis lygiavertis tiesai. Nes juk galima supainioti tiesą su melu, tiesa? Todėl ir tiesos negalima ieškoti. Kad kartais su melu nesupainiotum.

Naujų paieškos šedevrų jūsų malonumui

Aš nežinau, kaip kitiems šiais laikais sekasi su Google (žymiai rečiau – kitų paieškos sistemų) atėjūnais. Pas mane, atrodo, eina daugiausiai kažkokie puspročiai. Kadaise apie tų puspročių paieškas jau rašiau, o paskui ir dar rašiau. Taigi, dabar dar šiek tiek atnaujinimo. Iš kas antros paieškos eilutės galima pasidaryti išvadą, kad Lietuva jau tapo kažkuo panašiu į didelę psichiatrijos kliniką, kurioje pusė pacientų tiesiog kliedi, o kita pusė – yra elementarūs silpnapročiai. Trumpai tariant, aplinkui vieni durniai. Gal su retomis išimtimis.

Štai jums Google susigalvotų SEO šedevrėlių naujų, sugrupuotų pagal esmines temas. Tiesiog atrinkti ir pagrupuoti raktiniai žodžiai bei frazės, pagal kuriuos kažkas atklydo, padedamas to paieškinio dirbtinio intelekto. Trumpai tariant, kai palyginu su ankstesniais rezultatais, tai apima jausmas, kad beprotybės aplinkui darosi vis daugiau. Bet gal net ne paieškoje, o žmonių smegeninėse?

Continue reading