Viena iš smagiausių vaikystės pramogų buvo sprogdinimai. Bandydavom sprogdinti viską, kas papuola, bet geriausiai sprogdavo seni balionėliai – dezodorantai, dichlofosai ir panašūs daiktai. Beje, kažkodėl tais laikais į balionėlius dažniausiai įdėdavo vieną ar kelis šratus – tam, kad galima būtų geriau išplakti turinį, prieš purškiant. Vėlesniais laikais tų šratų jau nebūdavo. Kaskart, sprogdindami visokius dezodorantus, mes labai tikėdavomės, kad rasim po sprogimo tų šratų, tačiau pavyko gal tik vieną ar du kartus – paprastai jie kažkur dingdavo.
Sovietiniai dezodorantų ir panašių daiktų balionėliai būdavo klaikiai nekokybiški, kaip, beje, ir dauguma kitų prekių. Pilnai išnaudotų beveik nepasitaikydavo. Balionėliams paprastai sugesdavo vožtuvas ir dezodorantas, dichlofosas ar dar kas nors, kas ten būdavo – neveikdavo, nors viduje ir būdavo likę nemažai medžiagų. Kokioje nors atokesnėje vietoje, dažniausiai – statybvietėje, mes sukurdavom lauželį ir primesdavom dezodorantų tiek, kiek pavykdavo rasti. Pora iš tų balionėlių įstrigo atmintyje labai gerai.
Pirmasis buvo kažkoks ypatingai didelis lenkiškas daiktas – nežinau, kas tame balionėlyje buvo, bet jis buvo keleriopai didesnis už įprastinius. Mažiausiai pusės litro talpos. Ir jis buvo puspilnis. Akivaizdu, kad irgi sugedo vožtuvas, todėl buvo išmestas. Tačiau, sprendžiant iš to, kaip jis sprogo, dar ir jo korpusas buvo stipresnis, nei įprasta. Lauželyje jis gulėjo ilgai, netgi nusprendėme, kad jau nesprogs, tad išsivaikščiojom ieškoti kuro. Išsivaikščiojom visi, nors paprastai laukdavome, kol sprogs – paprastai už kokių 5-10 metrų. Tačiau šį sykį tiesiog išsivaikščiojome – lyg kažkoks instinktas būtų liepęs dingti. Štai tada jis ir bumptelėjo – kaip tikra bomba.
Kai kurie, iki tol matę dezodorantų sprogimus, net nepatikėjo, kad tai tik balionėlis, tegul ir labai didelis. Lauželis buvo tiesiog nušluotas, skeveldros lėkė gerą pusšimtį metrų, krito net ant arčiau stovėjusių pastatų stogų. Užkokių 3 metrų stovėjusios transformatorinės tinkas buvo tiesiog suvarpytas. Vienas iš mūsiškių, visas perbalęs, pasakojo, kad viena skeveldra įsmigo į medinį rąstigalį, šalia kurio jis buvo. Rąstigalyje, už kokių 30 metrų nuo lauželio, išties atradom giliai įsmigusį metalo gabalą. Kol rinkom naują kurą ir vėl bandėm užkurti savo laužą, prisistatė pora milicininkų. Labai greitai iš kažkur atsirado ir pora kostiumuotųjų, kurie, skirtingai nuo milicininkų, buvo įkyrūs ir labai lindo klausinėti. Ėmėm aiškinti, kad sprogo buteliai. Kažkokie vyresni vaikai įdėjo. Milicininkai tuo tarpu dingo.
Kostiumuotieji buvo įkyrūs – kokie čia vaikai buvo, ar nebuvo suaugusiųjų, kas konkrečiai įdėjo ir ką? Pas visus kiemo draugus stebėtinai gerai suveikė instinktai: pasakojom apie tai, kad nematėm, kažkokie buteliai sprogo (į laužą išties buvo įmesta pora butelių, kurių sudaužytos liekanos matėsi), buvo atėjusių vyresnių vaikų, kurių nepažįstam, jie tuos butelius ir įdėjo… Kostiumuotieji kalboms apie butelius nepasidavė, netoliese atrado kažkokio mažesnio dezodoranto liekanas, pabandė klausinėti, ar nedeginom balionėlių, bet galų gale, nusprendę, kad buki vaikai net nesupranta, jog buteliai negali sprogti, atsikniso. Liepė daugiau čia nieko nedegint, o jei vėl ateis kokie suaugę ar vyresni vaikai ir bandys ką nors įmesti – pranešti jiems. Tiesa, taip ir nepaaiškino, kokiu būdu turėtume tai padaryti.
Antras įstrigęs atvejis buvo mokykloje, buvau gerokai vyresnis, gal kokių 10 metų. Žiemos vidury deginom didelį laužą – tam, kad nuo medinių dalių apvalytume mokyklines kėdes. Juk sudėtinga nukaldinėti kniedes, paprasčiau visą fanerą nudeginti, įmetus kėdę į laužą, o jau paskui, viską, kas liks, galima ir į metalo laužą priduoti. O tuo pačiu galima ir visokias šiukšles sudeginti. Mokyklos kiemo pakrašty suradau puikų, tiesiog nuostabų daiktą – balioną, skirtą dujiniams žiebtuvėliams užpildyti. Jau kiek vėliau pasirodė tokie maži plastikiniai balionėliai, bet šis buvo įprasto dydžio, kaip koks "dichlofosas", tačiau su žiebtuvėlių dujomis. Ir jis buvo visiškai pilnas. Matyt, vėl sugedęs vožtuvas. Žinoma, kad aš jį įmečiau į laužą. Mes rinkome šiukšles iš mokyklos teritorijos, visokias šakas, išvis bet ką, kas tik dega, krovėm į laužą, o balionėlis kaito. Sprogo kaip tyčia tada, kai aš priėjau prie laužo, o kiti klasiokai stovėjo gerokai atokiau.
Ugnis buvo visur, ji atsirado staiga, iš niekur, tačiau visose pusėse. Ant žemės buvo ugnis, priekyje, kairėje, dešinėje – irgi ugnies kamuoliai, susiliejantys į ištisinį ugnies debesį, kurio viduje buvau aš. Pabandžiau apsisukti – ugnis buvo ir už nugaros. Ir virš manęs. Po sekundės-dviejų ji išsisklaidė, tik didžiausi liepsnų kamuoliai nulėkė į viršų. Klasiokai vėliau pasakojo, kad ugninis grybas iškilo gerokai virš mokyklos stogo, o vienas, matyt itin sukrėstas klasiokas, lygino tą bumptelėjimą su atominiu sprogimu. Tuo tarpu man nieko neatsitiko – tik nežymiai nusvilino plaukus. Kažkokia keista turbulencija nukreipė ugnį nuo manęs, todėl ir nevirtau gyvu fakelu, nors nuo sprogimo užsidegė pora metrų toliau buvusi pernykštė žolė bei į laužą paruoštų mesti šiukšlių krūva.
Nežinau, ar tą kartą atvažiavo milicija ar dar kas nors – jei ir buvo, tai bendravo su mokytojais. O šių į sprogimo vietą susirinko didžiulis būrys – atrodo, kad nebuvo nei vieno, kuris nebūtų atėjęs. Be abejo, niekas iš mokinių niekaip negalėjo pasakyti, kas čia ir kaip. Man užteko proto niekam per daug neaiškint, o kiti turėjo proto niekam per daug nepasakot.
Kažkodėl abi šias istorijas prisimenu, kaip savo sėkmę. Tai buvo gryna sėkmė, pačiam pridirbus nesąmonių. Visiškai atsitiktinė sėkmė.
Žinoma, vienas iš geriausių dalykų yra tai, ko mes nematome – nemalonumai, kurie dingsta. Vapsvos ir širšės – vieni iš šlykščiausių vasaros padarų, gadinančių nervus, trukdančių pasėdėti kokioje nors lauko kavinėje, lendančių pro langus, o dar kartais ir geliančių. Šlykštynės.
