Šiandien iš kolegos, dirbančio vienoje didelėje, daug importuojančioje firmoje, sužinojau labai įdomų dalyką. Kubiliaus administracija, sugalvojusi PVM padidinimus, kol kas tyli apie vieną bėdą, kuri, drįstu spėti, ganėtinai greitai bus narstoma per visus galus. Nes atrodo, kad tai yra vambzdiec. Tai PVM surinkimas ES ribose importuojamoms ir eksportuojamoms prekėms.
Pagal vieną iš ES direktyvų, PVM gali būti sumokamas vienoje iš šalių, dalyvaujančių importo-eksporto sandėryje pirkėjo pasirinkimu. Kitaip tariant, jei pas britus PVM bus 17,5 procentų, o pas lietuvius – 21 procentas, tai ir vežant iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą, ir iš Lietuvos į Didžiąją Britaniją, labiau apsimoka PVM sumokėti ne Lietuvoje, o būtent Didžiojoje Britanijoje – juk tai pigiau.
Pagal tokią schemą PVM gauna tiktai ta šalis, kurioje PVM yra mažesnis – ir tai natūralu. Lietuva, kurioje PVM yra bene didžiausias ES, ima atlikinėti aukos vaidmenį. Nes atrodo, didelė dalis importuotojų ir eksportuotojų jau persitvarkė ir pasikeitė PVM mokėjimo vietą – iš Lietuvos į užsienio šalis.
2009 Lietuvoje surinkta 6,8 milijardo litų PVM. Lietuvos eksportas Europos Sąjungoje 2009 sudarė 26,2 milijardo litų, tuo tarpu importas – 26,5 milijardo litų, sumoje – 52,7 milijardo. 21 procentas iš šios sumos sudarytų 11 milijardų litų, bet aišku, nemenką dalį šių prekių Lietuva reeksportuoja, tad visa suma, žinoma mažesnė. Tačiau, kaip visgi matome, sulyginama. Skaičiuojant pagal britiškus 17,5 procentų, PVM praradimo potencialas sudarytų 9,2 milijardo litų per metus, o skaičiuojant pagal vokiškus 19 procentų – tai būtų 10 milijardų. Tai, žinoma, potencialas, tačiau jis irgi šį tą rodo.
Tingiu kapstytis po realius skaičius (tarp kitko, kai pabandai surasti kokius nors aiškesnius ekonominius duomenis, susidaro įspūdis, kad valdžia kažką slepia: daugelį Lietuvos rodiklių lengviau gauti iš Eurostato, nei iš Statistikos departamento. Žinoma, tai tik prastas valdininkų darbas, bet užknisa). Labai grubiai spėju, kad importuojamiems bei eksportuojamiems produktams tenkantis PVM sudarytų apie pusę viso PVM surinkimo, ar net daugiau, tad galim spėti, kad minėtoji ES direktyva leidžia Lietuvai dėl nekonkurencingumo prarasti apie 3-4 milijardus litų per metus (pasikartoju – tai vertinimai iš lubų, tiesiog mastams suvokti). Tol, kol lietuviškas PVM nesiskyrė nuo kitų ES šalių, tol praradimų nebuvo, tačiau nuo 2009 rugsėjo situacija pasikeitė kardinaliai – 21 procentas Lietuvoje, palyginus su 17,5 procentų Anglijoje – tai ištisi 3,5 procentai prekės ar paslaugos vertės. Smarkiai konkuruojančiuose rinkos segmentuose įmonių gaunamas pelnas neretai būna maždaug tokio dydžio.
Taigi, puikus taupymo šaltinis – mokėti PVM toje šalyje, kur tas PVM yra mažesnis. Tarp kitko, čia gal būt atsiveria ir kai kurios įdomios mokesčių taupymo schemos (taupymo, o ne slėpimo – viskas legalu): pvz., įmonė gamina prekes Lietuvoje, eksportuoja į Kanarų salas, kur 5 procentai PVM, ten sumoka PVM, ir vėl importuoja į Lietuvą. Jei kas susiduriate, pakomentuokite apie tai, nes mokesčių taupymo praktika yra ne mano sritis – tiesiog įdomu, ar taip daroma?
Tarp kito, vėlgi tai primena asmens bankroto įstatymą, kuris Lietuvoje vis nepriimamas: žmonės važiuoja į Didžiąją Britaniją, ten bankrutuoja ir problema išspręsta.
Tokia miela Ingrida Šimonytė. Manau, kad po to, kai rugsėjį valdžia padidino PVM iki 21 procento ir jo surinkimas kokiam mėnesiui ar dviem ėmė viršyti planus (lapkritį labai tuo džiaugėsi ir skelbėsi spaudoje) – tikėjosi, kad taip ir liks. Tuo tarpu aš turiu įdomių gandų, kad kai kas VMI jau raunasi plaukus. Pažiūrėsime, ką iškapstys spauda – aš labai, tikrai labai norėčiau pažiūrėti į PVM surinkimo iš importuojamų bei eksportuojamų prekių mėnesinius grafikus. Drįstu spėti, kad nuo 2009 rugsėjo iki dabar PVM surinkimo iš importo-eksporto kritimas turėtų sudaryti kokių 10 skaitmenų skaičių.
