Baltųjų beždžionių propaganda

Štai kokį gavau laiškelį Feisbuke (netaisytas):

Ar zinote, kad uz toki straipsni galima tuoj pat kreptis I teisma? Ar bent pagalvojate pries publikuodami tokius menkos informacijos, izeidziancius ir netikslingus straipsnius? Yra taisykles, ir internete bet kas ir bet ko rasyti negali.

Straipsni turretumete isimti.

Dabar spėlioju, kas ten tame straipsnyje užkliuvo taip, kad kažkas netgi kažkokias taisykles atrado, pagal kurias internete bet kas bet ko rašyti negali. Juk kažkas turi patvirtinti matyt. Gal Glavlitas koks nors, kuris nuspręs, kad informacija nemenka, neįžeidžianti ir tikslinga, o autorius turi kažkokį leidimą. Nes kitaip juk bus neteisėta ir taisyklės bus pažeistos.
 

Google ir SEO optimizatoriai

Pilna Lietuva visokių SEO optimizatorių, gyvenančių praeito tūkstantmečio technologijų žiniomis. Jei norit – galit pasisamdyti šarlataną už kelis tūkstančius ar išvis kelis šimtus litų. Tuo tarpu Google tobulėja ir nesustoja. Visos konkuruojančios paieškos sistemos jau seniai tapo praeitimi ir netgi Microsoft bandymai lįst į paieškos metodus atrodo, lyg kūdikiškas veblenimas.

Atsimenu laikus, kai buvo toksai lietuviškas Infoseek – pakakdavo pridėti visokių raktinių žodžių į "keywords" meta tegą ir paieškoje išlįsdavai į pirmą vietą. Vienas mano puslapis buvo pirmas Lietuvoje pagal žodį "sex", nors su seksu nieko bendra neturėjo. Panašiai dusinti buvo galima ir kitas paieškos sistemas. Taip dabar bando daryti dauguma optimizuotojų, tik jau nesėkmingai, neretai nustebdami, kodėl po "optimizavimo" kokį nors puslapį Google išvis nustojo rasti.

Dar visai neseniai Google, įvedus mano vardą ir pavardę, atrasdavo kelioliką tūkstančių rezultatų, dabar randa 2000 su trupučiu. Nors puslapių, kur esu minimas, lyg ir daugėja. Kame reikalas? Ogi paprasčiausiai Google nustatė, kad yra ne šiaip sau du žodžiai, o konkretus žmogus, jais užvadinamas. Google su manim buvo sunkiau, nei su daugeliu kitų: turiu keletą įžymių bendrapavardžių ir kelis kartus keičiau savo veiklą, tad viską užkloja trikdžiai. Visgi, Google sugebėjo.

Jau prieš keletą metų rimti SEO optimizuotojai pastebėjo, kad Google sugeba atskirti gerus tekstus nuo blogų. Puslapis, kuriame tekstus parašė anglakalbis, mokantis rašyti rišliai, suindeksuojamas greičiau ir gauna geresnius rezultatus paieškoje, nei puslapis, kurio straipsniai parašyti laužyta anglų kalba, nemokšiškai ir neįdomiai. Google algoritmai identifikuoja, kiek ir kokių žodžių puslapyje vartojama, kokia sakinių sandara, kokios asociacijos tarp žodžių, kiek dažnai vartojami frazeologizmai, ar graži gramatika, padaro žodžių pasiskirstymo analizę, etc., viską įvertina ir nusprendžia. Primityvūs kompiuterių generuoti atsitiktiniai tekstai, SEO veikėjų naudoti prieš kokius 10 metų, dabar neturi jokių šansų: Google atpažįsta, kad tai beprasmybės.

Kažkada Google algoritmas buvo visiškai paprastas – kažkokiu būdu jie sugebėjo užpatentuoti metodą, bibliotekininkams žinomą jau kelis šimtus metų: tinkamų straipsnių ieškoti ne pagal pačių straipsnių turinį, o pagal straipsnių paminėjimus kituose straipsniuose. Kuo dažniau straipsnis minimas, kuo daugiau nuorodų dedama – tuo aukštesnis reitingas. Iš to ir kilo ilgai trukęs pamišimas rankiotis kituose puslapiuose nuorodas į save. Dabar gi nuorodos tapo greičiau antraeiliu faktoriumi. Google pagal žodžių pasiskirstymus patikimai nustato, ar puslapis prasmingas, kokia jo tema, dar įvertina jo kūrėjo patikimumą (ar serveris, kuriame hostinama nėra spamo platintojas), kokia programinė įranga naudojama, ar seniai tas puslapis veikia, koks jo domenas (".tk" – blogai, o ".edu" – turi net specialių privilegijų) dar krūvelę visokių faktorių, išanalizuoja tekstą, o tada ir paskiria vietą paieškos rezultatuose. Nei vienos nuorodos neturintis puslapis kartais gali pakliūti į pirmą vietą tarp tūkstančių kitų rezultatų.

Google tobulumas – neišpasakytas. Ši sistema atpažįsta visą krūvą skirtingų programų, naudojamų Internete, nustato, ar puslapio savininkas naudoja WordPress, ar kokią kitą programą, o tinkamoms programoms kartais netgi prideda šiokį tokį pliusą. Pavyzdžiui, už tai, kad programa nenaudojama spamerių, o tik normalių žmonių. Google mėgsta įvairius blogus, nes laiko juos tikrų žmonių puslapiais. Google sugeba atskirti, kur bloge yra pats straipsnis, o kur – komentarai, tad vieną ir kitą vertina skirtingai. Google atskiria, kur puslapyje yra meniu, kur reklamos, o kur naudingas turinys. Google netgi patikrina, į kur rodo straipsnyje esančios nuorodos ir už netinkamas pažemina, o už tinkamas – pagerbia. Dar daugiau: jei Google atras, kad į jūsų puslapį rodo daugybė spameriškų nuorodų, galite pasigailėti.

Google senų seniausiai skiria kalbas, kuriomis puslapis parašytas. Lietuviško puslapio ši sistema nekiša amerikiečiams, latviško – nekiša lietuviams. Tačiau dabar ši sistema jau sugeba atrasti, kuris puslapis apie ką – indeksuojami ne tik žodžiai, bet ir prasmės. Google vertėjo algoritmai reikalingesni pačiai Google sistemai, nei žmonėms: anglakalbis, ieškantis informacijos apie lietuviškas karves, kartais gali atrasti lietuvišką puslapį todėl, kad Google žino, jog nors ir lietuviškas, tai geriausiai tinkamas rezultatas.

Galų gale, Google netgi turi tūkstančius samdomų darbuotojų, kurie patys peržiūrinėja įvairius puslapius ir suteikinėja jiems reitingus, kuriais vėliau vadovaujasi paieška: kai puslapį peržiūri žmogus, jis sugeba atskirti, kur yra gudriai užmaskuotas spamas, o kur – labai nevykusiai pateiktas prasmingas turinys. Taip nedaro kitos paieškos sistemos.

Technologijos tobulėja be proto: dabar Google net įstengia atpažinti žmones nuotraukose. Jūsų nuotrauka net be jūsų paminėjimo kartais gali tapti priežastimi, dėl kurios bus atrastas kažkoks puslapis. O pagal įvairius antrinius požymius Google gali atrasti skirtingus puslapius, kuriuose lankotės ir susieti juos paieškos rezultatuose. Jei aktyviai naudojatės internetu, nenustebkite, pamatę, kad pagal jūsų pavardę Google atranda jūsų slapyvardį, kurio nežino net jūsų draugai.

Kažkada Google sistema buvo viena visam pasauliui, bet jau seniai skirtingos šalys ir netgi tų pačių šalių skirtingi regionai gauna pagerintas paieškas. Lankytojas iš Lietuvos gaus kitus rezultatus, nei lankytojas iš Londono, o šis – kitus, nei lankytojas iš Čikagos. Dar daugiau, netgi Kaune ir Vilniuje esantys žmonės neretai suras skirtingus puslapius – ieškodamas baldų parduotuvių, pirmiau rasite tas, kurios jūsų mieste. Bet dabar Google jau to nepakanka: ši sistema neretai nustato, kur koks žmogus ja naudojosi ir kiekvienam paiešką pagerina savaip. Netgi tuo atveju, jei niekaip nesate užsiregistravęs.

Techniniai SEO triukai jau seniai neveikia. Už technines gudrybes papildomų balų negausit – nebent neigiamų, jei Google nustatys, kad esate vienas iš tų SEO optimizatorių. Vienintelė kažkiek veikianti smulkmenėlė – teisingas HTML tegų naudojimas: taip, kad jie atitiktų puslapio semantiką. Žinokite, kam skirtas "h1" tegas ir kuo jis skiriasi nuo "h2". Žinokite, kuo skiriasi "strong" tegas ir kuo jis skiriasi nuo "b". Taip, Google jau seniai tapo semantinės analizės sistema. Google Internetą bando suvokti panašiai, kaip mes, o padedantiems – duoda truputį (bet tik truputį) pliusų. Dirbtinis intelektas? Gal būt – požymių yra.

Truputis apie Vyriausybę ir situaciją šalyje

Prieš kokį mėnesį ar du, Dalia Grybauskaitė, paklausta apie tai, kodėl Lietuvai reikia euro ir ką gero tas euras duotų, neilgai dvejojusi pareiškė maždaug taip: "duotų vieną esminį dalyką – atsirastų fiskalinė drausmė".

Į šitą frazę prezidentė sudėjo tiek prasmės, kad visą straipsnį apie tai verta parašyti. Tiems, kas nemoka skaityti tarp eilučių, paaiškinu: prezidentė įvardino, kad yra bardakas su mokesčiais bei lėšų panaudojimu ir tas bardakas yra toksai didelis, kad jinai nesitiki, kad išvis įmanoma jį sutvarkyti tol, kol nebus atimtos teisės kištis iš esamos valdžios.

Tai, ko gero, pati baisiausia kritika, kokią yra išsakiusi Dalia Grybauskaitė Lietuvai per paskutinius N metų. Tik pasakyta užmaskuotai. Dėl to gal būt daugelis ir neatkreipė į šią frazę tinkamo dėmesio. Pažvelkim truputį plačiau: euro įvedimas, lyginant su esama situacija, naudos Lietuvai duoti turėtų labai nedaug (jei neminėsim fiskalinės drausmės), kartu kardinaliai suvaržydamas galimybes vykdyti nepriklausomą monetarinę politiką, t.y., spręsti problemas, taikant kurso valdymo priemones ir pan. (nors, reikia pripažinti, valdžia tomis priemonėmis visvien nepasinaudoja). Tačiau prezidentės nuomone, elementariausia kontrolė iš ES atpirktų visus lito atsisakymo praradimus. Žiauru, ar ne?

Visgi, Lietuvai teko daugiausia Dalios Grybauskaitės kritikos Gedimino Kirkilo valdymo laikotarpiu. Paradoksalu, bet nors socdemai vėliau prisipažino žinoję apie krizę ir artėjančią katastrofą, nieko nedarė, dar daugiau – tiktai gilino problemas. Aš pats manyčiau, kad gerai paieškojus, būtų galima atrasti BK straipsnį ir visus įrodymus. Bet argi tai kam nors rūpi?

Pabandžius palyginti, Andriaus Kubiliaus vyriausybė, lyginant su kirkiliška – atrodo, kaip tikri geradėjai, realūs kovotojai už permainas. Bet skiriasi situacija: Kirkilo laikais tai buvo fantastiškais tempais besipučiantis burbulas, o Kubiliaus laikais – burbulas kaip tik ėmė bliūkšti. Bet ką visgi gero padarė Kubiliaus vyriausybė? Pažiūrėkim, kas man užstrigo (dauguma dalykų – ekonominiai):

  • NT kontorų gelbėjimas. Visiškas feilas. Bet NT mokestis įmonėms iki šiol neįvestas. Dvigubas feilas.
  • PVM padidinimas pačios krizės pradžioje – kaip tik ir tapo postūmiu ristis žemyn. O jau vėliau pradėta skolintis. Kai reikėjo pirma skolintis arba devalvuoti, o tada būtų neprireikę ir PVM didinti. Dvigubas feilas.
  • Smulkaus verslo skatinimas – vietoj skatinimo – sukurti papildomi barjerai: pakelti mokesčiai smulkiesiems, o vadinamųjų "freelancerių" padėtis pasidarė išvis tragiška. Visiškas feilas.
  • Biurokratijos mažinimas – neaišku, kaip pasireiškė, tačiau po kelių mokesčių pakeitimų pasidarė išvis neįmanoma suprasti, kiek už ką ir kodėl ir kaip mokėti. Visiškas feilas.
  • FlyLAL bankrotas – labai įdomi istorija su labai gudria koncepcija, man rodos kažkada rašiau apie tai, kas ten ir kaip buvo. Visgi valdžiai ir Lietuvai tai gavosi visiškas feilas.
  • Lietuvos tūkstantmetis ir Vilnius – Europos sostinė. Du renginiai, turėję ir galėję sukelti labai gerą naudą iš turizmo. Pagrindinės (didele dalimi – nematomos) investicijos čia teko ES, o Lietuvai teliko galutiniai veiksmai – surinkti iš turistų pinigus. Tai į ką šitai išvirto – tai kaip koks cirkas, kuris sugalvojo sutaupyti ant bilietų, kasininkų ir kontrolierių, todėl patyrė fiasko. Vienas iš įspūdingiausių naujosios valdžios feilų.
  • Individualių įmonių situacija – regresinis apmokestinimas nepanaikintas, tuo tarpu užkrauta privaloma Sodra. Visiškas, gal net dvigubas feilas.
  • Progresiniai mokesčiai – niekaip neįvesti, nors jų verkiant reikia. Visiškas feilas.
  • Bankų gelbėjimas – kokiems tikslams bankus išvis buvo bandoma gelbėti – iki šiol neaišku, tai buvo lyg koksai mados šauksmas: "Vakarai gelbsti, tai ir mes gelbėkim". Kaip paaiškėjo paskui – gelbėti nebuvo nuo ko. Tačiau kaip vėlgi paaiškėjo, bankai lėšas išvežinėjo iš Lietuvos, iš LB pasiskolintus pinigus perskolindavo Vyriausybei, o dar gavo kažkokią paramą. Trigubas feilas.
  • Verslo skatinimo programa, kuria valdžia vis dar bando girtis – jau ankstesniame straipsniuke rašiau, kokie ten atsiranda mechanizmai, skirstant pinigus. Visiškas feilas.
  • Valdžios sugebėjimas gyventojams paaiškinti savo veiksmus – ko gero mažiausias iš viso, ever. Netgi riaušės kilo, praėjus vos keliems naujojo valdymo mėnesiams. Visiškas feilas.
  • Naujas, patyliukais įsigaliojęs autorinių teisių įstatymas berods tapo drakoniškiausiu iš panašių įstatymų visame pasaulyje? Visiškas feilas.
  • Tabako akcizų padidinimas – išvirto į nežmonišką kontrabandos šuolį, tačiau neatrodo, kad smarkiai padidino valdžios pajamas. Netiesioginiai efektai jau matosi – nusikaltėlių gaujos vėl ima klestėti, kaip prieš kelioliką metų. Visiškas feilas.
  • Cirkas, bandant susodinti dideles pašalpas gavusias motinas, remiantis tuo, kad jos _teisėtom_ priemonėm gavo padidintas pašalpas – cirkas, tebesitęsiantis iki šiol. Visuomenės nuomonės formavimo požiūriu – visiškas feilas.
  • Saulėlydžio komisijos veikla – iki šiol neaišku, kuo pasireiškusi. Drįsčiau sakyti, kad tai feilas.
  • Saulėtekio komisijos veikla – išvis nežinau, ką ta komisija daro. Drįsčiau sakyti, kad tai feilas.
  • Bandymas sutramdyti prekybos tinklus. Sąlyginai nesėkmingas. Bet bent jau kažkoks. Kol kas nedrįstu teigti, kad feilas, nors pagerėjimo požymių nematau.
  • Bandymas sutramdyti farmacininkus – iki šiol neaišku, kuo baigsis. Irgi dar nedrįstu teigti, kad feilas, bus matyt.
  • Alkoholio mokesčių padidinimas – šešėlinė alkoholio gamyba irgi padidėjo, bet atrodo, dar ne iki tiek, kad persvertų reikalą į blogąją pusę. Nedrįsčiau vertinti, kaip feilo – subjektyviai pliusų kol kas lyg ir truputį daugiau.
  • Barclays atvedimas į Lietuvą. Labai gražus, nors ir pavienis aktas. Nors dažnas kritikas aiškina, esą vos keli šimtai darbo vietų ir baisios valdžios investicijos, realybė tokia: IT segmentas Lietuvoje faktiškai išplėstas dvigubai, plius krūva atneštų geriausių praktikų. Netiesioginė įtaka ekonomikai – milžiniška, pasekmes po kelių metų pajus net ir neturintys ryšių su IT. Liuks.
  • Viešųjų pirkimų pokyčiai – ko gero pats geriausias dalykas, kokį tiktai daro dabartinė Vyriausybė (ir Ūkio ministerija). Centralizuoti viešieji pirkimai korupcijos lygį numuš N kartų, o viešojo sektoriaus bei valdžios išlaidas sumažins pora dešimčių procentų – efektus jau mato visi, kas tuo naudojasi. Su sąlyga, kad tą centralizaciją pavyks padaryti privaloma visiems. Biurslo pasipriešinimas – milžiniškas, tačiau vien už šitą projektą, jei jį pavyks įdiegti visur, galima bus atleisti už pusę aukščiau išvardintų feilų.
  • Vyriausybės taupymo programa – nors ir kaip baisiai braškėdama, bet irgi po truputį duoda savo rezultatus. Dar porą priveržimų įgyvendins – galų gale pasijus visiems. Vyriausybė tragiškai prastai komunikuoja apie tuos taupymus, tačiau šią programą visgi vertinčiau kaip daugiau teigiamą.

Kas dar? Kažką praeleidau?

O kaip vertinčiau bendrai ir ką patarčiau? Bendrai, nors ir daugybė feilų, matosi bent šioks toks judesys. Skirtingai nuo pūtimosi, bandoma kažką keisti. Dažniau nesėkmingai, nei sėkmingai. Bet visgi. Prieš kokius metus minėjau, kad daugiausiai šansų trumpame laikotarpyje turi turizmas ir žemės ūkio / maisto pramonė. Kaip pamatėm, turizmą sukniso kaip tik tuo metu, kai buvo paruoštas turizmo pikas (FlyLAL ir Vilniaus – Europos sostinės feilai), o žemės ūkis / maisto pramonė tapo vienintele ganėtinai stabilia sritimi.
Ką patarti Kubiliaus vyriausybei ir valdančiąjai daugumai? Kelis dalykus, kurie visgi ištaisytų padarytas klaidas ir pataisytų tai, kas blogai, bent svarbiausius ar skaudžiausius reikalus:

  • Progresiniai mokesčiai. Jie būtini. Be didelių progresijų, bet kad progresija visgi atsirastų. Makaronai apie "progresinius" "neapmokestinamus" minimumus čia netinka – reikia realiai progresinių mokesčių. Mokesčių būtų galima surinkti kiek daugiau, socialinis balansas staigiai pagerėtų (sumažėtų neturtingųjų apmokestinimas), o ekonomikai tai atsilieptų labai greitai, visų pirma, dėl atsirandančios netiesioginės paramos smulkiam verslui.
  • Įvesti griežtą valstybinę kontrolę bankams. Įsteigti valstybinį banką, kuris kiek stabilizuotų rinką ir leistų skaidriai skirstyti paskolas, apeinant tuos fokusus, kuriuos gali daryti komerciniai bankai. Nes tai kas vyksta iki šiol – tai karikatūriškas vaizdas, kai būrelis bankų tratina valdžią įvairiausiais būdais, o ši net nesupranta atsigulusi kekšės vieton. Tai sritis, kur reikia geležinio kumščio ir jokio gailesčio bankininkams.
  • Būtina kardinaliai supaprastinti smulkaus verslo kontrolę ir apmokestinimą. Ir išvis mokesčių sistemą. Tai, kas yra dabar – tai yra blogiau, negu kada nors buvo per paskutinius porą dešimtmečių. Net jei atrodo, kad bus visokių problemų, kažkokių mokesčių slėpimų – paprastinti ir viskas. Tai viena iš sričių, kur netgi paprastas griovimas atneš naudos.
  • Prekybos tinklai – tai visiškai monopolizuota sritis, taip vadinamos lokalios monopolijos. Bet kokios priemonės, kurios spusteltų prekybos tinklus ir sukurtų galimybę rastis mažoms parduotuvėms (jos jau beveik išnaikintos), čia atneštų naudos. Paprasčiausias variantas – įvesti progresinius mokesčius už turimą prekybos plotą kiekvienai parduotuvei.
  • "Kvailas" ir kartu reikalingas dalykas – sumažinti akcizus cigaretėms. Nes nauja daškinių-agurkinių-kamuolinių karta jau baigia įsitvirtinti. Muitai, pasieniečiai ir policija čia neišgelbės: vienintelis būdas – tai išlaikyti legalių rūkalų kainas konkurencingomis. Nes jau dabar gaudamos dešimtis milijonų litų pelnus kas mėnesį, gaujos greitai išaugs tokios, kad maža nepasirodys. O kai jų turimos lėšos pasidarys pakankamos masiniams papirkinėjimams – teks kovoti su antra korupcijos banga.
  • Aktyviau vykdyti taupymo programą. Žymiai aktyviau. Ir žiauriai baladoti visus, kas tik nenori naudotis centralizuotais pirkimais.
  • Galų gale, atrišti lito kursą. Tegul plaukioja. Nes dabartinis valiutų valdybos modelis – kaip akmuo po kaklu, o truputį pridėjus lankstumo – ir laisvų lėšų atsirastų kaip reikiant.
  • Galų gale, pradėti komunikuoti. Nes tas Kubiliaus "dialogas" su visuomene, kuris yra dabar – lyginant su juo, netgi Lukašenka atrodo, kaip populistas.

O ką jūs pridėtumėte?

Riaušės, streikai ir protestai SSRS

Labai įdomi nuoroda, tiesa, kiek suprantu, surinktas tiktai gabaliukas, nors aišku vis šis tas, bendrą įspūdį galima susidaryti – http://afanarizm.livejournal.com/153804.html

Pats aš iš to periodo atsimenu visokias Žalgirio manifestacijas, kurios vykdavo po futbolo rungtynių. Kartą ir gyvai teko matyti (apie 1985) – vaizdas buvo sunkiai suvokiamas. Žalia-balta vėliava daugeliui išties pakeisdavo geltoną-žalią-raudoną.

Stebina, kad visokių protestų kildavo netgi prie tokio represyvaus režimo ir totalinės kontrolės. Kiek giliai žmones viskas turėjo užveikti, kad ryždavosi protestams, žinodami, kad gyvenimą galima baigti konslageryje.

Kaip veikia verslo skatinimo planas

Įsivaizduokite, kad yra "gerųjų mamų" organizacija, norinti, kad vaikučiai vietoj visokių čipsų su kola valgytų varškės sūrelius, užsigerdami pienu. Ir štai ta organizacija sugalvoja paskatinti parduotuves aktyviau prekiauti pieno produktais, surenka pinigus ir imasi veiklos. Bet negi duosi pinigus vaikams? Jie juk prisipirks kolos su čipsais. Taigi, į jūsų parduotuvę ateina labdaringa moteriškių delegacija ir pareiškia: "mes jums duosime 1000 litų pieno produktams pirkti, kad galėtumėte geriau tiekti pieną bei sūrelius mūsų vaikams". Ką jūs darysite, būdamas apsukriu vertelga?

Savaime aišku, paimsite pinigus, už juos pripirksite dar kelių rūšių kolų ir čipsų, kuriuos imsite pardavinėti vaikams. O kadangi pieno produktų už 1000 litų ir taip parduodate per kelias dienas, mėnesio pabaigoje be problemų pateiksite mamų organizacijai ataskaitą apie nupirktą ir parduotą pieną. Mamos bus patenkintos, jūs – irgi.

O dabar įsivaizduokite, kad yra geroji vyriausybė, norinti, kad verslas gautų finansavimą. Bet negi duosi pinigų verslininkams? Neaišku, kam jie tuos pinigus sueikvos. Taigi, geroji vyriausybė suteikia pinigų bankams, kad šie verslininkams duotų paskolų. Ką jūs darysite bankininkų vietoje? Žinoma, kad tam tikrai daliai verslininkų paskolas suteikiate ir taip, aišku, drakoniškomis sąlygomis, bet ataskaitų pririnktumėte, kiek tik reikia. Gavę vyriausybės paramą, pateikiate ataskaitas, o gautus rezervus bei garantijas tiesiog panaudojate NT paskolų dalinimui ir panašiems reikaliukams.

Natūralu? Žinoma, kad taip. Ar stebina, kad po to, kai Vyriausybė paskiria pinigus, bankai ima vėl skelbti reklamas, siūlančias pirkti NT? Žinoma, kad nestebina. Juk pinigų yra, laisvo NT – irgi, o dar ir priklausančio bankams. Reikia tai panaudoti, o paskolų rizika Lietuvoje vis dar menka – čia ne JAV, kur NT paskolų rinka buvo perpildyta dar prieš porą dešimtmečių.

Elementari, tiesiog elementari buhalterija. Paprasčiausiai pergrupuojam skaičių stulpelius, o pinigus panaudojame ten, kur norim – štai ir viskas. Man neduoda ramybės tik vienas klausimas: ar vyriausybės ekonomistai tokie buki, ar atvirkščiai, tokie protingi? O gal aš kažką blogai supratau?

Kaip pinigus būtų galima paskirstyti efektyviau, naudingiau valstybės ekonomikai? Ogi bet kaip, su sąlyga, kad kuo mažiau jų patektų visą lietuvišką burbulą išpūtusiems bankams bei NT vertelgoms. Net paprasčiausiai pinigus išmėčius gatvėse, kad prisirinkt galėtų kiekvienas norintis, jie ekonomikai atneštų daugiau naudos.