Rokiškis Rabinovičius

Išdrįsiu jums pasakyti vieną rėksmingą pareiškimą: Lietuvoje vyksta tyli revoliucija. Tyli todėl, kad trunka jau daugelį metų, bet vis lieka nepastebėta. Revoliucija – todėl, kad jos socialinės priežastys – tipiškai revoliucinės. Skamba fantastiškai? Toli gražu.

Sociologai seniai pastebėjo, kad atsiradus per dideliems skirtumams tarp vargšų ir turtingųjų, ima kilti bruzdėjimai: prieš nepilną šimtmetį tokius patyrė ir Rusija, ir JAV, ir daugelis kitų pasaulio valstybių. Dar ryškesnis rodiklis – bedarbystė: pasiekus jai kokius 15 procentų, prasideda maištai – bedarbiai ir jų šeimos juk irgi nori gyventi. Kodėl Lietuvoje visi maištai teišvirto į kelis mitingus bei menkutes riaušes, kurių metines tuoj galėsim atšvęsti?

Geriausiai į šį klausimą atsakytų dvi socialinės gyventojų grupės, reprezentuojančios būtent tuos, kas labiausiai nustekenti – tuos, kas turėtų tapti maištininkais, tuos, kuriais remtųsi Leninas, jei gyventume ne XXI, o XX amžiaus pradžioje.

Pirmoji visuomenės grupė – tai bedarbiai, jau tapę ar dar tapsiantys emigrantais. Paklausti, apie tai, ką darys, jie atsako paprastai: "mes važiuojam į užsienį". Keista būna išgirsti tokius žodžius iš žmonių, turinčių ne tik raumenis, bet ir galvas, neretai netgi dirbusius įvarių sėkmingų įmonių vadovais ar kvalifikuotais specialistais. Tačiau pasikalbėjęs, sužinai, kad priežastis dažnai net ne piniginė, o daug bendresnė: jie nemato čia perspektyvų. Problemos įvardinamos įvairios, tačiau dažniausiai – susijusios išimtinai su valdžios institucijomis: biurokratija, mokesčių nenormalumai, politikų korupcija, negalėjimas ką nors pakeisti sistemoje, visiškas beviltiškumas. Visi šie dalykai žymi viena: emigrantai tiesiog nesitiki, kad dar pakeisti savo ir savo artimųjų padėtį įmanoma normaliais būdais. O gyventi juk norisi. Šie žmonės balsuoja kojomis – tai jų atsakas sistemai. Jei negalėtų išvykti, būtent šie žmonės galėtų tapti vienais iš maištininkų.

Antroji grupė – tai smulkūs verslininkai, niekur nebėgantys, tačiau vis dar kovojantys su sistema. Tokie žmonės žymiai labiau užsislapstinę, jie konspiruojasi, kaip tikri revoliucionieriai, sudaro slaptas mokesčių nemokėtojų grupeles, o savo kovos būdus įvardina paprastai: "nemokėsiu mokesčių ir viskas!" Kartais, paklausęs, kodėl, išgirsti visiškai neekonominius argumentus: "geriau sėsiu, nei mokėsiu!" arba "šitie suskiai mano pinigų negaus, geriau jau išmesiu, nei atiduosiu valdžiai!"

Mahatma Gandis, kovodamas prieš košmarišką valdžios korupciją Indijoje, iškėlė mintį, už kurią buvo pasodintas į kalėjimą: valdžią nebūtina versti ginklu – pakanka nemokėti jai mokesčių. Nebūtina kovoti tiesiai, pakanka, kad ji prarastų savo pajamas ir daugiau negalėtų išgyventi. Vis stiprėjanti priešprieša tarp Indijos gyventojų ir kolonijinės valdžios išvirto į masinį mokesčių boikotą, o ilgainiui – ir į valdžios kolapsą. Gal todėl Indijos valdžia prisimena svarbų dalyką: mokesčiai neturi būti dideli.

Masinės emigracijos bei verslo pasitraukimo į šešėlį niekaip negaliu vertinti, kaip išimtinai ekonominio proceso – per daug jis politizuotas, tegul ir neatstovaujamas jokių aiškesnių politinių jėgų. Pernelyg aiškiai lietuviškai valdžiai save priešpastato emigrantai ir verslininkai. Didele dalimi – tai politinis procesas. Tiktai kol kas neorganizuotas, savaiminis, gaivališkas. Tačiau turintis tragiškas pasekmes – emigracija užmuša ekonomiką, kelia vis didesnes socialines problemas, o mokesčių nemokėjimas – padėtį dar labiau pablogina.

Nekaltinčiau šiomis bėdomis konservatorių – procesas prasidėjo ne prieš metus ir ne prieš du. Dar neseniai besipūtęs milžiniškas ekonomikos burbulas problemas kiek užmaskavo, tačiau kartu dar labiau pagilino: garsusis biurslas, nuolat neigtas (Kirkilo frazė apie tai, kad korupcijos nėra) ir dar labiau viską nustekenęs, galų gale sukėlė vietinę krizę, kurios įtaka šaliai – žymiai gilesnė, nei pasaulinės ekonomikos nuosmūkis. Daugelis žmonių tai įvardintų vienu žodžiu: korupcija.

Kubiliaus vyriausybė, kol kas dar tempianti be didesnių maištų, neturėtų žvelgti į biudžeto skylę, kaip vien į ekonominę bėdą – tai ir politinės visuomenės reakcijos pasekmė. Tai, kad televizoriuje nematome kasdieninių riaušių – dar nereiškia, kad jų nėra. Smulkūs maištai vyksta kasdien, tik įgauna kitą pavidalą: tai nuslėpti mokesčiai ir bilietai svečias šalis. Manyčiau, tik laiko klausimas, kada atsiras politinė partija, kuri pradės šiuos kovos metodus deklaruoti viešai, skelbdama šūkius apie tai, kad mokėdamas mokesčius, remi nekenčiamą valdžią, mokesčių slėpimas – tai kiekvieno lietuvio pareiga, o išvykimas į užsienį – pilietinio pasipriešinimo būdas.

Revoliucinė simptomatika bado akis: apačios nenori, o viršūnės negali. Valdžia, atrodytų, atstovauja neaiškių grupuočių interesus (ką reiškia jau vien sąsajos su LLRI bei iki šiol atmetami progresiniai ir NT mokesčiai), o realių problemų sprendimą neretai keičia absurdiškais ideologiniais žingsniais, nukreiptais į moralės gerinimą – šeimos koncepcijos ir nepilnamečių apsaugos įstatymai – puikūs pavyzdžiai. Prezidentė Dalia Grybauskaitė, rinkimus laimėjusi taip, lyg būtų šventoji gelbėtoja – irgi simptomas: žmonės nesitiki realių veiksmų, jie telaukia stebuklo. Drąsiaus Kedžio istorija – tik demonstruoja priešpriešos tarp valdžios ir piliečių mastus. Žurnalistų sekimo skandalas – tik patvirtina, kad valdžia irgi turi negeras nuojautas. Ir žinoma, ryškiausiai viską rodo jau aptarta masinė emigracija bei šešėlin besislepiantis verslas.

Man pačiam liūdna dar ir dėl to, kad šios liūdnos apžvalgos negaliu užbaigti jokiais patarimais – nei paprastiems žmonėms, nei valdžiai. Atleiskit, bet aš irgi nesitikiu ką nors pakeisti. Klausimas "ką daryti" lieka neatsakytu.