Rokiškis Rabinovičius

Gerb. Azas parašė apie tas silpnaprotes paaugles, varčiusias kryžius ir myžusias kapinėse – kad reiktų jas gerai diržu auklėti. Tai ten išlindo Yshtabi ir pradėjo varyt, kad kai kuriems neduota suprast kažko 🙂 Tai čia truputį pasamprotausiu plačiau, paskleisiu truputį elementaraus biheviorizmo metodinių pagrindų 🙂

Bausmė – vienas iš elementarių auklėjimo metodų, nebūtinai fizinė bausmė – tiesiog bausmė. Lygiai taip pat, kaip ir apdovanojimas – ar saldainiu, ar pagyrimais. Apdovanojimas yra paskatinimui. Bausmė – atgrąsinimui. Visai skirtingiems dalykams.

Kai mano dukra, būdama dviejų metų amžiaus, ėmė sukinėti dujinės viryklės ratukus (tuos, kuriomis dujos atsukamos), ji gavo per nagus. Kad pajustų skausmą. Tai nuostabiai suveikė. Jokios nebausminės priemonės būtų nepadėjusios, o subarimas – elementariai nebuvo pakankamas. Bendra mintis – paprasta: geriau tegul vaikas gauna diržo subinėn, o ne prisidirba taip, kad ar užsimuša, ar ką sužaloja, etc..

Reikalingas apdovanojimo ar bausmės dydis – priklauso nuo paprasčiausio signalinio barjero, kitaip tariant – nuo santykio tarp elgesį skatinančių ir elgesį slopinančių faktorių. Ir apdovanojimas, ir bausmė leidžia pakoreguoti šitą barjerą. Apdovanojimas – padeda nuleisti barjerą ir paskatinti elgesį. Bausmė – pakelia barjerą ir sustabdo netinkamą elgesį. Painioti ar priešpastatyti šiuos du metodus  – tai elementarus bukumas.  Deja, labai paplitęs. Vienas metodas negali pakeisti kito. Neįmanoma pakelti barjero, skatinant. Neįmanoma sumažinti barjero, baudžiant.

Barjero lygis gali būti įvairus. Vieniems atvejams – pakanka minimalaus lygio (pagyrimo ar pabarimo). Kitiems atvejams – reikia žymiai didesnio (torto ar diržo). Jei vaikas pripratęs, kad jam galima gadinti daiktus ir nekreipia dėmesio į tėvų moralus – pabarimas nepadės. Tai bus per mažas barjeras. Reiks diržo. Jei vaikas nenori susitvarkyti kambario – paprastas pameilikavimas irgi gali nepadėti. Prireiks nupirkti ledų.

Taip, natūralu, kad atsiranda silpnapročių, nusprendžiančių, kad paprasčiau laikytis kraštutinumų. Arba auklėti vien bausmėmis, arba vien paskatinimais. Rezultatas – „išauklėti“ neurotikai, megalomaniakai, egomaniakai, neadekvatai, sociopatai, etc.. Įskaitant ir taip išauklėtus bukus tėvelius, kurie vaikus „skatina“ diržu, ir lygiai tokias pat bukas veikėjas, kurios paskui aiškina, esą bausmės – tai atgyvena ir lygina diržą su rankų nukapojimu.

O dėl tų kapinėse siautėjusių paauglių, manyčiau, jų percepcinis barjeras pakankamai žemas, kad paprasto vienkartinio kailio iškaršimo diržu jau netgi ir nepakaktų pakankamam jo padidinimui. Čia jau verta nagrinėti senovišką „lupti, kad kraujai taškytųsi“.