Tag Archives: Apribojimų teorija

Prasmių magija ir Greimo kvadratas

Ponai ir ponios, jei patys straipsnių nerašote, tai gal ir neskaitykite šio straipsnio apie semiotiką. Nes šitas straipsnis skirtas tik blogeriams ir žurnalistams. O ir tai ne visiems, o tik tiems, kas rašo protingomis temomis ir kažką nagrinėja bei analizuoja, o ir išvadas pateikia. Niekas kitas nesugebės čia nieko suprasti, o jei ir sugebės, tai bus neįdomu.

Čia slepiasi visa magija, kurios dėka protingi ir teisingi dalykai skiriasi nuo durnų ir neteisingų. Kadaise toksai Hermis Trismegistus kai išdėstė tą struktūrą, tai nuo to laiko šita struktūra ir susukinėja žmonėms galvas. Labai atidžiai patyrinėkite šitą schemą, jei norite išmokti rašyti protingai.

Čia slepiasi visa magija, kurios dėka protingi ir teisingi dalykai skiriasi nuo durnų ir neteisingų. Kadaise toksai Hermis Trismegistus kai išdėstė tą struktūrą, tai nuo to laiko šita struktūra ir susukinėja žmonėms galvas. Labai atidžiai patyrinėkite šitą schemą, jei norite išmokti rašyti protingai.

Trumpai tariant, reikalas paprastas: galima parašyti straipsnį apie ką nori, bet klausimas, ar kas nors supras. Ir klausimas, kuris dar didesnis – ar pats save suprasi ir nenusišnekėsi. O toksai variantas irgi daugeliui pasitaiko, o paskui tenka skųstis, kad kažkodėl visi durniumi vadina.

Tai aš jums čia išaiškinsiu, ką daryti, kad ir kiti lengviau suprastų, ir kad durniumi (ar durne) kas nors nevadintų. Žodžiu, kaip bent jau dalinai savo pačių nusišnekėjimus atpažinti ir išfiltruoti. Jei visai jau paprastai – tai duosiu kai ką iš pačių sunkiausių ir labiausiai esminių semiotikos pagrindų.

Continue reading

Kaip tapti protingesniais per 6 dienas

Gerbiami ponai ir ponios, aš čia užmačiau pas Commonsense.lt reklamuojamus kursus, kuriuos aš noriu parekomenduoti kiekvienam – tai ToC įvadas beveik už dyką. Ir aš paaiškinsiu jums, kodėl apie tai rašau – todėl, kad čia yra proga, kuria pasinaudoti verta kiekvienam manęs gerbėjui. Ir netgi dar daugiau – šia proga net ir manęs nekentėjai gali pasinaudoti. Nes tai kaip meteoras iš gryno dangaus, kuris įkrės smegenų kiekvienam, į kieno galvą pataikys*.

Kiek suprantu, „ToC Sprendimai“ savireklamos tikslais padarė tai, ko dar niekas nedarė: maždaug kelių tūkstančių litų vertės kursus paleido po 500 litų. O dar kai per Commonsense.lt blogą kas nors užsiregistruoja, tai ir išvis po 350 litų. Tai, žinote, man nelabai suprantama, bet kita vertus, paaiškinama: ToC galimybes suvokiančių žmonių Lietuvoje yra tiek mažai, kad įvadinis kursas, tikėtina, tiesiog skirtas idėjoms paskleisti. Kuo daugiau bus turinčių bent pradines žinias, tuo lengviau ToC bus skleisti dar labiau. Žmonės, kurie gauna realius vadybos pagrindus, tų žinių nepamiršta. O jau paskui tų kursų kainos didės, didės, didės. Spėju, kad jau antra šitų pačių kursų serija kainuos dvigubai brangiau, o trečia – bus tris kartus brangesnė**.

Kad geriau susivoktumėte kainose (bei tame, kodėl aš rašau apie tai, kaip apie tokį įvykį), tiesiog turėkite omeny, kad panašūs mokymai Lietuvoje paprastai kainuoja panašiai, kaip ir Vakaruose. Paprasčiausias įvadinis kursas JAV, pvz., mokantis pas TPACC, yra 450 dolerių per mokinio dieną, o „ToC Institute“ įvadinis kursas, kuris yra kiek rimtesnis – 4500 dolerių už 12 dienų. Kitaip tariant, „ToC Sprendimai“ čia daro tiesiog PR akciją, kuri yra toks geras šansas, kad jei praleisite – graušitės nagus. Rankų nagus – irgi.

Trumpai apie ToC – tai vadybos metodologija, išaugusi ant Edward Deming idėjų, tačiau jas išvysčiusi tiek, kad ir mane vis dar stebina. Per paskutinius 10 metų (tada man pirmą kartą teko paskaityti apie apribojimų teoriją) aš mačiau tokius ToC pasikeitimus, kad negalėčiau to pavadinti niekaip kitaip, kaip tik stebuklu: pradžioje orientuota į gamybą, ilgainiui metodologija apėmė ir tiekimą, ir pardavimus, ir paslaugų teikimo, ir strateginio valdymo, ir netgi audito bei analizės metodus. Galų gale ToC pajudino netgi tai, kas kokybės vadybos specialistams dešimtis metų atrodė kaip siena – finansistų požiūrį. Taip, net finansininkai gavo metodus, kurie leidžia remtis ne kaštais, o pajamomis bei pelnais, t.y., ne oponuoti įmonei, o dirbti su ja***.

Žodžiu, nevyniodamas į vatą sakau paprastai – gaudykit progą, nes kitos tokios nebus. Neieškokit pinigų darbovietėje – eikite už savus ir jie tikrai jums atsipirks: ir per greitesnę karjerą, jei esate samdomi darbuotojai, ir per geresnį verslą, jei turite nuosavas įmones.

Čia yra ToC įvadinio kurso aprašymas:

————–

* Aš suprantu, kad tokios metaforos su į pakaušį pataikančiais meteorais man garbės nedaro, bet supraskite ir mane: jei manęs vakar koks nors vidutinis Lietuvos pilietis būtų paklausęs, kiek kainuoja ToC įvado kursas, tai būčiau pasakęs, kad „na, grubiai, čia ne tamstai, nes tamsta tiek neuždirbate, kad tiek pritaupytumėte“. Ir dabar tas metaforiškas meteoras iš „ToC Sprendimų“ pataikė man į pakaušį, sakydamas, kad vidutinis Lietuvos pilietis uždirba tiek, kad gali nueiti į kursus, po kurių jis gaus šansą tapti nevidutiniu piliečiu.

** Aišku, čia mano spėlionės, nes „ToC Sprendimai“ apie tokias savo kainų nustatymo priežastis neskelbia, tačiau kadangi aš nemanau, kad kokia nors prekė parduotuvėje gali būti parduodama 10 kartų pigiau be priežasties, tai nemanau, kad ir šie kursai tokie pigūs be priežasties. Sakyčiau, tiesiog marketinginis žingsnis. Ir čia jau laimi tas pirkėjas, kuris yra greitesnis.

*** Daugumai pažįstamas vaizdas: įmonės vadovybės susirinkime visi vadovai sėdi vienoje stalo pusėje, o finansų direktorius sėdi kitoje pusėje. Ir visi žiūri į finansų direktorių, kaip į vilką, kuris gražias svajones drasko gabalais. O finansų direktorius žiūri į visus vadovus, kaip į bepročius, kurie savo išlaidomis nori įmonę sužlugdyti. Taigi, įsivaizduokite įmonę, kur finansų direktorius ne oponuoja, o dalyvauja, nes kiti vadovai ima suprasti finansinę veiklos pusę, o finansų vadovas gauna duomenis, kurie leidžia vertinti bet kokią veiklą ne tik pagal kaštus, bet ir pagal atsiperkamumą. Atrodo, kaip stebuklas? Taip, čia viena iš priežasčių, dėl kurių ToC ir man atrodo, kaip stebuklas.

Mirė Eli Goldratt, TOC kūrėjas

Mirė Dr. Eliyahu Moshe Goldratt – nuostabus žmogus, kurio dėka vadyba gavo nuostabų įrankių kompleksą, leidžiantį įmonėms įveikti bet kokius sunkumus. Apie tai jau parašė Common Sense, o aš tik percituosiu jų atrastą citatą:

Šypsausi ir skaičiuoju lenkdamas pirštus: pirma, žmonės yra geri. Antra, bet kuris konfliktas gali būti išspręstas. Trečia, kiekviena situacija, nesvarbu, kokia sudėtinga ji atrodytų, yra be galo paprasta. Ketvirta, bet kuri situacija gali būti pagerinta iš esmės; netgi dangus nėra riba. Penkta, kiekvienas žmogus gali pasiekti pilnavertį gyvenimą. Šešta, visuomet egzistuoja win-win sprendimas. Ar man tęsti?

Dr. Eliyahu M. Goldratt

1947- 2011

Eliyahu M. Goldratt

Eliyahu Moshe Goldratt

Apie darbo įrankius ir progresinius mokesčius

Progresiniai mokesčiai padės daug uždirbantiems uždirbti dar daugiau

Šėtoniška mintis, bet pabandykit ją paneigti: progresiniai mokesčiai padės daug uždirbantiems uždirbti dar daugiau

Jei kalbėsim apie socialinį teisingumą – manau, kad su tuo viskas lyg ir aišku: darbuotojas dirba darbdavio sukurtoje darbo vietoje, t.y., gauna iš darbdavio galimybę užsidirbti. Todėl akivaizdu, kad darbdavys ne tik dirba pats, kurdamas verslą, bet, iš esmės, dar ir išlaiko darbuotoją. Socialiniu požiūriu natūralu, kad darbdavys už tokią veiklą turėtų būti apmokestinamas mažiau, nes netiesiogiai jis krūvas mokesčių sumoka per darbuotoją. Čia tiesiog nėra ką ginčytis. Bet jei panagrinėsim reikalą iš pridėtinės vertės kūrimo efektyvinimo pusės, tai gausis sudėtingiau.

Pabandykim užsiimti modeliavimu, kaip sakant, padarykim kokio paprasto atvejo analizę (supaprastintą case study). Tiesiog skaičiais ir pinigais pabandykim įvertinti, kas per galas yra tie progresiniai mokesčiai, jei juos nagrinėsime mikrosistemos (įmonės) mastais. Čia, beje, jums bus atsakymas į klausimą, ar verta pezėti apie kokius nors socialinius mokesčių teisingumus*, kai galima tiesiog skaičiuoti pinigus.

Įsivaizduokime tokią situaciją: yra įmonė, kur du darbuotojai užsukinėja varžtus. Pavyzdžiui, kokius nors baldų varžtus. Darbas pas juos paprastas – paėmei dvi detales iš dviejų krūvų, paėmei varžtą, užsukai atsuktuvu, padėjai surinktą daiktą į trečią krūvą. Konkrečios darbo laiko sąnaudos – 50% varžtų sukimas, 50% – detalių kilnojimas, varžtų kišimas į skylę ir pan.. Tačiau skirtumas tarp darbuotojų toks, kad vienas per pamainą surenka 100 gaminių, o kitas – 200. Kitaip tariant, darbo našumas skiriasi dvigubai. Atitinkamai skiriasi ir darbuotojų atlyginimai bei įmonės iš jų gaunamas pelnas: lėtasis gauna 1000 litų atlyginimo ir atneša 500 litų pelno, o greitasis – 2000 litų atlyginimo ir 1000 litų pelno, visos kitos išlaidos yra pastovūs kaštai, kurie pasiskirsto vienodai.

Dabar klausimas: jei mes galime nupirkti labai gerų brangių elektrinių atsuktuvų, kurie suka varžtus du kartus greičiau, nei juos suka greitai dirbantis darbuotojas, ar verta tai daryti ir ar verta pirkti atsuktuvą pigiam darbuotojui? Tarkim, toksai supergreitas atsuktuvas kainuos 1000 litų.

Continue reading

Ką rodo “Doing Business 2011″ reitingai (statistinė analizė)

Kai Rytas Staselis parašė savo bloge apie „Doing Business 2011“ reitingus, kuriais 2009 metais pažadėjo remtis Andrius Kubilius ir Dainius Kreivys, pagalvojau, kad ne toks jau blogas dalykas čia yra. Lietuva šiais metais (Doing Business 2011 – skaičiuojama ateinantiems metams) užėmė 23 vietą, pakilusi iš 26. Tai nėra labai jau blogai, turint omeny, kad vertinamos net 183 šalys. Kita vertus, įdomu panagrinėti detaliau. Ir palyginti Lietuvą su kaimynėmis (į kurių tarpą traukiu Latviją bei Estiją – PaBa šalis, bei bendrą sieną turinčias Lenkiją, Rusija ir Baltarusiją). Taip pat, kadangi jau Rytas Staselis Lietuvą nori lyginti su Gruzija, tai ir šią, kaip pavyzdį, irgi įtrauksiu.

Continue reading