Tag Archives: François Duvalier

Juodoji Ranka ir grabas ant ratukų

Prieš kokius gal 5 ar 6 metus nutariau paanalizuoti vieną iš labiausiai nesąmongų kūrinių – vaikišką šiurpę apie tai, kaip atvažiuoja grabas ant ratukų, o iš jo išlenda Juodoji Ranka*.

Žinoma, tose vaikiškose istorijose, skirtose kraupinimui, pilna visokių archetipinių vaizdinių, o prasmės atrodo tiek maža, kad tiesiog nėra, ką interpretuoti. Tačiau aš kartą pabandžiau. Tuo pačiu bukiausiu būdu, kuris toks nemėgstamas visokių filologų bei tautosakininkų (šie dažniausiai ima svaigti vėjus apie kokias nors dievybes ir ieškoti velnių bei žemynų kur papuola**) – vykdant elementarią, buką transliaciją (t.y., vertimą – klasikinis metodas). Ir pats nustebau, koks rezultatas gavosi. Aš pats nebūčiau nei pagalvojęs, kad ta šiurpė yra tokia banaliai gyvenimiška.

Nors matome, kad grafas Drakula turi ne juodąsias rankas, bet galėtume ir pagal jį suinterpretuoti tą istoriją. Bet galime gana aiškiai nujausti, kad tokiu atveju kažkur visgi galai su galais nesusisietų.

Pasakojimo apie Juodąją Ranką tekstas (iš galvos atpasakojant) yra maždaug toks:

Vieną kartą mama pasakė mergaitei: „neklausyk radijos“, o tada išėjo į darbą. Bet mergaitė nepaklausė mamos ir įsijungė radiją. O iš radijos pasigirdo balsas: „mergaite, išjunk radiją, nes juodasis karstas ant ratukų pajudėjo link tavo namų“. Bet mergaitė nepaklausė radijos ir neišjungė. O tada radija pasakė: „mergaite, išjunk radiją, nes juodasis karstas ant ratukų jau važiuoja prie tavo namų.“ Bet mergaitė ir vėl nepaklausė. O tada radija pasakė: „mergaite, išjunk radiją, nes juodasis karstas ant ratukų jau atvažiavo prie tavo namų“. Bet mergaitė ir vėl neišjungė radijos. Ir tada juodasis karstas įvažiavo pro duris ir iš jo išlindo Juodoji Ranka.

Tokia štai šiurpė – pasaka su neaiškia pabaiga, kur normaliam žmogui net nesuprantama, kas gi čia įvyko. Tačiau pabandykime bukai ją pertransliuoti (išversti). Pirma sudėstykime bendrą kontekstą, apibrėžkime galimas prasmes, tada jas paslinkime į realesnį, suaugsiųjų pasaulį, o tada perrašykime tekstą įprasta, šiuolaikine suaugusiųjų kalba – taip atrasime diskursą, kuris slepiasi***.

Continue reading →

Rosalie Bosquet, Madame Max Adolphe

Nuotrauka, deja, nespalvota, tad nesimato, kad uniforma ir kepurė - ryškiai mėlynos, veik žydros indigo spalvos, kaip šviesūs ryškūs džinsai. Tai tonton-makutų apsirengimo spalva.

Rosalie Bosquet, pasaulyje plačiau žinoma, kaip Madame Max Adolphe. Haičio prezidento François Duvalier karšta gerbėja, nusipelniusi jo meilės taip, kad tapo Fort Dimanche rūsių valdove – sako, kad ten vien savo rankomis nužudė virš 1000 žmonių.

Gandai sako, kad pabėgo berods į Kanadą 1986, kur ėmė dirbti aukle (čia, beje, kažkoks nesveikas noras pas daugelį visokių atmatų – vaikus auklėt). O dar gandai sako, kad padvėse, prisigėrusi vaistų 1989.

Prie François Duvalier (plačiau žinomo, kaip Papa Doc) ta Madame Max Adolphe tapo antru asmeniu valstybėje ir faktiškai neformaliu haitietiško saugumo vadu. Taip, Milice de Volontaires de la Sécurité Nationale, plačiau pasaulyje žinomi, kaip Tonton Macoute, buvo vadovaujami būtent šios juokingai atrodančios sutraukos.

Savo neįtikėtinai didelę politinę galią ši boba įgijo po to, kai savo valdomuose Fort Dimanche rūsiuose nukankino tonton makutų kūrėją Clement Barbot – banditą ir teroristą, kurio dėka François Duvalier atėjo į valdžią. Savaime aišku, kad nukankino paties prezidento nurodymu.

Vėliau sukūrė ir moterišką tonton makutų dalinį – Fillette Laleau, kuris žiaurumu dar pranoko ir vyriškus. Bendrai imant, tonton makutai per ketvirtį amžiaus nužudė nuo 60 iki 300 tūkstančių žmonių, tikslus skaičius – nelabai aiškus iki šiol. Žinoma, tai gal ir nėra daug, lyginant su Raudonaisiais Khmerais, tačiau taip ar anaip, sunkiai suvokiama.