Tag Archives: blogai

Maža Rokiškio Blogoramėlė

Kadaise seniai seniai garsusis Vienastoks užvedė Blogoramą – puikią blogų apžvalgą, tapusią tiesiog kultine. Taigi, vėliau, kai kuriam laikui tikroji blogorama kiek apretėjo, atsirado daug mažų blogoramėlių, tai šen, tai ten, laiks nuo laiko papildančių originalios blogoramos įrašus. Mintis paprasta – tiesiog pasidalinti kratiniu to, ką verta buvo paskaityti, kartu gal ir pasidalinant vienu kitu savo pastebėjimu. Tad ir aš dabar, kol kažkas vis dar masto apie elnių ir svingo prasmę bei jos ryšius su semiotika, parašau mažą mažą blogoramiukę, tegul ir nepilnavertę bei iškreiptą (truputį ir į save pareflektuoju), bet visvien – gal kažkam pravers?

Prasideda krepšiniai, kurių aš visai nežiūriu, tačiau VSA vėl daro kultinius dalykus – dainuoja apie tai, kad jie gal būt mus myli labiau, nei mes juos, o šiukšlių fone tai skamba nerealiai fantasmagoriškai, tiesiog neįtikėtinai nuostabiai. Sakyčiau, labai geras tęsinys tai senai temai apie Robeno sunkvežimį, kur kažkada rašiau.

Užtat garsiausias trolis man įdomesnis už sportą: šį kart paaiškėjo, kad Užkalnį Myli netgi pati Nida Vasiliauskaitė, tiesa, savaip, paradoksaliai – reiškia, kad priešingai. Tikiuosi, kad iš šios meilės kažkas išaugs…

Užtat Vilis Normanas šį kartą aplenkė ir pats save, ir išvis ką papuola, išskirtinai emocingai bei taikliai išfontanavęs tai, ko autoriai nedrįsta įvardint: knygų leidyba Lietuvoje žlugo, ir tik su retomis išimtimis tegauname kažką padoresnio. Viską valdo šlykščios žiurkės, dalijančios vienos kitoms premijas už nykų pelėsinį tvaiką. Labai susisiekia su vklase rauda apie žiniasklaidą. Juolab, kad ir aš buvau apie tai išsiplūdęs – tai kažkaip man tos temos surezonavo…

Na, žinoma, ir pramoginis filmukas visam kam užbaigti skirtas, visiškai be jokios prasmės, užtat juokingas. Montažas?

Commonsense.lt gimtadienis – man patiko

Nagi Alaus Namai ir Commonsense sugebėjo vakar man sugirdyti netgi ištisus 4 bokalus alaus su savo surengta degustacija ir taip toliau. Jaučiuosi gėdingai, nes per vieną vakarą prigėriau tiek, kiek per kokius pusę metų ir, matomai, visus kraupinau, lyg būčiau daug didesnis degeneratas, nei esu. O ir degustacija gavosi įdomi: Alaus Namai į 10 degustuojamų rūšių tarpą sudėjo krūvą belenkokių lagerių, kokių pilna parduotuvėse ir vieną, kurio nerasi – Daujotų. Ir šitą kažkodėl įtraukė du kartus. Ir prieš tai testais su pora beveik nesiskiriančių lagerio rūšių išbrokavo vos ne pusę degustatorių – reikėjo atskirti dvi alaus rūšis trijuose bokaliukuose. Kaip įprasta degustacijoms – gauni 100 gramų alaus, trečdalį nugeri, likusį išpili, o tos alaus rūšys tokios panašios, kad nei nelabai gali atskirt… Tiesą sakant, dauguma man kvepėjo kažkokiais skalbimo milteliais, o veik pusę buvo beveik beskoniai, ypač, kai gerai pateliūskuoji ir burbuliukai išburbuliuoja.

Kokį alų geri degustacijos metu – aišku, kad nežinai. Taigi, lyg sutartinai visi tam Daujotų alui davė geriausius balus, nors ir neįtardami, kokį geria. Pirmos dvi vietos – šiai vienai rūšiai. Vargšas Švyturys, kurio Ekstra pakliuvo vos į 7 vietą… Kitų rūšių jau neatsimenu, bet kažkur dugne pasiliko ir Utenos su mėlyna etikete, o bene šamarliakiškiausiai pasirodė berods kažkoks Kalnapilis, nors gal ir painioju, nes neatsimenu jau tų rezultatų. Žodžiu, buvo visai įdomu, nors tų rūšių truputį neskiriu ir nieko neišmanau…

Taigis, o dar gavau progą išlošti 50 litų kuponą gitaros pamokoms, tai irgi dabar nežinau, ką su jomis daryt – kažkada mokiausi, mečiau, nes užkniso, kad pirštukus skauda. Bet tai buvo prieš keliasdešimt metų, o dabar vat vėl nežinau… BTW, buvo ir  Skirtumas, katras irgi laimėjo šitą reikalą 🙂

Taip ar anaip, Commonsense.lt padarė gerą šventę, kurios pavydėti galėtų belenkas, juolab ir su gyvo garso koncertu, kurį padarė Titas Petrikis ir Darius Gylys. Tai vat ir ačiū už tai. Krūva blogerių, kurių dabar nesuvardinsiu, nes labai jau daug ir atvirai pasakysiu, per daug, kad prisiminčiau. Tarp kitko, Artūras Račas, kaip ir Blogout atveju, taip ir dabar – pažadėjo ir nepasirodė, gal manęs bijodamas sutikt, užtat atėjo superžvaigždė – Vidmantas Nuolaida, o ir būrys kitų žymūnų 🙂 Žodžiu, įspūdžiai liejas per kraštus 🙂

Apie kultūrą ir nekultūrą, skiriama naujiems šio blogo skaitytojams

Vat kažkaip gavosi, kad jau ir FB ėmė eiti pas mane komentarų rašinėt keistuoliai visokie. Išvis, kažkoks paradoksas – per vasarą kiti mano puslapiai nukrito pagal lankomumą kelis kartus – tai įprastas sezoninis pokytis, tačiau šitame bloge lankytojų srautas dvigubai išaugo – bbž, kodėl. Bet ne apie tai visgi, o apie mano rašliavų komentatorius visokius. Štai vienas parašė ištisą didžiulį ir baisiai originalų sąmojį apie tai, kaip nepadoru klausytis kamerinės muzikos koncerto ir jo viduryje ploti, o paskui kažkokiems savo draugams girtam aiškint, kaip čia nieko gero tame koncerte nebuvo. Tas komentaras buvo kaip ir namiokas apie tai, kaip aš čia nekultūringai iškeikiau visokius ten intelektualus su jų diskusijom, o galėjau ir patylėt. Nes juk jie protingi tokie, tai čia jau bent padorumas iš manęs reikalavo nieko nerašyt, nes visvien juk nieko nesuprantu. Argi kas nors abejoja, kur ir kaip aš tą komentatorių pasiunčiau? 🙂

O visgi suprantu, kad ateina čia ir visokių moralizuojančių, save inteligentais laikančių protuolių, kurie galvoja, kad savo dvasingais išvedžiojimais parodys savo išlakiai prakilnią taurybę. Bet manęs nekaso visa ta pseudodvasinga moralizuotojų esybė – paprastai tai tik elementarus davatkizmas. Pažįstu vos kelis žmones, kurie, nors ir šlykštėdamiesi bet kokiais keiksmais ir mane nuoširdžiai moralizuodami, turi pasišventimo gėriui savyje tiek, kad jų priekaištus priimčiau, kaip esminius, o ne megalomaniškai narciziškus, paremtus įsitikinimu, kad pasaulis turi taikytis prie jų pseudomoralinių egocentrizmų. Kita vertus, suprantu, kad reikia parodyti ir savo paties esybės gražiąsias puses, bent kraštelį inteligencijos ar panašiai, idant malonybinį entelektą turintys dvasuoliai galėtų bent pajusti, kad prieš pasiunčiant, buvo išklausyti ir teisingai suprasti.

Aš ganėtinai ilgai galvojau, gal kokias cielas 5 minutes, o gal net dar ilgiau, kol man dašilo. Taigi pasiųsti reikia ne šiaip vulgariai, o kultūringai, dvasingai ir gražiai, tiesiog su pakylėjimu ir iškilnumu, kad pasiųstasis asmuo pasijustų, lyg lydimas fanfarų – žinoma, Rossini čia puikiausias fonas. Pirma galvojau, kad gal verta paieškoti ko originalesnio, bent jau atlikime (Great Kat ar Gelso Pelligrini – absoliučiai skirtingi, bet puikūs atvejai), tačiau manau, kad šiam aktui visgi idealiai tiktų klasikinis variantas – vario garsas sukuria tiesiog ypatingą prasmingumą žodžiams „valink naxui“.

Taigi, jūsų dėmesiui – Rosinio Viliaus Telio finalas – tasai nuostabus, neužmirštamas ir nepralenkiamas, tad jei ką nors kur nors pasiųsiu – įsijunkit ir tada jau eikit pasistrykčiojančiu žingsniu, o tarpais – dar ir pasisukinėdamas aplink savo ašį 🙂 Ir ne todėl, kad tai privaloma, o tiesiog tam, kad eit su nuotaika, linksmai ir negalvojant čia sugrįžti 🙂 Juk visada žymiai maloniau kažką daryti su džiaugsmu 🙂

Labai norėjau Herberto fon Karajano įrašėlį duoti (vargu, ar kas čia jam galėtų bent prilygti), deja, paskiro karajaniško finalle jūtūbėje neradau, o žanras reikalauja būtent to gabaliuko, tad gal ir kiek prastesnis, bet visgi nuostabus – Roberto Abbado:

O šiaip – nekenčiu dibilų. Nekenčiu. Todėl, kad kiekvienas superstas dibilas vaizduojasi, kad jis gali turėti savo niekuo neparemtą nuomoniūkštę, kuri, esą, yra verta kažkokio išklausymo, pripažinimo, dėmesio ir tolerancijos, vien dėl to, kad tai jo „nuomonė“, o jis toks kažkuo unikalus. Kiekvienas šūdas žymiai unikalesnis, nei tipinių dibilų tipinės demagogijos (ypač – su tuo kraštutinai šlykščiu argumentavimu iš nemokšiškumo), o dar bjauriau – jei tie pezalai ir pagražinti nuvalkiotais beprasmiais „sąmojais“, turinčiais rodyti jų aukštą kultūrą.

Man visiškai neįdomūs komentatoriai, kurie nesugeba sukaupt smegenų vingių ir pabandyt padiskutuot aštriai. Galit mane keikti, galit plūsti – bet argumentuokit kietai, realiais faktais ir logika malkit mane į miltus, arba išvis nei neskaitykit, ką rašau. Norit diskutuoti – rodykit, kad ginčytis galite žostkai. Norit – galit net ir į asmenybes pereiti, tik turėkit omeny, kad mano šlykštus būdas čia gali itin staigiai pasidemonstruoti taip, kad galimai suprasite, padarę klaidą. Bet net ir tai, sakyčiau – diskusija. Taip, kelios dešimtys aršiai diskutuojančių čia jau lankosi. Ir taip, aš išties kartais parašau nesąmones. Tačiau patikėkit manim – daug įdomiau yra žostkai ginti kad ir nesąmoningą nuomonę, atrandant vis naujų dalykų, nei paneiginėti pačiam save, neatrandant nieko. Bet – tik tuo atveju, jei yra argumentai 🙂

BlogOut 2010, Palanga :-)

Na, galų gale gal kažkaip prisiruošiu parašyti. Paprastai kažkodėl apie įvykius nesu linkęs rašinėti, daugiau gal apie apmastymus. Bet čia apmastymai kažkaip daugiau gavosi apie vadybą, nei apie BlogOut 🙂

Šis savaitgalis Palangoje buvo vienas iš gražiausių ir kartu neįprasčiausių iš tų, kuriuos turėjau paskutiniu metu. 35 laipsniai karščio pavėsyje. Ne pavėsyje – išvis kaip kokioje orkaitėje. Vilniečiams, kurie skundėsi praeitos savaitės karščiais, galiu tik pasakyti: kai sekmadienį grįžau, supratau, kad Vilniuje elementariai vėsu. Ir visą laiką buvo tiesiog maloniai vėsu. Nepabuvę realiame karštyje, mieli vilniečiai, jūs tiesiog nesugebate įvertinti vėsos, kuria nuolat mėgaujatės. O aš jau sugebu. Nes supratau, kas yra realus karštis.

Na, nesvarbu. Kažkas man užėjo, tad nuvykau į garsųjį BlogOut, kurį kasmet organizuoja ne mažiau garsus Andrius Kleiva. Konferencija, blablabla, temos apie FB, grupinių blogų perspektyvos, etc., o paskui afterparty iki 2 valandos nakties. Renginio vado padėjėjas, tikras lietuviškos blogosferos tėvas Vienastoks, pasirodo, skaito mano blogą. Mane tai šokiravo. Jaučiausi visgi niekam neįdomiu piktu ir tulžingu šiknium, o paaiškėjo, kad yra žmonių, kurie tai netgi vertina. Jaučiu, reiks keisti stilių 😀 BTW, Bitė, Elmenhorster, Palangos Vėtros ir dar kažkieno marketingistai, nusprendę paremti šią konferenciją – šaunuoliai. Ir multimilijonierius Andrius Užkalnis – irgi renginio rėmėjas 🙂

Diskusijos buvo pakankamai įdomios, tad kitais metais vėl norėčiau nuvažiuoti 🙂 Tarp blogerių, su kuriais teko čia susipažinti – Altajus, Arius, Vaidas, Gedzis, Šilas, Arnoldas Rogoznyj (po galais, patarkit, kokį linką dėt, nerandu?), Tomas Viluckas – išties susirinko tikras blogosferos elitas.

Bet aišku, įdomiausias buvo afterparty. Kalbos, kalbos, kalbos, bet kartu daug pastebėjimų (ir ne tik mano) apie vadybą: vienas iš pirmų aplankytų kabokų, kurį pavadinom šiltnamiu (tikro pavadinimo neatsimenu) – durnių šaika. Įsivaizduokit kaboką, kuris dirba ir žiemą, todėl pasistatęs tokį didelį šiltnamį permatomu plastikiniu stogu. Ir permatomomis plastmasinėmis sienomis. Per karščius iš poros dešimčių stalų užimti tik trys. Dabar klausimas: per kiek laiko savininkui atsipirktų elementariai nugriautas stogas ir sienos, kad rudenį jį vėl galima būtų atstatyti? Sakyčiau, per kokią savaitę, o gal ir greičiau. Vadybinis feilas: gaila nugriaut, gaila pinigų kondicionieriui, gaila pinigų belenkam. Todėl ir nėra pinigų. Paprašom padavėjos, kad bent duris atidarytų, o ta sako, kad neatsidaro. Patys atidarom. Paaiškėja, kad durys nesilaiko ir užsidarinėja, paprašom kėdės, kad duris prilaikytų. Padavėja prieštarauja – "nebus kur žmonėms atsisėsti". Kažkas berods ją kažkuo pavadina, tad prieštaravimai baigiasi. Padavėjos – akivaizdžiai užguitos, klientų tiesiog bijo, kartu darydamos klaidas kiekvienam užsakymui. Savininkas asilas, tad ir darbuotojus daro tokiais pat. Vienas iš Demingo principų reikalauja išgyvendinti baimę. Puikiai matome, kodėl.

Ekskursija į Palangos Birutės parką ir Gintaro muziejų – irgi įdomu. Priminė vaikystę. Ir tai – pati ramiausia ir vėsiausia kurorto vieta, neįtikėtinai kontrastuojanti su Basanavičiaus prospektu. Apsilankykite.

Naktiniai pašnekesiai su įdomiausiais žmonėmis – Powiukė, Tomas Kažemėkas, Galvazmogupuosia, Darius Gylys, Dovilė, o ir pakvaišęs Benamis privertė nenuobodžiauti – per porą dienų Palangoje taip ir neįsijungiau interneto 🙂

Palanga – nuostabus miestas. Kabokas, kur sėdėjom vėliau (vėl neatsimenu pavadinimo), prekiavo alumi. Norėjau giros – pasiūlė eiti į kioską. Tipo "ten nusipirkit ir atsineškit, galėsit gert". Nuėjau į kioską, stoviu didžiulėje eilėje, giros bačka kažko streikuoja, tad po kelių minučių atbėga ta pati padavėja iš to paties kaboko ir atneša visą padėklą giros. Žodžiu, giros kabokas turi, bet savo lankytojams neparduoda – tik į kioską neša. Taip vat ir teko vaikščiot į tą kioską visą vakarą…

Dar vienas kabokas (ir vėl be pavadinimo) – jau kitą dieną. Ryte nupliaupė liūtis, beveik ant visų stalų – didžiulės balos, kėdės šlapios, nors ir po lietsargiais. Surandam vieną apysausį, bet purviną staliuką, su sausomis kėdėmis, prašom padavėjos, kad nušluostytų, o ta rėksmingai ir nepatenkintai suloja: "ką, negalit kito pasieškot", apsisuka ir nueina. Aptarnavimo lygis. Kabokas priklauso dar sovietmetį menantiems poilsio namams.

Paskui vėl after-afterparty, jau kitame kaboke (ir vėl neatsimenu pavadinimo, bet Basanavičiaus gatvėje yra toks geltonas tiltukas per upelį – jį pereikit ir pakliūsit), nuo ankstyvo ryto (t.y., nuo kokios 12 val.). Vietoje pusryčių (na, nesiskaito tos pora porcijų maisto už pusryčius – neprivalgysi gi tiek mažai) – nežinau kiek puodukų kavos. Kabokas geras, aptarnavimas visai padorus. Todėl padavėjas gauna krūvą arbatpinigių – jau vien už tai, kad neprimena ankstesnių mūsų patirčių. Tiesa, kava man paskui atsirūgo: bevažiuojant į Vilnių, reikėjo vis stoti ir stoti, nes pasirodo, šis gėrimas išbėga 10 kartų didesniais kiekiais, nei tie, kuriuos išgeri.

O Vilniuje tikrai vėsu. Per šiuos "karščius" galima sėdėti, užsidarius langus, be kondicionieriaus, viršutiniame namo aukšte ir visvien bus vėsiau, nei buvo Palangoje.

Beje, stengiausi paminėti visus. Bet kadangi esu kiauragalvis, tai priminkite, ką praleidau – tiesiog ne visus dabar atrast pavyko 🙂

Račas, Užkalnis ir dundukai

Du garsiausi Lietuvos internetų herojai – Artūras Račas ir Andrius Užkalnis, susipliekę, staiga man sukėlė mintį, ištrynusią mano požiūrį į Račą, apvertusią mano požiūrį į dundukus aukštyn kojomis, nors ir nepalietusią Andriaus Užkalnio. Tad tebūnie tai mano lepta į visuotinę egzegezę, jau esamo diskurso reinterpretacija ir bandymas sukurti metapožiūrį.

Jei kas neskaitėte, pirmas istorijos etapas – pas Artūrą Račą: http://racas.lt/citata-355-rasytojas-a-uzkalnis-apie-tragiska-lietuvos-ziniasklaidos-bukle/
O antras etapas – viename iš Andriaus Užkalnio blogų: http://uzkalnis.blogspot.com/

Mintis brendo, jau ilgokai brendo. Šiandien ją suformulavau: dundukai išties yra dundukai. Ir, tiesą sakant, Artūras Račas dar švelniai juos pavadino. Žmonės, kurie onanizuojasi savo žodyninėmis išraiškomis, kartodami visokias gražias frazes, bet nesugebėdami nei sugalvoti, nei išreikšti, nei suformuluoti bent kiek rišlesnės minties, net svetimos išsakyti – tai išties dundukai. Kai toks dundukas nesupranta net elementaraus loginio trinario, o kalbėdamas apie praktines aibes, neskiria aibių nuo poaibių ar net paskirų sudedamųjų, tai demonstruoja ne ką kitą, o tikrą mikrointelektą, bukumą, kvailumą ir ne ką kitą, o tą patį dundukiškumą.

O ką Račas? O Račas tiesiog turi tokią publiką. Jis ramus, geras, doras žmogus, ne veltui vadinamas žurnalistikos sąžine, stengiasi nei musės nenuskriaust, kovot už gėrį, o su savo dundukais susišneka kažkaip. Tai ką gi jam daryti? Rašyti aštrybių ir vulgariai plūstis, kaip aš – kultūra neleidžia. Taip žiauriai čiuptelt publikai už kiaušinių, kaip kad kartais Monika Bončkutė ar patsai Andrius Užkalnis padaro – moralė neleidžia. O protingai ką nors parašys – publiką praras. Tai ir apsiriboja tuo, kad kala savo dundukams iki bukiausio elementarizmo suprimityvintas mintis – tokias, kurias net ir dundukai supranta.

Taigi, vargšas Račas, nors kartą ir neapsikentė, išvadino savo dundukus dundukais, bet ir toliau su tais dundukiškais dundukais cackinasi. Aš juos aišku būčiau išvadinęs pseudointelektualiniais dalbajobais, kita vertus, masinių akcijų man neprireikia daryti: žmonės, skaitantys mano blogą, visgi turi kardinaliai daugiau intelekto. Aišku, jei neskaitysim kai kurių zombių, kurie irgi turi teisę egzistuoti. Račo situacija – kiek kita.

Iš kur kyla Račo, kaip visiškos nuobodos, įvaizdis? Iš tų pačių dundukų. Tai masinė projekcija į Račą. Tai spąstai, į kuriuos pakliuvęs, autorius įklimpsta ir negali ištrūkt. Žmogus, ėmęs diskutuoti su glamūriškus žodžių kratinius trysčiojančiais durniais, išsitepa tuo pseudointelektualiniu mėšlu nuo galvos iki kojų, jis tampa pasmerktu: pradėjęs diskusiją ir priverstas kristi iki to paties dundukiško lygio, jis praranda intelektualią publiką. Dundukiškumas – tai tipinis pasyviai agresyvus elgesys, kai dundukas – intelektinis šiukšlė, įsitveria už pranašesnio žmogaus, imdamas tiesiog parazituoti ant svetimo intelekto.

Žvelgdamas į savo blogą, manau, kad mano sprendimas siųsti bukus komentatorius vulgaria kryptimi – pasiteisino. Mano tekstus skaitantys žmonės su manim nesutinka, mane plūsta, su manim nebijo diskutuoti, tačiau žino: komentatorius lekia lauk ne už keiksmus ar prieštaravimus, o už bukumą ir, ypač – už bandymus demonstruoti savo bukumą taip, lyg tai būtų pranašumas ir vertybė (tipiški atvejai iš serijos "aš to nesuprantu – vadinasi, oponentas neteisus, ir tegul pabando tai paneigti"). Bet ar galėtų Artūras Račas savo dundukus pasiųsti taip pat atvirai, kaip aš? Manau, kad ne. Jis pernelyg kultūringas. Didžiausias bandymas buvo tasai straipsnis apie dundukus. Bet tai – per silpna priemonė.

O ką dundukai? O dundukai buki.