Tag Archives: blablabla

Metams baigiantis – apie blogus ir blogosferą

Kiti rašo apžvalgas apie didžiausius 2010 metų įvykius ir pan., tad ir aš galėčiau pabandyti, tačiau gal visgi to nedarysiu. Na, nebent paminėsiu WikiLeaks istoriją, kaip reikiant įsisiūbavusią, dar ir su pikantiškais Julian Assange kaltinimų skandalais – ji netiesiogiai susijusi su šia mano tema. Tema – apie tai, kur juda blogai ir žiniasklaida. Ir šiaip informacinė visuomenė.

Taip, šis straipsnis – apie tendencijas internete. Ir dar tokias, kurios kažkam sukels paranoją, o kai kuriuos – gal netgi šokiruos.

Taip pat – apie socialinius tinklus, paiešką, blogus ir mūsų naujas galimybes.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Supermarketai, kosminiai rutuliukai, blablabla

Truputį susikaupė visokių minčių, taigi truputį išsiliesiu apie prekybcentrius ir panašiai. Apie visus. Nes senokai jau užveikė. Rašiau apie tai dar 2008, tačiau atrodo, kad nedaug kas pasikeitė nuo to laiko. Gal truputį visgi pagerėjo. Taip, žinau, kad smulkieji prekybininkai dėl supermarketų žūsta, tačiau aš manau, kad jau ir taip jie visi žuvo, taigi, perkuosi supermarketuose ir mano dėka auga prekybos tinklai. Negerai, bet taip yra.

Maxima valdo viską

Ne taip seniai rašiau apie tai, kaip Maxima parduotuvėje nusipirkau nevalgomai persūdytos mėsos, o dabar žiūriu, kad jau kelintas blogas svaigsta apie Maximos kosminius rutuliukus. Tiesą sakant, nežinau, ar čia jų nemokšiškas nemokšiškumas, ar priešingai – genialiai genialus marketinginis ėjimas. Kažkodėl iki šiol, atrodo, niekas nepastebėjo, kad tie rutuliukai yra skirti vienam senam, kadaise ir Lietuvoje labai populiariam vaikiškam žaidimui. Prancūzai ir suaugę masiškai jį žaidžia – viskas paprasta, tiesiog vienu rutuliuku reikia išmušti kitą rutuliuką iš duobutės. Berods taip. Tarpukario Lietuvoje tas žaidimas buvo populiarus, dabar – atrodo, kad jau niekas neprisimena. Ir gal tiesiog Maxima nutarė jį atgaivinti ir paversti Maximos žaidimu? Taip ar anaip, rutuliukai ten prasti, visiškai netikę, o kaip išsiaiškino Vabolis – kardinaliai gražesni kosmorutuliukai būna dedami į klozetų vožtuvus. Tik nesakykit to vaikams.

Maxima išties valdo. Kaip juos kas bekeiktų, kaip aš pats besipiktinčiau kuo nors – tai visvien galingiausias ir geriausiai optimizuotą asortimentą turintis tinklas. Visiems kitiems iki Maximos – kaip vėžiu iki Magadano. Konkurentai orientuojasi į pigiausias ar geresnes prekes, o Maxima tinka visiems. Galima drąsiai sakyti, kad Lietuvoje yra vienas prekybos tinklas – tai Maxima, o visi kiti – tai tiesiog smulkmė.

Rimi – didelis iškilmingas feilas

Tuo tarpu Rimi apseina be rutuliukų. Jie jau seniai mane užkniso su savo šlykščiais lipdukais, per kuriuos platina neadekvatines prekes – pvz., pigias kepimo skardas, kokių galima nusipirkti po 10 litų, pateikinėja su reklamomis, esą tai „reguliari kaina 100 litų“ (o vat kalbainiams į tą „reguliarią“ – atrodo nusispjaut) ir knisa protą. Dabar platina kažkokius peilius, kurie viens prie vieno, kaip tie, kurių galima parduotuvėse rasti už 5-10 kartų mažesnius pinigus. Rimi marketingistai, jei skaitote šitą tekstą, tai paimkit savo peilius ir nusižudykit su savo šūdais ir emigruokit. Dabr Rimi jau sugalvojo, kad reikia nuolaidų kortelių – vieną procentą nuolaidos klientams duot. Gal ta proga vakar maniškė, pirkdama elementarius ledus, buvo nustebinta – 5 litai už porciją. Kaip sakant, „kainas padidinsim ir vieną procentą nuleisim“.

Brangūs Rimi asilagalviai atstovai, manot, kad niekas negirdėjo, jog jau antrus metus dirbat į minusą? Aš tai girdėjau, ir spėkit, ar nustebau, kai man tai pasakė? Negalvokit, kad krušdami klientams protą, tapsit pelningesni. Palyginkit savo kad ir ūkinių prekių lentynas su konkurentų, gal suprasit savo problemas. Kai jūs siūlot pirkti „Xuyparishi“ markės plaukų feną už bene 60 litų, paskui padarot „nuolaidą“ iki kokių 30 litų, o Gariūnuose ar Norfoje panašus tekainuoja 15-20 litų, kai Maxima už kokius 25 litus pardavinėja normalaus gamintojo (berods Philips) fenus – joks pirkėjas jūsų nelaikys padoria kontora. O tik pročiakrušiais. Taip ir sėdėsit minuse. Palyginkit savo nomenklatūrą lentynose bent jau su Iki – ten pasirinkimas porą kart didesnis, o Norfa jus lenkia tiek, kad jūs kaip vargdienėliai, su jais palyginus. Palyginkit savo nomenklatūras su Maxima – kai kurie prekių segmentai pas jus net 10 kartų mažesni. Ir jūs, nesutvarkydami savo asortimento, tikitės išsigelbėti kažkokiomis kortelėmis? Nejuokinkit. Su tokiu darbu taip ir liksit minuse, kol parsiduosit kokiam sėkmingesniam tinklui. Žinau jūsų košmarus – jums baisiausia būtų, jei jus nupirktų Maxima, bet jums gali būti dar baisiau – Lietuvoje jus gali nupirkti Norfa. Netikit? Pasidarykit rimtesnį veiklos vertinimą – ne tik patikėsit, bet ir apsiverksit.

Iki, Norfa, Prisma, Lietkoopsąjunga, Aibė ir Cento

Iki irgi turi kažkokias nuolaidų korteles ir lipdukus, bet palyginkim, ką jie parduoda už lipdukus? Ogi puikiausius Berghoff puodus, kurie jau išties verti – tai ne iš lochatroninių prekių. Kaip matom, esmė yra ne tame, ką darai, o tame, kaip darai. Iki sugeba idėją realizuoti gerai, tuo tarpu Rimi gaunasi tik nykus pamėgdžiojimas. Feilas. Nors gal ir ne feilas. Aš puikiai suprantu, kad gal būt tuos Rimi akcijinius fufelius tiekia kokios nors firmos, kur gal būt kokie nors Rimi marketingistai turi kokių nors gerų draugų. Korupcija būna ir pas prekybininkus. Nežinau, kaip čia išties yra. O kaip jūs manot?

Norfa, kai pasigilini, paanalizuoji, palygini – padoriausias tinklas iš visų Maximos konkurentų, vertas pagarbos, nors ir orientuotas į labiausiai taupantį segmentą. Norfa nekruša proto lipdukais ir kitomis nesąmonėmis, o tiesiog siūlo mažiausias kainas. Tai realybė – atėjęs apsipirkti į Norfą, pirkdamas maždaug tą patį, aš išleidžiu pusantro karto mažiau. Ir skirtingai, nei apie Rimi, apie Norfą negirdėjau gandų, kad jie sėdėtų minuse.

Cento – kaip ir pretenduotų į kažką dar pigesnio, nei Norfa, bet porą kartų, kai pasitaikė užsukti – taip ir likau nesupratęs, kaip jie išvis gali egzistuot. Vieną kartą užsukau Šventojoje – tai ne parduotuvė, o kažkoks žmonių prisigrūdęs, puvenomis smirdantis bomžatnikas, kur prekės mėtosi ant grindų, kartu su sudužusiais alaus buteliais, o tarp lentynų žmonėms neįmanoma prasilenkti. Norite įsivaizduoti, kaip atrodė prabangiausias supermarketas sovietmečiu? Užsukit į Cento – tai kažkas sulyginamo.

Lietkoopsąjunga – mažai kam žinoma. Kaip jie iki šiol dar išgyveno, nesuprantu – tai viena iš tų kontorų, kur valdo kažkokie neaiškūs vadovai, atėję iš sovietinių laikų, bet kita vertus, valdymo modelis ten įdomesnis – kooperatinis, yra specifikų. Miestuose sovietinės Lietkoopsąjungos parduotuves suprivatizavo kiti tinklai, o štai kaimuose – lyg ir išliko. Prekių asortimentas ten – pasibaisėtinas, kainos – lyg ir pusėtinos, tačiau visgi yra specializacija – kitur gal ir nerasit visokių ūkinių prekių, o čia jų pilna, labai pigių.

Nesu tikras, bet Aibė – berods dar vienas tinklas, nežinau, kam priklausantis (ar tik ne Senukams?). Absoliučiai vidutiniškas, kaimo vietovėse yra. Primena Norfą, tačiau prasčiau organizuotą. Bet net ir iš Aibės Rimi galėtų labai daug ko išmokti. Ne tas žodis, kiek daug.

Galų gale Prizma – tai ne tinklas, o tik viena parduotuvė, esanti Ozo prekybos centre, tačiau tai išties geriausias supermarketas Lietuvoje. Jei neskaitysim to, kad visiškai neaišku, kaip į jį pakliūti. Nuvažiavęs prie Ozo, staiga suvoki, kad nežinai, kur įėjimas į parduotuvę. Jo tiesiog nėra. Kai paklaidžioji ir per kažkokius užkaborius ir tarnybines patalpas pakliūni į vidų – pamatai, kad šitas prekybcentris pustuštis. Matyt, kiti irgi neranda, kaip pakliūt. Prasiėjęs, supranti, kad nežinai, pro kur išeit ir ilgai klaidžioji vėl. Paskui nusprendi, kad daugiau ten lankytis neverta. Kita vertus… Jacobs kavos pusės kilogramo pokas už 9 litus, du kartus pigesni drabužiai, ir tarpai tarp lentynų du kartus didesni, nei Rimi – sakyčiau, tai pasako viską. Anksčiau ar vėliau visi išmoks susigaudyt tuose labirintuose ir štai tada jau Ozas nugalės Akropolį.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apie kultūrą ir nekultūrą, skiriama naujiems šio blogo skaitytojams

Vat kažkaip gavosi, kad jau ir FB ėmė eiti pas mane komentarų rašinėt keistuoliai visokie. Išvis, kažkoks paradoksas – per vasarą kiti mano puslapiai nukrito pagal lankomumą kelis kartus – tai įprastas sezoninis pokytis, tačiau šitame bloge lankytojų srautas dvigubai išaugo – bbž, kodėl. Bet ne apie tai visgi, o apie mano rašliavų komentatorius visokius. Štai vienas parašė ištisą didžiulį ir baisiai originalų sąmojį apie tai, kaip nepadoru klausytis kamerinės muzikos koncerto ir jo viduryje ploti, o paskui kažkokiems savo draugams girtam aiškint, kaip čia nieko gero tame koncerte nebuvo. Tas komentaras buvo kaip ir namiokas apie tai, kaip aš čia nekultūringai iškeikiau visokius ten intelektualus su jų diskusijom, o galėjau ir patylėt. Nes juk jie protingi tokie, tai čia jau bent padorumas iš manęs reikalavo nieko nerašyt, nes visvien juk nieko nesuprantu. Argi kas nors abejoja, kur ir kaip aš tą komentatorių pasiunčiau? 🙂

O visgi suprantu, kad ateina čia ir visokių moralizuojančių, save inteligentais laikančių protuolių, kurie galvoja, kad savo dvasingais išvedžiojimais parodys savo išlakiai prakilnią taurybę. Bet manęs nekaso visa ta pseudodvasinga moralizuotojų esybė – paprastai tai tik elementarus davatkizmas. Pažįstu vos kelis žmones, kurie, nors ir šlykštėdamiesi bet kokiais keiksmais ir mane nuoširdžiai moralizuodami, turi pasišventimo gėriui savyje tiek, kad jų priekaištus priimčiau, kaip esminius, o ne megalomaniškai narciziškus, paremtus įsitikinimu, kad pasaulis turi taikytis prie jų pseudomoralinių egocentrizmų. Kita vertus, suprantu, kad reikia parodyti ir savo paties esybės gražiąsias puses, bent kraštelį inteligencijos ar panašiai, idant malonybinį entelektą turintys dvasuoliai galėtų bent pajusti, kad prieš pasiunčiant, buvo išklausyti ir teisingai suprasti.

Aš ganėtinai ilgai galvojau, gal kokias cielas 5 minutes, o gal net dar ilgiau, kol man dašilo. Taigi pasiųsti reikia ne šiaip vulgariai, o kultūringai, dvasingai ir gražiai, tiesiog su pakylėjimu ir iškilnumu, kad pasiųstasis asmuo pasijustų, lyg lydimas fanfarų – žinoma, Rossini čia puikiausias fonas. Pirma galvojau, kad gal verta paieškoti ko originalesnio, bent jau atlikime (Great Kat ar Gelso Pelligrini – absoliučiai skirtingi, bet puikūs atvejai), tačiau manau, kad šiam aktui visgi idealiai tiktų klasikinis variantas – vario garsas sukuria tiesiog ypatingą prasmingumą žodžiams „valink naxui“.

Taigi, jūsų dėmesiui – Rosinio Viliaus Telio finalas – tasai nuostabus, neužmirštamas ir nepralenkiamas, tad jei ką nors kur nors pasiųsiu – įsijunkit ir tada jau eikit pasistrykčiojančiu žingsniu, o tarpais – dar ir pasisukinėdamas aplink savo ašį 🙂 Ir ne todėl, kad tai privaloma, o tiesiog tam, kad eit su nuotaika, linksmai ir negalvojant čia sugrįžti 🙂 Juk visada žymiai maloniau kažką daryti su džiaugsmu 🙂

Labai norėjau Herberto fon Karajano įrašėlį duoti (vargu, ar kas čia jam galėtų bent prilygti), deja, paskiro karajaniško finalle jūtūbėje neradau, o žanras reikalauja būtent to gabaliuko, tad gal ir kiek prastesnis, bet visgi nuostabus – Roberto Abbado:

O šiaip – nekenčiu dibilų. Nekenčiu. Todėl, kad kiekvienas superstas dibilas vaizduojasi, kad jis gali turėti savo niekuo neparemtą nuomoniūkštę, kuri, esą, yra verta kažkokio išklausymo, pripažinimo, dėmesio ir tolerancijos, vien dėl to, kad tai jo „nuomonė“, o jis toks kažkuo unikalus. Kiekvienas šūdas žymiai unikalesnis, nei tipinių dibilų tipinės demagogijos (ypač – su tuo kraštutinai šlykščiu argumentavimu iš nemokšiškumo), o dar bjauriau – jei tie pezalai ir pagražinti nuvalkiotais beprasmiais „sąmojais“, turinčiais rodyti jų aukštą kultūrą.

Man visiškai neįdomūs komentatoriai, kurie nesugeba sukaupt smegenų vingių ir pabandyt padiskutuot aštriai. Galit mane keikti, galit plūsti – bet argumentuokit kietai, realiais faktais ir logika malkit mane į miltus, arba išvis nei neskaitykit, ką rašau. Norit diskutuoti – rodykit, kad ginčytis galite žostkai. Norit – galit net ir į asmenybes pereiti, tik turėkit omeny, kad mano šlykštus būdas čia gali itin staigiai pasidemonstruoti taip, kad galimai suprasite, padarę klaidą. Bet net ir tai, sakyčiau – diskusija. Taip, kelios dešimtys aršiai diskutuojančių čia jau lankosi. Ir taip, aš išties kartais parašau nesąmones. Tačiau patikėkit manim – daug įdomiau yra žostkai ginti kad ir nesąmoningą nuomonę, atrandant vis naujų dalykų, nei paneiginėti pačiam save, neatrandant nieko. Bet – tik tuo atveju, jei yra argumentai 🙂

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter