Tag Archives: darbo užmokestis

Darbo užmokesčio pokyčiai kreivėmis

Kada ten pažiūrinėjau tokius grafikus, o paskui kartą kai vienas kažkoks pusdurnis ant FB pradėjo kliedėti apie Artūro Zuoko taipininkiškų pažadų realumą, tai pasikėliau anuos ir dar pažiūrėjau. Žinot, aš jums nelinkėčiau, kad iki 2020 metų koks nors vidurkis pakiltų iki tų 6000 litų. Nes jei taip pakiltų, tai dabartinius laikus prisimintumėte, kaip laimingą ramios ir prognozuojamos ekonominės gerovės tarpsnį.

Žodžiu, neaiškinsiu nieko jums, nei formulių, nei prasmių kažkokių – skaičiavimai yra gan primityvūs, prognostiniai grafikai – akumuliuotos dešimtmečio medianos, korekcijos – pagal infliaciją ir t.t., trumpai tariant – niveliuojant modelį iki minimalaus, bet išlaikant adekvatumą, kuris atitinka stabilų vidutinį infliacijos lygį. Bus čia jums toks netikrintas 30 minučių straipsnis, kurį dabar patys ir tikrinkit.

BTW, apie 2020 prognozėje matom Lietuvos vidurkį bruto – 2864 litai gaunami pagal istorinę augimo medianą, kas po korekcijos dėl infliacijos ir mokesčių atitiktų vidutinį 1899 litus neto (dabar šis yra 1698 litai). Tiesiog pažiūrėkit ir pagalvokit, kaip vienos kreivės siejasi su kitomis kreivėmis, įvykiais ir t.t., o prie kokių lygių tos kreivės pereina į neprognozuojamą beprotybę.

Vai vai vai, kaip šokinėja infliacija, darbo užmokestis ir kitokie skaičiai. O dabar pažiūrėkim, kas nuo ko priklauso.

Vai vai vai, kaip šokinėja infliacija, darbo užmokestis ir kitokie skaičiai. O dabar pažiūrėkim, kas nuo ko priklauso. Ai, dar paspauskit mygtuką ant to grafiko, bus didesnis paveiksliukas.

Vat pavyzdžiui, kokie klausimai ar šiaip pastebėjimai su provokacijomis pamąstymui (čia aišku spėlionės, nes tikrintis reikia, bet pasitikrinkit kažkaip žiūrėdami):

Valiutos stabilumas:

  • Lito įvedimas – pirma stabilizacija.
  • Lito surišimas su doleriu – antra stabilizacija.
  • Pernelyg greita ir kieta stabilizacija sukelia problemas dėl rinkos prisitaikymo prie infliacijos.
  • Lito perrišimas prie euro – startas į progresinį augimą, pasibaigusį griūtimi.

Perkaitimo požymiai:

  • 2006 – jau turėtų būti pastebima paspartėjusi infliacija, kartu sumažėjus atlyginimų augimui.
  • 2007 – aiški plato fazė: prasideda atlyginimų augimo kritimas, esant vis dar kylančiai infliacijai.
  • 2008 – jau imam kristi į bedugnę laisvuoju kritimu, matosi ryškus BVP gyventojui augimo kritimas ir realių pajamų augimo kritimas*.
  • 2009 – pyzdauskas visame gražume.

Bendros pastabos:

  • Panašu į tai, kad koreguotas BVP gerai siejasi su nekoreguotu atlyginimu, tačiau neatitinka realių pajamų. Ką tai galėtų reikšti? Trumpai tariant, KPŠ?
  • Neabejotina keineziastų tiesa: greiti kilimai baigiasi duobėmis, o išlyginus duobes, gaunasi tie patys vidutiniai tempai. Kaip sakant, nuliūdinsiu čia kai ką.
  • Perėjimo į šizofreniją lygis – maždaug 8-12% infliacijos: tada prasideda kažkokie kliedesiai, o ne ekonomika.
  • Per 20 metų objektyvios gyventojų pajamos (po visų ten infliacinių korekcijų) išaugo beveik 2 kartus. Viena vertus, gal tai nėra daug, kita vertus – tai yra labai nemažai.
  • BVP gyventojui svyravymų lygis sudarė keliasdešimt procentų vos kelių metų periode – kaip tik dėl burbulo ir krizės. Būtent tasai greitas didelės amplitudės svyravimas išties ir buvo labai skausmingas ekonomikai.
  • Rusijos krizė tebuvo gėlytės, lyginant su paskutine krize, nors tą Rusijos krizę daugelis iki šiol prisimena.
  • Vyriausybė dar 2006 galėjo identifikuoti krizę, o jau 2007 ne tik galėjo, bet ir privalėjo. Vienintelis klausimas – kiek mėnesių ar gal net metų uždelsimą duoda statistikos pateikėjai, kai pulsą reikia jaust net ne mėnesinį, o savaitinį.
  • 2008 krizė jau buvo įsivažiavusi pilnais pajėgumais: kai apie ją imta šnekėt, buvo jau klausimas ne apie tai, kaip nenukrist į bedugnę, o apie tai, kaip bekrentant įsičiupt už bet kokios šakos, kad neužsimušt.
  • Visokių šūdbankių griuvimas – normalizacijos simptomas, o ne blogėjimo simptomas. Tas būdinga ir bankų griūčiai 1994-1997, ir visokiems snorbankiams bei ūkbankiams.
  • Neklauskit manęs, kas dėjosi iki 1993, nes tuo metu jau buvo ne šiaip kokia šizofrenija, o grynas deliriumas su mėlynais tarakonais ir kitais gliukonautais.

Rinkos uždelsimai į siuacijos pokyčius – apie metus laiko, jie dabar 2-3 kartus sutrumpėję, lyginant su tuo, kas buvo prieš porą dešimtmečių – tas matosi iš atlyginimų pokyčių. Ir tai, kad šitai matosi iš metinių grafikų, leidžia įtarti, kad dalis uždelsimų gali būti ir dar trumpesni, pvz., kelių mėnesių. Savo ruožtu, tai reiškia, kad valstybės valdymui minimalūs reikalingi rodikliai turi būti bent mėnesiniai. Gal kas nori su manim pasidalinti, kiek uždelsimo ir kokius periodus duoda Lietuvos Statistikos Departamentas?

Keineziastiniai efektai:

  • Lito perrišimas prie euro, o paskui ir ES lėšos – laisvų pinigų daugėjimas rinkoje ir atitinkamas augimas. Galima įtarti, kad būtent tai tapo pirmu dideliu postūmiu vėlesniam burbului.
  • Pinigų devalvacija 2008-2009 visgi turėjo šansą įmest šalį į deliriumą, tad nors aš pats anuomet sakiau, kad tai gali būti paprastas sprendimas, visgi toks sprendimas būtų buvęs labai rizikingu dėl destabilizacijos.

Socialistiniai klausimai:

  • O kodėl čia man gaunasi taip, kad koreguotas BVP su nekoreguotu atlyginimu siejasi geriau, nei su koreguotu?

Huh:

  • Nepaisant išgelbėtų NT kontorų, NT kainų, koreguotų pagal infliaciją santykis su koreguotu neto per artimiausius 5-7 metus kris iki to lygio, kuris buvo 2000-2002, nes pūtimuisi nėra pagrindo – tą matom iš nustojusios kilt infliacijos (čia net neimant domėn bendrai NT kainų tiesioginio ir infliacinio kainų kritimo). Užjaučiu tuos, kas dar tikisi uždirbt.

Taigi, pažiūrėkit į tuos grafikus, pamedituokit kažką ir pasitikrinkit bei mane patikrinkit, nes čia šiaip prišokimu pakrapščiau skaičius. Ir išvadų sau pasidarykit.

 

—————-

* Ar žinote, kodėl kalbainius ištinka isterikos ir jie apsiputoję ima aiškinti, kad negalima sakyti „pajamų augimo kritimas“, o reikia sakyti „pajamos krenta“ ar panašiai? Ogi todėl, kad jų intelektas kaip beždžionės ir todėl jie nesupranta, kad augimo kritimas yra visai ne pajamų kritimas ir jau juo labiau ne koks sulėtėjimas (kas išvis yra beprasmybė, kai žiūri aukštyn-žemyn grafike kintančius skaičius), o tik gradiento pokytis. Jiems tai nieko nesako, nes jie daugybos neskiria nuo sudėties. Ir nors šituos aritmetinius veiksmus puikiai skiria dar pradinukai, kalbainiai pas mus piktinasi esą prastu vaikų išsilavinimu. O dabar užduokite klausimą: ar nėra taip, kad kalbainiški kliedesiai gali būti išreikšti ekonomikos augimo gradiento daugikliu, kuris juntamai mažesnis už 1?

Dar kartą apie minimalius atlyginimus

Aš jau rašiau, kur link einama su minimalių atlyginimų didinimu. Du metus besitęsęs konservatyviausias ekonomikos reguliavimo procesas, kurio metu buvo bandoma sumažinti darbo jėgos kainą, sukuriant bent jau šiokį tokį Lietuvos konkurencingumą, t.y., vykdant vidinę devalvaciją vietoj išorinės, dabar turėtų virsti fiasko. Visos pastangos – šuniui ant uodegos.

Kodėl? Ogi todėl, kad artėja rinkimai į savivaldybes. Ir priversti dabartinę valdžią padidinti minimalius atlyginimus – kaip tik idealus momentas. Nes valdantieji nedrįs nedidinti. Dar daugiau – jie nedrįs padaryti to, ką seniai reikėjo padaryti – išvis atsisakyti minimalaus atlyginimo reguliavimo. O kas daro šitai? Labai įdomios jėgos – trišalės tarybos atstovai. Profsąjungos ir kelios turtingiausių magnatų grupuotės.

Pastebėkim, kad vadinamieji „darbdaviai“, esą susitarę dėl atlyginimų didinimo ir net menamai tai palaikantys – tėra visiška darbdavių mažuma. Ta grupė vargu ar atstovauja nedidelius verslininkus, tesamdančius vos po keletą žmonių, nei didžiausius Lietuvos darbdavius, tokius, kaip, pvz., Maxima. Taip, aš esu kritiškai Maximos grupės atžvilgiu, bet tai išties didžiausias Lietuvos darbdavys, tad būkim teisingais – Trišalėje taryboje atstovaujami neaišku, kokių grupių interesai. Ir tas „nacionalinis susitarimas“, kuriuo kadais buvo mosuotas – neaišku, kieno susitarimas su kuo.

Niekas nevaržo jokio darbdavio didinti atlyginimus. Įdomu tada, kodėl kažkokios ten verslo konfederacijos, atstovaujančios kažkokias specifines verslo grupes, nori ne pačios didinti atlyginimus, o prašo, kad tai padarytų valdžia? Aš jau nekalbu apie profsąjungas, taip įdomiai apsireiškusias kadais per Sausio 16. Aš jau nekalbu apie tai, kad tas mūsų profsąjunginis tęstinumas – dar iš sovietmečio.

Profsąjungos nori padidinti minimalius atlyginimus – tuos, kuriuos gauna blogiausiai, neretai – dar ir tingiausiai dirbantys, tie, kurie ir yra verti pačios mažiausios algos. Nori padidinti atlyginimus kaip tik tiems, kam ir taip sunkiausia rasti darbą, tiems, kurių ir taip minios. Neverta abejoti – pinigai neatsiranda iš oro, tad ir šiuo atveju jie neatsiras. Prievartaujami verslininkai tiesiog sumažins darbuotojų skaičių. Tie, kurie negalės sumažinti – bankrutuos. Ko siekia tos profsąjungos? Dar didesnės bedarbystės? Jau ir taip bedarbystė muša visus rekordus, kokie tik yra Lietuvoje buvę. Norim dar daugiau?

Aš turiu kitą klausimą: pvz., kokios nors šildymo kainos. Vieta, kur išties nesuvokiama kainodara ir visiškai nepaaiškinami pelnai. Kai kas iš pažįstamų sako, kad net šalčiausią žiemą, net su visomis kapitalinėmis išlaidomis krosnies pirkimui, teišleidžia porą šimtų litų ištiso namo apšildymui. Kai daugelis vilniečių šaltesniais mėnesiais sumoka 800 litų ar netgi dar daugiau – o prisiminkim, kad išorinių daugiabučio namo sienų plotas, tenkantis šeimai – bent keletą kartų mažesnis, nei individualiame name. Tad logiškai mastant, buto šildymo kaina vargu, ar turėtų viršyti 100 litų. Na, gerai, 200. Bet realybėje gauname 800. Iš kur tokios sumos atsiranda, pas kažkokią Vilniaus Energiją, kuri tą šilumą dar ir gamina elektrinėje, t.y., kaip elektros energijos gamybos atliekas?

Užduokim klausimą, kodėl profsąjungos nekovoja prieš šilumenininkus? Jei bent pora šimtų litų sumažėtų eilinio piliečio išlaidos šildymui, galutinis efektas žmogui būtų gerokai didesnis, nei tuo atveju, jei jam pora šimtų litų padidėtų kiekvieno žmogaus atlyginimas. Kiekvieno, o ne tik minimalią algą gaunančio. Ir tai būtų išlošimas be bedarbystės didinimo, be infliacijos auginimo, dėl to džiaugtųsi ne tik dirbantieji, bet ir pensininkai. Bet ar tai įdomu profsąjungoms bei kažkokiems neaiškiems darbdaviams, kišantiems planą, kuris dar kartą kirs per jau ir taip katastrofiškai nukentėjusią Lietuvos ekonomiką?

Yra ne sykį tekę girdėti, kad Vakaruose labiausiai korumpuotomis organizacijomis laikomos būtent didžiosios profsąjungos. O pas mus?