Tag Archives: degtinė

Realios antialkoholinės priemonės vs. Ramūnas Karbauskis ir Aurelijus Veryga

Ar žinote, kiek kainuoja puslitris tokio rašalo*? Ogi vos porą eurų už puslitrį. Taip, porą eurų, gal netgi mažiau – kažkur internetuose paieškojęs, radau, kad 1.75 euro. Taip, šitai kainuoja tiek pigiai. Tokio vyno stiprumas – maždaug 18-20 laipsnių. Idealus dalykas visiems, kas tik nori nusigerti. Ir daug visokių rūšių. Nežinau, kokio skonio, bet matyt labai nekokio, nes jei pabandai surasti tokius vynelius jų gamintojų puslapiuose, tai tuose puslapiuose nieko apie tuos gėrimus net neužsimenama. Matyt, kad pačius gamintojus kompromituojantys produktai.

Alkoholizmas yra sunkus ir baisus reikalas. Žmonės pradeda gerti dėl problemų, dėl to, kad jiems sunku bendrauti, dėl to, kad nemoka kažkaip paprasčiau pasilinksminti ar dėl to, kad šiaip kažkas blogai. Bet paskui alkoholis įsuka – jis veikia kaip narkotikas. Ir viskas tik blogiau ir blogiau. Ir kuo daugiau vartoji, tuo blogiau.

Vynelis, skirtas nusigėrimui, kainuoja labai pigiai. Palyginimui, kone keturgubai silpnesnis „Genys“ firmos alus kainuoja netgi daugiau už puslitrį rašalo, nors parduodamas trečdalio litro buteliukais. Taip, jūs teisingai supratote – 0,33 litro kelių laipsnių stiprumo alaus buteliukas kainuoja brangiau už butelį alkoholikams skirto vyno. Ir netgi visai paprastas silpnas alus skardinėse kainuoja tiek, kad alkoholis jame gaunasi dvigubai brangesnis, nei perkant pigiausią rašalą. Matyt, alus nėra skirtas alkoholikams. Ypač brangus alus.

Puslitrį degtinės galima nusipirkti už kokius 6-7 eurus. O gal ir pigiau, nežinau net. Ir net nelabai žinau, kiek kainuoja pigus alus. Man rodos, kad apie eurą už puslitrį. Taigi, 40 laipsnių padaliname iš 10 ir gauname, kad degtinė atitiktų 4 laipsnių alų, bet po 60 centų. Puslitrį degtinės užkietėjęs alkoholikas susiverčia per kelias minutes. 5 litrus alaus išlakti neįmanoma netgi per valandą.

Continue reading

Bealkoholinė degtinė ir vynas

Kairėje - imbierinė degtinė, dešinėje - fruktovojagodnas punšas

Mano vienas senas draugas, sužinojęs, kad aš geriu bealkoholinį vyną, mane išvadino šizofreniku ir dar kažkokiais žodžiais. Bet kai sužinojo, kad geriu ir bealkoholinę degtinę, žodžių jam jau pritrūko.

Keista, bet po trumpos pauzės jis prisipažino, kad irgi yra ragavęs bealkoholinės degtinės. Sakė, kad neskanu. Bet tikros degtinės jis irgi negeria. Matyt, kad dar neskaniau.

Nusipirkęs buvau tų gėrimų per knygų mugę. Bet ir šiaip galima nusipirkti kur nors. Visai skanu, o per kokį tūsą – tai dar ir smagu. Ypač, kai imi pilstyt geriantiems draugams.

Beje, buvom padarę eksperimentą – pilstėm ir davėm paragaut geriančioj chebroj. Iš kokių 10 žmonių tiktai vienas užtikrintai pasakė, kad ta nealkoholinė degtinė yra nealkoholinė. Čia taip sakant, įtikėjimo galia – negi atsiras kas nors, kas gali gerti tokį gėrimą 🙂

Tai va. Bendrai – rekomenduoju.

Alkoholis ir mes

Kažkaip Anaiptol užvedė ant minties su labai naivaus skelbimo nuotrauka – kažkoks žmogus klijuoja lapukus, agituojančius negerti, nes alkoholis blogis. Labai naivus skelbimas visgi sukėlė man minčių.

O juk išties – alkoholis yra blogis. Gal būt kažkam padeda truputį atsipalaiduoti, truputį užmiršti savo bėdas, truputį lengviau bendrauti. Bet kas atsakingas už mūsų sugebėjimą atsipalaiduoti, už mūsų bėdas, už mūsų bendravimą? Alkoholis ar mes patys? Kalbėti, kad alkoholis yra kokia nors būtina vaišių ir švenčių dalis – absurdiška. Ar tai šventė – prisigerti, apsivemyžti, susimušti, apsiplūsti, paskui kankintis nuo pagirių ir to, kad neatsimeni, ką vakar pridirbai? Na, gerai, dar būna „kultūringi“ pasisėdėjimai. Kur visi išgeria po truputį. O kam? Iš kur tas poreikis išgerti? Jis natūralus?

Alkoholio industrija uždirba nežmoniškus pinigus. Iš mūsų, iš mūsų tėvų, giminių, draugų ir net vaikų. Man iki šiol neiškrenta iš galvos „Sobieski“ reklama, kurią prieš kokius porą metų mačiau vaikiško multiko viduryje per TV, savaitgalį. Kaip neiškrenta ir demagogijos, kurias LLRI ir kitos kontoros skleidė po to, kai buvo priimtas įstatymas dėl alkoholio reklamos apribojimų – esą „reklama negali priversti pirkti“. Klausimas – jei negali priversti, tai kodėl į tą reklamą alkoholio gamintojai kiša tokius pinigus?

Europoje alkoholį gamina tūkstančiai įmonių. Lietuvoje gamina ir importuoja dešimtys. Alkoholis yra žymiai didesnis nuodas, nei nikotinas ar kokia nors marichuana. Alkoholio gamintojai Europoje – ištisai vietiniai, patys tie, kurie užsiima lobizmu. Alaus, degtinės, vyno, brendžio, viskio, konjako, džino ir bet kokio kito brudo gamintojai – puikiausi rėmėjai įvairioms Europos partijoms. Berods Lenkijoje yra netgi alaus gėrikų partija. Alkoholizmas, apdengtas gražiais žodžiais, netgi pateikiamas, kaip politinė vertybė.

Nikotino koncernų Europoje ir Lietuvoje ne tiek jau daug, lyginant su alkoholio įmonėmis. Tabako pramonės galimybės matyt, kiek ribotos. Jie aiškiai negali tiek prifinansuoti visokių politinių partijų. Marichuanos, amfetamino, LSD ar heroino platintojai – išvis neturi jokios įtakos. Ar tai koreliuoja su tų dalykų kenksmingumu? Manau, kad ne. Jei žmogus, kasdien rūkantis po pakelį cigarečių, dažniausiai taip berūkydamas išgyvena kelis dešimtmečius, tai parodykit man žmogų, kuris bent 10 metų išgyveno, kasdien išgerdamas butelį degtinės. Vargu, ar toks žmogus į žmogų bus panašus. Bet alkoholiui draudimai žymiai švelnesni. Leidžiama alkoholį reklamuoti, leidžiama jį gerti kavinėse, lyg tai nieko blogo.

Ir štai rezultatai: Lietuvoje yra vienas iš pigiausių alkoholių Europoje. Prie Brežnevo už vidutinį statistinį atlyginimą per mėnesį Lietuvos gyventojas galėjo nusipirkti kokius 10 butelių degtinės. Dabar už statistinį vidutinį atlyginimą per mėnesį gali nusipirkti kokį 100 butelių degtinės. Stiprūs alkoholiniai gėrimai jau senokai pardavinėjami bendruose supermarketų skyriuose. Kai kurios parduotuvės degtinės butelius dėlioja tiesiog salės viduryje. Alus jau seniai parduodamas kartu su visokiais limonadais.

Daugelis „žolės“ gynėjų aiškina, kad žolės apsirūkę žmonės nepadaro nusikaltimų, nes žolė smegenis veikia taip, kad sumažėja agresyvumas. Išties, sunku spręsti – gal ir nepadaro nusikaltimų. Subjektyviai – išties susidariau įspūdį, kad marichuanos mėgėjai kažkokie nepavojingi. Netgi kanapių organizmui kenkiantys efektai iki šiol neaiškūs: prieš kokius 10 metų man į rankas pakliuvo labai įdomus Olandijos sveikatos apsaugos ministerijos lankstinukas, kur buvo pasakojama apie marichuanos žalą: pasirodo, ši maišoma su tabaku, o tabakas juk kenkia, todėl ir „žolė“ kenkia. Nesveika rūkyt. Nežinau, gal yra ir dar kažkokių kenksmingų poveikių. Kanapės yra uždraustos. To jų kenksmingo poveikio, kuris žinomas, pakanka draudimui.

Alkoholiu apsisvaiginusių žmonių smurtiniai nusikaltimai – kokią dalį smurtinių nusikaltimų jie sudaro? Keliasdešimt procentų? O gal net daugiau, nei pusę? Turint omeny, kad vidutinis Lietuvos pilietis vos kelis procentus gyvenimo būna girtas, tenka daryti išvadą, kad nusikaltimams alkoholis daro nežmonišką skatinantį poveikį. Ir ką? Kaip alkoholis sukelia kepenų cirozę, kaip ardo smegenis, kaip žaloja organizmą – irgi puikiai žinome. Tačiau alkoholis reklamuojamas, pardavinėjamas, kalbama apie kažkokias alaus ar degtinės vertybes. Arba apie laisvą rinką. Arba žmonių teisę rinktis. Arba apie tai, kiek daug pinigų valstybei alkoholis atneša per mokesčius. Arba dar apie ką nors. Kodėl?