Tag Archives: gėrimai

Bealkoholinė degtinė ir vynas

Kairėje - imbierinė degtinė, dešinėje - fruktovojagodnas punšas

Mano vienas senas draugas, sužinojęs, kad aš geriu bealkoholinį vyną, mane išvadino šizofreniku ir dar kažkokiais žodžiais. Bet kai sužinojo, kad geriu ir bealkoholinę degtinę, žodžių jam jau pritrūko.

Keista, bet po trumpos pauzės jis prisipažino, kad irgi yra ragavęs bealkoholinės degtinės. Sakė, kad neskanu. Bet tikros degtinės jis irgi negeria. Matyt, kad dar neskaniau.

Nusipirkęs buvau tų gėrimų per knygų mugę. Bet ir šiaip galima nusipirkti kur nors. Visai skanu, o per kokį tūsą – tai dar ir smagu. Ypač, kai imi pilstyt geriantiems draugams.

Beje, buvom padarę eksperimentą – pilstėm ir davėm paragaut geriančioj chebroj. Iš kokių 10 žmonių tiktai vienas užtikrintai pasakė, kad ta nealkoholinė degtinė yra nealkoholinė. Čia taip sakant, įtikėjimo galia – negi atsiras kas nors, kas gali gerti tokį gėrimą 🙂

Tai va. Bendrai – rekomenduoju.

Tas Tauro Gyvas alus, kurio jūs dar neragavote

Kažkokiu būdu, gal pasiskaitę kažkur, kaip aš kadaise iškeikiau didžiuosius alaus gamintojus, mane atrado Kalnapilio ir Tauro alaus draugai, katrie ėmė ir atvežė maišą Tauro alaus, kokio dar nebūna krautuvėse (sakė, kad maždaug po savaitės jau bus). Tiesiog kaip akivaizdų įrodymą, kad aš neteisus. O jau visai subjektyviai dar pridėčiau, kad ant piktumo mano skaitytojams, kurie negali paragauti to, ko galiu aš (bet po savaitės galės). Taigi, galit man pavydėti dabar (dar maždaug savaitę). Čia, taip sakant, dar viena proga man susireikšminti ir pasijusti dideliausiu alaus egzpertu ir šiaip kokia nors svarbybe, nors ir nei velnio aš apie alų neišmanau, gal tik kokioje degustacijoje tesu kartelį padalyvavęs ir kokią vieną gamyklą aplankęs.

Nevyniojant į vatą – kiek teko visokių gamyklinių alų ragaut per paskutinius metus (o negaliu pasigirt, kad daug – sakau gi, kad esmi egzperdas, o ne rimtas žinovas), šitas Tauro Gyvas – tai geriausias lagerių tipo aliukas, koks pasitaikė. Ir jei jau vyktų vėlei kokia nors degustacija, įtariu, kad pretenduotų į pirmąsias vietas, rimtai sukurdamas konkurenciją mažosioms alaus daryklėlėms. Nes tikrai gyvas, aiškiai nefiltruotas, patsai toks iš savęs džiuginantis skonio bei uoslės receptorius, subalansuotas ir malonus.

Tie likučiai mano menkų žinių apie alų sako gi ką – puta gausi, o laikosi ant bokaliuko sienelių gražiai palikdama pėdsakus, kvepia saldžiai, veik medum (tai tasai gerų mielių duodamas saldus kvapas), nors apyniai kvape jaučiasi gal kiek silpniau, nei norėtųsi. Užtat šieji visai skaidriai jaučiasi skonyje – aiškiai, nors vėl gal silpniau, nei norėtųsi man, užtat antra pusė, paragavus, išsyk pareiškė – „štai toks man patinka, čia tikras moteriškas alus“. Nu ką ji išmano apie alų, čia tikras vyriškas alus, koks dar moteriškas…

Tauro Gyvas alus yra kiek saldoko skonio, tačiau nesukuriantis sunkumo įspūdžio, nesijaučia ir tas riebumo prieskonis, būdingas prastesnėms rūšims, tad nelabai čia galėčiau prie ko nors prikibti. Švelnus, lengvai apyniuotas skonis, keliantis būtent to tikrumo įspūdį. Man tik apynių norėtųsi daugiau, bet čia, objektyvumo dėlei turiu prisipažint, kad mano skonis šiuo atžvilgiu yra baisiai iškrypęs, nes, pavyzdžiui, man patinkančio Radvilų alaus, kai tas buvo gaminamas pagal originalias receptūras, normalūs žmonės negalėdavo gert – sakydavo, kad neįmanomai kartu. Tad daugumai Tauro Gyvo alaus apynių balansas turėtų tiesiog idealiai tikti.

Šio alaus poskonis malonus, su lengva rūgštele ir trupučiu saldumo bei apynių karstelėjimo šešėliu, nepaliekantis to sunkaus džiovinančio gerklę įspūdžio, kuris būdingas sdaugeliui kitų alaus rūšių, o gal tik vienas momentas man kliūna – visgi laipsnių yra cieli 5,9, tad vienareikšmiškai stiprus alus, nors man norėtųsi kiek įmanoma silpnesnio. Ne per daug atsparūs alkoholiui staigiai pajus, kad laipsniai truputį trenkia į galvą. Ne, žinoma, kad tai ne kobros ir žaibai, bet tiesiog pagal griežtą ir enciklopedinę alaus stiprumo klasifikaciją: stiprus alus yra tas, kuris yra virš 4 laipsnių.

O dar, tarp kitko, šis alus puikiai tinka, net neįsivaizduojate, kaip tinka su tokiu tradiciniu daiktu, kaip visiškai sezoniškas žaliuokių troškinys. Beje, kas dar nespėjot – bėkit į miškus, gal dar rasit, sako, kad žaliuokės bei pažaliuokės krūvom auga. Tai vat, neretai alus linkęs pjautis su bent truputį už čipsus ir sūrį subtilesniu maistu, tačiau šitas tiesiog kelia kažkokį pasitenkinimą, lyg specialiai su tautiniais valgiais vartoti būtų sukurtas.

Ai, dar… Net neabejoju, kad kažkas pagalvos (ir pareikš), jog man sumokėjo (kai parašau kažką teigiamai, tai vis atsiranda tokių). Nesumokėjo. Akivaizdžiai, Kalnapilio ir Tauro draugai buvo tikri, kad negalėsiu parašyti blogai apie tokį alų – davė paragaut, vat ir paragavau, tai ir rašau. Taip dabar ir susivartė viskas, kad nors esu prieš bet kokius girtavimus, tesigauna parašyti tiktai teigiamai. Na, negali gi tokio alaus negert.

Kokio stiprumo būna alus

Nešnekėsiu apie stipriausias alaus rūšis. Tiesiog štai jums ištrauka iš gan seno leidinio – 1976 išleisto pirmojo "Lietuviškosios Tarybinės Enciklopedijos" tomo:

Alus, gėrimas, prisotintas anglies dioksido ir turintis 1,5-7,5 etilo alkoholio. <…> Pagal alkoholio kiekį alus būna silpnas – 1,5-3% alkoholio (žigulinis), vidutinio stiprumo – 3-4% (Rygos, Maskvos, Kauno) ir stiprus – > 4% alkoholio (lietuviškasis, Leningrado).

Aišku, laikai kiti, pavadinimai – jau pasikeitę, nemažai naujų rūšių. Štai pvz., Švyturys (pats rimčiausias lietuviško alaus gamintojas) gamina tokias alaus rūšis:

  • Ekstra – 5,2%
  • Ekstra draught – 5,2%
  • Švyturio – 5,0%
  • Gintarinis – 4,7%
  • Originalusis – 5,0%
  • Stipriausias – 8,0%
  • Baltijos – 5,8%
  • Baltas – 5,0%
  • Nealkoholinis – iki 0,5%
  • Nefiltruotas – 5,2%

Kaip matome, pagal seną, tradiciniu laikytiną apibrėžimą iš LTE, ir "Nealkoholinis", ir "Stipriausias" – tai išvis ne alus. Visos kitos rūšys, netgi pats silpniausias "Gintarinis" – tai stiprus alus.

Ar matėt kur nors parduotuvėse kokio nors bent jau vidutinio stiprumo alaus? Apie silpną, pvz., 2 laipsnių – net neklausiu, jo, matomai išvis nėra? Ar tik nėra taip, kad Lietuvoje dabar yra parduodamos išimtinai tiktai stiprios alaus rūšys?

Kokteiliai. Koks skaniausias, geriausias ir, svarbiausia – kertantis per smegenis?

Aš tikrai nesu geras kokteilių maišytojas, o ir gerti jau nustojau senų seniausiai, nes sveikatos tai neprideda. Bet jaunystė – durnystė. Būdavo, kai primaišau, tai pats nežinau, kas gaunasi. Kartais – kokia nors šlykštynė. O kartais – ir kas nors gero. Kadangi mano kokteilinės veiklos rezultatai neprognozuojami, tai stengiuosi to ir nedaryti. Nors vieną sykį pavyko padaryti maždaug 50-60 laipsnių bombą, kuri turėjo tokį švelnų skonį, kad gėrėsi, kaip kokia arbata. Gaila, neužsirašiau, ką aš ten pyliau…

Štai Andrius Užkalnis, mane neseniai taip plūdęs, kartą parašė tikrai nuostabų postą apie įvairius kokteilius, su receptūromis – http://uzkalnis.blogspot.com/2008/01/kokteiliai-klasikos-apologija.html

Visai verta paskaityti, nors jo teiginys, esą „Long Island Iced Tea“ esą stipriausiai merginas nugirdantis mišinys – sakykim, gana juokingas. Pigiausias šampanas su degtine, tepasiekiantis kokius 30 laipsnių, bet gerai putojantis, dar truputis likeriuko į jį kvapnesnio ir rūgštesnio (puikiai tiktų gal koks spanguolinis) – vat jums ir bomba, kurios taurę-dvi išsiurbusi mergina atsiduria po stalu, o tada jau galit tratinti bejausmį kūną. Aišku, jei jums tokie iškrypimai patinka.

Šiuo atžvilgiu savotiškai tobulas (bet klaikias pagirias sukeliantis) mišinys – tai gryna 40 laipsnių bobelinė. Moterims ir merginoms dažniausiai ji labai patinka, tačiau laipsnių kiekio joje nesijaučia visiškai. Galima gerti, kaip kompotą. Tačiau į šitą mišinį įpylus ko nors gazuoto, panikė dar ir nuspręs, esą dabar gėrimas silpnesnis. O veltui…

Visgi, neabejotinai galingiausias gėrimas buvo kelių legendinių veikėjų sugalvota gazuota degtinė: gyvendami istorikų barakuose (tuose, kur ant Tauro kalno), šieji kažkaip įsigijo sifoną. Ir kartą, teturėdami vieną butelį degtinės ant penkių, sugalvojo eksperimentą: supylė į sifoną ir užgazavo. Gautas gėrimas tapo legenda: gertas stikliukais, visus penkis (beje, nemenko sudėjimo) tiesiogine to žodžio prasme nuvertė po stalu jau po 10 minučių ramaus pašnekesio. Atsibudo visi sutartinai, praėjus kokioms 4-5 valandoms. Didžioji dalis gėrimo vis dar buvo likusi sifone, taigi, pratęsė – po porą stikliukų ir vėl miegas po stalu. Vėl atsibudo paryčiais, o sifonas dar buvo neišbaigtas…

Labai lengvą ir malonų kokteilį kažkada sugalvojau pats, visai netyčia: 1 dalis viskio, 2 dalys raudono sauso vyno, 3 dalys Pepsi. Geriasi maloniai ir skaniai. Aišku, galit pabandyti ir atvirkščiai, irgi visai įdomu: 1 dalis Pepsi, 2 dalys raudono sauso vyno, 3 dalys viskio – pastaruoju galite ir nugirdyti, ypač dar jei gėrimas šaltas, o aplinka – karšta 😉

Puikiai tinka ir pagerinta, visai silpnutė „atsuktuvo“ versija – tiesiog vietoj apelsinų sulčių imame greifrutų sultis, o vietoj paprastos degtinės – spanguolinę, kokią nors „Finlandia“. Mišinys gaunasi nepaprastai skanus, gaivinantis , o laipsniai jaučiasi labai menkai, tad moterys šitą daiktą siurbia, kaip vandenį, greitai nusitašydamos.

Galų gale, dar vienas paprastas variantas: šaltutėlis absentas su citrinų sultimis ir trupučiu ledukų. Nepamirškit tik cukraus, kad būtų saldžiau. Net lėtai geriant, alkoholio dozė gaunasi keleriopai didesnė, nei kas nors galėtų tikėtis.