Kažkokiu būdu, gal pasiskaitę kažkur, kaip aš kadaise iškeikiau didžiuosius alaus gamintojus, mane atrado Kalnapilio ir Tauro alaus draugai, katrie ėmė ir atvežė maišą Tauro alaus, kokio dar nebūna krautuvėse (sakė, kad maždaug po savaitės jau bus). Tiesiog kaip akivaizdų įrodymą, kad aš neteisus. O jau visai subjektyviai dar pridėčiau, kad ant piktumo mano skaitytojams, kurie negali paragauti to, ko galiu aš (bet po savaitės galės). Taigi, galit man pavydėti dabar (dar maždaug savaitę). Čia, taip sakant, dar viena proga man susireikšminti ir pasijusti dideliausiu alaus egzpertu ir šiaip kokia nors svarbybe, nors ir nei velnio aš apie alų neišmanau, gal tik kokioje degustacijoje tesu kartelį padalyvavęs ir kokią vieną gamyklą aplankęs.
Nevyniojant į vatą – kiek teko visokių gamyklinių alų ragaut per paskutinius metus (o negaliu pasigirt, kad daug – sakau gi, kad esmi egzperdas, o ne rimtas žinovas), šitas Tauro Gyvas – tai geriausias lagerių tipo aliukas, koks pasitaikė. Ir jei jau vyktų vėlei kokia nors degustacija, įtariu, kad pretenduotų į pirmąsias vietas, rimtai sukurdamas konkurenciją mažosioms alaus daryklėlėms. Nes tikrai gyvas, aiškiai nefiltruotas, patsai toks iš savęs džiuginantis skonio bei uoslės receptorius, subalansuotas ir malonus.
Tie likučiai mano menkų žinių apie alų sako gi ką – puta gausi, o laikosi ant bokaliuko sienelių gražiai palikdama pėdsakus, kvepia saldžiai, veik medum (tai tasai gerų mielių duodamas saldus kvapas), nors apyniai kvape jaučiasi gal kiek silpniau, nei norėtųsi. Užtat šieji visai skaidriai jaučiasi skonyje – aiškiai, nors vėl gal silpniau, nei norėtųsi man, užtat antra pusė, paragavus, išsyk pareiškė – „štai toks man patinka, čia tikras moteriškas alus“. Nu ką ji išmano apie alų, čia tikras vyriškas alus, koks dar moteriškas…
Tauro Gyvas alus yra kiek saldoko skonio, tačiau nesukuriantis sunkumo įspūdžio, nesijaučia ir tas riebumo prieskonis, būdingas prastesnėms rūšims, tad nelabai čia galėčiau prie ko nors prikibti. Švelnus, lengvai apyniuotas skonis, keliantis būtent to tikrumo įspūdį. Man tik apynių norėtųsi daugiau, bet čia, objektyvumo dėlei turiu prisipažint, kad mano skonis šiuo atžvilgiu yra baisiai iškrypęs, nes, pavyzdžiui, man patinkančio Radvilų alaus, kai tas buvo gaminamas pagal originalias receptūras, normalūs žmonės negalėdavo gert – sakydavo, kad neįmanomai kartu. Tad daugumai Tauro Gyvo alaus apynių balansas turėtų tiesiog idealiai tikti.
Šio alaus poskonis malonus, su lengva rūgštele ir trupučiu saldumo bei apynių karstelėjimo šešėliu, nepaliekantis to sunkaus džiovinančio gerklę įspūdžio, kuris būdingas sdaugeliui kitų alaus rūšių, o gal tik vienas momentas man kliūna – visgi laipsnių yra cieli 5,9, tad vienareikšmiškai stiprus alus, nors man norėtųsi kiek įmanoma silpnesnio. Ne per daug atsparūs alkoholiui staigiai pajus, kad laipsniai truputį trenkia į galvą. Ne, žinoma, kad tai ne kobros ir žaibai, bet tiesiog pagal griežtą ir enciklopedinę alaus stiprumo klasifikaciją: stiprus alus yra tas, kuris yra virš 4 laipsnių.
O dar, tarp kitko, šis alus puikiai tinka, net neįsivaizduojate, kaip tinka su tokiu tradiciniu daiktu, kaip visiškai sezoniškas žaliuokių troškinys. Beje, kas dar nespėjot – bėkit į miškus, gal dar rasit, sako, kad žaliuokės bei pažaliuokės krūvom auga. Tai vat, neretai alus linkęs pjautis su bent truputį už čipsus ir sūrį subtilesniu maistu, tačiau šitas tiesiog kelia kažkokį pasitenkinimą, lyg specialiai su tautiniais valgiais vartoti būtų sukurtas.
Ai, dar… Net neabejoju, kad kažkas pagalvos (ir pareikš), jog man sumokėjo (kai parašau kažką teigiamai, tai vis atsiranda tokių). Nesumokėjo. Akivaizdžiai, Kalnapilio ir Tauro draugai buvo tikri, kad negalėsiu parašyti blogai apie tokį alų – davė paragaut, vat ir paragavau, tai ir rašau. Taip dabar ir susivartė viskas, kad nors esu prieš bet kokius girtavimus, tesigauna parašyti tiktai teigiamai. Na, negali gi tokio alaus negert.
Nešnekėsiu apie stipriausias alaus rūšis. Tiesiog štai jums ištrauka iš gan seno leidinio – 1976 išleisto pirmojo "Lietuviškosios Tarybinės Enciklopedijos" tomo:
