Tag Archives: Knygų mugė

Knygos brangs. Spaudos ir leidybos ekonomika paprastai.

Ir man, ir daugybei knygas perkančių žmonių, ir netgi daugeliui autorių seniai užkliuvo vienas faktas: Lietuvoje knygos leidžiamos neadekvačiai prabangiai. Dauguma leidyklų nei negalvoja leisti populiarių knygų maksimaliai atpigintais leidimais, kurie būtų spausdinami ant pigiausio popieriaus ir minkštais viršeliais. Skaitytojai dėl to skundžiasi, kad turi už knygą mokėti 20 litų, kai esą galėtų nusipirkti už 10, jei leidykla dvigubai savikainą sumažintų – nes juk gali, tereikia pataupyti ant nereikalingos prabangos.

Vietoje to leidyklos, lyg negirdėdamos skaitytojų skundų, ima leisti dar prabangesnes knygas, kurių savikaina dar porą kartų didesnė. Ir štai jau jūs perkate knygą už 40 litų, keikdamiesi, kodėl ji atspausdinta ant kreidinio popieriaus, kai galėjo būti išleista tegul ir ne visai pigiai, bet bent jau dvigubai pigiau.

O čia ir pažiūrėkime į realijas. Į tas pačias maržas bei savikainas. Jei marža stabili (o labai jos pasikelti nesigauna), tai reikia parduoti pirkėjui kuo prabangesnę knygą. Kai pirkėjas perka prabangesnę, tai bent iš dalies jis patiki, kad gavo truputį daugiau kažko. Truputį daugiau kokybės, truputį daugiau grožio, truputį daugiau pasitenkinimo. Aišku, rinka čia yra lankstesnė, nei maisto prekių, tad jei pirkėjas pirks brangesnę knygą, tai jis nepirks pigesnių, nes pritruks pinigų. Tačiau tai irgi nekenkia: leidykla gali tas pačias pajamas su ta pačia marža gauti, išleisdama mažesnę nomenklatūrą.

Cauchon Hours, XV amžiaus vidurio knyga

Cauchon Hours, 15 amžiaus vidurio leidinys, skirtas kažkokiam turčiui. Rankų darbo ir taip toliau. Kaina - apie milijoną svarų. Dar ne taip seniai panašūs leidiniai atrodė užmiršti visiems laikams, tačiau po kelių dešimtmečių vėl pasirodys vienetiniai egzemplioriai, dekoruojami rankomis. Knygų leidyba eis būtent ta kryptimi. Beje, įvairios supermamos šmaikštašiknės čia jau tikrai atras aukso gyslą.

Tokiu atveju leidinių kiekį labiau apspręs ne rinkos, o neišvengiami pastovūs kaštai, kuriuos apsimokės išsunkti maksimaliai, tačiau pagal galimybes laikyti minimizuotą, taip išvengiant rizikos ir mažinant kaštus kritimų metu.

Taigi, optimizacija akivaizdi: leisti knygas kuo brangesniu formatu. Tegul tokių bus perkama mažiau, tačiau esant tai pačiai maržai, pelnas per egzempliorių bus didesnis, todėl leidyklos pajamos liks daugmaž stabilios.

Dabar prisiminkime tą jau anksčiau apkalbėtą mechanizmą, kai tiražavimo ir platinimo savikainos krenta veik iki nulio, o dėl to prasideda problemos, nes neadekvačiai užkelt pelningumo nepavyksta. Aha, taip. Konkuruoti mažų kainų segmente leidyklos negalės. Ir jos tai jau supranta. Ir kas įdomiausia, joms čia didžiausiais konkurentais tampa ne jokie ne piratai, o jos pačios, tas pačias geriausias knygas išleidusios dar prieš 10 ar 20 metų. O žmonės juk per gyvenimą tegali perskaityti ribotą knygų kiekį, tiesa?

Todėl poslinkis ir toliau vyks link dar brangesnių ir brangesnių knygų. Jos bus vis prabangesnės, ateityje ims po truputį, bet stabiliai mažėti spausdinamų autorių kiekiai* ir tiražai (o jie ir dabar yra mažesni, nei pvz., sovietmečiu), tačiau pelnas per knygos egzempliorių didės. Tai nėra vien Lietuvos specifika – tai vyksta visame pasaulyje. Tiesiog Lietuva yra maža, tad čia menkiau veikia masto ekonomija, kuri didelėse valstybėse bent kažkiek kompensuoja leidinio parengimo kaštus, taip mažindama kainas.

Autoriams, rašantiems romanus ar šiaip kokius brangius leidinius galiu pasakyti tik vieną dalyką: per artimiausius 10-20 metų jums teks susitaikyti su faktu, kad arba jūs knygas leisit patys už savo ar rėmėjų pinigus ir dalinsit pigiau savikainos, arba, jei tapsite elitiniais, jūsų uždarbiai bus didesni, nei būdavo iki šiol – dėl aštresnio pirkėjų dalinimosi ir pakilusių kainų. Velniškai krentančios savikainos pigiuose segmentuose darys atvirkštinę įtaką brangiuose segmentuose.

Knygos jau dabar tampa prabangos preke, o gana greitai jas pirks tik turtuoliai. Prieš kokius metus pirkau vieno lietuvių autoriaus knygą, kuri kainavo gal du šimtu. Taip, čia kaina litais, o ne kokiais baltarusiškais rubliais. Bet nors dabar tai atrodo brangu, greitai tokios knygų kainos taps įprastomis. O dar paskui – išaugs dar labiau. O visa kita bus už dyką.

Ai, o piratavimas? O dėjo visi tokioje prabangos leidyboje ant piratavimo. Čia kaip su paveikslais: piratauk visokias monalizas nepiratavęs – originalas nuo to tiktai dar labiau brangsta. Taigi, jau galite įsivaizduoti ir Knygų mugės evoliuciją, kai jos bilietų kainos kažkada padidės iki kokio ketvirtadalio ar net pusės vidutinio Lietuvos piliečio atlyginimo. Nes prabangiuose renginiuose varguoliams nėra ką veikt.

 

————-

* Dėl autorių kiekių mažėjimo – vardan tikslumo paaiškinu: turiu omeny konkrečiai tuos, kas spausdinsis, kaip pelningi autoriai.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Bealkoholinė degtinė ir vynas

Kairėje - imbierinė degtinė, dešinėje - fruktovojagodnas punšas

Mano vienas senas draugas, sužinojęs, kad aš geriu bealkoholinį vyną, mane išvadino šizofreniku ir dar kažkokiais žodžiais. Bet kai sužinojo, kad geriu ir bealkoholinę degtinę, žodžių jam jau pritrūko.

Keista, bet po trumpos pauzės jis prisipažino, kad irgi yra ragavęs bealkoholinės degtinės. Sakė, kad neskanu. Bet tikros degtinės jis irgi negeria. Matyt, kad dar neskaniau.

Nusipirkęs buvau tų gėrimų per knygų mugę. Bet ir šiaip galima nusipirkti kur nors. Visai skanu, o per kokį tūsą – tai dar ir smagu. Ypač, kai imi pilstyt geriantiems draugams.

Beje, buvom padarę eksperimentą – pilstėm ir davėm paragaut geriančioj chebroj. Iš kokių 10 žmonių tiktai vienas užtikrintai pasakė, kad ta nealkoholinė degtinė yra nealkoholinė. Čia taip sakant, įtikėjimo galia – negi atsiras kas nors, kas gali gerti tokį gėrimą 🙂

Tai va. Bendrai – rekomenduoju.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Knygų mugė

Čia tas išprotėjęs reklaminis golemas jau išsiveržęs į lauką

Jei manęs kas klaus, kas labiausiai užstrigo šioje knygų mugėje – tai atsakysiu tiesiai: išprotėjęs žurnalo „Valstybė“ reklaminis stendas, katras neaišku kokiais būdais važinėjosi po visą parodą tarp žmonių, tarpais bandydamas ką nors pastumti, o tarpais – šiaip išgąsdinti, vis nerasdamas sau vietos – akivaizdžiai, valdomas Dirbtinio Intelekto. Pradžioj slankiojęs kažkur 5 korpuso minioje, stendas greitai numigravo ten, kur bent truputį erdviau – į 3 korpusą, pasisukiojo rūbinėje, pabandė užsukt į Andriaus Užkalnio konferenciją, bet galų gale, dar valandikę beprasmiškai pasistumdęs, sugebėjo išsiveržt pro tas sukamas (kaip kokiame Nekropolyje) 3 korpuso duris, o tada jau ir nurūko kažkur į miškus, palaidas, laukinis ir nevaldomas. Jaučiu, dabar tūno kur nors Viršuliškių parke, įklimpęs į pusnį… Robotizacija, vienok… Naujieji golemai…

Beata Nicholson ir Andrius Užkalnis

Be abejonės, matyti ir rašytojai, tapę blogosferos žvaigždėmis – Andrius Užkalnis bei Beata Nicholson. Nuostabu, aš galvojau, kad gandai apie tai, jog ši priešingybių pora esą sesuo ir brolis – tiktai mitas. Ale gi pasirodo, kad mažų mažiausiai – ne visai. Visai dargi ne visai, o priešingai – brolis ir sesuo, pasirodo. Jaučiu, praeis dar kiek laiko ir paaiškės, kad ir Monika Bončkutė – pono Užkalnio žmona iki pat šių dienų. Tuo tarpu Landsbergis-Žemkalnis (įsiklausykit: Žemkalnis ir Užkalnis, o tada prisiminkit tikrą istoriją, kad pavardė Užkalnis teatsirado pokario laikais, kai Užkalnio tėvai kažkur slapstėsi, o jų abiejų pavardės besą kokios tai verstinės) – galėjo būt paties Užkalnio nesantuokinis tėvas dar Tarpukario laikais ir taip toliau. Dar pridėkim, kad būtent šalia Užkalnio sėdėjo ir knygas pasirašinėjo Kristina Sabaliauskaitė – garsi sąmokslo teorijų kūrėja bei įgyvendintoja. Kam nors kyla abejonių? Galiu jas išsklaidyti: ten pat buvo ir rašytojas Vytautas V. Landsbergis. Tas pats, kuris vaikams rašo tokias dvigubos semantikos pasakas, kad tėveliai spangsta. Taigi, kaip matome, viskas su tais rašytojais akivaizdu.

Rašytojas ir režisierius Vytautas V. Landsbergis

Ką gero parsinešiau? Užplaukė smegenų aptemimas ir nusipirkau kažkokios leidyklos perleistą visą Aleksandro Volkovo seriją. Nuolaidos nepadarė, parazitai, tai nereklamuosiu, kas tokie ir kur nusipirkt, nei netgi, kaip ta krūva atrodo. Sutaupei – reklamą praradai, štai dabar ir žinokit. Džiaugėsi man šitie leidėjai, kad pirmųjų knygų prieš belenkiek laiko išleistas nenurodytas tiražas – pusiau išparduotas jau. Beje, tiražą nurodyti reikalaujama pagal taisykles, o kiek mano atmintis nemeluoja – nebūtina jo nurodyti, tik esant apimtims iki 500 egz.. Reiškia, niekam neįdomūs šie sovietmečio bestseleriai. Pardavėt 200 knygučių ir džiaugiatės, ar ne? Taigi, ponuliai, atrasit dabar mano blogą ir liūdėsit, kad parodoje nuolaidų nedarėt, o kiti tuo tarpu juoksis 🙂

Pono Maumo herbas visame gražume. Ir dar tautinėm spalvom su kardais.

Nusipirkau storą Žečpospolitos herbyną – kažkokie lenkai pardavinėjo, nei lietuviškai, nei angliškai nesuprantantys. Atsiverčiau kažkur per vidurį, kaip tik, kur baigiasi herbai ir prasideda kažkokie pavardžių sąrašai – ogi žiū, pono Maumo herbas visame gražume. Tai dabar dar pridėkim, kad Žilinsko pavardė – ne tik sena, bet ir reiškianti žilę, o tas visas žilas, kaip bebarzdis Kalėdų Senelis, nors ir už mane jaunesnis būdamas – neabejotinai jau šimtus metų jo giminę liaudis stebi, todėl taip ir užvadina. Čia jums dar lašelis sąmokslo teorijosna. O dar paklauskit savęs, kodėl aną vis matydavau kur nors palei Užkalnį. Ten pat, kur matydavau ir Ashtroką? Kas tarp jų bendro? Ir kodėl tai siejasi su anokiais leidiniais, katrie konkuruoja su golemus parodon atvežusia „Valstybe“, katrai rašo Užkalnis ir kuri paskutiniame numeryje redaktoriaus žodyje pati tuos konkuruojančius leidinius gyrė?

Kairėje - imbierinė degtinė, dešinėje - fruktovojagodnas punšas

Dar buvo karšto šokolado, puikiai paruošto, kažkur visai visai parodos užkampyje ir po 5 litus už mažą puodelį. Bet labai skanaus. Bet visgi knygos yra knygos, tad geriausios – tos, kur stikliniais viršeliais. Žinoma, kad vynas bei degtinė. Taip kad kaipgi be to apsieisi, jei tai bus tiesiog neliteratūriška? Ale gi suprantat, šiaip jau alkoholis ne košeris, tad šiuo atveju parodos organizatoriai tiesiog nuostabiai pasirūpino ir pakvietė tikrąsias knygų mugės žvaigždes – bealkoholinio vyno bei degtinės platintojus iš firmos nežinau, kaip ten vadinasi (nuolaidos nepadarė, bet pavaišino už dyką, tai nereklamuosiu jų, o tiktai gėrimus), tad siūlau visiems šio dalyko pasiieškot – ir parodoje, ir kitose prekybos vietose. Taip, aš nuo mažų dienų svajojau, kad atsirastų bealkoholinė degtinė. Ir štai, ji atsirado. Stikliniuose viršeliuose, su užsukamu skirtuku, maloniai geriama iš čėrkelių ir tinkama netgi vaikams. Švelnesnio mėgėjams – bealkoholinis vynas.

O dar gero kas? Nu jūs man pasakykit, kokių galų į parodą susirinko tiek visokių durnių, kad net praeit neįmanoma, čia jums kas, cirkas, ko jūs ten neradot? Paroda yra skirta iškiliems žmonėms lankytis, o ne miniai visokių, per kuriuos praeit neįmanoma! Nors, kita vertus, kas dar nespėjote – šiandien iki 5 vakaro paroda dar veiks.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter