Tag Archives: narkotikai

Leninas su raudona vėliava

Antidotas nuo cheminio ginklo

O dabar vat jums bus teminis (ir šiuo atveju – neaiškaus patikimumo, užtat tiesiog smagus) praplėtimas tokios istorijos, kurią jau minėjau viename iš ankstesnių straipsnių, kai rašiau apie klaikias sovietmečio katastrofas. Ten buvo apie tokį laimingai pasibaigusį gaisrą Novočeboksarsko cheminio ginklo gamykloje. Bet tame fabrike incidentų buvo ir anksčiau. Ir per vieną iš jų SSRS susidūrė su faktu, kad iki tol nelabai teprabandytas fosforganinių cheminių ginklų antidotas veikia ne taip, kaip reikia.

Vat čia jums ir istorija: esmė tame, kad fosforo organiniai junginiai veikia organizmą labai staigiai, tačiau nuo jų padeda kai kurie cholinolitikai, įskaitant ir atropiną, skopolaminą ar netgi kažkiek ir nikotiną. Aišku, dauguma šitų nelabai naudojami, tik atropinas, kuris irgi toksai, kaip čia pasakius – ribotai veikiantis.

Leninas su raudona vėliava

Leninas į jus taip žiūri, kaip gyvas, tuoj ims kalbėti

Kita vertus, labai svarbus toksai momentas: kai žmogus apsinuodija kokiu nors dichlofosu, tai kartais prireikia kokių dešimties mirtinų atropino dozių, kad tas atsigautų, o ir tai tik kuriam laikui. O tai reiškia, kad jei koks cheminiu ginklu apnuodytas kareivis gaus pakankamą atropino dozę, tai bus labai dideli šansai, kad jis nuo to atropino numirs. Bet jei gaus kiek per mažą, tai numirs nuo cheminio ginklo.

Taigi, apie 1950-1960 įvairios pasaulio šalys labai aktyviai ieškojo ko nors, kas veiktų daug kartų smarkiau ir greičiau, tačiau būtų ne taip nuodinga. Ir vat tada sovietai atrado vieną preparatą – safoleną (jei tiksliau – safolen-21), kurio antidotinės savybės buvo tikrai puikios, o toksiškumas – bent kelis kartus mažesnis, nei analogišką efektą turinčių atropino dozių.

Bet kažkaip taip jau gavosi, kad pakankamai visapusiškai prabandyti jo neprabandė, tik vat štai ėmė ir prasidėjo klaikiai spartaus fosforganinių cheminių ginklų gaminimo programa, kurios metu ir buvo pastatytas tas pats Novočeboksarsko cheminio ginklo fabrikas, kaip ir krūva kitų. O darbuotojai ten juk irgi gali apsinuodyti cheminiu ginklu, tiesa, taigi ką daryt? Ogi gaminti tai, kas yra. Taigi, gavo anie ir krūvas antodoto, to paties safoleno. Tik vat kokios pasekmės bus, nepagalvojo…

Continue reading

Gliutamatas nupuvusiomis kojomis

Rusiją užtvindė nauja narkomanijos banga, farmacininkams nešanti milžiniškus pelnus. Naujas narkotikas – koaksilis (coaxil), parduodamas vaistinėse be recepto, populiarumu prilygstantis heroinui ir šiurpinantis medikus savo pasekmėmis. Į ligonines plūsta gangrenos pūdomi narkomanai, kuriuos medikai diagnozuoja vienu klausimu: „leidaisi koaksilį?“ Narkomanai atsako teigiamai ir medikai imasi pjūklų, amputuoja pirštus, rankas ir kojas.

Bet iki Lietuvos ši gangrenų epidemija dar neatėjo, nors vaistas ir pas mus reklamuojamas. Preparatas platinamas įvairiais pavadinimais – tai ir koaksilis (coaxil), ir tianeptinas (tianeptine, tianeptinum), ir stablonas (stablon). Rusijos vaistinėse šis vaistukas pardavinėjamas išsyk su paruoštais švirkštais – jį perka beveik vieni narkomanai. Prieš porą metų žurnalistinis tyrimas Maskvoje parodė, kad šitaip koaksiliu prekiauja visos naktimis dirbančios vaistinės. Bet Lietuvoje to dar nėra. Lietuvoje šis vaistas dar nekelia pavojų.

Gydytoja Nijolė Bučelytė portale Medicine.lt apibūdina koaksilį nelyg stebuklą, kurį šeimos gydytojai turėtų skirti kam papuola: „Coaxil galėtų atrasti dar platesnį taikymą tiek gydytojų psichiatrų, tiek šeimos gydytojų praktikoje. Dar pernelyg mažai atsižvelgiame į Coaxil neuroprotekcinį poveikį, poveikį nerimui, potraukio alkoholiui mažinimo poveikį. Tikėkimės, kad, didėjant praktinei patirčiai ir gausėjant tyrimų, Coaxil daugeliu atvejų taps pirmiausia pasirenkamu vaistu

Tame pačiame portale tianeptiną giria ir gydytojas Jurgis Šurkus: „Jis beveik neturi šalutinių poveikių, būdingų kitiems antidepresantams, tokių kaip slopinimas ar miego sutrikdymas, anticholinerginio poveikio, nesukelia seksualinės disfunkcijos, neturi neigiamos įtakos širdies ir kraujagyslių sistemai. <…> Palyginamųjų tyrimų su kitais tradiciniais antidepresantais metu tianeptinas išsiskyrė kaip gerai toleruojamas ir turintis tik keletą nesunkių nepageidaujamų poveikių. <…> Tai saugus, mažai toksiškas medikamentas, net ir suvartojus dideles jo dozes

Pagyros – pagyromis, tačiau savanoriškų tianeptino vartotojų istorijos – šiurpina. Dar prieš dešimtį metų tai buvo vienas iš populiariausių preparatų, skiriamų narkomanams ir alkoholikams Rusijos narkodispanseriuose – medikai manė, kad šis vaistas nesukelia pripratimo, tuo pat metu sumažindamas potraukį įvairiems svaigalams, padeda net „širkės“ mėgėjams. Kaip paaiškėjo, pripratimas koaksiliui išsivysto gilesnis, nei heroinui, o pasekmės – tragiškos. Didelės tianeptino dozės sukelia kraujagyslių spazmus, o sutrikus kraujotakai, prasideda gangrenos. Narkomanai valgo tianeptino  tabletes saujomis, leidžiasi jį į veną, patiria euforiją ir net nepajunta, kaip virsta vaikščiojančiais lavonais – tikrais zombiais, nuo kurių krenta supuvusios mėsos gabalai.

Taip, dozės, kurias vartoja narkomanai – kelis kartus didesnės, nei įprastos terapinės. Kaip suprantu, tai tos dozės, kurios yra „mažai toksiškos“. Žemiau – filmukas su tur būt „mažai toksiškas“ dozes suvartojusiu narkomanu. Iš anksto įspėju, nežiūrėkite jo, jei nesate geležinių nervų žmogus. Bet jei nervai stiprūs – peržvelkite iki galo, pamatysite tai, ką apie narkomaniją turi žinoti kiekvienas. Tai yra koaksilio realybė.

Taip, suprantu, kad ši filmuota medžiaga – šiurpi, kaip baisiausias košmaras. Bet filmukas – ne išskirtinis: pagal vaisto pavadinimą galima atrasti daugybę panašių kitų – su supuvusiomis kojomis, rankomis, mėsomis, krentančiomis nuo kaulų, didžiulėmis išpuvusiomis skylėmis gyvų žmonių kūnuose. Tai narkomanų dalia – mirti nuo narkotikų. Bet jei anksčiau apie puvimą dažniau buvo kalbama perkeltine prasme, dabar tai tapo realybe, kraupinančia net patyrusius medikus. Ir dar baisiau yra tai, kad kai kurie koaksilio mėgėjai prie šio narkotiko priprato begydomi nuo kitų narkomanijos rūšių, alkoholizmo ar netgi paprasčiausios depresijos. Dar 2000-aisiais koaksilis Rusijoje buvo naujovė, bet jau 2006 jis tapo pardavimų rekordininku – šio preparato parduota daugiausiai iš visų psichotropinių vaistų. Ir nuo to laiko koaksilio pardavimai tik augo.

Tianeptinas veikia gliutamato receptorius smegenyse, sukeldamas nuskausminimą, apsvaigimą, euforiją, o nustojusiems jį vartoti – nepakeliamus skausmus, abstinencijos sindromą, kurio nenumalšina netgi heroinas. Taip, šis vaistas, siūlomas net šeimos gydytojams – stipresnis narkotikas už heroiną. Narkotikas, kurio vartotojai supūna nuo gangrenos.

Narkotikas, veikiantis gliutamato receptorius. Taip, pasirodo, visiems žinomas natrio gliutamatas – tai medžiaga, kuri veikia tuos pačius receptorius, kaip ir koaksilis arba tianeptinas. Paklausiau žinomo anesteziologo Ryčio L. apie tianeptiną ir gliutamatą. Rytis išmano viską apie vaistus, veikiančius psichiką. Tai jo profesija. Jis dirbo ir su narkomanais, o pavadinimais ir medicininiais terminais švaistosi taip, kad man tenka tikrintis žodynuose. Iš pokalbio paaiškėja, kad šis „mažai toksiškas“ vaistas pakankamai išskirtinis.

Tai vienas iš triciklių antidepresantų – tokie junginiai neretai vartojami lėtiniams skausmams malšinti. Tianeptinas pasižymi gan ryškiu opioidiniu poveikiu, kitaip tariant, veikia panašiai, kaip morfijus ar heroinas. Akivaizdu, kad tokie vaistai pagerins nuotaiką, padės nuo depresijos – juk jie sukelia euforiją. Mažomis dozėmis – mažą, veik nepastebimą, didelėmis dozėmis – didelę. Vaistu besisvaiginantys narkomanai net nepajunta, kaip pradeda pūti – nuskausminimas puikus, žmogus pūva, yra , krenta gabalais, o jaučia nebent kažkokius nepatogumus.

Koaksilis veikia gliutamato receptorius – tai reiškia, kad jo poveikis – kažkuo panašus į maisto priedo E621, dar vadinamo natrio gliutamatu. Perklausiau Ryčio, kaip ten su tais gliutamatiniais receptoriais – jei vaistas veikia per juos, tai kaip veikia gliutamatas, negi taip pat? Atsakymas lyg ir vienareikšmis: gliutamatai – tai tiesiog amino rūgštys, nekenksmingos, net didelėmis dozėmis mažai toksiškos, negalinčios sukelti euforijos.

Mažai toksiškos… Aš jau girdėjau panašią frazę. Tiksliau, skaičiau tuose teigiamuose koaksilio aprašymuose. Google paieškoje įvedu frazę „glutamate spasm“ ir gaunu 248 tūkstančius rezultatų. Įvedu ten pat frazę „glutamate euphoric effects“ ir gaunu 189 tūkstančius rezultatų.

Taip, aš tik neišmanantis blogeris, kartais domiuosi visokiais kvailais dalykais. Aš neturiu kompetencijos, kuri leistų spręsti apie koaksilio ar gliutamato kenksmingumą, aš sprendžiu tik pagal tai, ką perskaitau ar išgirstu iš kitų. O gydytojai turi pačių įvairiausių nuomonių. Bet aš tikiu, kad gliutamatas nekenkia ir negali sukelti euforijos netgi didelėmis dozėmis. Tai tik išsigalvojimai, o aš tikiu gydytojais. O kuo daugiau tikėt?

Jau parašęs straipsnį, daviau jį paskaityti mane konsultavusiam Ryčiui L. Jis nepaneigė to, ką rašiau apie koaksilį, tačiau pareikalavo, kad neskelbčiau jo pavardės.

Janis Joplin

Tiesiog filmukas iš tolimų 1969-ųjų. Janis Joplin tada buvo vos 26 metai. Tačiau atrodė, lyg būtų kokius du kartus vyresnė. Netgi studijinis grimas ir apšvietimas nesugeba nuslėpti to, kaip smarkiai ji prasigėrusi ir kaip ją suėdęs heroinas. Ir balsas jau praradęs tuos neįtikėtinai švelnius ir skaidrius tonus, kurie pasigirsdavo dar pora metų anksčiau. Janis Joplin buvo viena iš pačių talentingiausių, išskirtiniausių visų laikų vokalisčių, kokias tik turėjo žmonija. Mirė nuo overdozės 1970 rudenį, taip ir nesulaukusi savo 28 gimtadienio.

Alkoholis ir mes

Kažkaip Anaiptol užvedė ant minties su labai naivaus skelbimo nuotrauka – kažkoks žmogus klijuoja lapukus, agituojančius negerti, nes alkoholis blogis. Labai naivus skelbimas visgi sukėlė man minčių.

O juk išties – alkoholis yra blogis. Gal būt kažkam padeda truputį atsipalaiduoti, truputį užmiršti savo bėdas, truputį lengviau bendrauti. Bet kas atsakingas už mūsų sugebėjimą atsipalaiduoti, už mūsų bėdas, už mūsų bendravimą? Alkoholis ar mes patys? Kalbėti, kad alkoholis yra kokia nors būtina vaišių ir švenčių dalis – absurdiška. Ar tai šventė – prisigerti, apsivemyžti, susimušti, apsiplūsti, paskui kankintis nuo pagirių ir to, kad neatsimeni, ką vakar pridirbai? Na, gerai, dar būna „kultūringi“ pasisėdėjimai. Kur visi išgeria po truputį. O kam? Iš kur tas poreikis išgerti? Jis natūralus?

Alkoholio industrija uždirba nežmoniškus pinigus. Iš mūsų, iš mūsų tėvų, giminių, draugų ir net vaikų. Man iki šiol neiškrenta iš galvos „Sobieski“ reklama, kurią prieš kokius porą metų mačiau vaikiško multiko viduryje per TV, savaitgalį. Kaip neiškrenta ir demagogijos, kurias LLRI ir kitos kontoros skleidė po to, kai buvo priimtas įstatymas dėl alkoholio reklamos apribojimų – esą „reklama negali priversti pirkti“. Klausimas – jei negali priversti, tai kodėl į tą reklamą alkoholio gamintojai kiša tokius pinigus?

Europoje alkoholį gamina tūkstančiai įmonių. Lietuvoje gamina ir importuoja dešimtys. Alkoholis yra žymiai didesnis nuodas, nei nikotinas ar kokia nors marichuana. Alkoholio gamintojai Europoje – ištisai vietiniai, patys tie, kurie užsiima lobizmu. Alaus, degtinės, vyno, brendžio, viskio, konjako, džino ir bet kokio kito brudo gamintojai – puikiausi rėmėjai įvairioms Europos partijoms. Berods Lenkijoje yra netgi alaus gėrikų partija. Alkoholizmas, apdengtas gražiais žodžiais, netgi pateikiamas, kaip politinė vertybė.

Nikotino koncernų Europoje ir Lietuvoje ne tiek jau daug, lyginant su alkoholio įmonėmis. Tabako pramonės galimybės matyt, kiek ribotos. Jie aiškiai negali tiek prifinansuoti visokių politinių partijų. Marichuanos, amfetamino, LSD ar heroino platintojai – išvis neturi jokios įtakos. Ar tai koreliuoja su tų dalykų kenksmingumu? Manau, kad ne. Jei žmogus, kasdien rūkantis po pakelį cigarečių, dažniausiai taip berūkydamas išgyvena kelis dešimtmečius, tai parodykit man žmogų, kuris bent 10 metų išgyveno, kasdien išgerdamas butelį degtinės. Vargu, ar toks žmogus į žmogų bus panašus. Bet alkoholiui draudimai žymiai švelnesni. Leidžiama alkoholį reklamuoti, leidžiama jį gerti kavinėse, lyg tai nieko blogo.

Ir štai rezultatai: Lietuvoje yra vienas iš pigiausių alkoholių Europoje. Prie Brežnevo už vidutinį statistinį atlyginimą per mėnesį Lietuvos gyventojas galėjo nusipirkti kokius 10 butelių degtinės. Dabar už statistinį vidutinį atlyginimą per mėnesį gali nusipirkti kokį 100 butelių degtinės. Stiprūs alkoholiniai gėrimai jau senokai pardavinėjami bendruose supermarketų skyriuose. Kai kurios parduotuvės degtinės butelius dėlioja tiesiog salės viduryje. Alus jau seniai parduodamas kartu su visokiais limonadais.

Daugelis „žolės“ gynėjų aiškina, kad žolės apsirūkę žmonės nepadaro nusikaltimų, nes žolė smegenis veikia taip, kad sumažėja agresyvumas. Išties, sunku spręsti – gal ir nepadaro nusikaltimų. Subjektyviai – išties susidariau įspūdį, kad marichuanos mėgėjai kažkokie nepavojingi. Netgi kanapių organizmui kenkiantys efektai iki šiol neaiškūs: prieš kokius 10 metų man į rankas pakliuvo labai įdomus Olandijos sveikatos apsaugos ministerijos lankstinukas, kur buvo pasakojama apie marichuanos žalą: pasirodo, ši maišoma su tabaku, o tabakas juk kenkia, todėl ir „žolė“ kenkia. Nesveika rūkyt. Nežinau, gal yra ir dar kažkokių kenksmingų poveikių. Kanapės yra uždraustos. To jų kenksmingo poveikio, kuris žinomas, pakanka draudimui.

Alkoholiu apsisvaiginusių žmonių smurtiniai nusikaltimai – kokią dalį smurtinių nusikaltimų jie sudaro? Keliasdešimt procentų? O gal net daugiau, nei pusę? Turint omeny, kad vidutinis Lietuvos pilietis vos kelis procentus gyvenimo būna girtas, tenka daryti išvadą, kad nusikaltimams alkoholis daro nežmonišką skatinantį poveikį. Ir ką? Kaip alkoholis sukelia kepenų cirozę, kaip ardo smegenis, kaip žaloja organizmą – irgi puikiai žinome. Tačiau alkoholis reklamuojamas, pardavinėjamas, kalbama apie kažkokias alaus ar degtinės vertybes. Arba apie laisvą rinką. Arba žmonių teisę rinktis. Arba apie tai, kiek daug pinigų valstybei alkoholis atneša per mokesčius. Arba dar apie ką nors. Kodėl?