Girdėjau gandą (tiktai gandą, tad nieko negaliu patvirtinti ar pagrįsti), kad emigrantų sukuriamas pinigų srautas į Lietuvą siekia mažiausiai kelis milijardus litų per metus – tai iš esmės, gali būti skaičiuojama, kaip grynas eksportas. Ar nebus taip, kad daugelio taip plūstami emigrantai (beje, dažnai net negalintys turėti Lietuvos pilietybės) yra būtent tai, ko dėka Lietuvos iki šiol neištiko visiškas krachas?
Nežinau, kaip kam, bet man tokie samprotavimai atrodo ganėtinai įtikinamai.
Pas pamačiau nuostabią nuotrauką, kuri man sukėlė krūvą asociacijų.
Ar pastebėjote, kad didesnė dalis turtingiausių pasaulio šalių – tai konstitucinės monarchijos, turinčios karališką šeimą, kuri šalies valdymui daro ilgalaikę įtaką – ar moralinę, kai renkami vadovai žino, kad karaliaus/karalienės autoritetas gali jų populizmus išmesti į šiukšlinę kartu su jais pačiais, ar ir tiesioginę įtaką, kai karalius/karalienė gali tiesiog nepatvirtinti kokio nors įstatymo.
Ispanija susitvarkė savo ekonomiką, grįžus į valdžią karaliui. Olandija ar Danija savo gerbūviu gali girtis nuo seno. Didžioji Britanija – viena iš galingiausių pasaulio ekonomikų. Apie Švedijos gerbūvį išvis vargu, ar verta kalbėti. Norvegija, Belgija – irgi. Ir žinoma, Japonija.
Vienintelė rūšis šalių, savo ekonomikos efektingumu galinti konkuruoti su konstitucinėmis monarchijomis – tai įvairios konfederacijos, kur sąlyginai nedidelės vietinės bendruomenės yra pakankamai arti valdančiųjų, kad negalėtų daryti nesąmoningų sprendimų. Tarp tokių šalių galim paminėti Šveicariją bei Vokietiją, tam tikru atžvilgiu – ir JAV.
Aišku, kad konstitucinės monarchijos turėti negalim. Bet man kyla klausimas, ar turime bent kažkokių konfederacinio valdymo požymių Lietuvoje?
Aukščiau esančioje nuotraukoje – Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta, keliaujanti traukiniu į savo dvarą švenčių švęst. Įprastu vagonu, įprastu traukiniu, su įprastais žmonėmis, lydima vos vieno apsauginio.
Dar viena nuotrauka, ši – iš , JAV prezidentas Barakas Obama sveikinasi su valytoju. Demokratija.
Dabar vis šnekama apie kažkokius pusiau privalomus mokesčius, įvestus gyvenamųjų pastatų renovacijai – kad šilumos išlaidos būtų sumažintos. Bet vėl užmirštamas efektyvumas. O kodėl gi? Tiesiog todėl, kad šilumos tiekėjai turi per daug laisvės.
Vidutiniškai magistraliniuose Lietuvos miestų šilumos tinkluose prarandama nuo 14 iki 27 procentų energijos (tai, beje, oficialūs duomenys iš pačių šilumos bendrovių. Neoficialiai kartais galima išgirsti apie du kartus didesnius praradimus). Bendras Lietuvos vidurkis – 17 procentų praradimų šilumos vamzdynuose (vėlgi, pagal tuos pačius oficialius šilumos tiekėjų duomenis). Kuo geriausiai tai matosi žiemą: esant minusinei temperatūrai, virš kai kurių vamzdynų vietų tiesiog žaliuoja žolė, nors patys vamzdžiai neretai pakloti 2 metrų gylyje po žeme. Šilumos izoliacija – artima nuliui.
Intuityviai galime suprasti, kad sutaupyti kokius 10 procentų visų Lietuvos pinigų, išleidžiamų šildymui, galėtume vos su keliais procentais tų lėšų, kurios reikalingos daugiabučių renovacijoms. Tačiau kas tuo suinteresuotas? Tiktai ne šilumos bendrovės: šios bet kuriuo atveju atsiima savo lėšas. Ir jei apyvarta didesnė, pelno lieka daugiau. Metinė šilumenininkų apyvarta sudaro apie milijardą litų (grubiai galim tarti, kad tai tos pačios šilumos vertė), tačiau investicijos į šiluminių trasų rekonstrukciją – išimtinai priverstinės, tik tada, kai vamzdynai žada prakiurti.
Kodėl apie tai rašau – tiesiog tam, kad truputį pademonstruoti monopolinės rinkos dėsnius.
Per LR labai įdomi laida tik ką buvo, įsijungiau tik pabaigą, tad visko nenugirdau. Pasakojo apie tyrimus Didžiojoje Britanijoje, kur ganėtinai kompleksiškai buvo tiriami kokybiniai ekonominiai rodikliai įvairiose ekonominėse srityse, kaip kad skirtingų profesijų sąlyginės naudos (t.y., sukuriamos vertės) visuomenei santykyje su apmokėjimu – čia pvz., paaiškėja, kad valytojai, mokytojai ar medicinos seserys visuomenei yra žymiai naudingesni, nei bankininkai ar marketingistai (pagal santykį tarp sukuriamo produkto ir apmokėjimo).
Tyrimai parodė, kad toks neteisingas pasiskirstymas būdingas ne pavieniams atvejams, o yra dėsningas: vidutiniškai tie, kas dirba daugiau, uždirba mažiau (irgi pagal tą patį santykį tarp sukuriamo produkto ir apmokėjimo). Kitaip tariant, valstybinis lėšų perskirstymas ir progresinė mokesčių sistema aiškiai didina bendrą visuomenėje sukuriamo produkto vertę, t.y., ekonomikos efektyvumą.
Dar vienas įdomus dalykas: komercinė veikla toli gražu ne visada būna efektyvesnė už valstybinių įstaigų – tai nustatyta, vykdant kai kurių paslaugų kokybės ir kainos tyrimus prieš valstybinių veiklų perdavimą į komercinį sektorių ir po jo: daugeliu atvejų konkurencija veik neišauga, tačiau neretai paslaugų kainos ir netgi savikainos pakyla, tuo tarpu kokybė smarkiai krenta. Aišku, tai pasitaiko tik kai kuriuose sektoriuose, tad prognozuoti ne visad ir įmanoma.
Dabar jau neatsimenu, kas iš apžvalgininkų prieš kokius 3-4 teigė, kad pensijų didinimas – tai bomba būsimai valdžiai. Tai vat, konservai ant tos bombos užlipo – neišvengiamai. Nuostabiai populistiškai, o giliau pažvelgus – ganėtinai šlykščiai atrodo Grybauskaitė, kalbanti apie tai, kad turi būti numatytos kompensacijos už mažinimą ir t.t..
Pensijos buvo padidintos valstybės įsiskolinimo – garsiojo burbulo sąskaita. Tai buvo pinigai iš niekur, beje, dar labiau padidinę ekonomikos perkaitimą. Ir tas pensijų mažinimas, kuris vyksta dabar, turi būti ne laikinas, o nuolatinis. Ir gerokai didesnis.
Bet čia vertėtų prisiminti ir kai kurias personalines pensijas – jei neklystu, įvairūs kompartijos bei KGB veikėjai iki šiol gauna personalines pensijas. Kiek suprantu, sumos ten tikrai nemažos – tokių pensininkų tūkstančiai. Ir tos personalinės pensijos labai nemažos.
Kita vertus, ar gali man kas nors pasakyti, kiek buvo sumažintas valstybės tarnautojų skaičius? Nes kažkokios kalbos apie valstybės tarnautojų skaičiaus mažinimą skleidžiamos, bet kiek pastebėjau, savo darbuotojų skaičių mažino tiktai savivaldybės, bet ne Vyriausybė ar ministerijos. Aukštoji valdžia apsiribojo atvirai silpnaprotiškais pasiūlymais trumpinti darbo savaitę – tam, kad valdininkų "darbo" vietos būtų išlaikytos.
