Kad po visų tų cirkų apie Eligijų Masiulį, VSD ir atšliaužiantį totalitarizmą nebūtų taip jau liūdna, tai štai jums gabalas, iš seno rusiško tūpiausio thrash metal. Labai atitinkantis šitos politinės istorijos absurdiškumą. Vokalinis instrumentalinis ansamblis „Kuvalda“ atlieka dainą „Betononomešalkė“:
Nemanau, kad verta kam nors pasakoti apie AC/DC, nors visgi ir yra žmonių, kurie nežino, kad ši grupė teegzistavo (na, griežtai tariant, turėjo Vokalistą iš didžiosios raidės) vos kokius 5 metus – nuo 1975 iki pačios 1980 pradžios. Vėliau jos pagrindu susikūrusi AC/DC besivadinanti grupė tegroja koverius. Koverius gabalų, kuriuos dainavo Bon Scott. O taip pat – ir visokius pamėgdžiojimus.
Manau, kad Bon Scott vertas krūvos postų, tačiau dabar teįdėsiu vieną juokingą gabalą, kur anas yra tokia miela mergaitė. Mergaitė angeliškai nepakartojamu balseliu, kurio dėka ir tapo neatkartojamai išskirtine legenda:
O tai beje, neįžiūrit kas nors, ar ten šiaip cigaretę ta mergaitė rūko, ar pilnavertį kasiaką?
Nežinau, kas man čia šiandien susišvietė, kad sugalvojau parašyti apie Van Halen – gan pošlykštę grupę, kurios gitaristas Eddie Van Halen laikomas vienu iš didžiausių hard rock gitaros meistrų. Visa laimė, kad berašant, aptemimas baigėsi, todėl viską ištryniau ir tiesiog duosiu porą Motorhead gabalų. Jie nesulyginamai geresni už Van Halen popsą. Na kad ir koks „Capricorn“ – melodingumo į valias, o visai kitaip kabina:
Richie Blackmore apie Motorhead pasakojo tokį anekdotą žurnalistams – esą per „Monsters of Rock“ nugirdo tokį pokalbį tarp Motorhead narių:
Lemmy: – Gaila, kad nepavarėm nei vieno gabalo iš naujo albumo.
Būgnininkas: – Kaip tai nepavarėm, taigi pirmas ir paskutinis buvo.
Gitaristas: – Chebra, jūs kažką painiojat, vien tik naują albumą ir grojom.
Aišku, anekdotai anekdotais, bet grupė neprilygstama, grojusi keistoje hard rock, thrash, punk ir heavy metal sandūroje, viena iš tų, kurių niekas nesugebėjo normaliai pamėgdžioti. Na taip, buvo bandymų, kaip kad Girlschool, tačiau tai buvo daugiau bandymai, nei sėkmė. Gal dėl to, kad pamėgdžioti Motorhead buvo neįmanoma, jie taip ir liko kažkokia paskira, savita, išskirtine, tačiau ne ypatingai populiaria grupe, padariusią didžiulę įtaką visam heavy metal žanrui, tačiau taip ir likusia kažkur užribyje. Užribyje, bet nenumirusia. Štai jums simbolizmo, jei norit – „Killed By Death“:
Na, ir pabaigai, Motorhead koveriukas – Sepultura, „Orgasmatron“:
Na tiesiog labai smagi japonų grupė Ningen Isu (人間椅子), grojanti visokias nesąmones, daugiau gal koverius. Ir puikus gabalas (tik turėkit kantrybės perklausyt tuos jų balbatavimus pradžioje):
Dabar dėmesio, klausimas, kas bendro tarp jų ir visokios beliberdos, susijusios su kedofilais, pedofilų gynėjais ir panašiomis istorijomis? Atsakymas netikėtai bukas, kita vertus, gal ir ne visai trivialus, bet tikrai matytas tiems, kas stebėjo tas informacines kovas pačiame jų įkarštyje.
Kai rašiau apie Limp Bizkit ir Nu Metal, rašiau apie tiesiog popsą. Kai rašau apie Body Count ir Ice-T – gal būt norėčiau juos kažkaip susieti su Nu Metal, tačiau, kita vertus, kaip ir kiti, nedrįstu. Nedrįstu todėl, kad grupė, atliekanti Jimmy Hendrix gabalus bene geriau už patį Jimmy Hendrix – negali būti net lyginama su Nu Metal popsistais. Nei Korn, nei Slipknot, nei taip išpopuliarėję Limp Bizkit, nei dar kas nors iš grupių, priskiriamų Nu Metal – nei iš tolo netraukia iki to, ką sugebėjo kurti Body Count ir Ice-T, vėl priartinę Heavy Metal prie bliuzinių šaknų.
Nuostabu, kad bene vienintelė stipri grupė, sėkmingai sujungusi Hip Hop su Heavy Metal (ir tai darė vienas iš žymiausių Hip Hop stiliaus kūrėjų), paprastai nepriskiriama pagrindiniam Hip Hop ir Heavy Metal sintezuojančiam žanrui. Taip taip, žinau, kad yra ir vadinamasis Rap Metal, kuriam priskiriama belenkas, kas tik turi belenkokių Rap elementų, o kokie nors Cypress Hill visai rimtai pavaro savo metalovą Hip Hop, bet tai jau ne sintezė, o tik vieno žanro elementų kaišiojimas į kitą. Taip taip, ir Body Count yra bene vienintelė tokia grupė, kur soluoja, kaip kokie velniai. Tiksliau – kaip Jimmy Hendrix.
Šioje vietoje vietoje klipo pateikiama padėka muzikos industrijai už tai, kad jūs negalite paklausyti „Hey Joe“, atliekamo Body Count – visi šio gabalo įrašai, esantys Youtube, yra užblokuoti, išskyrus tuos, kur net nesuprasi, ar triukšmas girdisi, ar šiaip kažkas nesusijusio.
Na, bet tiek to – galim paklausyti kažko kito, pvz., vieno iš pirmųjų hitų, visai netipiškų, kraštutinai pankiškų, tačiau atnešusių Body Count tikrą sėkmę – tai Cop Killer, grynų gryniausias pankrokas, dar iki išleidimo susilaukęs tokios sėkmės, kad albumą išleidinėjusi firma gabalą iš disko tiesiog išcenzūravo velniop. Kad ko nors nesunervintų:
