Taigi, kadangi jau nemažai prirašiau apie semiotiką ir artimas temas, tai štai jums truputis kultūrologinio, o gal tiksliau būtų pasakyti – kontekstologinio diskurso į gan specifinę, tačiau ganėtinai konkrečią, tegul ir primirštą ženklų sistemą:
Taigi, šitas gabalas – tai tikras topas, kadaise tapęs vienu iš esminių ženklų vienoje iš sistemų. Klausimas apie kitą ženklą – kur tie elniai? O jei jau taip, kur bėga jūsų elniai? 🙂
Kas dar jų negirdėjo, tiems rekomenduoju. Ir ne tik rusiško popso gerbėjams, o ir šiaip kam papuola. Nors grupė sena, susikūrusi apie 1993-1996 periode, bet ir dabar dar laiks nuo laiko išleidžia vieną kitą neblogą parodiją. Metalo gabalus atlieka visiškai nemetališkai, o popsą pergroja, kaip thrashą. Repertuare – ir rusiško, ir pasaulinio popso hitai, dažniausiai atliekami žymiai įdomiau, su gilesnėmis improvizacijomis ir išraiška, nei originalai. Man gal tik vienas dalykas kliūna – nesilaiko tokio įprasto metalui techniškumo idealų, tad vis lenda toks pankiškas atsainumas – nepataikei į natą, tai ir px. Bet dėl to tarpais gal net ir smagiau klausyt 🙂
Nuostabu, kai LATGA-A turi tokius sąžiningus vadovus, kokiu buvo Gintaras Sodeika. Nei abejot neverta, kad visi tie vadovai yra krištolinio tyrumo, sąžiningumo ir doros asmenys, kovojantys išimtinai tik už pačią teisingiausią ir moraliausią sistemą.
Kaip jau rašiau, Henrikas Daktaras nekaltas, kad bandė užbylinėti Dailių Dargį dėl citavimo bei nuotraukų knygoje, Henrikas Daktaras tiktai už teisybę, taip ir Gintaras Sodeika tiktai už teisybę. Krištolinio tyrumo ir doros gynėjai! Puikiausias visų laikų LATGA-A prezidentas – liberalcentristas Gintaras Sodeika – doros, šviesos ir visuotinio teisingumo globėjas, išskirtinio sąžiningumo įsikūnijimas, galėtų būti paskelbtas tikru šventuoju ar bent jau palaimintuoju, kovojęs už autorių teises, besirūpinęs jų saugumu ir klausytojų moralumu, kaip ir tuo, kad dorai, teisingai ir sąžiningai dirbančios firmos nebūtų apiplėšinėjamos, todėl pasistengęs padėti Maximai gauti 20 milijonėlių iš nesąžiningos valstybės, kuri pasinaudojo krize, tam kad verslininkus taip bjauriai apiplėšt.
Mokėkime už CDR, kompiuterių diskus ir net tuščią rašomąjį popierių LATGA-A atstovams patys, juk jie nusipelnė to. Būkime sąžiningi ir pripažinkim, kad autorių teises reikia gerbti, todėl LATGA-A turi būti remiama valstybės ir mūsų pinigais. Kovokime už mokesčių įvedimą bei padidinimą visoms informacijos saugojimo ir perdavimo priemonėms. Nes tai mokestis už intelektualinės nuosavybės vagystę.
Neužmirškime apmokestinti kiekvieno ir už kalbėjimą, nes kalbomis bei dainavimu irgi yra nuolat pažeidžiamos įvairios autorių teisės, nes kai dalinatės informacija, tai darote tai neteisėtai. Todėl už galimybę kalbėti turėtų būti įvestas ne mažiau, nei 120 litų mėnesinis mokestis kiekvienam šalies gyventojui, kuris kompensuotų dėl vagystės patiriamus autorių nuostolius.
Ypač svarbu įvesti mokestį už nepanaudotą tualetinį popierių, mažiausiai po 5 litus už kiekvieną rulonėlį, nes neabejotinai kiekvienas šio popieriaus vartotojas neteisėtai kopijuoja į šį popierių autorių teisių gynėjų sukurtus tekstus bei argumentus, kurie kasdien šlykščiai vagiami, juos perkeliant į naudojamą tualetinį popierių.
Armėnų radijo klausia:
– Kur baigiasi Gazpromas ir prasideda jų valdžia?
Armėnų radijas atsako:
– Jų valdžia prasideda ten, kur baigiasi Gazpromas.
Žodžiu, tokia istorija apie telefonus, gal įtikėtina, o gal ne, bet išties visai įmanoma. Taigi, vargu, ar galėtume paneigti, kad to nebuvo.
Kaimo bobulė iškviečia telefonų meistrą. Tas ateina:
– Kas atsitiko?
– Man sako, kad aš labai ilgai neprieinu prie telefono, ne visi sugeba prisiskambinti, padeda ragelį taip ir nesulaukę, kol pakelsiu, pagalvoja, kad manęs nėra namie. Bet aš nuolat namie, ir prie telefono iškart prieinu, vos tik suskamba. Ir kažkodėl mano šuo visada loja prieš kam nors paskambinant, matyt nujaučia kažką, ateitį mato.
Telefonų meistras atidaro paskirstymo dėžutę, pasižiūri, išsitraukia mobilų telefoną ir paskambina bobutei. Telefonas išties suskamba neišsyk, o tik po kiek laiko. O prieš jam suskambant, dar ir šuo ima loti, kaip pasiutęs. Telefonų meistras pasikapsto laiduose ir išsiaiškina kelis dalykus:
* Šuo pririštas prie įžeminančio kabelio jungties geležine grandine ir antkakliu.
* Įžeminimo kabelis blogai prijungtas prie žaibolaidžio, todėl grandinė nutraukta.
* Taigi, vietoj įžeminimo buvo pajungtas pats šuva, kuris gaudavo 90 voltų, tačiau dėl didelės varžos srovės nepakakdavo tam, kad suskambėtų skambutis.
* Po kelių skambučių šuva imdavo loti ir inkšti, o paskui ir apsimyždavo.
* Sušlapusi žemė staigiai padidindavo grandinės laidumą ir telefono skambutis suskambėdavo.
