Rokiškis Rabinovičius

Kiek giedrius_v bekovotų, Vincentas Sakas laimi. Tą puikiai rodo komentarai pirmoje serijoje – http://rokiskis.popo.lt/2008/11/30/virtuvinis-nacionalinis/

Taigi, pabandykim paatstovauti kitą, Vincento Sako pasekėjų pusę.

Cepelinai yra nelietuviškas patiekalas, nes netgi jų pavadinimas vokiškas. O ir bulves į Lietuvą atvežė rusai XIX amžiuje. Tai apie kokį lietuviškumą čia kalba? Cepelinų nėra netgi pokario metų lietuviškose kulinarijos knygose, net 1957 metų „Šeimininkės vadove“ jokių užuominų į cepelinus nerasite, nors šioje knygoje yra tūkstančiai receptų.

Nelietuviški ir visi kiti bulviniai patiekalai – tai tik nukopijuoti kitų šalių receptai. Kadangi bulvės į Lietuvą buvo atvežtos tik XIX amžiaus pabaigoje, lietuviai negalėjo jokių bulvių patiekalų sukurti.

Šaltibarščiai irgi yra nelietuviškas patiekalas. Tai rusiška sriuba, jos netgi pavadinimas kilęs iš rusiško žodžio „boršč“.

Kadangi jokiuose rašytiniuose šaltiniuose nėra išlikę jokių lietuviškų mėsos patiekalų receptų, galim drąsiai teigti, kad lietuviai niekad nevartojo mėsos. Patys seniausi žinomi „lietuviški“ mėsiškų patiekalų receptai – iš XX amžiaus verstinių (rusiškų ir vokiškų) knygų. Iki pat XX amžiaus mėsos patiekalai buvo turtingųjų privilegija, kuriems dešras, kumpius ir kepsiuns ruošdavo iš Lenkijos, Vokietijos bei kitų šalių atsivežti virėjai.

Kaip mėsos, lietuviai nevartojo ir žuvies. Tinklų mezgimo metodai į Lietuvą atėjo tik XX amžiuje, o žuvies receptai atkeliavo į Lietuvą kartu su mėsos receptūromis – verstinėse XX amžiaus knygose. Paplito žuvis tik sovietinių kolchozų laikais, kaip pigus pakaitalas mėsai.

Lietuvai svetimos ir daržovės – pirmosios iš jų (svogūnai, morkos) į mūsų šalį atkeliavo kartu su Napoleono armija – nuo tada jas ėmė vartoti turtingi dvarininkai bei miestelėnai, daugiausiai – žydai. Išimtį sudaro tik agurkai, kuriuos Lietuvon atvežė totoriai, šiuo turtu su vietiniais lietuviais nesidalinę. Kitos daržovės mūsų šalyje paplito dar vėliau – XIX ar net XX amžiuje. Gerai žinoma, kad jokių daržovių lietuviai neaugino iki pat XIX amžiaus vidurio, laikydami jas nevalgoma žole.

Puikiai žinoma ir tai, kad lietuviai neturėjo alkoholinių gėrimų – visos istorijos apie tai tėra XX amžiaus falsifikacijos. Alus į Lietuvą atkeliavo iš Vokietijos, per Prūsiją ir Klaipėdos kraštą. Iki tol lietuviai gerdavo rusišką degtinę, su kuria taip kovojo Motiejus Valančius. „Midus“ – išvis legenda – nėra jokių duomenų, kad lietuviai kada nors jį būtų gaminę ar gėrę. Šis airiškas gėrimas, pasaulyje žinomas, kaip „Mead“, lietuviams buvo priskirtas XIX amžiaus pabaigos lenkų romantistų kūriniuose.

Medus Lietuvai irgi nebūdingas. Istoriniai šaltiniai rodo, kad bitininkystę į Lietuvą atvežė kryžiučiai, užgrobtose žemėse lietuvius vertę auginti pavojingas bites. Per prievartą kopinėdami medų, daugelis lietuvių mirdavo vardan šio mūsų kraštui svetimo saldumyno. Vėliau, atvežus iš Vokietijos modernesnius bitininkystės metodus, medaus gamyba paplito kiek plačiau, bet taip ir liko svetima – iki pat XX amžiaus vidurio medus buvo skirtas tik eksportui, o tautosakoje netgi lyginamas su š… („spausti iš š… vašką“).

Lietuviai nevalgė ir košių. Gerai žinoma, kad putra (košė) buvo populiariausias XIX a. Lietuvoje buvusių smuklių patiekalas. Kaimo žmonės košių pavalgyti ateidavo, kaip išskirtinio patiekalo, nes patys jų išsivirti nemokėjo. Plačiai žinoma, kad netgi košei tinkamų indų lietuviai neturėjo iki pat XIX amžiaus antros pusės – moliniai puodai tam buvo netinkami. Žodis košė į lietuvių kalbą atėjo iš rusų kalbos.

Svetimos Lietuvai ir sriubos – joms (kaip ir košėms) virti skirtų puodų lietuviai neturėjo iki pat XIX a., kaip neturėjo ir sriubai tinkamų šaukštų: karštame vandenyje mediniai šaukštai mirksta, šerpetojasi, todėl yra netinkami. Todėl sriubos Lietuvoje ėmė plisti tik XX amžiaus pirmoje pusėje, o ir tai ilgą laiką buvo laikomos maistu, skirtu kramtyti negalintiems žmonėms, verdamos tik ligoninėse.

Neabejotina, kad ir pieno produktus lietuviai „atrado“ visai neseniai. Seniausios karvių skeletų iškasenos Lietuvoje – tik iš XVIII amžiaus pabaigos. O ir tais laikais karves (1-2 visam dvarui) augindavo tiktai turtingi dvarininkai. Sūriai Lietuvoje buvo „išrasti“ tik XX amžiuje, bet ir tai, nesugebėta jų fermentuoti. Plačiai žinoma, kad sūrius į Lietuvą pirmą kart XIX amžiuje atvežė iš Olandijos Muravjovas, taip norėdamas pagerinti prastą vietinę virtuvę.

Grybai taip pat nėra lietuviškas valgis. Pirmieji, Lietuvoje valgę grybus, buvo atvykėliai kapucinų vienuoliai XVII amžiuje, bet jų bandymai taip ir neišplito visuomenėje: dėl daugelio grybų nuodingumo bei prasto skonio, ilgainiui net ir vienuoliai jų atsisakė. Liaudyje grybai žmonėms reiškė nuodą, musmires, vadinami buvo šungrybiais, nuo seno sakome, kad grybai – tai maistas piktai uošvienei. Grybų valgiai Lietuvoje paplito tik T. Ivanausko, biologo, išmokusio skirti grybų rūšis, dėka.

Vaismedžiai bei uogos Lietuvoj irgi nebuvo žinomos iki pat XIX amžiaus, kai pirmąsias obelis, kriaušes, slyvas ir vyšnias, taip pat uogų krūmus (agrastus, serbentus, avietes) atsivežė savo sodams turtingiausių dvarininkų šeimos.

Lietuviškų tradicijų neturi ir duona – pakanka prisiminti, iš kur pas mus atėjo duonkepė krosnis, esanti tikru rusišku simboliu. Duoną į Lietuvą atvežė rusų kolonistai, kai Muravjovas pradėjo Lietuvos rusinimo veiksmus.

Svetimos Lietuvai ir vištos (taip par – ir kiaušiniai). Gerai žinoma, kad vištų (kaip ir kitų paukščių) kaimiečiai neaugino iki pat XX amžiaus pradžios, o vištas į Lietuvą atvežė lenkai. Tarp kitko, su tuo susijęs ir paniekinantis kiaušinių pavadinimas.

Taigi, belieka užduoti sau klausimą – kuo gi maitinosi lietuviai, gyvenę XVII amžiuje ar anksčiau? Atsakymas paprastas: kaip ir kitos tautos, lietuviai maitinosi labiausiai prieinamais produktais. O kadangi praktiškai visa mūsų šalies teritorija buvo apaugusi miškais, galim spėti, kad pagrindinis lietuvių maistas buvo samanos, kankorėžiai bei medžių žievė.