Ponai ir ponios, ar nekyla jums kartais paranojiškas jausmas, kad nesigauna kažko suprasti ne šiaip sau, o todėl, kad viskas privelta ir suvelta taip, kad išvis nesigautų nieko suprasti? Ir ar nekyla toksai jausmas, kad su tais pabėgėliais privelta yra tiek neaiškaus ir tiek per visur, kad neaišku, nei kas vyksta, nei kodėl, o tik kažkokia masinė isterika prasideda?
Daug jų, daug. Ir vardan to, kad pakliūtų į Europą, jie pasiryžę aukoti savo gyvybes.
Aš laikas nuo laiko paanalizuoju kai kuriuos dalykus panašius, kur viskas neaišku. Kad būtų galima orientuotis anksčiau, nei išlenda galutiniai faktai. Šiuo konkrečiu atveju, susijusiu su pabėgėliais, spėju kad situacija aiški pasidarys tik po kelerių metų.
Aš nesiplėsiu apie moralinę reikalo pusę – būtent apie karo pabėgėlius parašė ponia Lidžita, kuri yra sunkiai pralenkiama, nes talentą turi tikrai neeilinį. Tik vat kai pašarinau jos įrašą pas save Facebook, tai paaiškėjo, kad kažkodėl kyla triukšmas, tiesiog vos ne isterikos kažkokios, kur susišnekėti neįmanoma. Aš jums parašysiu, kodėl susišnekėti neįmanoma. Kiek žemiau.
Kita vertus, jei jau masinė isterika, tai ar nekyla jums jausmas, kad ne šiaip sau tos isterikos kyla? Isterikos, panika, neaišku kas išvis. Ir ar nekyla mintis, kad čia kažkieno rankos prikištos? Tiksliau, letenos kažkieno gauruotos – storos, rudos, kruvinos letenos?
Jei kyla toks jausmas, tai ir pažiūrėkim. Bet pirmiausiai, prieš kalbėdami apie pabėgėlius ir neaiškumus, susitarkime dėl kelių dalykų, kurie kaip ir akivaizdūs ir kaip ir nėra apie ką ginčytis. Ir atrasime, kad kažkodėl kai prasideda ginčai, kažkas ten kažkur išplaukia ir susivelia. Ir štai tada jau jums kils šiokia tokia paranoja, nes taip ir liks visokie klausimai be atsakymų.
