Tag Archives: demografija

Mokslas ir pseudomokslas Sovietų Sąjungoje

Sovietų Sąjungos mokslą valdė ideologija ir politika, persimaišiusi su tiesiog nevėkšliškų aktyvistų kliedesiais ir nuolatinėmis valdžios veikėjų intrigomis. Todėl mokslinė realybė egzistavo tik tiek, kiek jai leisdavo egzistuoti režimo ideologai. Jei kažkokiems ideologams ka nors nepatikdavo, jie pareikšdavo, kad kokia nors mokslinė kryptis esą yra pseudomokslas – o jau tada tuos menamo pseudomokslo atstovus išrepresuodavo. Į visokius mokslinius postus šitaip pakliūdavo visokie intrigantai, o vietoje realaus mokslo atsirasdavo pseudomokslinės teorijos.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Bene ryškiausiai visas šitas „pseudomokslų“ naikinimas vyko Josifo Stalino laikais, kai banaliai uždrausta buvo genetika, kibernetika, psichoterapija, kvantinė fizika, Einšteino reliatyvumo teorija, o kalbų atsiradimas būdavo aiškinamas kažkokiais darbiniais šūkavimais. Kai kurios to meto sovietinės „mokslo“ teorijos buvo tokios absurdiškos, kad dabar jas prisimenant, sunku patikėti, kad tai išvis galėjo būti.

Skirtingi draudimai, apribojimai ir iškraipymai būdavo skirtingais sovietmečio periodais. Tarpais draudimai, neigimai ir ribojimai būdavo labai dideli ir ilgalaikiai (kaip, pvz., psichoterapijos ar genetikos atvejais), o tarpais – kažkas būdavo draudžiama tik viešumoje, tuo pat metu kuriant atitinkamos mokslo srities institutus. Viskas priklausydavo nuo to, kiek smarkiai kurios nors mokslo srities reikėdavo režimui. Bendrai žvelgiant, Stalino laikais dominavo įvairūs šarlatanai, kurių Brežnevo laikais jau liko nedaug. Kita vertus, Brežnevo laikais viską valdė neįtikėtinas atsilikimas ir stagnacija.

Keista, tačiau kai kurios sovietinio mokslo absurdų nuoplaišos retkarčiais dar išlenda į paviršių, nors jau praėjo daugybė metų. Nesąmonės linkę ilgai gyvuoti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Imigracija fail

Airių emigracija

XIXa. karikatūra apie emigraciją: žmonės migruoja ne todėl, kad nori remti kažkokią valstybę, o tik todėl, kad nori laimingai gyventi.

Vakar parašiau apie realias demografines tendencijas. Šiandien truputį apie tai, kodėl imigracija iš principo negali tapti priimtinu sprendimu Lietuvai net teoriškai, o ypač kai vaikų gimsta mažiau, nei yra suaugusiųjų*. Tai labai paprasta, net nesigilinant į tyrimus, pasekmes ir t.t.. Tėra trys pagrindiniai scenarijai, kurie verti nagrinėjimo (tarkim, vietinių gyventojų skaičius yra mažėjantis, dėl to ir yra imigracijos poreikis):

  • Imigrantai su gimstamumu, lygiu vietiniam. Jeigu bendras vietinių gyventojų skaičius mažėja, o imigrantų reikia vis daugiau ir daugiau, tas imigrantų poreikis tik stiprėja, net nepaisant imigracijos. Pasekmė – ganėtinai greitai imigrantai ima dominuoti, o vietiniai gyventojai yra priverstinai asimiliuojami imigrantų srauto, tačiau demografinės ir iš to kylančios ekonominės problemos neišsprendžiamos, nes gyventojų kiekis visvien mažėja.
  • Imigrantai su gimstamumu, mažesniu už vietinį arba su ribojamu imigracijos laiku (laikinai įvežama darbo jėga). Scenarijus gaunasi toks, kad vietiniai gyventojai po truputį miršta, mažėja, imigrantų poreikis mažėja, o galų gale ateina tiesiog demografinis kolapsas.
  • Imigrantai su gimstamumu, didesniu už vietinį. Imigrantai suvažiuoja, dauginasi, kaip triušiai, todėl (bet tik su sąlyga, kad realiai smarkiai dauginasi) išsprendžia demografines bei darbo jėgos trūkumo problemas, o vietiniai gyventojai asimiliuojami ypatingai greitai, t.y., pats pirminis valstybės pagrindas (vietiniai gyventojai) yra panaikinamas.

Jei panagrinėsim visus tris scenarijus, pamatysim, kad nei vienas iš jų neišsprendžia esminės problemos, kuri kyla valstybei, t.y., tam tikrai gyventojų visumai: pirmu atveju problemas tiktai pristabdo, antru atveju nieko neišsprendžia išvis, trečiu atveju – tampa Trojos arkliu, suėdančiu problemų sprendėjus. Bet tai ne viskas. Įdomumas yra dar didesnis – esminiame faktoriuje, kuris nustato scenarijaus baigtį.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Žygimantas Mauricas: keli metai pasiruošti dienai P

Aš paskutiniu metu papuolu į keistas vietas bei keistus renginius. Šiandien pataikiau į Nordea žurnalistų ir ekspertų klubą, į kurį buvau garbingai nuvežtas specialiai iškviesta specialia mašina, specialiai skirta tam renginiui ir specialiai taip toliau. Kadangi nei aš žurnalistas, nei aš ekspertas, o tik Rokiškis Rabinovičius, tai labai įdomiai gaunasi čia. Vienas kolega sako, kad čia dėl to, kad dar prieš kokius pusę metų rašiau apie panašius dalykus, apie kokius Nordea ekonomistas Žygimantas Mauricas kalbėjo šiandien. Apie demografinių tendencijų įtaką Lietuvos vystymosi galimybėms, tipo. Bet aš rašiau paviršutiniškai, o ponas Žygimantas kabino visai kitu lygiu.

Žiguli mašina

Čia Žiguli mašina, kuri buvo specialiai man (na, gal ne vien man, bet čia jau smulkmenos). Tarp eilučių tai reiškia štai ką: panašiomis, tik visai nerestauruotomis, o supuvusiomis mašinomis mes Lietuvoje važinėdavom prieš 20 metų. Jei ir toliau taip eis su demografija, tai galėsim džiaugtis, jei panašaus lygio mašinomis, tegul ir nerestauruotomis ir supuvusiomis, galėsim važinėti po 20 metų.

Aš jums išsyk pasakysiu: tokias nuoseklias ir išsamias analizes, kokias ponas Žygimantas padarė, aš užsiknisčiau daryti. Tai yra toks statistinių faktų išrankiojimas ir sudėliojimas, kad Nordea vadovybė turėtų šiam žmogui skirti premiją, o Vyriausybė, ar kas ten skiria apdovanojimus – nominuoti kokiam ordinui. Nes tai yra puikūs, išankstiniai, padėtį pakeisti leidžiantys duomenys, kurie apdirbti taip, kad jų nesuprasti gali tik koks nors neigiamai padidinto intelekto asmuo* arba koks nors nieko girdėt nenorintis išprotėjęs valdžiažmogis. Nes pagal tokius duomenis galima aiškiai planuotis, nustatyti esminius prioritetus ir padaryti sprendimus. Čia viskas aišku taip, kad aiškiau ir nebūna.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Gyventojų amžiaus kitimo prognozė 10-20 metų periodui

Ne kartą ir ne du rašiau apie gyventojų skaičiaus pokyčius. Rašiau jau ir apie tai, kad paskutiniais metais emigracija tapo lemiančiu faktoriumi. Tačiau paskutiniai pora metų yra ypatingi ne tik dėl emigracijos – ši, nors ir baisiai didelė, ir vis auganti, nepatyrė tokio kardinalaus lūžio, kaip kitas pokytis, kurio pasekmes mes kaip tik dabar imame jausti. Pažiūrėkim į grafiką, ar nesimato, kada tas pokytis išties buvo?

Gyventojų amžiaus keitimasis pagal grupes 2001-2010 metais

Gyventojų skaičius pagal amžiaus grupes. Skaičiai pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis (jie duoda amžiaus grupes segmentais po 5 metus). Darbingą amžių ėmiau subjektyviai, tiesiog kaip amžių, iki kurio dauguma dar gali persimokyti, keisti profesiją ir pan., t.y., dirbti pilnu efektingumu

Tasai pokytis buvo apie 1990, kai atsidarė sienos ir emigracija prasidėjo, kaip masinis reiškinys. Kartu tai buvo ir didžiulių ekonominių pokyčių metai, kai visiems teko veržtis diržus, o kaip to pasekmė – staigiai krito gimstamumas. Štai tas procesas ir tęsiasi iki dabar. Per 20 metų išaugo nauja karta, kuri kaip tik dabar ima masiškai emigruoti – juk dažniausiai išvyksta jauni žmonės.

Ir kaip tik dabar mes susiduriame su tomis, prieš 20 metų sumažėjusio gimstamumo ir prasidėjusios emigracijos pasekmėmis: jaunų žmonių, kurie galėtų tapti darbingais piliečiais, staigiai ima mažėti. Tas mažėjimas ėmė jaustis jau prieš porą metų, t.y., pirmi požymiai atsirado anksčiau, nei migracijos pliūpsnis dėl krizės. Taigi, dabar jau galiu pasakyti, kad jis akivaizdžiai atspindi bendrą jaunų žmonių skaičiaus mažėjimo kreivę.

Gyventojų skaičiaus pagal amžiaus grupes kaitos prognozė 2011-2030 metams

Pratęsiam tas tiesias atkarpas ir gauname štai tokį grafikėlį. Darbingo amžiaus grupė galėtų būti ir, pvz., nuo 15 iki 60 metų, tada susikirtimas gautųsi keliais metais vėliau.

Pagal aukščiau esantį grafiką, kurį gauname, tiesiog pratęsę turimų skaičių grafiką, matome akivaizdų dalyką: maždaug po 10-12 metų ateis laikas, kai mus ištiks taip vadinamas „py**auskas“, kitaip tariant, senyvo amžiaus, nedarbingų arba pusiau darbingų žmonių pasidarys daugiau, nei tų, kas gali dirbti. Ir tada prasidės spartus ekonomikos ritimasis žemyn, su kuriuo pastarųjų metų krizė atrodys kaip ne krizė, o humoras kažkoks.

Grafikas, atkreipkim dėmesį, tiesinis. Jis paremtas ne prielaidomis apie emigraciją (o šioji, tarp kitko, linkusi didėti, o prastėjant situacijai – linkusi didėti dar labiau), o tiesiog tęsiniu tų skaičių, kuriuos gauname už ankstesnį periodą, kuris, tarp kitko, buvo ne toks jau ir blogas. Kitaip tariant, čia aš duodu ne pesimistinę ir netgi ne realistinę (ši būtų prastesnė, nes įtrauktų emigracijos srautą), o optimistinę prognozę – kiti negatyvūs faktoriai į ateities skaičius neįtraukti.

Problema ta, kad standartinių priemonių, norint išvengti grafike matomų dalykų, nepakanka. Standartinės priemonės buvo taikomos ir iki šiol, jos įtakos praktiškai nepadarė. Imigrantų atsivežimas problemos irgi negalėtų išspręsti – vien stabilizavimui (būtent, stabilizavimui, o ne augimui) reiktų įsileisti bent 50 tūkstančių per metus, ir tai tuo atveju, jei jie dar ir daugintųsi, kaip triušiai.

Dalinai negatyvų spaudimą, skatinantį emigraciją, pataisyti galėtų pensinio amžiaus padidinimas iki juntamai didesnio už vidutinę gyvenimo trukmę – tada bent sumažėtų ekonominės priežastys emigracijai ir pagerėtų galimybė auginti vaikus jaunoms šeimoms. Bet ir tai – irgi tik sušvelninantis, kritimą sulėtinantis, bet ne kompensuojantis sprendimas.

Iš esmės, norint išvengti artėjančios demografinės katastrofos, reikia labai kardinalių sisteminių pokyčių. Tokių kardinalių, kad juos galėtume suvokti, netgi kaip pasikeitusią santvarką. Gal būt, tai būtų visuotinė dviguba pilietybė emigrantams ir kažkokios absoliučiai išskirtinės priemonės emigrantų grįžimui paskatinti (pvz., atleidimas nuo visų mokesčių 10 metų laikotarpiui), gal būt – dar kažkas. Tam tikras netiesiogiai skatinantis ir nediskriminuojantis (t.y., nesukeliantis problemų vietiniams) sprendimas galėtų būti ryškiai progresyvinė mokesčių sistema su nuliniu mokesčių dydžiu naujesnėms, nei 2-3 metų įmonėms, plius kardinaliai (bent 10 kartų pagal skirtingų mokesčių ir popierių kiekius) supaprastinta įmonių įkūrimo ir priežiūros tvarka. Kitų priemonių nesugalvoju.

Kita vertus, kadangi per paskutinius 20 metų kardinalių pokyčių nevyko, nevyksta jie ir dabar, tai planuojantiesiems ateitį galiu patarti pasiskaičiuoti emigracijos kaštus ir imti užmezginėti ryšius su pažįstamais, draugais, giminėmis užsienyje. 10 metų – pakankamas laikotarpis, norint išsikelti saugiai ir be ypatingo diskomforto, jei nuspręsit. Ansčiau, nei susikirs tos dvi susikertančios kreivės…

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter